2025-10-03
„Perskaitykit, nepatingėkit.
Komentaruose yra nuoroda į YT įrašą anglų kalba, trukmė 1h 20 min“
↓
2025-10-03
„AKTYVIOSIOS PRIEMONĖS
Nepamirškime, kad iš esmės nedraugiškų jėgų iš Rytų veiklos modeliai grįsti tais pačiais principais dar nuo opričnikų, vėliau – carų „ochrankos“ laikų. Visgi, juos išgrynino KGB, o šiuo metu veikiančios dukterinės priešiškų šalių spec. tarnybos sėkmingai naudoja toliau, pasitelkdamos šiuolaikines technologijas, tokias kaip socialinių tinklų algoritmai, botų fermos ir dirbtinis intelektas.
Jeigu norime su tuo kovoti, turime suprasti kaip tai veikia. Verta prisiminti interviu, kuriame 1984 m. amerikiečių žurnalistas G. Edwardas Griffinas kalbino Jurijų Bezmenovą, buvusį KGB informacijos specialistą propagandos ir „aktyviųjų priemonių“ srityje, nomenklatūrininkų šeimoje užaugusį karininką, kuris 1970-aisiais pabėgo į vakarus. Žemiau – šiandienai aktualios ištraukos su komentarais.
1. Demoralizacija
Bezmenovas: „Ideologinė diversija yra procesas, kuris yra teisėtas, atviras ir viešas. <…> Mano nuomone, ir daugelio mano rango perbėgėlių nuomone, tik apie 15 proc. laiko, pinigų ir energijos skiriama šnipinėjimui kaipo tokiam. Likę 85 proc. – tai lėtas procesas, kurį vadiname arba ideologine diversija, arba „aktyviosiomis priemonėmis“, – aktivnyje meroprijatija, KGB terminais, – arba psichologiniu karu. Iš esmės, tai reiškia siekį pakeisti kiekvieno amerikiečio tikrovės suvokimą iki tokio lygio, kad nepaisant informacijos gausos, niekas nesugebėtų priimti sveiko proto išvadų, ginant save, savo šeimą, bendruomenę ir šalį.
Tai puikus smegenų plovimo procesas, vykstantis labai lėtai, ir jis suskirstytas į keturis pagrindinius etapus. Pirmasis – demoralizacija. <…> Jūs jų [– demoralizuotų piliečių –] nebeatsikratysite. Jie „užkrėsti“. Jie užprogramuoti galvoti ir reaguoti į tam tikrus dirgiklius pagal tam tikrą modelį. Jų proto nepakeisite. Net jei pateiksite jiems autentišką informaciją, net jei įrodysite, kad balta yra balta, o juoda yra juoda, jūs vis tiek nepakeisite jų esminio suvokimo ir elgsenos logikos. Kitaip tariant, tokių žmonių demoralizavimo procesas yra baigtas ir negrįžtamas. <…> Demoralizuotas žmogus nesugeba įvertinti tikros informacijos. Faktai jam nieko nesako. Net jei užversiu jį informacija, autentiškais įrodymais, dokumentais, nuotraukomis. Net jei nuvešiu jį į sovietų sąjungą ir parodysiu koncentracijos stovyklas, jis atsisakys tuo patikėti, – kol negaus spyrio į savo riebų užpakalį. Kai kareivio batas sutraiškys jam kiaušinius, tada jis supras, bet ne anksčiau. Tai ir yra demoralizavimo tragedija.“
Nuorodą į pilną interviu pateikiu komentare. Čia palikau tik esmę, be priemonių konkretikos, kuri mūsų laikais pasikeitusi. 1984 m. Bezmenovas kalbėjo apie poveikį per kelias kartas, universitetus. Dabar informaciją gauname iš daugybės kanalų, – technologijų, interneto laikais informacija plinta kitaip ir greičiau.
Demoralizavimui pasitelkiamos efektyvios komunikacijos, marketingo priemonės, dirbtinis intelektas, socialinių tinklų algoritmų tendencingumai. Vieninteliai žinomi būdai kovai su demoralizavimu, siekiant didinti visuomenės atsparumą yra švietimas ir kultūra. Kultūra dar ypatinga ir tuo, kad suteikdama saugias erdves skirtingiausių žmonių susitikimams ir potencialiai vienydama juos per tam tikrus sutampančius interesus ar pomėgius skatina depoliarizaciją, taigi yra bene vienintelis pro-aktyvus būdas demoralizacijos gydymui. Dėl šiuolaikinių technologijų, tokiems planams įgyvendinti nebereikia dešimtmečių, o siekiant procesą efektyvinti tiesiog privalu sėti sumaištį kultūros srityje. Mano supratimu, šiandien būtent tai ir vyksta.
2. Destabilizacija
Bezmenovas: „Kitas etapas – destabilizacija. Jo metu diversantas nebesirūpina jūsų idėjomis ar elgesio modeliais. Nesvarbu, ar valgote greitą maistą ir storėjate, tai nebeturi reikšmės. Šiuo metu svarbiausia – ekonomika, užsienio santykiai ir gynybos sistemos.“
Mano nuomone, mes kol kas esame pakeliui į šią fazę. Pažeidus pamatus, pereinama prie labiau akivaizdžių sričių, valstybės pastato atraminių konstrukcijų. Taigi, krašto apsauga, užsienio reikalai, ekonomika, energetika – visa tai svarbu, bet neabejotinai kris, jeigu nebėra pamatų, o visuomenėje pasiekta demoralizacijos kritinė masė. Tai arba sąmoningai, arba intuityviai suvokia dalis kultūros profesionalų. Būtent dėl to kilo platūs protestai. Būtent dėl to žinome, kad sprendėjai bei jų patarėjai suklydo, nes jiems pritrūko blaivaus proto ir išmanymo apie valstybės atsparumą ir pamatus.
3. Krizė ir normalizacija
Bezmenovas: „Kitas etapas, žinoma, – krizė. Šalį iki krizės ribos galima atvesti vos per šešias savaites. Tai galite matyti dabar Centrinėje Amerikoje. O po krizės, kai įvyksta smurtinis valdžios, struktūros ir ekonomikos pasikeitimas, prasideda vadinamasis „normalizacijos“ laikotarpis. Jis gali tęstis neribotą laiką. „Normalizacija“ – tai ciniškas terminas, pasiskolintas iš sovietinės propagandos. Kai sovietų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją 1968 m., draugas Brežnevas pasakė: „Dabar padėtis broliškoje Čekoslovakijoje normalizuota.“
Šių etapų pavidalai mūsų laikais mainosi, bet neabejotinai matome normalizacijos situacijas Vengrijoje, Slovakijoje ir t.t. Krizė gali ateiti ir demokratinių rinkimų pavidalu, dažnai neprireikia nei šešių savaičių, užtenka ir vienos.
4. Naudingi idiotai
Bezmenovas: „Tą akimirką, kai jie atlieka savo paskirtį, visi „naudingi idiotai“, visi idėjiniai marksistai, – arba sušaudomi, arba ištremiami, arba uždaromi į kalėjimus, kaip Kuboje.“
<…>
Griffinas: „Ir vis dėlto, tie žmonės, kurie buvo užprogramuoti ir, kaip jūs sakote, „implantuoti“, nors ir yra palankūs sovietinės koncepcijos atvėrimui, būtent šie žmonės būtų pasmerkti sunaikinimui šioje šalyje?“
Bezmenovas: „Dauguma jų, taip. Paprasčiausiai todėl, kad psichologinis šokas, kai jie ateityje pamatys, ką praktiškai reiškia „graži lygybės ir socialinio teisingumo visuomenė“, akivaizdžiai sukels jų maištą. Jie bus labai nelaimingi, nusivylę žmonės.“
Nereikia pamiršti, kad tie, kurie aktyviai veikia kaip „naudingi idiotai“ ir vykdo demoralizaciją nėra agentai, jie yra instrumentai. KGB negerbia išdavikų, netgi tų, kurie dirba jų pusėje. Instrumentai gali gauti resursų, patarimų, technologinį palaikymą, bet jais visuomet bus atsikratyta.
Tiek „naudingi idiotai“, tiek demoralizuotieji yra užprogramuojami per savo įsitikinimus poliarizuojant, ekstremalizuojant, radikalizuojant. Ideologija yra naudojama kaip galios įrankis. Ji gali būti kokia tik nori: ir marksizmas, ir kapitalizmas, ir tradicinės vertybės, ir religinės idėjos, ir ekologija, ir emancipacija ar saviraiškos laisvė. Kiekvienoje ideologijoje, kaip ir kiekvienoje teorijoje, yra ir sveiko proto, ir kritikuotinų elementų, juk kaip bebūtų, viskas tėra skirtingi požiūrio kampai į tą patį pasaulį (tarkim, ekstremalus socializmas gali būti traktuojamas kaip centralizuotas valstybinis kapitalizmas, o ekstremalus kapitalizmas – kaip korporatyvinis komunizmas ir t.t.), o efektyvus melas privalo būti sulipdytas iš tiesos. Kampus užaštrinus, supriešinus su kitais demonizuojamais požiūrio kampais, įvedus „savą“ ir „svetimą“ ir pan., gauname masę, kuri pasirengusi „reaguoti į tam tikrus dirgiklius pagal tam tikrą modelį“. Ne veltui siekiant poliarizacijos ir Europos silpninimo remiamos taip vadinamos „ekstremalios kairės“ ir „ekstremalios dešinės“ jėgos, radikalizuoti religiniai dariniai ir pan. Kas laimi? Galia vardan galios, arba – niekis.
5. Ką galime padaryti?
Bezmenovas: „Švieskitės, supraskite, kas vyksta aplinkui jus. Jūs negyvenate taikos metu. Jūs esate kare ir turite labai mažai laiko išsigelbėti“.
„Naudingi idiotai“ ateina ne padėti žmonėms, ne tvarkytis su korupcija, ne atlikti auditų ar „užsukti fondukų kraniukų“, jie ateina demoralizuoti visuomenę, eliminuoti jos atsparumą per kultūrą, sunaikinti valstybės pamatus. Juos galima užjausti, bet privalu duoti atkirtį. Jeigu kažkas save pasmerkė, dėl to negali kentėti visi.
Mus visus vienija tai, kad mums rūpi Lietuvos valstybė, visi jos žmonės, mūsų kultūra, praeitis, dabartis ir ateitis. Tai mus jungia, todėl ir nugalėsime.
Nuotraukoje matome socialinių tinklų botų fermos įrangos pavyzdį, kurį nesudėtinga užsisakyti internetu.“
2025-05-20
„Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?
Tereikia laiko ir seniai išmėgintų „aktyviųjų priemonių“, – teigė Tomas Schumanas, arba Jurijus Bezmenovas, rusų „žurnalistas“, 1970-aisiais pabėgęs į Vakarus ir čia 1984-aisiais, Orwello metais, paskelbęs „Meilės laišką Amerikai“, o 1993-iaisiais netikėtai miręs nuo širdies smūgio.
Žvalgyba sudaro vos 15 nuošimčių KGB darbo, 85 nuošimčiai – tai „aktyviosios priemonės“, skirtos priešų visuomenėms sugriauti, – sakė Bezmenovas. Ir aprašė keturis „ideologinio perversmo“ etapus.
Tokio „perversmo“ metu visuomenės turimas tikrovės suvokimas pakeičiamas taip, kad žmonės grėsmės akivaizdoje nebegeba priimti išmintingų, jų asmeninius ir tautos interesus atitinkančių sprendimų. Nebegeba būti laisvi, nusiginkluoja ir pasiduoda.
Pirmas etapas – Demoralizacija – trunka 15–20 metų.
Svarbiausias šio etapo taikinys – idėjos, pasaulėžiūra.
Religija supolitinama, sukomercinama, paverčiama pramoga. Pasekmė – gyvenimo prasmės praradimas.
Švietimas niveliuojamas, jo turinys tampa reliatyvus, santykinis ir nepajėgia jaunam žmogui suteikti gyvenimo koordinačių. Pasekmė – visuomenės neraštingumas.
Žiniasklaida monopolizuojama, manipuliuojama, diskredituojama. Pasekmė – trumparegystė, nesusivokimas, negebėjimas matyti asmeniui ir tautai kylančių grėsmių.
Kultūroje įtvirtinami netikri herojai, melagingi elgesio modeliai. Pasekmė – bevališkumas, lėkštumas.
Kitas Demoralizacijos etapo taikinys – institucijos, struktūros.
Teisės ir tvarkos srityje didinamas atotrūkis tarp įstatymo ir moralės, o socialiniuose santykiuose pabrėžiamos teisės, o ne pareigos. Pasekmė – sumenkusi piliečių asmeninė atsakomybė.
Saugumo srityje pakertamas pasitikėjimas visomis tarnybomis: žvalgyba, policija, kariuomene. Pasekmė – visuomenę persmelkęs nesaugumo, neapginamumo jausmas.
Vidaus politikoje pasiekiama susmulkėjimo ir tuščio varžymosi. Pasekmė – susiskaldymas ir susvetimėjimas.
Užsienio politikoje ima vyrauti nepatikimi partneriai. Pasekmė – izoliacija, priešiška aplinka.
Trečias Demoralizacijos etapo taikinys – kasdienis žmonių gyvenimas.
Siekiama sutraukyti ištikimybės, įsipareigojimų, pasitikėjimo ryšius, kurie jungia žmones į šeimas, į bendruomenes, į visuomenę. Stengiamasi sužlugdyti esamus elitus, supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje dėl menkiausių dalykų. Pasekmė – visuomenę apėmusi neapykanta, žmones ištikusi atskirtis.
Antras ideologinio perversmo etapas – Destabilizacija – trunka 2–5 metus.
Jo metu kova dėl valdžios tampa savitikslė. Šioje kovoje nebelieka jokių kitų tikslų ir atsakomybės. Pasekmė – žmonės ima geisti Didžiojo Brolio ir stiprios jo rankos.
Ekonomikoje nutrūksta sutartys ir griūva prekybos santykiai. Pasekmė – vis noriau atsiduodama Didžiajo Brolio valiai.
Kinta visuomenės būklė ir tvarka – į valstybės gyvenimą iš minios tiesiogiai įsiveržia aktyvios grupės. Pasekmė – minios valdžia, arba mobokratija.
Trečias perversmo etapas – Krizė – trunka vos 2–6 mėnesius.
Jo metu „radikalai“, sąmoningi ir nesąmoningi agentai bei kitos manipuliuojamos grupės jėga paima valdžią ir pakeičia pačią valdymo sąrangą.
Jei sėkmingai bus įgyvendintos pirmo ir antro etapų „aktyviosios priemonės“, didžioji visuomenės dalis turėtų būti visiškai dezorentuota: ji nesugebės pasipriešinti, o gal net sveikins perversmą.
Ketvirtas perversmo etapas – Normalizacija – gali trukti ir neribotą laiką.
Pavergtą ir kontroliuojamą šalį galima „normalizuoti“ ilgai, labai ilgai. Vis dėlto šio etapo pradžioje kai kuriuos darbus padaryti būtina: privalu sunaikinti tuos, kurių rankomis buvo įvykdyta diversija.
Visus šiuos susinaikinimo etapus, – pastebi Bezmenovas – Respublikos piliečiai įveikia patys: iš šalies pakanka tik stumtelėti, pavedėti, palydėti…
Sykiu jis tikina, kad laisva tauta visada gali atsikvošėti, atmesti jai primestus scenarijus, pajusti ir apsibrėžti ribas, pradėti sąmoningai ir valingai savo likimu rūpintis.
Iki 1940-ųjų lietuviai savo Respublikoje atsikvošėti, deja, nespėjo… Ar spėsime dabar? Ar spės amerikiečiai?
Nuorodos į Bezmenovo interviu ir paskaitas – pirmuose komentaruose.“