Publikacijos autorius – Audrius Sabūnas.

„O norėtųsi, kad kiekvienas Lietuvos pilietis atidžiai peržiūrėtų savo santykį su rusiškuoju pasauliu (russkij mir). Nesitikiu, kad daug žmonių imtųsi domėtis psichoanalize ar lyginamąja etnologija, tačiau siūlyčiau toksiškojo rusiškojo pasaulio daigų ieškoti ne rusų literatūroje, net ne sovietiniame kine ar ideologizuotose istorinės atminties vietose.“

„Manau, Rusijos karas Ukrainoje, kaip rusiškojo pasaulio ideologijos išraiška, yra puiki proga permąstyti, kiek mes, kaip tauta, esame nutolę nuo to rusiškojo pasaulio, į kurį tuomečiai viešpačiai nuolatos bandė mus integruoti XIX a. ir didžiąją dalį XX a. Kas daro mus panašius, o kas skiria nuo šios nerimstančios slavų tautos?“

„Nors požiūriai į rusų kultūrą, pačią Rusiją ar sovietinį laikotarpį tarp mūsų, lietuvių, skiriasi, manau, kad dauguma sutiktų, jog rusų šeimininkavimas didžiąją laiko dalį nuo 1795 m. padarė mums daug daugiau blogo nei gero. Daugeliu atvejų sunku racionaliai įvardinti tuos neigiamus reiškinius, kuriuos į mūsų gyvenimus atnešė ar kurių raišką sustiprino daugiau nei pusantro šimto metų trukęs didžiojo kaimyno užkrautas jungas.“

„Šiame straipsnyje bandysiu apžvelgti vieną, rodos, nereikšmingą ydą, su kuria susiduriame bemaž kasdien ir kuri yra neginčijamas ankstesnės rusų viešpatystės mūsų žemėse ir sąmonėse įrodymas. Atavizmas, kurį laikas išgyvendinti iš mūsų kasdienio gyvenimo.“

„Man, kaip lietuviui, kuris gan gerai moka rusų kalbą, į akis krenta tai, kad vis dar plačiai vartojame rusiškus keiksmažodžius.“

„Vakarų politologai Ronaldas Inglehartas ir Christianas Welzelis yra sudarę pasaulio kultūrinį žemėlapį, kurio horizontalioje ašyje vienas polius žymi prisitaikymo ir išgyvenimo, kitas – saviraiškos vertybes, ir bando suskirstyti skirtingų visuomenių mentalitetą pagal polinkį į vieną ar kitą polių. Žemėlapis taisomas ir atnaujinamas kasmet ir Lietuva vos per dešimtmetį yra reikšmingai nutolusi nuo prisitaikymo ir išgyvenimo vertybių poliaus, beveik pačiame centre. Tiesa, 2022 m. žemėlapyje mūsų visuomenė vis dar lieka įvardinta kaip labiausiai „susivaržiusi“ iš katalikiškų kraštų.“

„Šiaip ar taip, rusiški keiksmažodžiai jau nebėra tas norminio vyriškumo ženklas, atliekantis niveliavimo į agresyvią pilką masę funkciją.“

„Tačiau tenka išgirsti naivių pasiteisinimų, esą keiktis sveika, natūralu, rafinuotai keiktis – sąmojinga.“

„Ir nors nesu psichologas, kad galėčiau pasiūlyti alternatyvą keiksmams, ypač akimirkomis, kai užplūsta stresas ir reikia „nuleisti garą“, norėčiau paprašyti kiekvieno (-os) skaitančio (-ios) šį tekstą susimąstyti, kodėl mums lietuvių kalboje vis dar reikalingi rusiški keiksmai, kurių ištakos siekia caro armijas su dedovščina ir kurie sugrįžo su okupacine sovietine kariuomene, partinę mokyklą tebaigusiais pokario sovietiniais aktyvistais, kurie per stribus žodžiais ir veiksmais nešė kalėjimų kultūrą.“

„Kodėl jie vis dar romantizuojami lietuvių kalba pastatytuose kino filmuose, vartojami aukštų politikų, net buvusio ministro, tiesa, gerai, kad bent jau ne vidury spaudos konferencijos.“

„Ar būtų sunku rusiškus keiksmus išsiųsti kartu su rusų kariniu laivu – bent jau tą riebųjį? <…>. Šiame epizode negaliu negirti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išmintingo sprendimo padaryti išimtį ir leisti šią nešvankybę vartoti viešojoje erdvėje, tačiau būtent originalo kalba. Nors toks vulgaraus keiksmo legitimizavimas ir trivializavimas daug ką piktino (irgi mūsų visuomenės sveikėjimo ir derusifikacijos ženklas), spėju, kad šis žodis jau ir dėl to ėmė prarasti ankstesnį emocinį krūvį.“

„Beje, ar vartoti rusiškus keiksmažodžius kalbant rusiškai, palieku spręsti rusiškai šnekantiesiems.“

„Vartojant lietuvių kalbą galima atrasti lietuviškų atitikmenų, o jei nėra būtinybės – gal išvis apsieiti, išmokti subtilesnių dėmesio atkreipimo ar jausmų reiškimo būdų.“

„Ir neturiu iliuzijų, kad būtų galima pakeisti tautos mentalitetą ir padaryti mus romius ir puikiai mokančius perteikti mintis ir įvardinti emocijas.“

„Ar ne disonansas bjaurėtis tamsiausiais rusų kultūros užkaboriais, apnuoginamais karo metu, ir patiems vartoti jų leksikoną? Juk keiksmų pakanka ir lietuvių kalboje. Be to, kaip ir mūsų kaimynai, turime sudėtingą gramatiką ir galime tą pačią bjaurastį visokiais būdais iškaitalioti.“

„Tiesa, svarstant, kaip ir kuria kalba keiktis, svarbu suprasti, kodėl išvis vartojame keiksmažodžius. JAV psichologas Timothy Jay keiksmažodžius vertina kaip mūsų identiteto emocinę dalį, o turkų kalbininkas Emrė Güvendiras keiksmažodžius įvardina kaip vyriškumo ir impulsyvumo išraišką. Keiksmažodžiai gali atlikti santykinai teigiamą vaidmenį, nes keiksmais sublimuojamas poreikis smurtauti, – vis dėlto tai laimėjimas evoliucijoje, nes verbalinis smurtas – mažumėlę aukštesnės kultūros požymis nei fizinis smurtas.“

„Vertinant iš istorinės perspektyvos, dažnai perimdavome keiksmažodžius iš kaimynų kartu su nemažu skolinių kiekiu. Keičiantis aplinkybėms ir kintant kalbai keitėsi ir keiksmų leksikonas, be to, jie skirtingai mums „prilipdavo“. Anava vieną lenkiškąjį vartojame turbūt nuo intensyvesnės lietuvių žemių polonizacijos po Liublino unijos laikų. O po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų lietuviškose žemėse įsigalėjus Rusijos imperijai per carinę kariuomenę ir dabokles į lietuvių kalbą ėmė veržtis ir rusiški keiksmai, kurių, rodos, rusų valstiečiai nesibodėjo.“

„Sunku pasakyti arba bent jau aš neradau informacijos, kiek keiksmai buvo paplitę skirtinguose visuomenės sluoksniuose Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse 1918 m. Keikimasis, ko gero, buvo laikomas marginalizuotų bendruomenių bruožu, maištu prieš etines normas, geras manieras, buržuazijos mandagumo standartus. Galbūt dėl to, tarkime, Antano Sniečkaus būsima žmona Mira, litvakų inteligentų duktė, įsitikinusi komunistė, vartojo tiek daug rusiškų keiksmažodžių, kad net padarė slogų įspūdį būsimam vyrui, nes „dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi“. Taip pat teko skaityti Marcelijaus Martinaičio atsiminimuose, kad kaimo žmonės rusiškus keiksmažodžius perėmę pokariu, nes dažnai juos girdėdavę, o nesuprasdami keiksmų prasmės laikę juos švelnesniais nei lietuviškieji.“

„Taip pat keiksmai atspindi tabu visuomenėse. Dar ne taip seniai lietuviams tai buvo senojo panteono dievai (Perkūnas, Velnias) ar mitologiniai gyvūnai (žaltys), o istoriškai pamaldumu garsėjusiems ispanams didelį emocinį krūvį turi krikščioniška terminologija (tarkime, Švč. Sakramentas).“

„Nesinori tikėti, kad mes tokie infantilūs, jog intymios kūno dalys, minimos daugelyje populiarių rusiškų keiksmų, mums yra dvigubas tabu – kai kurių, matyt, lietuviško pavadinimo neišdrįstame paminėti net keiksme (gal dėl to ilgos sekso scenos yra lietuvių kino kanono būtinasis elementas ar sostinės reklamavimas per antrą galą atrodo sąmojingas ir atitinkantis laikmetį).“

„Lietuvių sociologas Artūras Tereškinas diagnozavo, kad žargone nuolat minimos vyriškosios genitalijos liudija įtampą tarp vyro potencijos ir impotencijos, galios ir bejėgiškumo.“

„Ne veltui šioje srityje ir neprilipo nei lenkų, nei rusų svetimžodžiai, o tualetinė terminologija fonetiškai išliko mažai pakitusi nuo indoeuropiečių prokalbės.“

„Vis dėlto kol kas rusiški keiksmažodžiai labiau paplitę, o ir ne amerikiečiai ar anglai vykdo karo nusikaltimus Ukrainoje.“

„Gal drąsiai skambės, tačiau iš rusiškojo pasaulio likučių Lietuvoje neišsivaduosime, kol rusiški keiksmai skambės kasdienėje kalboje, organiškai integruoti į lietuvių kalbą. Ne su Čaikovskio, Čechovo ar kitų pasaulį gražesnį, nei rado, palikusių rusų kūryba ar net ne su sovietiniu kinu reikia kovoti – atsisakykime mums nereikalingos rusiškos keiksmažodžių kultūros, kadaise ant durtuvų mums neštos carinių, o vėliau sovietinių okupantų. Visiems laikams pasiųskime tuos durtuvus velniop.“

http://www.satenai.lt/2023/01/13/mums-nereikalinga-rusiska-keiksmazodziu-kultura

Plakatas, kurio 2022-09-27 ant Gedimino kalno nepasisekė parodyti Gyvam Stendui.