Žymė
Kazys Binkis
Augnelijų arija
Mūsų žemė jauna dar.
Bus ir pas mus Eldorado.
Aldorijo adrijo ada.Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo.
Daug dar ateis, atliūliuos mums pavėja,
Kaip altra ridėlija rėja.Ir sninga, ir lyja, ir mėnuo kas mėnuo,
Ir saulė kas antra, kas penkta, kas dvylikta diena
Rėja ir ada ir audrija lėna.Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo,
Perdien nusibostų mums rojuj!
O čia juk aldorijo arija rėja,
Čia altra ridėlija ado.Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes,
O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios,
Kaip lėta livano alenga.
Tad laukim augnelijų arijos ada,
Tad būkim kaip altra ridėlijų rėja.
Karin Boye | Vertė Ieva Vasilionytė
Tai žinoma, kad skauda
Tai žinoma, kad skauda pumpurams, kai sprogsta.
Antraip kodėl pavasaris dvejotų?
Kodėl mūs karštas ilgesys į stinglų
kartėlio blyškį susivyturiuotų?
Juk visą žiemą pumpuras tebuvo kiautas.
Tai kas ten nauja – plėšia ir sprogdina?
Tai žinoma, kad skauda pumpurams, kai sprogsta, –
ir tam, kas auga, ir kas užveria buvimą.
Taip, gan sunku lašams nukristi.
Jie sunkūs kaba ir iš baimės tirta,
šakelės įsitvėrę pampsta, slysta,
žemyn juos sunkis traukia, ak, kaip įsikirtę.
Sunku bijot, dvejot ir jaustis padalytam,
gelmės traukimą ir kvietimą jausti,
bet tik sėdėti vietoj ir drebėti,
sunku ir pasilikti trokšti, ir nukrist norėti.
Ir štai kada blogiausia, nieks negelbsti,
tarsi iš džiugesio tie pumpurai išsprogsta.
Kada nebetveria bet kokia baimė,
lašeliai nuo šakos spindėdami nušoksta,
pamiršta, kad bijojo to, kas nauja,
pamiršta, kaip bauginos kelio,
ir pajaučia saugumą didį tą sekundę
nurimę pasikliovime, kuris pasaulį tveria.
https://www.facebook.com/pterodaktilis/posts/10224025206831576
Richard Brautigan
Love Poem
„It’s so nice
to wake up in the morning
all alone
and not have to tell somebody
you love them
when you don’t love them
any more.“
http://www.americanpoems.com/poets/Richard-Brautigan/103
Rimas Burokas
Debesys dūžta į sielvartą, grįžta
su pamario paukščiais sudriskus jaunystė,
laužą pakrantėj kūrena ir geria
saulėlydy vyną už tai, kad gyveno,
kad dužo į sielvartą debesys, marių
ošimo išplautas eilėrašti mano
Gintaras Grajauskas
**
vienas žmogus
(dažniausiai moteris)
pagalvoja: štai šitas žmogus
žino, kaip mane išgelbėti
kitas žmogus
(dažniausiai tai vyras)
pagalvoja: net neįsivaizduoju kaip
bet gal galiu pabandyti
dar jis pagalvoja:
iš tiesų tai visai norėčiau
ką nors išgelbėti
o ta moteris pagalvoja
kitaip: aš tai labai norėčiau
būti išgelbėta
niekas nieko
žinoma neišgelbsti
ir niekas neišsigelbsti
(nes kas gi galėtų)
bet kartais nutinka
kad tie žmonės tiesiog
pradeda gyventi kartu
ir begyvenant
jiems nutinka visokių dalykų
kartais ir labai nesmagių
bet kai kuriose nuotraukose
jie atrodo iki kvailumo laimingi
atrodo lyg būtų išgelbėti
2021-07-27
https://www.facebook.com/gintaras.grajauskas/posts/10225188639285183
Donaldas Kajokas
***
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko
2020-06-13
„Kai jaučiuosi laimingas, manyje skamba šis Donaldo Kajoko eilėraštis.“
https://www.facebook.com/antanas.zet/posts/pfbid02TfMqW2w7zyX1EPsTRoaKRv5MUibsbX3Uks8wBPC4aGcifVsiuz9PKyrphjGBvsnAl
Konstantinas Kavafis (Κωνσταντίνος Καβάφης) |
1.
Termopilai
Šlovė ir atminimas tiems, kas budi,
Kol gyvas, prie savųjų Termopilų,
Ir dviguba šlovė, jei jis nujaučia
(O dažnas tai nujaučia), kad kalnuos
Netrukus pasirodys Efialtas
Ir kad vis viena medai prasiverš.
Šią – pasirodo, sutrumpintą – nežinia kieno verstą versiją apie 2000-uosius perskaičiau Antano Ramono novelėje „Lapkričio saulė“ (https://proxy.europeana.eu/media/2021803/C1B0002961081/7fb1b92fbb27869efbfa7b393eebc88e?disposition=inline).
2.
Vertė Tomas Venclova.
Termopilai
Šlovė ir atminimas tam, kas budi,
kol gyvas, prie savųjų Termopilų;
kas niekad neužmiršta pareigos;
kam žemėje mieliausias teisingumas,
bet ir užuojauta nesvetima;
tam, kas dosnus varguoliams, o nuskurdęs
išlieka nešykštus
ir paremia kiekvieną, kol įstengia;
kas sako tiesą, neapkęsdamas melų,
tačiau atleidžia tiems, kurie melavo.Ir dviguba šlovė, jei jis nujaučia
(o dažnas tai nujaučia), kad kalnuos
parodys priešui taką Efialtas
ir kad vis viena medai prasiverš.
Ija Kiva (Ия Кива) | Vertė Marius Burokas
ar teka iš mūsų čiaupo karštas karas
ar teka iš mūsų čiaupo šaltas karas
ką nejaugi visai nėra karo
juk žadėjo kad bus po pietų
savom akim matėm skelbimą
„karą ims tiekti po keturiolikos nulis nulis“ir štai jau trys valandos be karo
šešios valandos be karo
o ką jei karo nebus iki vakaro
nei išsiskalbsi be karo
nei valgyt išvirsi
nei arbatos be jo užplikysiir štai jau aštuonios dienos be karo
mes dvokiam
žmonos nenori gultis į lovą kartu
vaikai pamiršo šypsotis ir aikštijas
kodėl mes visad galvojome kad karas niekada nesibaigstad eisime eisime karo ieškot pas kaimynus
kitapus mūsų žaliuojančio parko
bijosime karą pakeliui mes išlaistyti
manysime kad gyvenimas be karo tik laikini sunkumaišiuose kraštuose atrodo nenormalu
jei karas neteka vamzdžiais
į kiekvienus namus
į gerklę kiekvieną
https://www.facebook.com/marius.burokas/posts/7744772465533632
↓
2016-12-15
https://www.facebook.com/iya.kiva/posts/pfbid02BuvgHgh3Gx674eEcjwbDDnUtQTu6kV4ZryfyXAvifwQgEByEbtSHgaonzdQtdWbSl
Bronius Krivickas
Naktį
Kai po nakties skliautu svajodamas guliu,
Man rodosi, kad žemė yra mažas laivas,
O aš ant mažo laivo vienišas keleivis,
Plaukiąs nežinomu skaidriu erdvių keliu.Norėčiau plaukt toli tylioj šviesioj nakty,
Kol mano valtis, erdvėje paklydus,
Nuneštų, kur ugnies pasauliai didūs
Veidan galingai dvelkia iš arti,Kol begalybėn plaukianti mintis
Visas erdves didžiu ratu apskrietų
Ir visos saulės jos rate žėrėtų, –
Nuo jų nušvistų Tavo paslaptis.Tačiau žinau: tenai nuplaukt aš niekad negaliu,
Nes žemės kelias erdvėje nekinta,
Ir tartum vergas, prie galeros prirakintas,
Plaukiu ant jos aš visados tuo pat keliu.Tiktai kada nuo didingųjų žiburių
Naktis man atnešė silpnutį aidą,
Kurs pluoštu spindulių blankių
Nušviečia mano veidą.
Pernakt iš jų
Aš Tavo vardą spėju ir buriu.
Algimantas Mackus
Netikėjimas
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,tik vakarą
ir elgetas, smuikuojančius
prie katedrų.Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
Aidas Marčėnas
Su almančiu pasauliu
tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja paukščiai
nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma, ir aukštisįsiklausyk kaip dūzgia aviliai
kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai
įženkim į šią vasarą giliai
kaip romūs pasiklydę avinėliaisu almančiu pasauliu vienumoj
šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim
barokas ošia medžių gilumoj
mes daug greičiau nei jis pavirsim dulkėmbet gintaras negrįžta į sakus
ir mums nebus už mūs žodžius atleista
tik vasara apglėbs mus kaip vaikus
nuėjusius toliau nei buvo leista
Aidas Marčėnas
Vasaros pabaiga
vaisius nokina vasaros naktis
išsaugojusi šilumą dieninę
kur bręsta amžių vandenyne
auksinio vyno paslaptisatvertas langas kaip sena knyga
į naktį sklidiną gyvybės
kur protą baudžia amžinybės
nebepagydoma ligaorfėjo pirštai paliečia stygas
ir renkas žvėrys nematyti
kur tamsoje jų akys švyti
pro susipynusias šakasir tartum krūpteli kėdė
kada pro ošiančią lapiją
rugpjūčio paskutinę giją
nutraukia krentanti žvaigždė
Aidas Marčėnas
Miestas
Rugpjūtyje, kai vasara tyli,
varpus iš tolo skambančius girdi
sekmadienį, o jau ruduo artėja
ir laikas neišvengiamai greitėja,
vis bėgant metams… Pameni, anksčiau
tu dieną skubinai, kad baigtųsi greičiau,
tačiau dabar ją sulaikyt bandai,
smerki save, – bergždžiai pragyvenai,
galvodamas, kad tau yra paskirta
patirti tai, kas bus kitiems užginta…
Kada diena prieš vakarą suklups, –
į miestą ženk pro tuos pačius vartus,
kurie atsiveria į amžiną svajonę
gyvent ilgiau, nei skirta šioj kelionėj:
tavęs nebus, o miestas vis stovės
ir bokštai vis saulėlydžius lydės,
kažkas turbūt žiūrės pro tavo langą
į vakarėjantį ir ramų miesto dangų…Antai, – prie seno universiteto
keista šviesa, regėta dar El Greco.
Marcelijus Martinaitis
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia
Jonas Mekas
***
KAI paskutinį kartą
ėjome,
girdėjome dar tankų
čirpimą
kelio rožėse,ir tako lapai
buvo pilni
keisto šnabždėjimo.Mes ėjome susiėmę
rankom,
ir kalbėjome
šiaip apie šį ir apie tą –tačiau neįžiūrėjome
rudens
dar žodžiuose,
nei akyse.
Algimantas Mikuta
Na ir bus tada, kai atsities
priblokšta laukinė žolija,
kai pakils viksvynai po nakties,
kai sukils kankinama veja.Šliauš žolė degimais ir kapais,
bris grioviais, upeliais, eis keliu…
Tik didžiuosius akmenis apeis,
tik neperbris upių didelių
Henrikas Radauskas
Dovanos
Koks stebuklingas palikimas!
Koksai nepaprastas likimas!
Man mūzos neša dovanų –
Neišsipildančių sapnų,
Neišsibaigiančių troškimų,
Ir vandenyno balsą kimų,
Ir laimę, – ji dar neatėjo, –
Ir laivo burę, pilną vėjo.
Henrikas Radauskas
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Henrikas Radauskas
Lietus
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.
Henrikas Radauskas
Pasaka
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus –
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir jieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Henrikas Radauskas
Pavasario naktis
Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
Henrikas Radauskas
Gelmių sukilimas
Aš daug turiu tokių gelmių,
Kurios su nieku nesiderina.
Jos kartais tyli, – ir ramu,
O kartais ima kelti nerimą.Vidunaktį kur nors giliai
Prasideda tyli melodija,
Ir jos raudoni spinduliai
Visas kitas gelmes užnuodija,Ir kitos ima rėkt ugnim,
Raketomis, gaisrų sirenomis,
Nebesiskaito su manim
Širdis, ir kraujas krenta venomisLyg koks akmuo. Ir taip toliau:
Prie jų prisideda arterijos,
Ir gaisras veržias vis giliau,
Ir ima degti sausos prerijos,Kaip pas Main Ridą, kurs mane
Antroje ir trečioje klasėje
Svaigino, – ir ugnies tvane
Indėnai joja mano dvasioje.Šuo suloja. Ir aušra
Staiga užgęsta. Nei isterikos
Kvailos, nei raitelių nėra,
Nei tos mainridiškos Amerikos.Tyli ir banali naktis:
Ramiai juoduoja kampo linija,
Ant stalo guli pilnatis,
Ir blykčioja vanduo stiklinėje.
Henrikas Radauskas
Miesto sode
Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi.
Sužaliuos, pražydės ir nuvys,
O virš miesto, vidurnakčio lempose
Bus geltonas, ramus spindulys.Ir kiekvieną pavasario vakarą
Miesto sode vaikšto būriai.
Kažkas mėnesį liepoje pakaria,
Ir ant vario – juodi pumpurai.Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:
Pražydės ir nuvys, –
Ir tada negalės pasijudinti,
Kaip šachmatų medinis arklys.
Henrikas Radauskas
Atradimai
Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.
Henrikas Radauskas
Krautuvėlės pardavėja
Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, prisiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros,
Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje – virvės, pasagos
Ir vinys, vinys, vinys, vinys.
Henrikas Radauskas
Kaimo ruduo
Šalti laukai ir šulinių vanduo,
Ir horizontuose malūnai moja.
Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,
Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.Keli nuvargę, platūs spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvorą raudonuoja obuoliai,
Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.O vakare užmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,
Ir pilnaties geltonu takeliu
Iš lėto plaukia liūdesys manasis.
Henrikas Radauskas
Rožė ir mirtis
Žydi rožė, juoda kaip anglis,
Apvalia ir kaitria ugnimi.
Kaip kareivis kovoja širdis
Su gyvenimu ir mirtimi.Aš žiūriu į žvaigždes nemarias,
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias,
Per pasaulį į mirtį plaukiu.
Henrikas Radauskas
Paprastos dainos
Kai aš prisimenu anas dienas,
Rašau be galo paprastas dainas:Apie auksinį tėvo gryčios stogą
Ir apie derlių, gerą arba blogą.Ten kaip žiedai margavo aviliai,
Lietus į žemę sunkėsi giliai.O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,
Juos kirto laikas, o jie kirto girią.Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria,
Ir jie dainas dainavo vakare,Pareidami iš lauko į namus,
Ir švietė jiems saulėlydis ramus,Ir suko girnas jiems galingas vėjas,
Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs.
Henrikas Radauskas
Laiškai sau pačiam
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus – eiles rašau.
Henrikas Radauskas
Sugrįžimas
Pasikalbėjau su dievais
Ir vėl į žemę sugrįžau,
Ir vaikštau skersgatviais kreivais,
Ir vėl eilėraščius rašau.Danguj saulėlydis geltonas,
O aš į žemę sugrįžtu,
Kur groja senas patefonas
Ir kvepia liepos ties paštu.
Henrikas Radauskas
Lapas
Iš juodos šakelės, iš anapus
Į pasaulį žengia žalias lapas.Palytėtas lengvo dievo rankų,
Lapas plaukia per didžiulį dangų.Jis teturi lūpas ir akis.
Mums jo lūpos tiesą pasakys:Pažiūrėk, koks didelis dangus,
Būk kaip lapas, nors tu tik žmogus.
Romas Raila
***
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.
Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke) | Vertė Janina Degutytė
Vakaras (Abend)
Taip tyliai vakaras pakeičia apdarą,
apjuostą medžių senatve ramia;
ir du aštrius tavy pasaulius atveria,
į dangų kylantį ir šliaužiantį žeme;lig galo nė vienam nepriklausydamas
ne toks tamsus, kaip namas tylintis esi,
ne toks šviesus, kaip tas, kas nesvarstydamas
kasnakt prisiekęs žiburiuoja skliautuose;ir tas gyvenimas (mįslė neįminta) –
gailus ir visagalintis, ir aukštas,
toks neaprėpiamas ir vėl toks ankštas,
tai akmeniu pavirtęs, tai žvaigžde.
Jonas Strielkūnas
Žiedas vėjuotą rudens dieną
Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.Mano mažas brolau,
Aš žinau[?] ko tyli.
Baisiai aukštas dangus.
Baisiai žemė gili.Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.
Sara Tysdeil (Sarah Teasdale) | Vertė Aleksys Churginas
Sodrūs lietūs palis (There Will Come Soft Rains)
Sodrūs lietūs palis, žemė vėlei kvepės
Ir žiūrės į skridimą vakarės kregždės;Vėlei kūdrose varlės dainuos naktimis,
Baltom snaigėm žiedų sušlamės obelis.Ir atskris raudonsparnė liepsnelė linksma,
Ant gyvatvorės vėl nusileis suokdama.Bus praūžus seniai karo vėtra baisi,
Ir norės vėl gyvenimu džiaugtis visi.Jei nuo žemės paviršiaus išnyks žmonija,
Greit ir medžiai, ir paukščiai pamirš apie ją,Ir pavasario naujo atbudus aušra
Nežinos, kad jau mūsų čionai nebėra…
