„Šiandien pasaulis susiduria su daugybe įvairiausių, taip pat ir globalių, krizių. Dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, iš kurios nėra išeičių. Nematydami prošvaisčių ateityje, žmonės gręžiasi į idealizuotus praeities vaizdinius ir sąvokas, kurios suteikia menamą saugumo jausmą. Kaip galime išjudinti miegančią mūsų politinę vaizduotę? Kaip aktualizuoti senąsias sąvokas, o gal net sukurti naujas, atliepiančias greitai kintančią tikrovę? Ar įmanoma atsisakyti perdėm moralizuojančios, teisuoliškos „kultūrinių karų“ retorikos ir vietoj to susitelkti į konkrečių praktinių problemų sprendimą? Kaip už ideologijų ir abstrakcijų pamatyti kitą žmogų su jo unikaliais rūpesčiais ir problemomis? Apie tai – pokalbis su publiciste ir eseiste, Jungtinės Karalystės Queen Mary universiteto doktorante Marija Antanavičiūte.
Ved. Simas Čelutka“

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000197613/homo-cultus-tarp-praeities-ir-ateities-marija-antanaviciute-perdetas-kritiskumas-ir-teisuoliskumas-mums-trukdo-sugyventi-kasdienybeje

Tekstas išgautas naudojant lietuvių kalbos fonogramų automatinės transkripcijos įrankį „Semantika“.

Vietomis redaguota transkripcija

„SČ
Dar praeities ir ateities,
Laba diena, mieli LRT klasikos bičiuliai eteryje laida Tarp praeities ir ateities. Prie mikrofono Simas Čelutka. Šiandien pasikalbėsime apie keletą svarbių temų: etiškos politikos praktikavimą šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis, pragmatizmo filosofiją ir praktiką, socialinę nelygybę, Lietuvos politinio gyvenimo realijas ir veiksmingų alternatyvų dabarčiai paieškas. O apie tai pasikalbėsime su mūsų studijos viešnia publiciste ir eseiste, Jungtinės Karalystės Queen Mary universiteto doktorante Marija Antanavičiūte. Labas, Marija.

MA
Sveikas, Simai

SČ
Marija. Tu jau daugiau nei dešimt metų gyveni, mokaisi ir dirbi Jungtinėje Karalystėje, bet sykiu išlaikai ganėtinai glaudų santykį su Lietuva. Rašai ir publikuoji nemažai publicistikos ir eseistikos, kuri pasirodo lietuviškoje kultūrinėje spaudoje. Taip pat kurį laiką labai aktyviai dalyvavai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių veikloje. Kaip tu suvoki savo tapatybę ir ką tau reiškia iš šono arba iš atstumo žvelgti į tai, kas vyksta Lietuvoje?

MA
Tų veiklų ir kažkokių sąsajų su Lietuvos kultūrinę ir politinę erdvę, per tą daugiau nei dešimt metų buvo nemažai. Bet aš nesakyčiau, kad aš kažkaip ieškojau tų veiklų ir sąsajų, kad patvirtinčiau savo tapatybę, savo lietuvybę. Aš visą laiką jaučiausi lietuvė ir tebesijaučiau. Tik manau, kad galbūt išraiška tos tapatybės keitėsi. Tai vat, kaip minėjai, tuo metu, kai buvau aktyvi įsijungus į išeivijos veiklą. Kai buvau Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, tos tapatybės išraiška daugiau buvo per bendruomenę, per kažkokį tai organizacinį, sakykime, statusą. Tuo tarpu dabar, manyčiau, mano tapatybės išraiška visiškai yra atsieta nuo bendruomenės ir galbūt yra labiau susijusi su tam tikrais kūrybiniais akstinais kūrybiniam motyvacijos ir manau, kad ta tapatybės išraiška jinai ir ateityje keisis. Visgi, na, manau, natūralu, kad tą savivoką ir tapatybę iš dalies taip pat yra suskils. Tai kai gyveni kitoje šalyje, nei užaugai kažkur tu imi suprasti, kad bendruomenė, kurioje fiziškai esi, taip pat tau yra svarbi, ir išsiugdė kažkokias tai atsakomybes ar kokius ryšius su ta bendruomene. Tai galbūt tokiu emigracine kliše, bet jau patapęs toksai savivoka. Bet tai visgi yra tos dvi bendruomenės ir už kurias aš jaučiuosi atsakinga, ir ta tapatybė yra kažkokia prasme skilusi. Bet aš tą skilimą visiškai nepriimu kaip kažkokią tai žais. Dar kažkokia tragedija. Tai aš ją priimu. Žaismingai, sakykime, ir galbūt netgi kūrybiškai, ir man tai yra erdvė save pažinti kitaip ir tikrai, kažkaip žiūrėti ir į aplink esantį pasaulį, per kitokį, kompleksišką, labiau niuansų, sakykime, pilna prizmę. Galbūt tai irgi taip pat susiję su , intelektualiniais ir akademiniais interesais. Kad aš nematau tos tokios dviprasmybes ir buvimo užsienyje, ir Lietuvoje kaipo problemos su daugiau. Tai priimu kaip būdą atrasti save, save santykyje su kitais. Galbūt stebint iš šalies tą platesnį politinį diskursą kartais atrodo, kad etninė tapatybė, ar ne, buvimas lietuviu turi būtinai turėti kažkokią tai normatyvinę dimensiją ar normatyvinę pusę, kad yra vienas geresnis būdas, kaip būti lietuviu, ir man tai atrodo galbūt truputį svetima, aš to visiškai nejaučiu nei savo gyvenime, nei žmonėse, kurie yra aplink mane. Aš manau, kad yra daugybė būdų, kaip išreikšti tą lietuviškumą. Ir tapatybės, ir tautinės tapatybės vystymasis. Reakcija į aplinką yra mano absoliučiai natūralus dalykas. Tai, kaip ir sakiau, tą tapatybę, manau, keisis ir tikrai keitėsi ateityje. Na, turint omenyje apie tokią kultūrinę kritiką ar politinę kritiką, žvelgiant į dalykus, vykstančius Lietuvoje iš šono, aš nemanau, kad atstumas man duoda kažkokio tai objektyvumo, ir aš nelabai tikiu, kad reikia to kritinio atstumo bandant įvertinti Lietuvoje vykstančius kultūrinius ar politinius procesus. Aš galbūt esu šalininkė to požiūrio, kad kaip tik reikia radikaliai save, kaip autorių, kontekstu ir visiškai atvirai parodyti savo šališkumą. Skaitytojui tai čia panašiai. O šitai žiūriu, kaip, sakykime, politikai deklaruos savo interesus. Tai aš būti tiesiog atviras su skaitytojais, kad aš ne visą laiką pilnai žinau ir suprantu, kas vyksta Lietuvoje, ir pateikiu tiktai tai, ką aš matau iš tam tikro taško. Kitas dalykas – tai natūralu, kad aš ne visai ką su puikiai susipažinusi, su tuo, kas vyksta Lietuvoje. Ar dėl to aš turiu nuolat sau priminti, kaip autorė ir kaip publicistė, kad išlaikyti tokį tam tikrą nuolankumą labai lengva įkristi į tokią poziciją, kurioje manau, kad yra gana populiari ir rizikinga žmonėms, rašantiems apie Lietuvą, ir gyvenant užsienyje, kad maždaug užsienyje ar ten, Anglijoje ar Norvegijoje – žolė žalesnė ir vairavimo kultūra geresnio tuo tarpu Lietuvoje viskas yra negerai, ir niekas nesikeičia. Tai taip suprimityvinti ir sutirštinti spalvas iš tiesų yra labai lengva. Todėl svarbu man nėra kaip autorei būti atvira sau ir skaitytojui, ir nežiūrėti iš aukšto, bet tiktai pateikti savo interpretaciją. Teigia, kad šią galiu pateikti, žinoma, iš kitos pusės. Tai, kad aš žiūriu į įvykius, vykstančius Lietuvoje, iš šono, reiškia, kad aš nesu tos akademinės ir kultūrinės bendruomenės dalis. Iš vienos pusės, manau, kad tai galbūt uždaro duris į tam tikras diskusijas ir tam tikrus pokalbius, nes aš ir fiziškai nesu čia, ir galbūt ne visą laiką dalyvauju tose diskusijose proaktyviai, bet visgi atstumas ir nebuvimas toje kultūrinėje bendruomenėje, manau, kad yra ir pozityvus dalykas tam tikra prasme. Visgi Lietuva, būdama maža šalis, kenčia nuo visoms mažoms šalims būdingo tam tikro uždarumo. Tai yra, manau, rizika, kad lengvai gana susiformuoja klikos ir tam tikros uždaros bendruomenės, kurios tikrai kenkia diskusijos kultūrai ir apskritai kritikai. Ir tas, manau, ypač yra rizikinga literatūros kritikoje, bet ir platesnėse diskusijose. Tai rizika šiuo atveju yra tokia, kad galbūt kritika yra priimama per daug asmeniškai arba galbūt jinai gali pakenkti ateities profesinėms galimybėms. Tai šiuo aspektu manau, kad aš esu laisva ir temų, ir kritikos lauko pasirinkimo atžvilgiu, ir man tai yra daug galbūt atviresnės tos galimybės, apie ką aš pasirenku kalbėti, nes tiesiog aš niekuo nerizikuoju.

SČ
Esi akademinio pasaulio žmogus, šiuo metu rašai disertaciją universitete, taip pat ir dėstai. Atlieki kitus mokslinius tyrimus. Ką galėtumei papasakoti apie universitete? Vietinio gyvenimo kasdienybė, kokia yra aukštojo mokslo padėtis? Jungtinė Karalystė? Iš to, kaip tu su tuo susiduri.

MA
Tai mano, kaip doktorantės ir darbuotojos, seminarų vadovės, sakykime, dėstytos universitete, patirtis visgi yra stipriai sąlygota būtent to konkretaus , kuriame aš esu. Tai aš, kaip ir minėjai, aš dirbau kriminalinėje inversijoje Londono universitete. Tai yra Rytų Londone įsikūręs universitetas ir renkantis man doktorantūros studijas, man buvo svarbu ne tiktai doktorantūros vadovui, bet universitetas, ir šiuo atveju universitetas turi labai ilgas politines sąsajas ir politinę istoriją. Taip pat yra labai stipri, politiškai organizuotas profsąjungų prasme. Netgi studentų, kurie studentai stoja į tą universitetą, yra galbūt netipiška Britanijos atžvilgiu, nes visgi tai yra universitetas, kuris labiausiai prisideda prie studentų socialinio mobilumo. Turime nemažai studentų, kurie galbūt yra pirmą kartą pirmą kartą šeimoje, kuri lanko universitetą. Tai jų nei tėvai, nei seneliai galbūt nėra baigę aukštojo mokslo, taip pat daug studentų iš etninių mažumų, ir tai tikrai pakeičia universiteto patirtį būnant jame ir būnant universitetiniame miestelyje. Ir, kaip minėjau, man tai buvo svarbu renkantis doktorantūros studijas, būtent dėl aukštojo mokslo krizės Jungtinėje Karalystėje ir būtent dėl tos , kuri turbūt daro Jungtinės Karalystės aukštojo mokslo sistemą, panašesni į Amerikos negu į Europos universitetus ar, sakykime, Lietuvos . Tai krizė yra dėl daugelio dalykų. Pirmiausia dėl mokslo kokybės, dėl dėstytojų pajamų ir atlyginimų, dėl didžiulės konkurencijos, ypač jaunų akademinės bendruomenės narių, taip pat spaudimo išleisti publikacijas ar ne, ir daryti tyrimus. Jungtinė Karalystėje universitetai yra reitinguojami iš dalies ir pagal mokymo kokybę, bet taip pat labai stipriai, pagal tyrimo kiekį. Sakykime, ir tai tikrai uždeda didelį spaudimą ir paveikė mokymo kokybę. Tad tokia efektyvumo korporacine logika yra persmelkusi tiek, manau, , tiek manau, kad visą švietimo sistemą – tai jau treti metai profsąjungos visoje šalyje organizuojasi, kad kažkaip tai dorotųsi su darbo sąlygomis ir su šita krize. Tai 2019-ais metais buvo streikas. Taip pat dabar kaip tik yra balsavimas dėl streiko ir streiko. Viena iš tų sakant tų kovų tikslų yra Ne tik finansine. Sakykime, manęs kovojama ir dėl didesnių pensijų, bet paties dėl to vadinamo , yra dėl darbo neformalumo. Kada moksliniai darbuotojai iš jų yra tikimasi padaryti daugiau darbo, negu už jį yra mokama. Kitas aspektas – tos krizės, manau, būtų didžiulė praraja tarp universiteto administracijos ir akademinių darbuotojų. Pastaraisiais dešimtmečiais, sakykime, iš tiesų labai išsipūtė tas biurokratinis aparatas. Man atrodo, bijau dabar suklysti, bet nors per paskutinius aštuonis metus administracijų universitetų padidėjo trečdaliu, kai tuo tarpu mokslinių darbuotojų padidėjo gal aštuonis ar septynis procentus, tai skirtumas tikrai yra nemažas. Biurokratizuoti universiteto labai labai jaučiasi ir tas jautiesi ir per pandemiją, kai to, tarkim, šį rudenį, buvo didelis spaudimas darbuotojams grįžti universitetą ir vėl pradėti gyvas paskaitas, net jeigu tai sukėlė dideles rizikas ištisų pandemijos kontekste. Tiek dėstytojams, tiek studentams ir taps tik universitetų komunikacija. Studentams yra labai orientuota įtaką, studentų patirtį ir jų kaip kliento, požiūrį ar ne į universitetą. Ir šitame kontekste pirmas dalykas, kas stebina, tai yra būtent tas politinis organizavimas. Aš, aš šiaip gal iš pradžių ir skeptiškai į jį žiūrėjau. Lietuvoje, nežinau, man neteko susidurti, kad aukštasis mokslas būtų tiek profsąjungų apjungtas, bet tikrai, kai kai teko asmeniškai susidurti su tam tikrais pokyčiais doktorantų, doktorantų darbo sąlygose, kažkaip supratau, kad tai yra labai efektyvus būdas išspręsti tam tikras platesnes, sistemines problemas. Kitas aspektas – tos krizės aukštajame moksle iš tiesų yra požiūris į akademinį darbą, mano visuomenės požiūris į akademinį darbą ir galbūt Lietuvoje irgi matome tokių panašių „Dinamo“ yra, kad visuomenė mato akademikų darbą panašiai kaip menininkų traškius. Mes dirbame iš aistros. Mes dirbame taip, būtent tai ir atrodytų, kad tada mums nereikia tiek to atlyginimo ir, na, bet galų gale tai yra darbas, kaip ir bet koks darbas, ir yra labai sunkus darbas. Ir, kaip ir bet kokiam darbe, yra darbų sauga ir darbo kokybės ir sąlygų užtikrinimas. Kažkoksai tai ir galbūt paskutinis dalykas, ką norėčiau paminėti mokslo krizės kontekste, yra tai, kad visgi studentai patys yra tokie. Jie klausėsi labai daug metų būdami mokykloje. Tos tokios pasakos apie tai, kad universitetas būtinai jiems suteiks darbus, jiems suteiks išsilavinimą, kuris galbūt pakels juos tai socialinio mobilumo laiptais. Ir vėlgi, turint omenyje studentus, būtent su kuriais aš susiduriu, jiems tai tikrai labai padėtų ir labai daugelį jų pakeistų ir jų gyvenimą, ir jų šeimų gyvenimą. Bet taip pat svarbu. Aš manau, ir jiems, ir man kaip Dievo tarnai, yra svarbu, kad jie išsineš už universiteto ir tai, kas yra vertinga. Tai yra ta bendruomenė artima tą kritišką ir kūrybinį mąstymą. Mes kalbame apie tai auditorijose, ir ir tam tikra prasme ta krizė duoda tokį akstiną ir priežastį kalbėti apie tai ir su centais. Mes kalbame tik apie dėstytojų darbo specifiką, tiek apie jų patirtį universitete. Bet ne tokia vartotojiška prasme. Bet ką reiškia jiems mokytis universitete, kai tuo tarpu nemaža dalis jų turi dirbti, galbūt netgi auginti vaikus ar prižiūrėti sergančius tėvus? Kalbant apie tai, kaip jie, sakykime, nusipelno tos mokslo kokybės ir kokybiško mokslo, nors čia irgi yra tokia rizika vėl grįžti į tą tokia rinkos logika. Tame liūdname aukštojo mokslo krizės kontekste galima įžvelgti tokių šviesesnių spalvų, kai yra erdvės vystytis tam solidarumui, tarp studentų ir dėstytojų, ir glaudesniam akademinės bendruomenės ryšiui. Bet tai čia toksikomanų toksai bandymas pozityviau šitą krizę pažiūrėti ištisai

SČ
O tarp neigiamų aspektų turbūt dar galima paminėti ir studentų skolas, ar ne aš, kaip suprantu, jos tikrai yra nemenkos ir praktiškai retas kuris gali išvis išvengti.

MA
Ką verta paminėti? Žinoma, tai nėra Amerikos aukštojo mokslo skolos, kurios yra pagrinde bankų skolos. Visgi Jungtinės Karalystės skolos yra dengiamos ir garantuojamos Vyriausybės reiškia, kad studentai, jeigu neuždirba tam tikro kiekio pinigų. Aš neprisimenu to limito. Jie neturi grąžinti ir jiems yra, į kurie paseka tam tikrose paimsiu. Automatiškai išskaičiuojama. Tiesą sakant, klibinti mano draugų tai nelabai jaučia tą. Bet didesnė problema yra tai, kad mero 2010-ais metais pakėlus aukštojo mokslo kainą, ji nepasiekia tų žmonių, kurie dirba sunkiausią Iraką dėl pačių akademikų, ar ne? Manau, kad tą mokslo kainos problema iš tiesų slypi ne tiek studentų mokėjimą, bet tie, kur tie pinigai yra išleidžiami.

SČ
Kaip suprantu, tavo pačios disertacijos tyrimo objektas yra politinė etika ir jos praktikavimas neoliberalizmo sąlygomis. Ar galėtumei šiek tiek plačiau?

MA
Taip norėčiau truputėlį iš toliau pradėti, kad galbūt tokio kontakto klausytojams suteikti apie tai, iš kur aš tą disertaciją žodžiu ištraukiu. Tai mane visą laiką domino etika kaip tam tikras kasdienio gyvenimo fenomenas ir kaip tokio netobulo ir riboto gyvenimo dalis. Man visą laiką buvo įdomu, kaip normatyvinės kategorijos, normatyvinės idėjos veikia kasdieninėje patirtyje, ir iš tiesų nemaža dalis mano akademinio gyvenimo, tiek bakalauro, tiek magistro studijose, buvo nukreipta į tokio moralinio absoliutizmo kritiką iš vienos ar kitos pusės. Iš dalies tai yra dalis tokios platesnės srovės ar tendencijos. Politinė filosofija taip pat tarptautinėje politinėje teorijoje, kai pradedama apmąstyti santykis tarp politikos ir praktikos ir taip pat yra kuriami nauji metodai, kaip tą politinę teoriją ir pritraukti arčiau empirikos, bet nenusileidžiant visiškiems, ir nepadarant politinės teorijos kažkokia tai moralės antropologe. Aš pradedu nuo tokio taško, kur aš padariau? Darau prielaidą. Sakykime, kad etikos kaip patirties fenomenologija keičiasi keičiantis socioekonominėms ir politinėms struktūroms, visuomenei. Yra daug puikių argumentų, kaip iš tiesų keičiasi etikos fenomenologija. Vienas iš argumentų, su kuriuo aš gana artimai, taip sakant, diskutuoju savo disertacijos, it yra argumentai, kuris įsitaisyti padiskutuoti, kaip, kaip ta etika keičiasi kontekstu, ją. Tai mano išeities taškas iš tiesų buvo pradėti mąstyti, kokia etikos, patirties ir politinio subjektyvumo būklė būtent šiandieninėje tokioje socioekonominėje ir ir politinėje realybėje, ir aš manau, kad tą realybę galima apibrėžti per tokį politinio atnaujinimo ir atsinaujinimo trūkumą ypač, lygiai taip pat Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje. Tai tiek kultūroje, tiek politikoje mes matome iš tiesų labai daug tokių stagnacijos ženklų ir nuojautų, kad mes lyg gyvename krizių sankirtoje. Tai mes turime aplinkosaugos krizę, klimato krizę, tam tikrą demokratijos krizę Taip, yra pandemija. Viešosios sveikatos krizė yra tam tikra. Gaunu, gal netgi galime įvardinti kaip kažkokio humanizmo krizę. Girdime tokius dalykus, kad trūksta empatijos vardan žmogiško ryšio, ir visa tai sugriūva į vieną. Ir manau, kad daugelis žmonių jaučia tam tikrą neįgalumą ar, na, tam tikra jausmą, kad mes negalime iš tų krizių kažkaip išeiti. Tarnai yra kažkoks mazgas, kuriame negalima perkirsti. Yra man toks nesenas pavyzdys. Labai geras. Tai yra koks 26 konferencija. Gal teko girdėti, kur čia, Glazge, vyko šį rudenį. Apie klimato kaitą. Taip, tai buvo didžiulis konferencijos suvažiavimas, kurioje buvo tik iš jos. Buvo tikimasi, kad, na, pagaliau tai bus proveržis, kada viso pasaulio šalys pagaliau nuspręs imtis kažkokių veiksmų. Aš nemanau, kad kažkas labai pasikeitė, ar ne? Ir vėlgi, aš nesu tikra, kaip Lietuvoje. Kokie atgarsiai buvo. Bet aš nemanau, kad visuomenė yra jausmas, kad staiga čia kažkas pasikeis. Tikrai nebuvo taip ir aš manau, kad tai čia žinai, tik vienas įvykis. Bet manau, kad yra kažkas tokio visuomenėj, kur yra toksai platesnis tas stagnacijos jausmas, ir manau, kad jisai gimdo tam tikrą bejėgiškumą, ar ne, tą tokį bejėgiškumo jausmą, kuris ir psichologinę sveikatą labai paveikė, ir manau, tą matome, tą tokią psichologinę sveikatos pandemijos, ar ne, dar atžvilgiu. Problema, žinoma, su tuo, kad tada labai yra lengva visuomenes paveikti tam tikro pokyčio pažadu, ką mes matome populistinėje politikoje, ar ne. Tai stagnacijos kontekste žmonėms yra svarbu naujumas, ir nesvarbu yra, kokie tie veidai, svarbu, kad tie veidai politiniai būtų nauji. Pokytis vien dėl pokyčio. Tai iš vienos pusės tas pokytis yra, politinis pokytis yra kaip niekad reikalingas, bet iš kitos pusės esame realybėje, kuri, mano požiūriu, yra formuojama išimtinai neoliberalizmo kaip tokios socialinės ekonominės struktūros, kuri save pastato kaip vienintelę realią ir galutinę modernybės formą, ir neoliberalizmą aš šiuo atveju apibrėžiu kaip radikalią konkurenciją, kaip atsakomybės suindividualinimą, tai nebelieka kažkokios tai kolektyvinės ar bendros atsakomybės, mes visi esame atsakingi tiktai už savo pačių gyvenimą ir savo pačių veiksmus, ir taip pat socialinių ryšių komodifikaciją – tai pavertimą tam tikru produktu, kurį galima nusipirkti ar parduoti. Lietuvoje, kiek žinau, dabar populiarėja Mark Fišeris, kiek mačiau, yra naujai išleistas jo knygos vertimas, ir jisai suformulavo tą tokią kapitalistinio realizmo idėją, ar ne, kad lengviau yra įsivaizduoti pasaulio pabaigą negu kapitalizmo pabaigą. Tai mes gyvename tokioje realybėje, kad kur dabartinė kapitalizmo forma yra geriausia ir paskutinė, tai taip išeina, kad jokios alternatyvos kaip ir nėra.] Kitas aspektas tokia: , užbaigtumo ar aklavietės yra? Kaip tai paveikė mūsų? Politinė ar moralinį gebėjimą spręsti ar lyginti, ar įvertinti ir kitos neoliberalizmo kritikas Deivis. Jisai liko tokia po 2008 metų ekonominės krizės analizę ir sako: mes nebemokame vertinti netgi politinių įvykių, nes niekas nepasikeitė krizės ar vėlgi, mes matą stagnaciją, bet išsyk pastebi, kad mes nesugebame įvertinti to laiko, kuris buvo prieš krizę ir po krizės, ir pasižiūrėjo į populiarią kultūrą. Aš manau, kad ta stagnacija irgi tampa labai tokia aiški. Kas šiai dienai yra populiariausi? Yra labai populiarūs, sakykime, serialai, kurie atkartoja tam tikra praeitį ar na, ir tokias. O švyti ta tokia nostalgija, , , sakykime, , keistesni dalykai ar na, kur yra ta aštunto devinto dešimtmečio estetika? Tiesiog atrodo realesnė už tą patį devintą dešimtmetį. Taip pat yra populiaru tam tikri filmų perdarymai. Neseniai mes matėme kopą. Ta pati istorija, tas pats filmas. Perdarytas tai suteikia, tapatino aktyvui, suteikia saugumo jausmą, tam tikrą ar na, turime franšizes. Populiarioji kultūra, ypač kine, ar ne tos pačios 12 patys istorijose patys herojai, tie patys naratyvai <<<<<[Tam tikra prasme, manau, mes gyvename tokiame nuolatiniame laiko atrajojime, ar ne, nuolatiniuose pasikartojimuose. SČ Tai esam užstrigę. MA Taip, būtent ir, ir ta tokia, žinai, nėra šviesos tunelio gale tam tikra prasme. Aš nenoriu labai tokio pesimistinio vaizdo paišyti, bet manau, kad tai veda prie tokio esminio klausimo, su kuriuo tiek politinė kritika, tiek politinė teorija turėtų dorotis – kaip mums išlipti iš šitos centrifugos? Kaip mums kurti naujas politines vizijas? Tai tokiame kontekste mano disertacija ir bando, iš tiesų, atsakyti, kaip mes kasdienybėje galime užsiimti kažkokia tai politine, ar ne, kaip kurti tas politines vizijas, kaip mes galime SČ Kaip vaizduotę išjudint, ar ne. MA Tai, kaip išjudinti vaizduotę, kaip mes galime suteikti naują prasmę senoms kategorijoms? Kaip mes galime sukurti naujas etines kategorijas? Kad visa tai vestų į politinį atsinaujinimą.]>>>>>

SČ
Dar praeis,
Kvies ir ateities,
LRT klasikos klausytojams primenu, kad šiandien laidoje Tarp praeities ir ateities diskutuojame su publiciste ir eseiste. Jungtinės Karalystės Maryje universiteto doktorantė Marija Antanavičiūtė Marija pratęskime. Gal šiek tiek ir detalizuokime šita tavo disertacijos. Visą planą ar kotus bandai pasiekti štai disertacijoje. <<<<<[Tai kas tau pačiai vat suteikia tokių įkvėpimų? Gal kažkokie konkretūs filosofai, mąstytojai ar ar netgi veikėjai, kurie ieško arba anksčiau ieškojo veiksmingai va tų alternatyvų šiuolaikinei kapitalizmo logikai.]>>>>>

MA
Turbūt vienas iš didžiausių įkvėpimų man, su kuriuo aš susipažinau dar ilgai, prieš pradedant doktorantūros studijas, tai buvo kanadiečių filosofas <<<<<[Alasdair MacIntyre]>>>>> ir čia kaip dažnokai būna. Geriausias draugas, kurio slapta nekenti, apima toks panašus santykis S. ir ištisai yra. Tai aš, kaip ir matau save, tęsiant jo kritiką, jo darbus ir jo kritiką. Modernybė iš vienos pusės, bet iš kitos pusės visgi manau, kad kažkas labai yra su juo negerai ir iš esmės tikrai yra didelė didelė jo intelektualinė galia ir, ir labai stipriais mane įkvėpė ir labai daug iš jo mokausi. Bet, kaip ir nemažai ištisų istorinių politinių filosofų, man tokia gal kiek pesimistinės. Yra toks požiūris į politinės teorijos istoriją, bet tiesiog manau, kad ta modernybės kritika, kurią jisai pateikia, neatsako į tuos klausimus, kurie yra aktualūs dabartinėje visų.

SČ
Mato, kad , kaip ir daugelio kitų filosofų po problema, yra, kad jis yra puikus diagnostikas. Bet jisai nelabai ką pasiūlo konstruktyvaus Ana. Jeigu aš gerai atsimenu jo pagrindinę knygą, apstu ir vilčių. <<<<<[Tai ten pačioj pabaigoj jis palieka tik tokią nuorodą, kad mums belieka skirstytis į tokias mažas lokalias bendruomenes ir ten stengtis puoselėti va tą autentišką dorybėmis pagrįstą etiką, ar ne? Bet tai tarsi pačios sistemos kažkaip iš pašaknų nekeičia. MA Taip, jisai realiai ieško savo kritikoje vietų už tautinės valstybės]>>>>>, ar ne, ir jisai. Aš labai geri. Bismuto vietinės . Ar po dorybės knygų? Ar viename iš straipsnių sakoma: jeigu mes pažiūrėsime iš Škotijos mažus žvejų kaimelius, tai gautą nerasime kažkokio tai etikos praktiką ar kažką, ar dorybes, ar, na, kur žmonės iš kartos į kartą gyvena tuos pačius gyvenimus. Bet bet kokia struktūra, kuri turi tą valstybės racionalizaciją, jam yra iš karto atmetama, ar ne? Ir aš sutinku. Aš manau, kad vienas dalykas mokote jį, ir jo diagnostika nėra iki galo tiksli žmogus. Jis yra truputį įstrigęs tokiam froidistinėje modernybėje. Kitas epizodas, kuris viename iš straipsnių savo rašo, kursai darė tyrimą, man atrodė gal ankstyvaisiais 70-aisiais, kaip stebėjo, kaip didelių įmonių vadovai daro vienokius sprendimus, įmones ir kitokius grįžę namie. Taigi įmonėse jie galbūt nieko prieš statyti. Ten aš . pavyzdys. Lygtys gal naftos kaimynystėje, bet grįžę namo jie nieku gyvu nenorėtų tos naftos dažyklos suvokimą taip menkinti. Ar didelė problema ir su [ir tai yra problema jam su modernybe, ar ne, kad mes iš esmės esame fragmentuoti, mes nebeturime vieningos savasties ar vieningo subjektyvymo…

SČ
<<<<<[Kad esam tarsi prisiėmę labai skirtingus vaidmenis skirtingose gyvenimo srityse, ar ne? MA Taip, nebėra to vieno moralės registro kažkokio, kuris duotų mums tiek socialinius vaidmenis, tiek tą aristoteliškąjį „telos“, ar ne, tą aristotelišką tikslą. Taip, ir jam tai yra problema. Jisai vartoja tą tokį terminą „kompartmantelizacija“, ar ne, kad mes tiesiog nebesusiejame skirtingų savo gyvenimo dalių. Aš galbūt nežiūriu taip pesimistiškai kaip MacIntyre, ir man atrodo, kad žmonės visą laiką randa būdų, kaip kurti prasminius ryšius.] Tiktai jis gal filosofinę visą laiką tiksliai juosė, įvardija ir diagnozuoja. Tai čia galbūt yra ta problema, kad jisai vis dar ir pats sakei, kad jisai nesiūlo produktyvių išeičių. Bet yra kitas dalykas, kad net ir paskutinėje savo knygoje mados 2015-ais metais išleistoje kiek sušvelnina tą kritiką, bet vis tiek tai yra dabartinio kapitalizmo ir tokios ankstesnės galbūt modernybė, vėlyvoji modernybė, stadijos kritika. Bet aš moku, tiesiog neatitinkamai diagnozuoja ir netiksliai diagnozuoti. Kokios yra didžiausios problemos? Mūsų šiandienėje visuomenėje

SČ
<<<<<[Kaip suprantu, optimistiškesnę liniją tau suteikia kita filosofinė mokykla. Tai yra pragmatizmas, amerikietiškasis pragmatizmas. Kaip suprantu, tave ypač domina aktyvistės ir mąstytojos, socialinio darbo vienos iš tokių pradininkių, ar ne, Džein Adams (Jane Addams) ir veikla, ir tai, ką jinai yra rašiusi, ar ne, tai gal galėtum truputį papasakoti plačiau apie Džein Adams, nes manau, kad Lietuvoje jinai šiek tiek mažiau žinoma. MA Taip, man iš tiesų susidarė įspūdis, kad Lietuvoje galbūt Rorčio [Richard Rorty] pragmatizmas yra populiaresnis, labiau žinomas, o tas amerikietiškasis pragmatizmas iki taip vadinamo lingvistinio posūkio yra galbūt mažiau žinomas. Tai jeigu MacIntyre manė, kad neužtikrintumas modernystės yra problema, aš manau, kad pragmatizmas kaip tik paima tą neužtikrintumą ir randa būdų, kaip jį kūrybiškai išnaudoti tam, kad mes spręstume problemas, kurios yra svarbios visuomenėje. Tai bendrai pragmatizmo – ir aš kartu su Džeine Adams aš taip pat gana aktyviai dirbu su kitu pragmatiku John Dewey, ir jie buvo draugai 19 a. pabaigoje – 20 pradžioje Čikagos universitete ir Čikagos mieste – ir iš to viso amerikietiškos pragmatizmo mokyklos man turbūt yra keletas dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriuos aš galbūt norėčiau išskirti prieš truputį daugiau papasakojant apie Jane Addams. Tai kas man iš tiesų yra svarbu pragmatizmo toje mokykloje – tai, kad pragmatikai pagrindine tiesos sąlyga laiko tiesos naudą. Pragmatizmas siūlo būdą, kaip susieti teoriją ir praktiką. Tai teorija yra naudinga tiek, kiek ji veda į pokyčius. Tai leidžia tiek Dewey, tiek Addams, tiek man pačiai susieti etiką su tam tikru veiksmu. Ir pragmatikai... jie pradeda ne nuo bendruomenės ar nuo individų, bet nuo paskirų situacijų. Tai situacija tampa tokiu analitiniu vienetu, kuris jiems yra svarbus ir kuris leidžia jiems žvelgti į visuomenės meliorizmą, ar pagerinimą, būtent per atskirų situacijų vertinimą. Ir kitas dalykas, kas mane labai traukia prie pragmatizmo, ir kas, manau, kad yra unikalu pragmatizmui kaip tokiam filosofiniam judėjimui, ar ne, tai yra būtent tas požiūris į pokytį. Kas skiriasi nuo to liberalizmo, politinio liberalizmo požiūrio į pokytį ir tokių kairių politinių idėjų. Tai tiek liberalizmas, manau, tiek tam tikros socializmo atmainos mato visuomenės pokytį kaip linijinį iš esmės, ar ne. Mes judame į kažkokį tai tikslą. Ar tai būtų rinkos išlaisvinimas, ar individo išlaisvinimas, revoliucija, perversmas... SČ Pažanga kažkokia. MA Kažkokia pažanga, taip. Ir panašiai kaip ir MacIntyre yra kažkoks tikslas, ane, savaime. Ir ką pragmatikai sako, ir tiek Dewey, tiek Addams, jie naudoja tokį metodą, evoliucinio pokyčio metodą, ar ne. Tai reiškia, kad mes keičiamės reaguodami į aplinką, bet tas pokytis nėra normatyviškai nei geras, nei blogas. Jis tiesiog yra pokytis, ir kartais pokytis yra normalus ir natūralus, ir kartais labai labai reikiamas. Aš manau, kad jų filosofija yra tiesiog neįtikima, mano nuomone, ir neįtikėtinai svarbi dabar, kai to pokyčio labai reikia. Ir mes iš tiesų negalvojame visuomenėj, kur link mes norime judėti ir kaip tą pokytį, politinį pokytį pasiekti, kaip išjudinti tą visuomenę, kad mes kažkur visi kartu judėtume. Tai truputį bendrai apie pragmatizmą ir kas mane jame labai žavi. Kas liečia Džeinę Adams, tai ji, taip, ji geriau turbūt yra žinoma kaip politinio administravimo ar socialinio darbo pradininkė. Ji buvo antroji moteris istorijoje, kuri gavo Nobelio premiją. Ji buvo puiki teoretikė, bet pagrinde yra žinoma kaip aktyvistė, kaip prisidėjusi prie daugybės Amerikos socialinių reformų. Ir vienas iš jos didžiųjų pasiekimų yra apgyvendinimo namų taip vadinamų, angliškai „settlement houses“, kūrimas Amerikoje, ir ji kūrė tuos namus tokiu modeliu pagal Rytų Londone tuo metu gyvavusį Toynbee House, Toynbee namą, kuriame neturtingo Rytų Londono gyventojai gyveno kartu su akademikais ir dėstytojais, išsilavinusiais, turtingais, ar ne, ir bandė kažkaip kartu surasti socialinių problemų sprendimus. Ir Džeinė Adams bandė sukurti panašius dalykus Čikagoje. Šiaip labai įdomu būtų, mano svajonė – tai yra pasikuisti archyvuose, aš manau, kad rastume tikrai ir lietuvių pavardžių 20 amžiaus pradžioje, nes tas namas buvo įkurtas vietoje, kurioje buvo labai daug imigrantų, ir jos tikslas buvo sukurti vietą, kur demokratinės ne tik idėjos, bet demokratinės praktikos galėtų užgimti, ar ne, ir kad žmonės galėtų išvystyti tam tikrus pilietinius įgūdžius. Tai ji ir medijavo tarp žmonių ir vietinės savivaldos, sprendė įvairias problemas, edukavo. Vėlgi dėstytojai ir tyrėjai gyveno tame name kartu su vietinės bendruomenės nariais, skaitė įvairiais paskaitas. Labai yra įdomu tai, kad dėstytojai tiesiog ateidavo ir skaitydavo paskaitas apie tuo metu svarbias akademines ir intelektualines idėjas auditorijai, kuri realiai buvo žemiausias pajamas gaunančių ir menkiausiai išsilavinusių tuo metu Amerikoje, urbanistinėje, ar ne, aplinkoje, gyventojų auditorijai, ir manau, kad... SČ Čia, žodžiu, buvo vieta, kur ir buvo toks bendravimas intensyvus tarp skirtingų klasių. MA Taip, absoliučiai, taip, absoliučiai, ir aš manau, kad – čia galbūt truputį į... kita tema, bet – aš manau, kad to dabar labai labai reikia, nes labai yra mažai vietų, kurias mes fiziškai dalinamės su žmonėmis, kurie nėra panašūs į mus, ar ne. Mes kalbam apie socialinių medijų burbulus, bet yra burbulai realiame gyvenime, ir jie galbūt netgi yra didesni negu socialinių medijų, nes mes tikrai mažai kur susiduriame su žmonėm, kurie yra – ypač jeigu nesinaudojome viešuoju transportu, taip – žmonėm, kurie yra, sakykime, kitokie negu mes patys. Paskutinis aspektas, kurį aš norėčiau apie Jane Addams paminėti, yra tai, kad jinai tą erdvę, tokią kaip bendruomenę, sakykime, kultūros ar politinius namus, jinai laikė eksperimentine erdve ir ta eksperimento sąvoka man labai yra įdomi, aš manau, kad joje yra labai kažkas tokio, kas galbūt būtų naudinga mūsų politinei realybei. Ir jai ta erdvė buvo eksperimentinė ta prasme, kad jinai galėjo bandyti įvairiausius sprendimus socialinėms problemoms, ar ne, jinai galėjo klausti žmonių, kokias problemas jie turi, bet taip pat išbandyti kartu su esančiais mokslininkais.Realiai tai buvo lanksti erdvė, labai greitai reaguojanti, kuri tiesiog labai praktiškai, čia ir dabar, išsprendė žmonių problemas. Ir man ta eksperimento sąvoka, kurią randame ir John Dewey, ypač kai jisai kalba apie demokratiją, labai patraukli atrodo, ir savo disertacijoje, ir savo tyrimuose aš labai kažkaip užsikabinau už jos ir svarstau iš tiesų, kaip mes galėtume galbūt suprasti tą praktiką ir kūrybiškumą kaipo eksperimentą, ar ne, kaip kažkokią eksperimentinę logiką, sakykime. SČ Ar aš teisingai suprantu, kad tau norisi vis dėl to galvot apie tokį inkrementinį pokytį, kuris yra toks labiau kylantis iš apačios į viršų, ar ne, kur pačios bendruomenės pradeda kažkokias naujas eksperimentines praktikas, o ne galvoti apie kažkokius tokius labai didelius ir visa apimančius tikslus, kurių greičiausiai artikuliavimas, na, nelabai ką duoda praktikoje, ar ne, nes labai sunku susitarti žmonėm dėl tokių abstrakcijų kaip, nežinau, ten teisingumas, gėris, teisės ir panašiai, bet jeigu kalba prasidėtų nuo tokių kasdienių situacijų, kaip tu ir sakei, sprendimo ir kažkokių kasdienių ryšių galbūt stiprinimo tarp konkrečių žmonių, tai čia būtų, tavo požiūriu, produktyvesnis kelias. MA Taip, kaip minėjau, pragmatikai nepradeda savo analizės nuo konkrečios bendruomenės. Situacija, ar ne, yra esminis vienetas, todėl tas bendrumas kažkoksai tai jiems yra absoliučiai neaktualus. Daug svarbiau yra tai, kas vyksta dabar ir esamoje realybėje, ir [su] kokiomis problemomis susiduria žmonės konkrečiose situacijose, ir nėra svarbu, ar jie turi tą pačią tapatybę, ar jie turi netgi tą pačią kalbą, ar kažkas yra kita, kažkoks intelektinis ar politinis pagrindas, kuris juos vienija. Kas yra svarbu, tai yra žmonės, kurie [yra] tam tikroje situacijoje, ir su kokia problema jie susiduria. Ir pradėkime nuo to, ir aš manau, kad tikrai nemaža dalis problemų Lietuvoje – ir pasaulio lygiai taip pat – būtų truputį lengviau galbūt išsprendžiami, jeigu mes pradėtume nuo to, su kokiom problemom susiduria žmonės, o ne nuo to, kokios tapatybės jie yra, sakykim, ar kas juos vienija, ar mums būtinai reikia sutikti ir visiem būti vienos nuomonės, sakykim, ar ne, ir rasti tą kažkokį homogeniškumą ar konsensusą. Tai taip, manau, kad tai yra daug produktyvesnis dalykas ir tai yra kažkas... ta tokia demokratinė praktika yra tai, ką mes galime praktikuoti kasdienybėje, ar ne, galvojant apie tai, ar mes suprantame kitų žmonių poreikius, ar mes girdime kitus žmones, matome, ne dėl reprezentacijos, bet tiesiog dėl elementaraus bandymo išspręsti vieni kitų problemas, bendras problemas. SČ Noriu šiek tiek pereiti prie Lietuvos politinės tikrovės, kurią tu savo publicistikoje nemažai irgi analizuoji, ir noriu pacituoti keletą tokių pasažų, kurie man įstrigo, ir gal dar šiek tiek pakalbėti apie tai, ką tu turi omenyje. Tai viename iš savo straipsnių rašai, cituoju: „tikroji Lietuvos politinė tragedija, tiek šeimos gynimo maršo, tiek kultūrinių liberalų, yra nesugebėjimas kurti naujos politinės ateities. Pirmieji nori atkurti praeitį, grąžinti ne tik plačias kelnes ir marškinius su kvarbatkėlėm, bet ir sociopolitines praėjusio amžiaus orientacijas, suplaktą tautinės valstybės ir tariamą sovietinį saugumą, kitaip tariant, saugumą kaip homogeniškumą ir vienodumą. Antrieji laikosi įsikibę vienos vienintelės ateities, negalėdami įsivaizduoti kitos, kurioje liberaliai nusiteikę žmonės sugyvena su Šeimos gynimo maršo dalyviais. Abiejų pusių vaizduotės trūkumas, vaizdžiai įkūnytas visuomeniniuose Stambulo konvencijos svarstymuose, įspraudžia į binarinius pasirinkimus „už“ arba „prieš“. Šios ankštos parinktys apriboja ateities vizijas ir kuria iliuziją, jog ateitis jau nuspręsta ir pasirinkta, ir taip neleidžia visuomenei nuolat save atnaujinti politiškai ir klausti, kokią ateitį galime kurti.“ Citatos pabaiga. Dėl Šeimos gynimo maršo atstovų man tarsi kaip ir aiškiau, bet galbūt gali praplėsti, kuo tau kliūva kultūriniai liberalai.

MA
Žinoma. Tai gal pirma verta paminėti, kad kalbėti apie kultūrinius liberalus, manau, yra neverta abstrakčiai. Verta kalbėti tik konkrečioje situacijoje, ir aš pati konkrečiose situacijose irgi save, sakykim, laikau kultūrine liberale, kitose galbūt ne. Tai nenoriu apibendrinti, nes, vėlgi, galbūt čia pragmatikė manyje kalba, kad neverta apie tai kalbėti abstraktybėje, bet [konkrečioje] situacijoje, manau, kad tai yra gana produktyvu tai aptarti. Kaip minėjau, vėlgi, gal tiesiog noriu pirmiausia prie teorinį pastebėjimą pamatyti prieš grįžtant prie kultūrinio liberalizmo, ypač tai, apie ką aš kalbu straipsnyje, tai būtent Stambulo konvencijos visą diskusiją, tai manau, kad, kaip ir minėjau, pragmatizmo centre stovi tas klausimas, kokia yra problema, ar ne, ir nuo to reikėtų pradėti. Ne nuo abstrakčių kažkokių taisyklių, bet nuo problemos, nes taisykles visą laiką galima keisti priklausomai nuo to, kokia yra esama problema. Dabar dėl diskusijų apie Stambulo konvenciją atveju, manau, kad tiek kultūriniai liberalai, tiek – man noris sakyti „marsiečiai“ – maršiečiai, Šeimų maršo dalyviai, ar ne, iš tiesų pasimetė techninėse žodžių interpretacijose, ir manau, kad nemaža dalis žmonių abiejose pusėse iš tiesų pamiršo, kokia yra pagrindinė problema. O problema yra ta, kad vis dar nemažai žmonių, ypač neproporcingai daug moterų ir vaikų, nukenčia nuo smurto šeimose. Tai jei visuomenė neužkirs tos problemos, tai nesvarbu, kaip mes apibrėšime lytį, ar ne, tokia yra realybė. Jeigu to galutinio rezultato, taip sakant, nebus. Ir iš kitos pusės – čia galbūt daugiau aktualu Šeimų maršo dalyviams – mes turėtume būti pasiruošę pakeisti tam tikrų sąvokų prasmę, jeigu tai padėtų mums išspręsti esamą problemą. Tai manau, kad galbūt kas man užkliuvo kultūrinių liberalų atžvilgiu, yra tai, kad jiems daug svarbiau buvo įrodyti abstrakčią tiesą, lygiai taip pat kaip ir Šeimų maršo dalyviams, negu išspręsti problemą. Galbūt jie galėjo mesti akivaizdžiai toksišką ir skaldančią diskusiją ir iš tiesų ieškoti kompromisų, ir pateikti pasiūlymų, kaip išspręsti problemą su Stambulo konvencija ar be jos. Ir tą iš tiesų galėjo padaryti abi pusės. Ir nemanau, kad šiai dienai ta problema yra bent per nago juodymą kažkaip labiau išspręsta ir mes esame labiau pasiruošę kaip visuomenė paremti tas šeimas, ir ypač moteris ir vaikus, kurioms reikia pagalbos. Manau, kad nei kultūriniai liberalai, nei Šeimų maršo dalyviai iš tiesų suprato vienas kitų poreikius ir suprato vienas kitų problemas, ir manau, kad tai iš dalies yra susiję su diskusijų kultūra, kurią mes turime, ir apie ką aš ir kalbu tavo perskaitytoje citatoje, ar ne. Diskusijų kultūra labiau primena kažkokį tai konfliktą arba karą Lietuvoje, kurioje viena pusė būtinai turi laimėt, ar ne. Tai tie binariniai pasirinkimai „už“ arba „prieš“. Ir man tai yra tokia mokyklos debatų kultūrėlė tam tikra prasme. Maždaug – mes išspręsime problemą, kažkas laimės, išspręsime problemą, ir valio, ar ne, viskas gerai. Bet, manau, tai toli gražu… labai toli nuo tiesos. Tai absoliučiai yra neproduktyvu, ir manau, kad daug produktyvesnė diskusijų kultūra pradėtų nuo to, kad mes spręstume problemas kaip tyrinėjimus, o ne kaip kažkokią tai akistatą, nes akistata visą laiką veda prie status quo, ar ne, tai reiškia[s], kad mes turime du pasirinkimus, kurie yra jau apibrėžti, reiškia, mes visiškai nenaudojam, neįjungiame fantazijos ir negalvojame „Gerai, mes nesiimsime nei „už“, nei „prieš“ pozicijos. Kokią poziciją mes galėtume užimti? Kaip visiškai nauja politinė pozicija šituo klausimu galėtų atrodyti?“, ir tam tikrai reikia daug kūrybiškumo ir intelektinių kažkokių tai resursų. Čia, man labai patinka, yra prancūzų pragmatikai, jau antros 20-to amžiaus pusės, yra Luc Boltanski ir Laurent Thévenot. Jie sako, kad neretai mums reikia suspenduoti savo kritinį mąstymą, sulaikyt savo kritinį mąstymą, jeigu mes norime išspręsti tam tikrą problemą, tai vietoj to, kad siektume kažkokių tai universalių idealų – ar tai būtų lygybė, ar tiesa, ar grožis, – mes turime kiekvieną kartą iš naujo įvertinti situaciją, kuri[oje] esame, jos parametrus, ir sulaikę kritiškumą mes įsileidžiame tam tikrą abejonę, ir abejonė leidžia mums pažiūrėti į mūsų pasaulį, sakykime, iš naujo ir, ir tyrinėti tą mūsų pasaulį. Tai, manau, vėlgi tokia politinių diskusijų kultūra, kurioje mes galime atsisakyti tų absoliučios tiesos ir absoliutaus teisingumo paieškų ir vietoj to tyrinėtume, kaip mūsų visuomenė galėtų gyventi galbūt kitaip. Toje diskusijų kultūroje, kurioje mes galėtume būti atviri naujoms galimybėms. Manau, kad tai būtų daug produktyvesnis būdas spręsti problemas ir tiesiog sugyventi kasdienybėje, kas vienaip ar kitaip yra prioritetas.

SČ
Kitame tekste tu kritikuoji Lietuvos viešojoje erdvėje paplitusį nuogąstavimą, esą mūsų visuomenė yra labai susiskaldžiusi, jai trūksta vienybės ir bendro tikslo, ir tu rašai, kad toks nuogąstavimas yra pagrįstas. Cituoju: „<...> prielaida, kad visuomenė turi būti politiškai vienalytė ir tapati. Nors himne giedame, kad „vienybė težydi“, konsensuso visuomenės idėja kyla iš primityvaus ir seklaus demokratijos supratimo. Demokratiniam sugyvenimui kolektyvinis tapatumas ne tik nėra būtinas, bet atskirais atvejais jis netgi stabdo idėjinį atsinaujinimą. Būtent sugyvenimas, o ne vienybė turėtų būti demokratiškumo kaip politiškumo principinis pagrindas.“ Citatos pabaiga. Ar galėtumei truputį praplėsti, kuria prasme vienybės idealas stabdo politinį atsinaujinimą? Aš manau, čia tikrai ne visiem klausytojam yra savaime suprantama.

MA
Žinoma. Gal tęsiu aš tą pragmatizmo temą ir truputį grįšiu prie Jane Addams – vien tam, kad aš truputį aptarčiau [nesuprantamas žodis] dinamiką. Tai Jane Addams vienu metu sako, kad dvidešimto amžiaus pradžios amerikiečių visuomenė priėjo tokią poziciją, kada individuali etika nebeatliepia egzistuojančių problemų, ir, kad atlieptų egzistuojančias problemas, visuomenė turi pasikeisti labiau socialine etika, kurioje žmonės supranta ir stengiasi įsigilinti į vienas kito poreikius, poziciją, suprasti tą kito poziciją. Tai man labai įdomi ta idėjų dinamika, kada jinai sako, kad realiai visuomenės realybė išaugo idėjas, kaip išaugama rūbų vos ne, ir aš manau, kad tai yra labai aktualu dabar. Tai aš nesu nei už, nei prieš kažkokią tai vienybę kaip politinį idealą, ir tokią tautinę visuomenę, homogenišką ir suvienytą, sakykim, vieno lietuviškumo ar ten per tautinį išsilavinimą pasiekto kažkokio tai lietuvybės idealo. Man tai nėra kažkokia normatyvinė kategorija, aš tiesiog manau, kad ta kategorija yra absoliučiai nenaudinga, ir manau, kad mes, kaip visuomenė, ją išaugome dėl to, kad dabar problemos yra visiškai kitos ir jos nėra susiję su ta vienybe, ir jinai nepadėtų mums išspręsti esminių problemų, kurios yra mūsų visuomenėje. Kitas dalykas, manau, kad mūsų gyvenimai yra sudaryti iš daugybės bendruomenių, ir vėlgi, kalbant apie tą kūrybišką tapatybę, kur yra suskilus, manau, kad daugelis žmonių – tokia yra mūsų realybė, ar ne – daugelis žmonių turi bendruomenes, kurios yra svarbesnės galbūt netgi už modernią valstybę. Tai tos valstybės svarba, manau, irgi truputį menksta. Kitas dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra tai, kad žmonės, kurie nori tos vienybės, jie yra labiau linkę keisti žmones nei keisti politiką. Ir tie, kurie sako, kad mes esame susiskaldę, galbūt trūksta vienos tapatybės ar idėjinio kažkokio praktiko, jie vietoj to, kad keistų parametrus analizės, jie keičia žmones. Ir manau, kad tai iš esmės yra toks žmonių nuvertinimas. Žmonės labai gerai žino, kaip jiems gyventi gyvenimą, ir, jeigu jiems nereikia vienybės, galbūt to ir nereikia – na, čia gal toks nelabai tvirtas argumentas. Bet, kaip minėjau, gal vėlgi grįšiu prie to, kad politinis atsinaujinimas eina per problemų sprendimą. Tai bent esminis politinis tikslas turėtų būti sugyvenimas kartu, o ne vienybė. Tai mes sumaišome, manau, priežastinius ryšius. Vienybė neatneš geresnio sugyvenimo kartu, bet sugebėjimas kartu gyventi vienas prie kito, net jeigu mes turime skirtingus politinius įsitikinimus, gali atnešti tą tokią kasdieninę vienybę. Kartais mes vis girdime tokius pasvarstymus – ar lietuviai eitų ginti Lietuvos, ar lietuviai eitų ginti Televizijos bokšto, jeigu dabar pasitaikytų panaši situacija; ir manau, kad šis klausimas neturi nieko bendro su vienybe. Jisai turi daugiau bendro su tuo, ar mums yra gera gyventi Lietuvoj, ar žmonės nori kurti Lietuvą ir gyvenimą Lietuvoj, ir todėl pirmiausia, jeigu mes spręsime problemas, kurios padarytų gyvenimą patogesnį, geresnį praktiškai Lietuvoj, tada ateitų ta vienybė, tada žmonės eitų ginti ir Lietuvos, ir Televizijos bokšto, ir visa kita. Ir, manau, išsprendus tas problemas, o ne susikoncentravus ties vienybe, ateis ir politinis atsinaujinimas.

SČ
Nemažai savo tekstuose rašai apie demokratiškumą, kurį, kaip suprantu, traktuoji plačiau negu tiktai kaip demokratiją, kaip, na, politinę santvarką. Ir viename įsimintiname tekste tu pagal demokratiškumo lygį suskirstei vaikščiotojų ir bėgikų tipus. Toks tikrai netikėtas, bet man labai įdomus ir naujas žvilgsnis į mūsų kasdienybę. Man įdomu, kaip tu supranti tą demokratiškumą ir kas lemia demokratiškumą. Ar tai yra asmuo, bendruomenė, bendroji kultūra, valstybinė politika, ir ar čia mes pirmiausia turime judėjimą iš apačios į viršų, ar iš viršaus į apačią, ar čia kažkokia sampyna šitų vektorių?

MA
Manau, tikrai tam tikra prasme sampyna. Pragmatinis galbūt demokratijos suvokimas ir tai, kaip aš suprantu demokratiją, tai nėra politinės struktūros klausimas, tai yra kasdieninės praktikos klausimas. Tai, nors aš nelabai mėgstu skirti tą individo ir visuomenės ar bendruomenės tą ribą ir pastangas, manau, kad yra sunku atskirti, švariai atskirti, kas būtų individo pastangos, o kas yra bendruomenės. Iš esmės taip – tai yra apie kasdieninį, nuolatinį žmogaus apsisprendimą, ir tas apsisprendimas yra: ar šiandien aš matysiu save ir savo poreikius, ar aš galbūt įsileisiu tą abejonę savo pasaulėžiūros ir aš matysiu kito žmogaus poreikius. Išgirsiu kitą žmogų, matysiu jį dalyvaujant, matysiu jį šalia. Ir manau, kad viskas prasideda nuo tiesiog labai elementarių dalykų. Demokratija prasideda ne nuo rinkimų, demokratija prasideda nuo to, kaip mes matome vienas kitą, ir tavo minėtame tekste, manau, daugelis gali, turbūt turi tokios empatijos tam tokiam pasivaikščiojimui, ar ne, mes visi atradome naujus pasivaikščiojimo maršrutus pandemijos metu ir naujus takelius, ir ką aš pastebėjau, tai yra įdomu tas elgesys, kai žmonės pastebi vienas kitą arba visiškai nepastebi, ir aš nenoriu suprimityvinti to demokratijos idealo, sakykime, ir aš labai daug semiuosi tokio galbūt, tų idėjų apie demokratiškumą iš Jonh Dewey, kuris mato demokratiją labai pozityviai, jam tai yra žmogaus galimybių visiškas atskleidimas, tai yra erdvė, kurioje mes galime atrasti savo geriausius save, o ne kažkokią kompromisinę santvarką. Tai taip, tai iš esmės tai prasideda nuo kasdieninės praktikos, ir manau, kad tą demokratiškumą mes galime ugdyti kiekviename žingsnyje, ir šiandieniame kontekste, kuriame politikoj mes matome labai daug aštrių konfliktų, kurie kyla iš taip vadinamo kultūrinio karo, ar ne, ir to labai aštraus kairės–dešinės susiskaldymo, manau, galvojant ne apie tiesioginę reprezentaciją, bet apie demokratiškumą kaip kasdieninę praktiką, kurioje mes matome arba nematome kito, iš tiesų gali atverti labai daug produktyvių durų, sakykime, matyti vienas kitą ir sugyventi, vėlgi, galvojame apie tą, kaip mums sugyventi, o ne tą, ar mes norim įrodyti savo tiesą, ir – taip, turbūt galų gale visgi demokratija yra asmens nusiteikimas ir neišvengiamai jisai pereina į tą bendruomenišką lygį.

SČ
Marija, tikrai dar norėtųsi tęsti, bet mūsų laikas jau baigiasi. Tad ačiū tau labai už tikrai įdomų pokalbį.

MA
Ačiū tau.

SČ
Pokalbį norėčiau užbaigti dviem Jane Addams citatomis. Pirma skamba taip: „Siekdami aukštesnės moralės mūsų socialiniuose santykiuose turėtume reikalauti, kad individas būtų pasiruošęs atsisakyti asmeninio pasiekimo jausmo ir pasitenkintų savo veikla tik drauge su daugelio veikla“. Kita citata: „Gerovė, kurią užtikriname sau, yra netvari ir netikra, kol ji nėra užtikrinama mums visiems ir nėra įtraukiama į mūsų bendrą gyvenimą“. Citatos pabaiga.
Na, o mūsų klausytojams priminsiu, kad šiandien studijoje svečiavosi ir savo mintimis dalinosi publicistė ir eseistė, Jungtinės Karalystės Queen Mary universiteto doktorantė Marija Antanavičiūtė. Šios laidos įrašą, o taip pat ir kitų pokalbių įrašus, visada galite rasti LRT radijo ir jūsų pamėgtose tinklalaidžių platformose. Ačiū, kad klausotės laidos Tarp praeities ir ateities, o aš – jos vedėjas Simas Čelutka. Linkiu jums gražaus savaitgalio.
Ir atsisveikinu iki kito penktadienio
Tada,“