„Šėma Čerkasų veislės stepių karvė gyveno viena daržinėje: ta daržinė, sukalta iš dažytų lentų, stovėjo mažučiame geležinkelio sargo kieme. Daržinėje, šalia malkų, šieno, sorų šiaudų ir savo amžių atgyvenusių rakandų – skrynios be dangčio, prakiurusio virdulio kaminuko, sudėvėtų drabužių, kėdės be kojų, – karvė turėjo kur miegoti ir gyventi ilgomis žiemomis.
Dieną ir vakarą pas ją į svečius ateidavo berniukas Vasia Rubcovas, šeimininko sūnus, ir glostydavo jos plaukus prie galvos. Šiandien jis taip pat atėjo.
– Karve, karve, – kalbėjo jis, nes karvė neturejo vardo, ir jis vadino ją taip, kaip buvo parašyta skaitinių knygoje. – Tu juk karvė!.. Nenusimink, tavo sūnus pasveiks, jį mano tėvas greit namo parves.
Karvė turėjo veršiuką; jis vakar kažkuo paspringo, ir jam iš burnos pradėjo tekėti seilės ir tulžis. Tėvas pabūgo, kad veršiukas nekristų, ir šiandien nuvedė jį į stotį parodyti veterinarui. Karvė šnairavo į berniuką ir tylėjo, kramtydama seniai išdžiūvusį, mirties pakąstą žolės stiebelį. Ji visuomet pažindavo berniuką, o jis mylėjo ją. Jam patiko joje viskas: geros šiltos akys, apvedžiotos tamsiais ratilais, tartum karvė nuolat būtų pavargusi ar susimąsčiusi, ragai, kakta ir jos didelis liesas kūnas, kuris toks buvo todėl, kad savo jėgos karvė nekaupė į riebalus ir mėsą, o atiduodavo ją pienui ir darbui. Berniukas dar pažiūrėjo į jos švelnų, ramų tešmenį su mažais apdžiūvusiais speniais, kurie jam duodavo pieną, ir palytėjo tvirtą trumpą pagurklį ir priekyje išsišovusius stiprių kaulų kauburėlius.
Kiek pažiūrėjusi į berniuką, karvė palenkė galvą ir negodžia burna paėmė iš lovio keletą stiebelių. Jai nebuvo kada ilgai žiūrėti į šalį ar ilsėtis: ji turėjo be paliovos kramtyti, nes pienas joje gaminosi taip pat be paliovos, o pašaras buvo liesas, vienodas, ir karvei reikėjo su juo ilgai vargti, kad pasisotintų.
Vasia išėjo iš daržinės. Buvo ruduo. Aplink geležinkelio sargo namą driekėsi lygūs, plyni laukai, visko priželdę ir prisišnarėję per vasarą, o dabar išpjauti, nustilbę ir nykūs.
Leidosi vakaro prieblanda; dangus, užtrauktas pilku šaltu apvalkalu, jau niro į tamsą; vėjas, kiaurą dieną virpinęs ražienas ir plikus, žiemop apmirusius krūmus, dabar pats atgulė tykiose slėsnumose palei pat žemę ir tik girgždino vėjarodį ant kamino, pradėdamas rudens dainą.
Vienavėžė geležinkelio linija driekėsi netoli namo, pro darželį, kuriame šiuo laiku jau viskas buvo išdžiūvę ir išmirę – ir žolė, ir gėlės. Vasia vengė eiti į darželį: jis dabar jam atrodė lyg kokie kapai augalų, pavasarį jo pasodintų ir pakeltų gyventi.
Motina uždegė lempą troboje ir pastatė signalinį žibintą lauke, ant suolelio.
– Greitai keturi šimtai šeštasis ateis, – pasakė ji sūnui, – tu jį palydėk… Tėvo kažkodėl vis nematyti… Ko gero, jau kur ūžia!
Tėvas išėjo su veršiuku į stotį, už septynių kilometrų, dar iš ryto; jis tikriausiai paliko veterinarui veršiuką, o pats stoties susirinkime sėdi ar bufete alų geria, ar į techninio minimumo konsultaciją nuėjo. O gal veterinarijos punkte eilė didelė, ir tėvas laukia. Vasia paėmė žibintą ir atsisėdo ant medinio skersinio prie pervažos. Traukinio dar nebuvo girdėt, ir berniukas nusiminė; jis neturėjo laiko sėdėti čia ir lydėti traukinius: jam buvo metas rengti pamokas kitai dienai ir gulti miego, nes rytą reikia anksti keltis.
Jis lankė kolūkio septynmetę už penkių kilometrų nuo namų, mokėsi ketvirtoje klasėje.
Vasiai patiko eiti į mokyklą, nes, klausydamasis mokytojos ir skaitydamas knygas, jis įsivaizdavo visą pasaulį, kurio dar nepažinojo, kuris buvo, kaip manė Vasia, toli nuo jo. Nilas, Egiptas, Ispanija ir Tolimieji Rytai, didžiosios upės – Misisipė, Jenisejus, Tykusis Donas ir Amazonė, Aralo jūra, Maskva, Ararato kalnas, Vienatvės sala Šiaurės Ledinuotame vandenyne – visa tai jaudino Vasią ir viliojo. Jam atrodė, kad visi kraštai ir žmonės seniai laukia, kada jis užaugs ir ateis pas juos. Bet jis dar niekur nespėjo apsilankyti; gimė jis čia pat, kur ir dabar gyvena, o buvo tik kolūkyje, kur stovėjo mokykla, ir stotyje. Todėl su nerimu ir džiaugsmu stebėdavo pro keleivinių traukinių langus žiūrinčių žmonių veidus, – kas jie tokie ir ką jie galvoja, bet traukiniai eidavo greitai, ir berniukas prie pervažos nespėdavo nieko apie tuos žmones sužinoti. Be to, traukinių buvo mažai, per parą tik du į vieną ir du į kitą pusę, ir trys iš jų pralėkdavo naktį.
Sykį traukinys slinko lėtai, ir Vasia aiškiai įžiūrėjo jauno susimąsčiusio žmogaus veidą. Jis žvelgė pro atvirą langą į stepę, į nepažįstamas jam vietas prie horizonto ir rūkė pypkę. Pamatęs berniuką, stovintį prie pervažos su pakelta žalia vėlliavėle, jis nusišypsojo ir aiškiai pasakė: „Iki pasimatymo, žmogau!“ ir dar pamojavo ranka. „Iki pasimatymo!“ – atsakė jam mintyse Vasia. – Užaugsiu, pasimatysime! Tu pagyvenk ir palauk manęs, nenumirk!“ Paskui dar ilgai berniukas prisimindavo tą susimąsčiusį keleivį, nudundėjusį vagone nežinia kur: jis tikriausiai parašiutininkas, artistas arba ordininkas ar koks nors dar žymesnis žmogus, taip manė apie jį Vasia. Bet šito žmogaus, sykį pravažiavusio pro jų namus, atminimas greit išbluko berniuko širdy, nes jam reikėjo gyventi toliau ir mąstyti ir jausti kitką.
Toli nykioje rudeninių laukų naktyje sugaudė garvežys. Vasia priėjo arčiau prie linijos ir aukštai virš galvos iškėlė šviesų laisvo kelio signalą. Jis dar kurį laiką klausėsi, kaip stiprėja bėgančio traukinio dundesys, ir paskui atsisuko į savo namus. Jų kieme gailiai sumykė karvė. Ji visą laiką laukė savo sūnaus veršiuko, o jis vis negrįžo. „Kurgi tėvas taip ilgai valkiojasi! – nepatenkintas pagalvojo Vasia. – Mūsų karvė jau verkia! Naktis, tamsu, o tėvo vis nėra.“
Traukinys pasiekė pervažą ir, sunkiai sukdamas ratus, alsuodamas visa savo ugnies jėga į tamsą, prašliaužė pro vienišą žmogų su žibintu rankoje. Mechanikas net nepažiūrėjo į berniuką – žemai išsilenkęs pro langą, jis stebėjo mašiną: garas prasimušęs pro stūmoklio riebokšlį ir, stūmokliui slankiojant, kas kartą verždavosi lauk. Vasia taip pat tą pastebėjo. Greitai bus sunki įkalnė, ir mašinai su nesandariu cilindru bus sunku užvilkti sąstatą. Berniukas žinojo, kaip veikia garo mašina, jis buvo skaitęs apie ją fizikos vadovėlyje; o jeigu ten nebūtų apie ją parašyta, jis vis tiek būtų viską apie ją sužinojęs. Jis negalėdavo nusiraminti, jei matydavo kokį daiktą ar medžiagą ir nesuprasdavo, kas vyksta jų viduje ir kaip jie veikia. Todėl jis neįsižeidė, kad mašinistas pravažiavo pro šalį ir nė nepažiūrėjo į jo žibintą: mašinistas susirūpinęs dėl mašinos, garvežys gali sustoti naktį ilgoje įkalnėje, ir tada jam bus sunku išjudinti traukinį: sustojus vagonai truktelės atgal, sąstatas įsitemps, ir gali atsikabinti, jei smarkiai paleisi garvežį iš vietos, o palengvėle jo visai nepajudinsi.
Pro Vasią slinko sunkūs keturašiai vagonai; jų lingių spyruoklės buvo suspaustos, ir berniukas suprato, kad vagonuose guli sunkus brangus krovinys. Paskui riedėjo atviros platformos: ant vienų stovėjo automobiliai, nepažįstamos mašinos, apdengtos brezentu, kitose buvo supiltos anglys, dar kitose riogsojo kalnai kopūstų galvų, toliau buvo prikrauta naujų bėgių, ir tada vėl prasidėjo uždari vagonai su visokiais naminiais gyvuliais. Vasia švietė žibintu į vagonų ratus ir stabdžius – ar jie ten tvarkingi, bet viskas buvo kaip reikiant. Iš vieno vagono su gyvuliais subliovė kažin kokia telyčia, ir tada iš daržinės pratisu, verksmingu balsu atsiliepė karvė, išsiilgusi sūnaus.
Paskutiniai vagonai praslinko pro Vasią visai pamažėle. Buvo girdėti, kaip garvežys traukinio priešakyje sunkiai pūkši, bet jo ratai sukosi vietoje, ir sąstatas niekaip negalėjo išsitempti. Vasia nuskubėjo su žibintu prie garvežio, nes mašinai buvo sunku, ir jis norėjo pabūti šalia jos, lyg tuo galėtų jai padėti.
Garvežiui buvo taip sunku, kad iš jo kamino lėkė anglies gabalėliai ir buvo girdėti, kaip gaudžia katilo viduriai. Mašinos ratai lėtai sukosi, ir mechanikas stebėjo juos pro būdelės langą. Traukinio priešaky keliu ėjo mašinisto padėjėjas. Jis kastuvu sėmė smėlį iš balasto sluoksnio ir barstė jį ant bėgių, kad mašina nebuksuotų. Priešakiniai garvežio žibintai švietė į juodą, mazutu išsitepusį, nuvargusį žmogų. Vasia pastatė savo žibintą ant žemės ir žengė prie balasto krūvos, kur darbavosi mašinisto padėjėjas.
–Duok, aš kasiu, – tarė Vasia, – o tu eik padėti garvežiui – jis bematant sustos.
– Ar mokėsi? – paklausė padėjėjas, žiūrėdamas į berniuką didelėmis šviesiomis akimis iš savo mąslaus tamsaus veido. – Na pamėgink! Tik atsargiai, vis pasižiūrėk į mašiną.
Kastuvas Vasiai buvo per didelis ir per sunkus. Jis atidavė jį padėjėjui.
– Aš kasiu rankomis, taip lengviau.
Vasia pasilenkė, prisisėmė rieškučiomis smėlio ir greit pabėrė jį juostele ant bėgio.
– Berk ant abiejų bėgių, – nurodė jam padėjėjas ir nubėgo į garvežį.
Vasia ėmė berti pakaitom čia ant vieno, čia ant kito bėgio. Garvežys sunkiai, lėtai pūškavo paskui berniuką, trindamas smėlį plieniniais ratais. Anglies degėsiai ir vėstančio garo drėgmė krito iš viršaus ant Vasios, bet jam buvo įdomu dirbti, jis jautėsi svarbesnis už garvežį, nes pats garvežys ėjo paskui jį ir tik jo dėka nebuksavo ir nestojo.
Jei Vasia užsimiršdavo darbo įkaršty ir garvežys prisiartindavo beveik prie pat jo, mašinistas duodavo trumpą švilpuką ir šaukdavo iš garvežio:
– Ei, dairykis atgal! Pilk storiau, lygiau!
Vasia saugojosi mašinos ir tylėdamas dirbo. Bet paskui jis supyko, kad ant jo rėkauja ir įsakinėja; jis nubėgo nuo kelio ir pats sušuko mašinistui:
– O jūs ko be smėlio važiuojate? Ar nežinote!..
– Visas išsibaigė, – atsakė mašinistas. – Mūsų dėžė smėliui per maža.
– Dar vieną įsidėkite, – pareiškė Vasia, žingsniuodamas šalia garvežio. – Iš senos skardos galima sulankstyti ir padaryti. Skardininkui užsakykite.
Mašinistas pasižiūrėjo į tą berniuką, bet tamsoje gerai jo nepamatė. Vasia buvo tvarkingai apsirengęs ir apsiavęs batais, veidas jo buvo nedidelis, o jis pats nenuleido akių nuo mašinos. Paties mašinisto lygiai toks berniukas namie augo.
– Ir garas eina, kur nereikia: iš cilindro, iš katilo pro šoną pučia, – kalbėjo Vasia. – Tik tuščiai jėga pro skyles prapuola.
– Žiūrėk tu man! – pasakė mašinistas.– Na tik sėsk ir vesk traukinį, o aš šalia eisiu.
– Gerai! – nudžiugęs sutiko Vasia.
Iš karto, visu greičiu, ėmė suktis vietoje ratai, o traukinys atrodė nelyginant kalinys, pasišovęs sprukti į laisvę, net bėgiai po juo sudundėjo toli per visą liniją.
Vasia vėl nubėgo priešais garvežį ir pradėjo berti smėlį ant bėgių, po priekiniais mašinos ratais. „Neturėčiau savo sūnaus – įsūnyčiau šitą, – šnabždėjo mašinistas, tramdydamas garvežio buksavimą. – Jis iš mažens jau tikras žmogus, o jam dar viskas priešaky… Kas per velnias: ar tik stabdžiai nelaiko kur nors gale, o brigada snaudžia kaip kurorte. Na, aš juos nuokalnėj prigriebsiu.“ Mašinistas paleido du ilgus švilpukus, kad palydovai išjungtų stabdžius sąstate, jei kur nuspausti.
Vasia apsidairė ir paėjo nuo kelio.
– Kurgi tu? – šūktelėjo jam mašinistas.
– Čia pat, – atsakė Vasia. – Dabar nestatu bus, garvežys be manęs važiuos, o paskui nuokalnė…
– Visko gali būti, – pasakė iš viršaus mašinistas. – Še, imk! – Ir jis numetė berniukui du didelius obuolius.
Vasia pakėlė nuo žemės vaišes.
– Palauk, dar nevalgyk! – pasakė jam mašinistas. – Eidamas atgal, pažiūrėk, būk geras, po vagonais ir paklausyk: ar kur nors nenuspausti stabdžiai. O paskui užlipk ant kalniuko, duok man signalą savo žibintu, žinai kaip?
– Aš visus signalus žinau, – atsakė Vasia ir įsikabino į garvežio trapą – pasivažinėti. Tada pasilenkė ir pažiūrėjo kažkur po garvežiu.
– Nuspausta! – sušuko jis.
– Kur? – paklausė mašinistas.
– Tavo nuspausta – ratai po tenderiu! Ten jie pamažu sukasi, o kita pora greičiau!
Mašinistas išplūdo save, padėjėją ir visą gyvenimą, o Vasia nušoko nuo trapo ir nuėjo namo.
Toli ant žemės švietė jo žibintas. Dėl viso pikto Vasia pasiklausė, kaip dirba vagonų važiuoklės, bet niekur neišgirdo trinantis ir džeržgiant stabdžių trinkelių.
Sąstatas praėjo, ir berniukas atsisuko į tą pusę, kur buvo jo žibintas. Šviesa staiga pakilo į orą, žibintą paėmė į rankas kažkoks žmogus. Vasia nubėgo iki ten ir pamatė savo tėvą.
– O kur mūsų veršiukas? – paklausė berniukas tėvo. – Jis numirė?
– Ne, jis pasveiko, – atsakė tėvas. – Aš mėsai jį pardaviau, man gerus pinigus davė. Kam mums jautukas!
– Jis dar mažas, – ištarė Vasia.
– Mažas brangesnis, jo mėsa minkštesnė, – paaiškino tėvas.
Vasia perdėjo žibinto stiklą, baltą pakeitė žaliu, ir keliskart pamažu pakėlė signalą virš galvos ir nuleido žemyn, pasukęs jo šviesą į nuėjusio traukinio pusę; tegu važiuoja toliau, ratai po vagonais sukasi laisvai, jie niekur neprispausti.
Pasidarė tylu. Liūdnai ir baugščiai sumykė karvė sargo kieme. Ji nemiegojo, laukdama savo sūnaus.
– Eik namo vienas, – pasakė tėvas Vasiai, – o aš apžiūrėsiu ruožą.
– O įrankis? – priminė Vasia.
– Aš šiaip; tik apsidairysiu, kur bėgvinės išlindusios, o dirbti šiandien nedirbsiu, – tyliai pasakė tėvas. – Man širdį skauda dėl veršiuko. Auginom, auginom, jau pripratome prie jo… Būčiau žinojęs, kad bus taip gaila, nebūčiau pardavęs…
Ir tėvas su žibintu nuėjo išilgai linijos, sukiodamas galvą tai į dešinę, tai į kairę, žiūrinėdamas kelią.
Karvė vėl pratisai sumykė, kai Vasia atidarė vartelius ir ji pajuto žmogų.
Vasia įėjo daržinėn ir ilgai žiūrėjo į karvę, kol akys priprato prie tamsos. Karvė dabar nieko neėdė; ji tylėjo ir retai alsavo, ir joje smilko slogus, sunkus sielvartas, kuris buvo nepaguodžiamas ir galėjo tik didėti, nes savo sielvarto ji nemokėjo numaldyti savy nei žodžiu, nei protu, nei draugu, nei pramoga, kaip moka žmogus. Vasia ilgai glostė ir mylavo karvę, bet ji stovėjo nejudėdama ir abejinga – jai dabar reikėjo tik jos sūnaus veršiuko, ir niekas negalėjo jo atstoti – nei žmogus, nei žolė, nei saulė. Karvė nesuprato, kad vieną laimę galima pamiršti, rasti kitą ir vėl ramiai gyventi. Jos negudrus protas nepajėgė padėti apsigauti; kas jau sykį palietė jos širdį ar jausmą, tas nebegalėjo ten būti nuslopinta ar pamiršta.
Ir karvė liūdnai mykė, nes buvo visiškai nuolanki gyvenimui, gamtai ir savo sūnaus ilgesiui; sūnus dar buvo neišaugęs, kad jinai galėtų jį palikti, ir jai dabar viduje buvo karšta ir skaudu, ji žiūrėjo į tamsą didelėmis, ašarų sklidinomis akimis, bet negalėjo pravirkti, nualsinti save ir numalšinti savo sielvartą.
Rytą Vasia išėjo apyaušriu į mokyklą, o tėvas ėmė rengti darbui nedidelį vienvagį plūgą. Jis norėjo, pasikinkęs karvę, suarti truputį žemės pagelžkelio ruože, kad pavasarį ten galėtų pasėti sorų.
Grįžęs iš mokyklos, Vasia pamatė, kad tėvas aria su karve, bet suaręs buvo mažai. Karvė klusniai tempė plūgą ir, palenkusi galvą, varvino seilę ant žemės. Vasia su tėvu ir anksčiau kinkydavo karvę, ji mokėjo arti ir buvo pripratusi kantriai vaikščioti su jungu.
Vakarop tėvas iškinkė karvę ir paleido pasiganyti į ražienas įsėlyje. Vasia sėdėjo troboje už stalo, rengė pamokas ir kartkartėmis pažvelgdavo į langą – jis matė savo karvę. Ji stovėjo lauke netoliese, neėdė ir nieko nedarė.
Vakaras atėjo toks pat, koks buvo vakar, ūkanotas ir nykus, ir vėjarodis girgždėjo ant stogo, tartum dainuodamas ilgą rudens dainą. Įsmeigusi akis į patamsėjusį lauką, karvė laukė savo sūnaus; ji dabar nebemykė ir nebešaukė jo, ji kentėjo ir nesuprato.
Paruošęs pamokas, Vasia paėmė duonos riekę, apibarstė ją druska ir nunešė karvei. Karvė neėdė duonos ir liko abejinga, kaip buvusi. Vasia pastovėjo prie jos, o paskui apkabino karvę iš apačios už kaklo, kad ji žinotų, jog jis supranta ir myli ją. Bet karvė smarkiai truktelėjo kaklą, nubloškė berniuką ir subliuvusi nesavu gerkliniu balsu leidosi bėgti per lauką. Nubėgusi toli, karvė staiga pasuko atgal ir, čia pasišokinėdama, čia klupdama ant priekinių kojų ir spausdama galvą prie žemės, ėmė artėti prie Vasios, laukiančio jos toje pačioje vietoje.
Karvė prabėgo pro berniuką, pro kiemą ir dingo vakarėjančiame lauke, ir iš ten Vasia dar kartą išgirdo neatpažįstamą gerklinį jos balsą.
Motina, grįžusi iš kolūkio kooperatyvo, tėvas ir Vasia iki pat vidurnakčio vaikščiojo į visas puses po aplinkinius laukus ir šaukė savo karvę, bet karvė jiems neatsakė, jos nebuvo. Po vakarienės motina pravirko, kad prapuolė jų maitintoja ir darbininkė, o tėvas sėdo rašyti pareiškimą savišalpos kasai ir kelininkų profsąjungai, kad duotų pašalpą nusipirkti naujai karvei.
Rytą Vasia pabudo pirmas, languose dar tebebuvo prieblanda. Jis išgirdo, kad prie namo kažkas alsuoja ir juda tyloje. Pažiūrėjo pro langą ir pamatė karvę: ji stovėjo prie vartų ir laukė, kada ją įleis namo…
Nuo to laiko karvė, nors ir gyveno, ir dirbo, kai reikėdavo paarėti ar nuvažiuoti į kolūkį miltų, bet pienas jai visai užtrūko, ir ji pasidarė niūri ir nenuovoki. Vasia pats ją girdė, pats šėrė ir valė, bet karvė neatsiliepdavo į jo rūpestį, jai buvo vis tiek, ką jai daro.
Dieną karvę išleisdavo į lauką pavaikščioti laisvėje, kad jai palengvėtų. Bet karvė vaikščiojo mažai; ji ilgai stovėdavo, paskui truputį paėjėdavo ir vėl sustodavo, pamiršusi eiti. Sykį ji užėjo ant geležinkelio linijos ir pamažu ėmė žingsniuoti bėgiais, tada Vasios tėvas pamatė ją, sustabdė ir nuvedė į šalį. O anksčiau karvė buvo baikšti, jautri ir niekuomet pati neidavo ant linijos. Todėl Vasia pradėjo bijoti, kad karvę gali suvažinėti traukinys arba ji pati gali numirti, ir sėdėdamas mokykloje vis galvodavo apie ją, o iš mokyklos bėgdavo namo tekinas.
Ir vieną sykį, kai buvo pačios trumpiausios dienos ir jau temo, Vasia, grįždamas iš mokyklos, pamatė, kad prieš jų trobą stovi prekinis traukinys. Sunerimęs jis iš karto nubėgo prie garvežio.
Pažįstamas mašinistas, kuriam Vasia neseniai padėjo vesti sąstatą, ir Vasios tėvas traukė iš po tenderio suvažinėtą karvę. Vasia atsisėdo ant žemės ir sustingo nuo širdies skausmo, pirmąsyk taip iš arti išvydęs mirtį.
– Aš juk jai kokias dešimt minučių švilpiau, – kalbėjo mašinistas Vasios tėvui.– Kurčia ji, ar pasiutusi? Visame sąstate įjungiau staigų stabdymą, ir tai nesuspėjau.
– Ji ne kurčia, ji pakvaišusi, – pasakė tėvas. – Tikriausiai užsnūdo ant bėgių.
– Ne, ji bėgo nuo garvežio, bet pamažu, ir į šalį nesumojo pasukti, – atsakė mašinistas. – Aš maniau, kad ji susivoks.
Kartu su padėjėju ir kūriku, keturiese, jie išvilko sudarkytą karvę iš po tenderio ir suvertė visą jautieną sausame pagelžkelio griovyje.
– Ji gera, šviežia, – pasakė mašinistas. – Sau sūdysi mėsą ar parduosi?
– Teks parduoti, – nusprendė tėvas. – Kitai karvei reikia pinigų surinkti, be karvės sunku.
– Be jos neapsieisi, – sutiko mašinistas. – Susidėk pinigų ir pirk, aš tau irgi truputį primesiu. Daug neturiu, bet šiek tiek atsiras. Greit premiją gausiu.
– Tai už ką gi tu man pinigų duosi? – nustebo Vasios tėvas. – Nei aš tau giminė, nei kas… Aš gi ir pats išsiversiu: profsąjunga, kasa, tarnyba, pats žinai – iš šen, iš ten…
– Na, ir aš pridursiu, – spyrėsi mašinistas. – Tavo sūnus man padėjo, o aš jums padėsiu. Va jis sėdi. Sveikas! – nusišypsojo mechanikas.
– Sveikas, – atsakė jam Vasia.
– Aš dar nieko gyvenime nebuvau suvažinėjęs, – kalbėjo mašinistas, – vieną sykį – šunį… Man pačiam bus ant širdies sunku, jei niekuo jums už karvę neatsilyginsiu.
– O už ką tu premiją gausi? – paklausė Vasia. – Tu blogai važinėji.
– Dabar jau truputį geriau, – nusijuokė mašinistas. – Išmokau! Mums, sūneli, medžiagų trūksta, svarą pakulų – ir tai sunku gauti, va todėl ir važinėjam blogai.
– Ar jau įsidėjot kitą smėlio dėžę? – paklausė Vasia.
– Ne, vietoj mažos įsitaisėm didelę, – atsakė mašinistas.
– Šiaip taip susiprotėjot, – piktai tarė Vasia.
Čia priėjo vyriausiasis konduktorius ir padavė mašinistui raštą, kuriame buvo paaiškinęs priežastį, dėl kurios traukinys buvo sustabdytas tarpustotėje.
Kitą dieną tėvas pardavė rajoniniam kaimo kooperatyvui visą karvės skerdieną; atvažiavo kažkoks vežimas ir paėmė ją. Vasia ir tėvas nuvažiavo drauge. Tėvas norėjo gauti pinigus už mėsą, o Vasia ketino nusipirkti parduotuvėje knygų. Jie apsinakvojo rajone ir praleido ten dar pusdienį, kol apsipirko, o po pietų išsiruošė namo.
Eiti jiems reikėjo per tą kolūkį, kur buvo septynmetė Vasios mokykla. Buvo jau visai sutemę, kai tėvas ir sūnus pasiekė kolūkį, todėl Vasia nebėjo namo, o liko nakvoti pas mokyklos sargą, kad nereikėtų pluošti ryt apyaušriu atgal ir veltui vargti. Tėvas vienas nuėjo namo.
Mokykloje nuo ryto prasidėjo egzaminai – pirmojo ketvirčio žinių patikrinimas. Mokiniams liepė parašyti rašinį tema: „Kaip aš dirbsiu ir gyvensiu, kad būčiau naudingas mūsų Tėvynei“.
Vasia parašė sąsiuviny atsakymą: „Kaip aš gyvensiu, nežinau, dar negalvojau. Mes turėjome karvę. Kai ji gyveno, iš jos gėrėme pieną visi – motina, tėvas ir aš. Paskui ji pasigimdė sūnų – veršiuką, ir jis taip pat gėrė jos pieną, mūsų trejetas ir jis ketvirtas, ir visiems užteko. Karvė dar arė ir vežiojo krovinius. Paskui jos sūnų pardavė mėsai, jį papjovė ir suvalgė. Karvė kankinosi, bet greit numirė po traukiniu. Ir ją taip pat suvalgė, nes jinai – jautiena. Dabar nieko nebėra. Kur karvė ir jos sūnus – veršiukas? Nežinia, o visiems buvo iš jų nauda. Karvė atidavė mums viską – pieną, sūnų, mėsą, odą, vidurius ir kaulus, ji buvo gera. Aš taip pat noriu, kad visiems mūsų Tėvynės žmonėms būtų iš manęs nauda ir gerovė, o man tebūnie mažiau, nes aš prisimenu mūsų karvę ir nepamiršiu jos.“
Namo Vasia grįžo sutemus. Tėvas jau buvo namie, jis ką tik buvo parėjęs nuo geležinkelio; jis rodė motinai šimtą rublių, du banknotus, kuriuos jam numetė iš garvežio mašinistas tabako kapšelyje.“
