„Istorija apie vieną berniuką

Juodkalnijoje, juodų kalnų šalyje, senais laikais gyveno toks Blaschas Brajovičius, berniukas didelėmis juodomis akimis, vienintelis vaikas plačioje apylinkėje mokėjęs rašyti ir skaityti, pats savo noru išmokęs rašto iš vietinio popo. Kiti jo amžiaus vaikai svajojo kuo greičiau gauti į rankas ginklą ir užsiauginti ūsus, o Blaschas norėjo tik vieno – tapti protingu žmogum, tokiu protingu, kaip ponas vyriausias vyskupas.
Blascho tėvas Rada, dviejų centnerių svorio milžinas, pistoletą ir šautuvą mėgęs kaip kitas pypkę, savo sūnų vadindavo „avinėliu“. Ir dažnai susirūpinęs galvodavo:
„Kas bus, kai ateis vilkai?“
Tas tvirtas aukštas vyras turėjo omenyje ne turkus, su kuriais juodkalniečiai nuo neatmenamų laikų kariavo, o savo tautos žmones iš kitų genčių, besivaidijančių su jo gentimi.
Mat tais laikais dar galiojo kraujo keršto įstatymas, kaip nepagydoma liga perduodamas iš kartos į kartą. Ta maža savo kalnuose turkams atkakliai besipriešinanti tauta traukė herojišką giesmę, bet sykiu ji buvo ir gedulo giesmė, nes juodkalniečiai nuolatos tarpusavyje pjovėsi ir vaidijosi. Jie šaudė ar pjovė kitų genčių vyrus, keršydami už anksčiau nužudytus savo gentainius. Žudynės sėjo žudynes, ir tam nebuvo nei galo, nei krašto.
Buvo laikoma gėdinga keršyti moterims ir vaikams ir atkeršyti galėjai tik nužudęs vyrą, todėl tais laikais vyrai krito kaip musės. Blascho mama ir abidvi sesutės, išgirdusios kalnuose šūvį, baugščiai nutildavo ir liaudavosi dirbusios, nes kulka galėjo kliudyti ne lokį ar kiškį, o jų šeimos galvą Radą.
Blaschas iš pradžių taip pat drebėdavo, išgirdęs nuo uolų atsimušusį šūvio aidą. Bet metai bėgo, mokydamasis jis darėsi vis protingesnis ir liovėsi taip labai bijoti dėl tėvo. Blaschas suprato, kad tėvas gali įniršti ir padūkti kaip bulius, bet yra atsargus kaip lapė. Jis jau nebedrebėjo dėl savo gyvybės ir vis daugiau galvodavo apie savo tautos vyrus, su pistoletais ir šautuvais klajojančius po kalnus ir keršijančius už nužudytus gentainius, o savo namus, laukus, moteris ir vaikus palikusius likimo valiai. Paprastai jis gulėdavo po granatų medžiu apsisiautęs baltais piemens kailiniais su juodais apvadais ir skaitydavo Bibliją, vienintelę jų namuose buvusią knygą.
Blaschas rasdavo Biblijoje tokių pasakymų, kokių niekada negirdėdavo iš juodkalniečių ir net iš vyriausio vyskupo lūpų. Todėl laikė juos paslaptimis, kurių nevalia garsiai sakyti. Biblija mokė, kad savo priešams reikia atleisti, kad juos net mylėti reikia. Kad taikingi žmonės geri ir kad dangaus karalystėn pakliūna nekalti kaip vaikai žmonės.
Kai Blaschas gulėdamas žolėje pakeldavo akis į granatmedžio šakas, kur pamažu raudo vaisiai, tai dažnai prisimindavo mamos brolį, linksmąjį dėdę Petarą. Vieną saulėtą sekmadienio rytą jis šaukdamas kaip girtas atsvyravo po granatmedžiu. Ranka laikėsi už širdies, o pro pirštus ant liemenės ir kelnių tekėjo tirštas kraujas. Čia, po medžiu, dėdė Petaras krito veidu į žolę. Čia šūktelėjo:
– Atkeršykit už mane! Į mane šovė…
Jo balsas nutrūko, ir dėdė Petaras mirė, nespėjus atbėgti iš namo moterims.
Tada Blaschą apėmė šventas pyktis. Kas buvo žudikai, jis žinojo, nors dėdė Petaras ir nespėjo pasakyti jų vardų. Kas gi daugiau, jei ne Džuranovičiai, kruvini jų giminės priešai.
Blaschas prie negyvo dėdės prisiekė, kad kai turės šautuvą ir bus su ūsais, atkeršys už dėdę Petarą.
Bet žudikas susilaukė atpildo, ir už dėdę buvo atkeršyta. Pats Blascho tėvas nudūrė jį, sutikęs miške aukštai kalnuose. Už tai Džuranovičiai nužudė jauniausią tėvo brolį, gražųjį dėdę Leką, liaunomis kaip merginos rankomis vaikiną.
Dabar reikėjo keršyti jau nebe už dėdę Petarą, o už dėdę Leką. Kruvina nesantaika tęsėsi, ir nebuvo vilties, kad ji kada nors baigsis, akis už akį, dantis už dantį, vyras už vyrą.
Ir berniukas Blaschas pašiurpdavo pagalvojęs, kad kada nors galbūt turės nudurti arba nušauti mažąjį Ivą, tą, su kuriuo sykiu gaudé upėtakius, kol nežinojo, kad Ivas iš Džuranovičių, kruvinų priešų giminės.
Blaschui ta kruvina karuselė ėmė atrodyti beprasmiška. Jis galvojo apie paslaptingąsias Biblijos vietas, svajojo apie taikos karalystę. Ir nenorėjo suktis amžinam keršto rate.
Todėl jis visas nušvito, kai tėvas vieną dieną netikėtai pasakė, kad kitą penktadienį įvyks derybos tarp Džuranovičių ir Brajovičių, jo giminės, dėl kraujo keršto nutraukimo.
– Kas atsitiko, tėve? – paklausė Blaschas, negalėdamas atgauti kvapo iš nustebimo.
– Tavo antros eilės senelį Krsą nušovė vienas Džuranovičius. Aš galėjau už jį atkeršyti dar tą pačią dieną…
– Bet neatkeršijai? – pertraukė jį Blaschas.
– Ne. Neatkeršijau. Trissyk prakeikto žudiko brolis Hazmis, perėjęs į turkų tikėjimą ir pasivadinęs turkiškai, man kojas bučiavo, prašydamas atleisti ir padaryti galą mūsų giminių nesantaikai.
– Ir tu sutikai! – sušuko nudžiugęs Blaschas.
– Ne, sūnau. Kaip aš vienas galiu spręsti visos giminės vardu. Aš tik suskaičiavau, kiek vyrų liko mūsų ir Džuranovičių giminėje. Ir supratau, kad abi giminės tuojau liks be vyrų, jeigu nesiliausim vaidijęsi. Todėl teks atsisakyti keršto ir nebesivaidyti. Kitos išeities nėra. Penktadienį derybos. Tu vesi mano arklį.
– Mielai, tėve, – tarė Blaschas ir vėl nušvito iš džiaugsmo.
Derybos vyko vidurdienį pievoje palei statmeną uolų sieną. Saulė švietė aukštai danguje. Oras buvo karštas ir sausas. Kaip įprasta, susirinko visi: moterys juodais apdarais, vaikai, apsirengę baltai, vyrai – margai, su išsiuvinėtom liemenėm, kai kurie užsikišę už diržo po du pistoletus.
Šeimos atkako tokia tvarka, kaip reikalavo paprotys: namų šeimininkas raitas, vyresnysis sūnus vedė jo arklį, kiti šeimos nariai traukė pėsti.
Nenoromis, beveik paskutinis pievoje pasirodė milžinas Rada su savo šeima. Išsitiesęs jis jojo ant juodo arklio, kurį vedė Blaschas. Rada – jis dabar buvo vyriausias giminėje – liepė sustoti prie kairėje pievos pusėje susispietusių Brajovičių. Vikriai, nors jau buvo pradėjęs šeštą dešimtį, Rada nušoko nuo arklio ir atsisėdo ant lauko akmens, kurį jam be žodžių užleido vienas jaunas vyras. Net sėdėdamas jis atrodė didesnis už kitus Brajovičius.
Trumpai pasisveikinęs, Rada metė žvilgsnį kiton pievos pusėn, kur sėdėjo Džuranovičiai, ir sumurmėjo:
– Kad visi jie pragare atsidurtų.
– Tada ir mes jiems iš paskos ten būsim,- ramiai atsakė senas piemuo. Jis buvo nevedęs ir bevaikis, todėl neturėjo balso šeimos taryboj.
Rada jam pritarė:
– Taip, ir mes jiems iš paskos tenai atsidursime, jei toliau vaidysimės. Todėl čia ir susirinkome. Tegu juos nubaus Dievas.
Prasidėjus deryboms – jos vyko tarp vyrų su šeimomis, – Rada tuojau atsistojo savo giminės priekyje ir netrukus buvo pakviestas į pievos vidurį.
Kai tėvas ryžtingai žengė pievos vidurin, Blaschas netikėtai pamatė Ivą, buvusį savo žaidimų draugą. Jis sėdėjo kitoje pievos pusėje tarp Džuranovičių, ir Blaschas pamojo jam. Ivas išvertė iš nustebimo akis, nes, matyt, iškart nepažino Blascho arba nelaukė sveikinimo iš priešo pusės. Bet paskui ir jis pamojo. Du berniukai susitaikė, tuo tarpu suaugusiems vyrams ligi taikos buvo toli.
Abi giminės tada dar gedėjo dviejų vyrų, mat prieš Blascho dėdę Krsą buvo nužudytas vienas Džuranovičius. Tad laikas deryboms buvo ne pats palankiausias. Sunku protingai susitarti, kai dar gedima ir ilgimasi žuvusiųjų. Sunkiai tramdoma neapykanta galėjo bet kurią akimirką prasiveržti kaip užtvenktas vanduo.
Bet kol tvardėsi Blascho tėvas, tol tvardėsi ir kiti. O kai vėl kilo dejonės dėl tėvų, vyrų ir brolių, kai abi pusės ėmė kaltinti viena kitą dėl žuvusių, jis pakėlė į viršų rankas, nutildė rėksnius ir sušuko:
– Mes čia susirinkom ne tam, kad skaičiuotume negyvus ir vėl kurstytume vieni kitiems neapykantą. Mes susirinkom tam, kad mūsų giminės neliktų kaip laukai be grūdo. Jūs tik pasižiūrėkit! Kiek moterų be vyrų? Kiek vaikų be tėvų? Abiejose pusėse užtenka šautuvų ir taiklių rankų, kad visos moterys liktų našlės, kad visi vaikai netektų tėvų. Mes susitaikysim ne iš baimės ir silpnumo, o viską gerai apsvarstę ir pasvėrę. Jeigu nepamiršim pralieto kraujo, jei kalbėsim šautuvais, o ne žodžiais, tai galas abiem giminėm! Neliks nė vieno Džuranovičiaus! Nė vieno Brajovičiaus! Mūsų giminės išnyks, ir paskutinės mirs bedantės našlės, keikdamos savo vyrus ir tėvus!
Blaschas neatitraukė nuo tėvo lūpų akių, taip jis klausydavo tik vyskupo, kai tas sakydavo pamokslą per dideles šventes. Apie tai, kad protas turi valdyti žmogaus veiksmus, tėvas kalbėjo pirmą kartą. Blaschui atrodė, tarsi tėvas būtų išsprogdinęs baisų kraujo keršto kalėjimą, kuriame jie visi ligi šiol kalėjo. Jis norėjo pašokti ir apkabinti tėvą. Tačiau tame išdidžių vyrų krašte jis būtų tik apsijuokęs.
Daug kas su džiaugsmu pritarė Radai. Kai jis išskėtė į šalis rankas ir sušuko: „Kas už taiką, tegu atsistoja!“, tuojau pakilo daugelis susirinkusiųjų, o paskui pamažu ir visi kiti. Galų gale palei uolų sieną galva prie galvos kaip nenupjautas laukas sustojo abi giminės.
– Tad tegul bus taika! – sušuko Rada, iškėlęs rankas.
Bet staiga, nespėjus Radai nuleisti rankų ir visus peržegnoti, kitoj pusėj sukliko senoji Andja, vieno neseniai nužudyto Džuranovičiaus motina:
– Ne! Nebus taikos, kol nebus atkeršyta už mano sūnų!
– Bet už jį atkeršyta, mama! – pasakė Andjos jaunėlis, stovėjęs prie nepakilusios nuo žemės motinos.
– Kaip atkeršyta, jeigu žudikas gyvas? – suklykė senė. – Aš žinau, kas jis. Antai stovi!
Ji atsistojo ir parodė ranka į jauną vyriškį Brajovičių pusėje. Paskui vėl atsitūpė ir riktelėjo sūnui, pašaipiai suraukusi seną ožkišką veidą:
– Bailys tas, kuris neatkeršija už brolį! Jis šunkara, jei mirties bijo labiau už nešlovę!
Visi susirinkusieji stovėjo apstulbinti tokio staigaus senės pykčio protrūkio, tik staiga jos jaunėlis greitai išsitraukė pistoletą ir ilgai nesitaikydamas paleido kulką.
Šūvio garsas atsimušė nuo uolų. Tačiau jį nustelbė minios klyksmas. Rankos siekė pistoletų. Vaikai verkė. Moterys laikė vyrų rankas, neduodamos šauti.
Akimirkos trūko, kad vos tiktai sudaryta taika virstų kruviniausiom skerdynėm, bet Rada vėl iškėlė į viršų rankas ir, kreipdamasis į savo žmones, suriko:
– Kas sužeistas?
Jis suriko taip garsiai, kad išgirdo visi.
Aplink staiga pasidarė tylu tylu, nes kiekvienas laukė atsakymo.
Bet atsakymo nebuvo. Spengiančioje tyloje girdėjosi, kaip tolumoje bliauna avys.
Tada Rada kreipėsi į Džuranovičius:
– Jeigu tavo sūnus būtų sužeidęs kurį nors iš mūsiškių, Andja, tai jo jau nebūtų gyvo. Nejau nori, kad mes ir toliau vieni kitus žudytume? Nejau nenori sulaukti anūkų ir dainuoti jiems lopšines? Nejau nori sudūlėti be palikuonių, kaip tas belapis medis? Tavo sūnus ne bailys. Mes visi tai žinom. Tu įsakei išsitraukti jam ginklą, ir jis paklausė. Dabar įsakyk jį paslėpti. Stokis!
Akmeniniu veidu, akimis nepatikliai vedžiodama nuo vieno gentainio prie kito, senoji lėtai pakilo. Sučiauptom lūpom. Netardama nė žodžio. Paskutinė. Bet pakilo.
Ir Rada pakartojo, atstatęs delnus į priešininkų stovyklas:
– Tebus taika!
Paskui lėtai peržegnojo.
Giminės susitaikė. Kai kurie susirinkusieji vėl atsisėdo. Kiti ėmė šnekučiuotis stovėdami. Daugelis vaikštinėjo net pereidami į kitą pusę.
Senoji Andja, netarusi savo sūnui nė žodžio, pirmoji susiruošė namo. Jos pavyzdžiu pasekė kiti, nusprendę prie degtinės ar vyno taurės darsyk aptarti šios svarbios dienos įvykius.
Jei dar turėjo suaugusių vyrų, šeimos traukė namo jau minėta tvarka: šeimos galva raitas, vyresnysis sūnus vedė arklį, kiti sekė iš paskos pėsčiomis.
Taip norėjo kakti namo ir Rada su savo šeimyna. Jis šūktelėjo sūnų, kad atvestų arklį. Bet tas atsakė:
– Aš negaliu, tėve. Tu mane užsodink ant arklio.
– Ką? – Rada atsigręžė ir tiktai dabar pasižiūrėjo į sūnų. Tas susirietęs ir išblyškęs kaip drobė sėdėjo žolėje.
– Kas atsitiko? Tau negera? – nekantriai paklausė jis. Tas didelis tvirtas žmogus nepripažino ligų, nei pats sau leisdavo sirgti, nei kitiems. Tačiau sūnus išties prastai atrodė. Veidas baltas kaip popierius. Akys žaižaruoja.
– Kas atsitiko? – pakartojo Rada.
Šįkart jis klausė jau nebe taip griežtai, net pasilenkė ir pridėjo ranką prie sūnaus kaktos. Ji degė. Blaschas karščiavo. Rada sunerimo.
– Kas atsitiko? – paklausė jis trečiąsyk.
Tada sūnus truputį praskleidė kailinius, ir Rada pamatė, kad po jais Blaschas laiko uždengęs ranka žaizdą. Jo pirštai ir drobiniai marškiniai buvo kruvini.
Rada išsitiesė, pasižiūrėjo į sūnų išplėtęs akis, prasižiojęs iš nuostabos ir paklausė:
– Tai gal tu…
– Taip, – prisipažino Blaschas. – Aš sužeistas. – Jis vėl uždengė kailiniais žaizdą ir pridūrė: – Bet niekas to nepastebėjo. Ir tu niekam nesakyk. Gabenk mane į Podgoricą. Karinis daktaras tenai greitai mane pagydys.
Tėvas sutrikęs stovėjo priešais sūnų. Jis suvokė, kad tas žolėje susigūžęs berniukas didvyris. Tačiau kenčiančių ir tylinčių didvyrių jis nebuvo matęs. Todėl ėmė niršti ant to tylūno, ant jį sužeidusio senės Andjos sūnaus, ant visų Džuranovičių ir ant tik ką sudarytos taikos, neleidžiančios paimti šautuvą ir atkeršyti už sužeistą sūnų.
– Kodėl tu tik dabar man pasakei, kad esi sužeistas? – paklausė jis kimiu balsu.
– Kad nesutrukdyčiau tau sudaryti taikos, tėve.
– Kokia čia taika, Blaschai, jei už ją sumokėta vaiko krauju?
– Podgoricos daktaras tikrai mane pagydys, tėve. O kad kelių lašų kraujo neteksiu, tai nieko, jie sutaupys daug kraujo ir ašarų kitiems.
Rada pastebėjo, kad sūnus sunkiai gaudo orą ir tuoj tuoj neteks sąmonės. Jis suprato, kad gydytojas dabar svarbiau už garbę, kerštą, pyktį ir ilgas kalbas. Daugiau netaręs nė žodžio, jis pakėlė Blaschą, pasodino jį į savo balną ir paklausė:
– Ar išsilaikysi viena ranka?
Blaschas linktelėjo.
Tada Rada šūktelėjo moteris, tolėliau šnekučiuojančias su kaimynėmis, ir pasakė:
– Einam iš čia. Žiūrėkit vaiko. Jam reikia pas daktarą.
Daugiau nieko neaiškindamas, Rada nutvėrė savo eržilą už pavadžio ir išvedė jį iš pievos.
Žmonės negalėjo atsistebėti, matydami tokį neregėtą dalyką: šeimos galva, didis, narsus karys, vedė arklį sūnui, vaikigaliui be barzdos ir ūsų.
Vienas Džuranovičius, laikęs save sąmojingu vyru, šūktelėjo:
– Tai ką, Rada, gal dabar, kai taika, vilkai avinėlius dabos?
Rada nesustodamas atsakė:
– Šitas avinėlis už mūsų visų ramybę sumokėjo krauju, Džuranovičiau. Andjos sūnus jį sužeidė. O jis dėl tavo sušvinkusios taikos nė necyptelėjo.
Sužinojusios, kas atsitiko, seserys su motina graudžiai sukliko, o vyrai sužiuro į Blaschą su nuostaba ir pagarba. O kai senas bevaikis piemuo nusitraukė nuo galvos kepurę, jie pasekė jo pavyzdžiu.

Proseneliui baigus skaityti ir apmušalų ritiniui pačiam susisukus, aš taip pat mielai būčiau nusitraukęs nuo galvos kepurę, jeigu būčiau ją turėjęs.
Kaip skyrėsi to juodkalniečio berniuko poelgis nuo mano kvailos išdaigos. Išdidžių vyrų krašte jis rizikavo gyvybe, kad sukliudytų visiems išsišaudyti! Man jis atrodė toks didis todėl, kad niekas nežinojo apie jo skausmą ir jis pats dvejojo, ar teisingai pasielgė.
Proseneliui Blaschas Brajovičius, atrodo, irgi kaip tik dėl to labiausiai patiko. Jis pasakė:
– Juodkalnijos vyrai gyveno herojiškai, vaike, kaip sako kai kurie profesoriai. Kiekvienas norėjo pasirodyti esąs didvyris. O kas yra didvyris, žinojo visi. Vyras turėjo būti drąsus, gudrus, mokėti valdyti ginklą ir žudyti kitus. Mažasis Blaschas buvo, galima sakyti, didvyrio priešingybė – drąsa ir gudrumu nepasižymėjo, ginklo valdyti nemokėjo, net žodžiu nebūtų įstengęs apsiginti, o ką nors nužudyti juo labiau. Tradicijos ir papročiai tokių herojų nepripažino. Blaschas įrodė, kad gali būti ir kitokių, naujų, herojų, ir čia reikia pagirti juodkalniečius, kad jie tai suprato ir nukėlė prieš Blaschą kepures, tuo tarsi pripažindami, kad stovi prie atgyvenusio herojaus kapo.“

Autorius: Džeimsas Kriusas (James Krüss)
Leidinys: Mano prosenelis, herojai ir aš (Mein Urgrossvater, die Helden und ich) | „Vyturys“, 1989 | 226–236 p.