„They talk together about their work, and about being afraid. The screw-gun mule talks of the need to keep one’s head and do one’s duty in the most precipitous places. The troop horse speaks of trusting one’s rider and holding one’s position among a lot of hairy enemies with knives. The baggage camels explain how they sit down to form a square so that the soldiers can fire across their backs. The bullocks talk of dragging the big guns into battle when the elephants refuse to go on, and quietly grazing while the guns are firing. The elephant, the most intelligent and powerful of them all, explains that after a time he can go no further, because he can ‘see inside his head’ what might happen. But when he trumpets all are afraid. And all fear blood.
That afternoon at the big parade all the animals are there, and all are doing their duty. The Afghans are mightily impressed by the discipline on display. A native officer explains to an Afghan chief that it is based on the fact that all the animals and men alike obey their orders, which come down the chain of authority from the Queen herself.“

„The world of the pack-animals, with the human narrator hearing everything, lacks the secrecy and magic of the jungle. The story is memorable only for the finale, which in its context amounts to a mighty peroration on Kipling’s great theme of obedience-without which you cannot run an empire, conduct an orchestra, control the traffic, perform a surgical operation, etc., etc. Politics apart, this is the verbal music to which the reader, coming to it as the epilogue of the first Jungle Book, cannot but thrill.“

https://www.kiplingsociety.co.uk/readers-guide/rg_majservants1.htm

Her Majesty’s Servants

https://www.kiplingsociety.co.uk/tale/her-majestys-servants.htm

Jos Didenybės tarnai

Kaip nori dalyk ar padaugink – bene du kart du?
Vis viena meška su lokiu – abu ne tokiu.
Kaip nori vartyk, sudėliok ar supink, apsigausi,
Iš Trumpos Akylo Ausylojo Ilgos negausi.

Ištisą mėnesį smarkiai pylė lietus, merkė prie Raval Pindžio įsikūrusią stovyklą – trisdešimt tūkstančių žmonių, tūkstančiai kupranugarių, dramblių, arklių, jaučių bei mulų čia susirinkę laukė Indijos vicekaraliaus patikrinimo. Pas jį svečiavosi Afganistano emyras – laukinis karalius iš visiškai laukinės šalies. Emyras, kaip savo sargybą, atsigabeno aštuonis šimtus vyrų ir arklių, niekada gyvenime nemačiusių stovyklos ar garvežio – tai buvo laukiniai žmonės ir laukiniai arkliai iš Centrinės Azijos glūdumos. Kasnakt būrys šių arklių nusitraukydavo nuo kojų pančius ir imdavo kaip pašėlę tamsoje lakstyti po stovyklos purvyną, arba ištrūkdavo ku-pranugariai, tie bėgiodavo ir griuvinėdavo užkliuvę už palapinių virvių, taigi tik įsivaizduokite, kaip džiaugėsi dėl to užmigti bandantys žmonės. Mano palapinė stovėjo toli nuo kupranugarių vilkstinės, ir aš tariausi esąs saugus. Tačiau sykį naktį kažkoks žmogus įkišo palapinėn galvą ir suriko:
– Bėk lauk, greičiau! Jie atlekia! Mano palapinę jau sugriovė!
Žinojau, kas tie „jie“, todėl užsitempiau batus, užsimečiau neperšlampamą apsiaustą ir išsiritau į purvynę. Mažoji Laputė, mano foksterjerė, išbėgo pro kitą palapinės pusę, o tada pasigirdo dundesys, šnarpštimas, burbuliavimas, ir manoji palapinė, sulūžus atramoms, įgriuvo ir ėmė šokčioti aplinkui lyg koks išprotėjęs vaiduoklis. Į ją įrioglino kupranugaris, ir aš, nors buvau peršlapęs ir įširdęs, nesusi-laikęs nusijuokiau. O tada leidausi į kojas, mat nežinojau, kiek dar kuprių ištrūko į laisvę, ir netrukus, palikęs stovyklą toli už nugaros, jau yriausi per purvą.
Po kurio laiko suklupau, užkliuvęs už patrankos galinės atramos, ir supratau, kad atsidūriau šalia artilerijos linijos, kur nakčiai būdavo sustatomi pabūklai. Nebeturėjau jokio noro varlinėti tamsoje purškiant dulksnai, taigi pakabinau savo neperšlampamą apsiaustą ant pabūklo žiočių, iš rastų dviejų ar trijų grūstuvų pasidariau savotišką vigvamą ir išsitiesiau palei kito pabūklo galinę atramą, svarstydamas, kur nubėgo Laputė ir kur atsidūriau aš pats.
Jau susiruošęs miegoti išgirdau žvangančius pakinktus bei prunkštimą ir pro mane kratydamas šlapias ausis pratapnojo mulas. Jis priklausė susukamųjų kalnų pabūklų baterijai, nes girdėjau, kaip ant balno pakloto žvanga diržai, žiedai, grandinės ir kiti reikmenys.
Susukamieji kalnų pabūklai – tai nedidelės patrankėlės, pagamintos iš dviejų dalių, kurios, atėjus metui, prisukamos viena prie kitos. Jos nugabenamos į bet kurią kalnų vietą, kur tik mulas randa kelią, todėl labai tinkamos kovai kalnuotame krašte.
Paskui mulą didelėmis minkštomis pėdomis žliugsėdamas ir slydinėdamas per purvą nulapnojo kuprius, jo kaklas švytavo it paklydusios vištos. Laimė, iš vietinių buvau tiek pramokęs gyvūnų kalbos, – ne laukinių, bet gyvenančių stovykloje, – kad supratau, ką jis sako.
Kuprius tikriausiai ir buvo tasai, kuris žnektelėjo į mano palapinę, nes mului šaukė:
Ką man dabar daryti? Kur bėgti? Aš susikoviau su plevėsuojančiu baltu daiktu, ir jis man lazda užvožė per sprandą. (Jis turėjo omeny sulaužytą mano palapinės kuolą, ir aš dėl to labai nudžiugau.) – Ar mums bėgti toliau?
– Ak, tai tu kaltas, atsiliepė mulas. – Tai tu su draugais nedavei ramybės stovykloj? Gerai. Už tai ryte gausi į kailį. Bet tuoj pat galiu ir nuo savęs pridėti.
Sužvangus pakinktams mulas apsisuko ir porą kartų spyrė kupriui į šonkaulius – šie sududeno lyg būgnas.
– Kitą sykį, – pagrasino mulas, – nebėgiosi naktį po mulų bateriją šaukdamas: „Vagys, gaisras!“ Tūpkis ir užčiaupk savo kvailą kakarinę.
Kupranugaris sulinko dvilinkas it dviejų pėdų liniuotė ir verkšlendamas atsigulė. Tamsoje ritmingai sukaukšėjo kanopos ir lengva risčia lyg per paradą atšuoliavo didžiulis kavalerijos arklys, peršoko per patrankos atramą ir nusileido šalia mulo.
– Kokia gėda! – pasipiktino jis sušnarpšdamas šnervėmis. – Tie kupriai ir vėl triukšmauja prie mūsų dalinio – jau trečią sykį šią savaitę. Kaipgi žirgui palaikyti tinkamą formą, jei jam neleidžiama išsimiegoti? Kas čia?
– Aš – Pirmosios kalnų pabūklų baterijos mulas, antrojo pabūklo uokso nešikas, – atsakė mulas. – O čia vienas iš tavo minėtų draugų. Jis ir mane pažadino. O kas tu?
– Numeris penkiolika, E dalinio devinto ulonų būrio kario Diko Kanlifo žirgas. Truputį pasitrauk.
– O, atleisk, – atsiprašė mulas. – Tamsoje neprimatau. Na, argi ne pasibjaurėtini tie kupriai? Išėjau iš savo dalinio, kad rasčiau nors kiek tylos ir ramybės.
– Mano ponai, – nuolankiai tarė kupranugaris. – Naktį mums prisisapnavo baisūs sapnai ir mes labai išsigandom. Aš tik nešulinis Trisdešimt devintojo vietinių pėstininkų būrio kupranugaris ir nesu toks drąsus, kaip jūs, ponai.
– Tai kodėl gi ne Trisdešimt devintojo pėstininkų būrio nešuliais rūpiniesi, o lakstai po visą stovyklą? – paklausė mulas.
– Tie sapnai buvo tokie siaubingi, – pasiskundė kupranugaris. – Atsiprašau. Paklausykit. Kas tai? Gal bėgam?
– Gulėk, – paliepė mulas. – Jei nenori, kad ilgos tavo kojos įstrigtų tarp patrankų. – Jis pastatė vieną ausį ir įsiklausė. – Jaučiai! – šūktelėjo. – Patrankas nešantys jaučiai. Garbės žodis, tu su savo draugais prižadinai visą stovyklą. Kad suvaldytum patrankų jautį, tenka gerai pasidarbuoti bizūnu.
Sužvangėjo per žemę velkama grandinė ir prošal pradundėjo į jungą pakinkyti du didžiuliai paniurę balti jaučiai – kai drambliai atsisako žengti arčiau prie kovos ugnies, jie traukia sunkius apsiausties pabūklus. Kone lipdamas ant grandinės iš paskos atsekė dar vienas baterijos mulas, kaip pašėlęs šaukdamas Bilį.
– Tai vienas iš mūsų rekrūtų, – pasakė senasis mulas kavalerijos arkliui. – Jis ieško manęs. Aš čia, jaunuoli, liaukis žviegęs. Tamsa dar niekam neįkando.
Patrankų jaučiai sugulė vienas prie kito ir ėmė atrajoti, o jaunasis mulas prisispaudė prie Bilio.
– Kas per padarai! – riktelėjo jaunasis mulas. – Baisūs, siaubingi. Mums sumigus atsidangino į mūsų dalinį. Ar manai, kad jie mus užmuš?
– Man baisiai knieti tau smagiai įspirti, – pasipiktino Bilis. – Tik pamanykit – keturiolikos plaštakų dydžio gerai apmokytas mulas šio džentelmeno akivaizdoje daro gėdą visai mūsų baterijai.
– Ramiai, ramiai, – įsiterpė kavalerijos žirgas. – Nepamiršk, kad iš pradžių jie visi tokie. Kai pirmąsyk gyvenime pamačiau žmogų, – tai nutiko Australijoj, kai man buvo treji, – pusdienį lėkiau neatsigręždamas, o jei būčiau išvydęs kupranugarį, dar ir dabar tebelėkčiau.
Beveik visi Anglijos kavalerijos žirgai į Indiją atgabenami iš Australijos, ir čia juos prisijaukina patys kavaleristai.
– Tavo teisybė, – sutiko Bilis. – Liaukis drebėjęs, jaunuoli. Kai man pirmąsyk ant nugaros uždėjo pakinktus su grandinėm, šokau ant priekinių kojų ir viską nusispardžiau. Tuo metu dar nebuvau perpratęs spardymosi mokslo, bet visa baterija man kalbėjo, kad niekada dar nebuvo matę nieko panašaus.
– Bet juk čia ne pakinktai ir ne žvangalai, – tarė jaunasis mulas. – Žinai, Bili, man jie nebetrukdo. Tie padarai buvo aukšti kaip medžiai, jie užgriuvo mus, vartėsi, burbuliavo, man nutrūko kamanos, niekaip negalėjau rasti savo vadeliotojo ir tavęs, Bili, tai ir pabėgau su… su šiais džentelmenais.
– Hmm! – nutęsė Bilis. – Kai tik išgirdau, kad kupriai ištrūko, ir pats dėjau į kojas. Jei jau baterijos… kalnų patrankų baterijos mulas pabūklus tempiančius jaučius vadina džentelmenais, turbūt jis baisiai sukrėstas. Kas jūs tokie, ei, vyručiai ant žemės?
Jaučiai gromuliuodami atsakė abu vienu kartu:
– Didžiosios pabūklų baterijos pirmojo pabūklo septintasis jungas. Kai kupranugariai atlėkė, mes miegojom, bet kai jie mus ėmė trypti, atsikėlėm ir nuėjom šalin. Jau geriau ramiai drybsoti purvyne, nei būti trypiamam minkštam patale. Mes sakėm tavo draugui, kad nėra ko bijoti, bet jis žino daugiau už mus. Ah!
Ir jiedu toliau sau gromuliavo.
– Štai kas atsitinka per baimę, – tarė Bilis. – Iš tavęs juokiasi patrankų jaučiai. Tikiuosi, tau tai patinka, jaunuoli.
Jaunasis mulas kaukštelėdamas sukando dantis, ir aš išgirdau, kaip jis teisinasi nebijantis jokio mėsinio nusenusio jaučio pasauly. Tačiau jaučiai tik surėmė ragus ir toliau atrajojo.
– Dabar, kai jau buvai išsigandęs, nesipiktink. Tai pati bjauriausia bailumo rūšis, – pamokė kavalerijos žirgas. – Manau, kad bet kas, pamatęs ką nesuprantamo, naktį gali išsigąsti. Mes buvom nusitraukę pančius, ir ne vieną sykį, net keturi šimtai penkiasdešimt žirgų, ir tai tik todėl, kad vienas rekrūtas namuose, Australijoj, tol pasakojo istorijas apie žalčius, kol mus ėmė mirtinai gąsdinti tabaluojantys kamanų diržai.
– Stovykloje viskas kuo paprasčiausiai, – pasakė Bilis. – Aš ir pats neturiu nieko prieš pasilakstymą, vien dėl smagumo, kai negaunu išeiti už jos ribų dieną ar dvi. O ką darai dalyvaudamas mūšy?
– O, čia jau visai kita kalba, – atsakė kavalerijos žirgas. – Tada man ant nugaros sėdi Dikas Kanlifas ir keliais man spaudžia šonus, o man tereikia žiūrėti, kur žengiu, mokėti pariesti užpakalines kojas ir klausyti kamanų ženklų.
– Ką reiškia „klausyti kamanų ženklų“? – paklausė jaunasis mulas.
– Prisiekiu eukaliptais iš Australijos glūdumos! – suprunkštė žirgas. – Ar nori pasakyti, kad niekas tavęs nemokė klausyti kamanų komandų? Ko apskritai esi vertas, jei negali išsyk apsisukti, kai tik patempiamos vadelės? Tai gyvybės ar mirties klausimas tavo žmogui, gyvybės ar mirties klausimas ir tau pačiam. Kai tik pajunti įtempiamas vadeles, iškart turi apsisukti parietęs po savimi užpakalines kojas. Jei nėra pakankamai vietos, truputį atsitrauk atgal ir apsisuk atsistojęs ant užpakalinių kojų. Štai ką reiškia klausyti kamanų ženklų.
– Mūsų to nemoko, – šaltai atsakė mulas Bilas. – Mus moko paklusti vyrui, esančiam prie mūsų galvos – pasitraukti į šoną, kai jis liepia, paeiti į priekį, kai įsako. Manau, kad tai viena ir tas pats. Na, o be tų įmantrybių ir visokių apsisukimų, kurie tikriausiai labai kenkia jūsų kulkšnims, ką dar veikiate?
– Visaip būna, – atsakė kavalerijos žirgas. – Paprastai puolu į patį riksmų sūkurį, tarp plaukuotų vyrų su peiliais – tai ilgi blizgantys peiliai, dar baisesni už kaustytojų peilį – ir žiūriu, kad Diko batas vos liestųsi, bet nesitrintų su šalia jojančio vyro batu. Dešinėje, prie dešinės akies, matau Diko ietį ir žinau, kad esu saugus. Nepavydžiu tam vyrui ir žirgui, kurie pasipainioja mums su Diku po kojom, kai mudu skubam.
– O peiliai negali įpjauti? – pasiteiravo jaunasis mulas.
– Gali ir kartą man perrėžė krūtinę, bet ne dėl Diko kaltės.
– Jei skauda, labai čia man rūpėtų, kas dėl to kaltas… – numykė jaunasis mulas.
– O turi rūpėti, – paprieštaravo kavalerijos žirgas. – Jei nepasitiki savo raitinin[i]ku, geriau iš karto pabėk. Kai kurie mūsų žirgai ir pabėga, ir aš jų nesmerkiu. Kaip sakiau, kaltas buvo ne Dikas. Ant žemės gulėjo kažkoks vyras, aš ištempiau kojas, kad ant jo neužminčiau, o jis ėmė ir mane perrėžė. Kai kitą sykį žengsiu per gulintį žmogų, užminsiu ant jo – ir smarkiai.
– Hmm! – nusistebėjo Bilis. – Kvailystė, ir tiek. Peiliai visada – nešvarus reikalas. Visai kas kita užkopti į kalną su puikiai subalansuotu kroviniu, kabiniesi visomis keturiomis kojomis ir net ausimis, šliauži, ropoji, rangaisi, kol atsiduri šimtu pėdų aukščiau už visus kitus, ant atbrailos, kur tėra vietos kanopoms pastatyti. Tada stovi ramus, tylus – ir niekada neprašai žmogaus, kad palaikytų tave už kamanų, jaunuoli, tyliai sau stovi, kol susukami pabūklai, o paskui žiūri, kaip ant medžių viršūnių toli toli apačioje krinta maži it aguonos grūdeliai artilerijos sviediniai.
– Ar niekad nesuklumpat? – pasiteiravo artilerijos [kavalerijos] žirgas.
– Sakoma, kai mulas suklups, galėsi nusukti vištai ausį, – atsakė Bilis. – Retsykiais, aišku, dėl prastai uždėto krovinio mulai apsiverčia, bet tai atsitinka labai retai. Norėčiau, kad pamatytum, kaip atliekam savo pareigas. Gražu pažiūrėti. Žinai, užtrukau trejus metus, kol supratau, į ką taikosi žmonės. Didžioji gudrybė – niekada nepasirodyk virš horizonto linijos, mat jei pasirodysi, į tave gali šauti. Atmink tai, jaunuoli. Visada kaip įmanydamas slėpkis, net jei dėl to turėsi pasukti mylią į šalį. Kai šitaip tenka kopti, visada vedu bateriją.
– Į tave šaudo, o tu negali lėkti į šaudančiuosius! – smarkiai susimąstęs nusistebėjo kavalerijos žirgas. – Nepakęsčiau. Norėčiau pulti juos kartu su Diku.
– O ne, nė nesvajok. Žinai, kai tik pabūklai pastatomi, jie ir atlieka visą puolimą. Viskas labai tiksliai apgalvota. Bet peiliai – fu!
Nešulinis kupranugaris jau kurį laiką lingavo galvą, nekantraudamas įterpti žodelį į pokalbį. Tada išgirdau, kaip jis atsikrenkštė ir nervindamasis tarė:
– Aš… aš… aš taip pat esu mažumėlę kovojęs, bet ne kopdamas ir ne lėkdamas kaip jūs.
– Nė neabejoju. Bet kad jau paminėjai, – atsiliepė Bilis, – tu tikrai nepanašus į tą, kuris sukurtas kopti į kalnus ar bėgioti. Na, klok, kaip ten buvo, senas Šieno Maiše?
– Štai kaip buvo. Mes visi sugulėm…
– O mano pabruke ir antkrūtini! – sumurmėjo kavalerijos žirgas. – Sugulėm!
– Mes sugulėm… šimtai mūsų, – tęsė kupranugaris, – dideliu kvadratu, o vyrai aplink jį sukrovė ryšulius bei krovinius ir šaudė virš mūsų nugarų į visas puses.
– Kokie vyrai? Bet kokie, atsitiktiniai? – paklausė kavalerijos žirgas. – Jojimo mokykloje mus moko atsigulti ir leisti savo šeimininkams šaudyti per mus, bet aš pasitikiu tik Diku Kanlifu. Taip gulint man kutena pavarža, be to, nuleidęs ant žemės galvą nieko nematau.
– Koks skirtumas, kas per tave šaudo? – paprieštaravo kupranugaris. – Aplinkui pilna kitų vyrų ir kupranugarių, kamuoliais rūksta dūmai. Tada nejuntu jokios baimės, tik guliu ir laukiu.
– Bet vis vien, – tarė Bilis, – sapnuoji baisius sapnus ir naktimis griauni stovyklą. Ką gi, ką gi! Prieš pritūpdamas, o ką jau kalbėti apie atsigulimą, ir leisdamas žmogui per mane šaudyti, savo kanopom šį tą pasakyčiau jo galvai. Ar esat girdėję baisesnių dalykų?
Stojo ilga tyla, o po kiek laiko galvą pakėlė vienas iš patrankas nešančių jaučių ir tarė:
– Visa tai niekai. Yra tik vienas būdas kautis.
– Oi, klok, paragino Bilis. – Nekreipkit į mane dėmesio. Tikriausiai jūs, vyručiai, kaunatės atsistoję ant uodegų?
– Yra tik vienas būdas, – pakartojo abu jaučiai vienu sykiu. Tikriausiai jie buvo dvyniai. – Ir štai koks jis. Kai tik užtrimituoja Dviuodegis, prie dvidešimties jaučių jungų prikabinamas didžiulis pabūklas. (Dviuodegiu stovykloje vadino dramblį.)
– O kodėl Dviuodegis trimituoja? – paklausė jaunasis mulas.
– Taip jis rodo, kad nežengs daugiau nė žingsnio prie kitoje pusėje rūkstančių dūmų. Dviuodegis didelis bailys. O tada visi kartu traukiam pabūklą – eigi, hula! Eigi ei, hula! Mes nelaipom po kalnus kaip katės ir nelakstom kaip veršiai. Mes žygiuojam per lygumas, dvidešimt jungų, kol mus vėl iškinko, tada ganomės, o dideli pabūklai per lygumą kalbasi su kokiu nors miestu iš purvo drėbtomis sienomis – jos griūva gabalais, ir kyla tokie dulkių debesys, lyg namo grįžtų didžiulė banda galvijų.
– Och! Ir jūs visą tą laiką ganotės? – nusistebėjo jaunasis mulas.
– Ir tada, ir bet kuriuo kitu metu. Pavalgyti visada į naudą. Ganomės, kol mus vėl pakinko, paskui traukiam pabūklą atgal, kur mūsų laukia Dviuodegis. Sykiais iš miesto irgi atsako didelis pabūklas, ir kai kurie iš mūsų krenta, bet likusieji gauna tik daugiau vietos pasiganyti. Toks likimas. Bet vis tiek Dviuodegis – didelis bailys. Štai kaip dera kautis. Mes esam broliai iš Hapuro. Mūsų tėvas buvo šventas Šivos bulius. Mes viską pasakėm.
– Na, šią naktį tikrai sužinojau kai ką naujo, – tarė kavalerijos žirgas. – Ar jūs, džentelmenai iš kalnų patrankų baterijos, būtumėt linkę pasistiprinti, kai į jus pliekia iš didžiulių pabūklų, o jums už nugaros stovi Dviuodegis?
– Ne daugiau, nei trokštam gultis ir leisti vyrams ant mūsų išsidrėbti, ar lėkti į peiliais ginkluotus žmones. Niekad nebuvau girdėjęs tokių dalykų. Kalno atbraila, gerai subalansuotas nešulys, varovas, kuris tau leidžia pačiam pasirinkti kelią, ir štai aš, jūsų mulas. Bet kitiems dalykams – ne! – šūktelėjo Bilis treptelėdamas koja.
– Suprantama, – tarė kavalerijos žirgas, – visi gimsta skirtingi. Regiu, kad tavo giminė iš tėvo pusės nepajėgi suprasti daugelio svarbių dalykų.
– Niekada neminėk mano giminės iš tėvo pusės, – pasipiktino Bilis, nes kiekvienam mului labai nemalonu, kai jam primenama, kad jo tėvas asilas. – Mano tėvas buvo džentelmenas iš pietinių valstijų ir galėjo parversti, sukandžioti ir į skutus suspardyti kiekvieną jam kelią pastojusį arklį. Atmink tai, didelis rudas brembi!
„Brembiu“ vadinamas laukinis neveislinis arklys. Įsivaizduokite, kaip pasijustų grynakraujis lenktyninis žirgas Ormondas, jei omnibusą traukiantis kuinas pavadintų jį bjauriu mišrūnu – štai taip pasijuto Australijos žirgas. Mačiau, kaip tamsoje subolavo jo akys.
– Paklausyk tu, atvežtinio Malagos asilo sūnau, – iškošė jis sukandęs dantis, – noriu tau pranešti, kad iš motinos pusės aš esu giminė Karbainui, Melburno taurės nugalėtojui, ir ten, iš kur esu kilęs, mes nepratę būti užgauliojami kažkokio mulo su kiaulės galva ir papūgos žabtais iš žirniais šaudančių patrankėlių baterijos. Pasiruošęs?
– Ant užpakalinių kojų! – subliuvo Bilis.
Jie abu atsistojo vienas prieš kitą piestu, ir aš jau tikėjausi pamatyti įnirtingą mūšį, bet iš tamsos dešinėje sududeno sugurguliavo balsas:
– Vaikai, ko čia pešatės dabar? Nusiraminkit.
Abu gyvūnai, suprunkštę iš pasibjaurėjimo, nusileido ant keturių kojų, mat nei žirgas, nei mulas nepakenčia dramblio balso.
– Tai Dviuodegis! – šūktelėjo kavalerijos žirgas. – Man jis koktus. Taip nesąžininga –po uodegą kiekvienam gale!
– Visiškai tau pritariu, – sutiko Bilis, piršdamasis į draugus kavalerijos žirgui. – Kai kuo mes labai panašūs.
– Turbūt paveldėjome iš savo motinų, – pasakė kavalerijos žirgas. – Nėra reikalo dėl to ginčytis. Labas! Dviuodegi, ar tu pririštas?
– Taip, – nusijuokdamas visu straubliu atsakė dramblys. – Aš pririštas nakčiai. Girdėjau, ką jūs kalbėjot, vyručiai. Bet nebijokit. Aš neprieisiu.
Jaučiai ir kupranugaris pusbalsiu sumurmėjo:
– Bijoti Dviuodegio? Kokie niekai.
O jaučiai dar pridūrė:
– Atleisk už tai, ką nugirdai, bet kalbėjom teisybę. Dviuodegi, kodėl tu bijai šaudančių patrankų?
– Na, – tarė Dviuodegis, trindamas vieną užpakalinę koją į kitą, lyg mažas berniukas, deklamuojantis eilėraštį, – nesu tikras, ar suprasite.
– Nesuprantame, bet pabūklus tenka traukti mums, – atsakė jaučiai.
– Žinau, žinau, kad esate daug drąsesni, nei patys manot. Bet aš esu kitoks. Neseniai mano baterijos kapitonas pavadino mane Storaodžiu Anachronizmu.
– Turbūt tai dar vienas būdas kariauti, ar ne? – paklausė Bilis, atgaudamas gerą nuotaiką.
– Jūs, žinoma, nesuprantat, ką tai reiškia, o aš suprantu. Tai reiškia – atsidurti tarp šio ir ano, štai kaip aš jaučiuosi. Savo vaizduotėj regiu, kas nutinka, kai sprogsta sviedinys, o jūs, jaučiai, to neįsivaizduojat.
– Aš įsivaizduoju, – įsiterpė kavalerijos žirgas. – Na, bent truputį. Bet stengiuosi apie tai negalvoti.
– Aš suprantu daugiau už tave ir apie tai galvoju. Žinau, kad dėl dydžio manim sunku pasirūpinti, žinau, kad jei susirgčiau, niekas neįstengtų manęs pagydyti. Jie tik nemokėtų mano varovui algos, kol pasveikčiau, bet aš nepasitikiu savo varovu.
– Ak! – nusistebėjo kavalerijos žirgas. – Dabar viskas aišku. Aš Diku pasitikiu.
– Gali man ant nugaros užsodinti visą pulką dikų, bet aš nuo to nepasijusiu geriau. Tiesiog žinau per daug, kad gerai jausčiausi, ir per mažai, kad to nepaisydamas eičiau pirmyn.
– Nesuprantam, – prisipažino jaučiai.
– Žinau, kad nesuprantat. Ne su jumis kalbu. Jūs nenutuokiat, kas yra kraujas.
– Žinom, – paprieštaravo jaučiai. – Tai raudonas skystis, kuris susigeria į žemę ir dvokia.
Kavalerijos žirgas pašoko, spyrė kojom ir suprunkštė.
– Nekalbėkim apie tai, – paprašė. – Vien pagalvojęs apie jį, užuodžiu jo kvapą. Nuo tokių minčių man kyla noras bėgti – kai ant manęs nesėdi Dikas.
– Bet juk kraujo čia nėra, – pasakė kupranugaris ir jaučiai. – Kodėl tu toks kvailas?
– Tai bjaurus reikalas, – tarė Bilis. – Man nekyla noras bėgti, bet neturiu noro ir apie tai kalbėti.
– Na va, matote! – šūktelėjo Dviuodegis, mosuodamas uodega, kad būtų dar aiškiau.
– Aišku, matome, juk visą naktį čia gulime, – pasakė jaučiai.
Dviuodegis taip treptelėjo koja, kad net geležinis žiedas ant jos sužvangėjo.
– Och, aš kalbu ne su jumis. Jūs nemokate vaizduotis.
– Ne, kam gi mums vaizduotis, jei viską ir taip matom savo keturiomis akimis. Matom viską, kas mums prieš akis.
– Jei aš tik tiek matyčiau, jums visai nebūtų reikalo tampyti sunkių pabūklų. Jeigu būčiau toks kaip mano kapitonas – jis vaizduotėje regi, kas bus, dar prieš prasidedant šaudymui, ir visas dreba, bet žino per daug, kad dėtų į kojas – taigi, jei būčiau panašus į jį, galėčiau tampyti pabūklą. Nors jei būčiau toks išmintingas, manęs čia nebūtų. Gyvenčiau lyg girių karalius, kaip kadaise ir gyvenau, miegočiau pusę dienos ir maudyčiausi kada panorėjęs. Jau mėnuo, kai neturėjau progos gerai nusimaudyti.
– Viskas kuo puikiausia, – pasakė Bilis. Bet įmantriai kalbėti nebūtinai aiškiai pasakyti.
– Ša! – riktelėjo kavalerijos žirgas. – Man rodos, suprantu, ką Dviuodegis turi omeny.
– Tuojau dar geriau suprasi, – piktai tarė Dviuodegis. – O dabar paaiškinkit man, kodėl jums nepatinka šitai! – Ir jis, kiek leido jėgos, įnirtingai užtrimitavo.
– Liaukis! – vienu balsu sušuko Bilis ir kavalerijos žirgas, ir aš išgirdau, kaip jie sutrypė kanopom žemę ir sudrebėjo. Dramblio trimitavimas visada skamba atgrasiai, o ypač tamsią naktį.
– Nesiliausiu, – spyrėsi Dviuodegis. – Prašom man paaiškinti. Trūūū! Rūūū! Brūūūū! Hrūūūū!
Staiga jis nutilo, tamsoje pasigirdo laibas inkštimas, ir aš supratau, kad Laputė mane pagaliau surado. Ji ne prasčiau už mane žinojo, kad dramblys pasauly užvis labiausiai bijo mažo šunelio lojimo. Taigi ji ėmė bauginti prirakintą Dviuodegį, viauksėdama ir šokinėdama jam apie kojas. O Dviuodegis tik trypčiojo ir cypė:
– Eik šalin, šunyti! Neuostinėk man kulkšnių, nes kaip spirsiu! Geras šuniukas, gerutis šuneliukas! Eik namo, mažas bjaurus amsiau! Ak, kodėl jo niekas nenuveda? Jis tuojau mane sukandžios.
– Man atrodo, – tarė Bilis kavalerijos žirgui, – kad mūsų draugas Dviuodegis bijo daugelio dalykų. Jei už kiekvieną pratybų aikštėje nuspirtą šunį būčiau gavęs sočiai pasistiprinti, dabar storumu turbūt prilygčiau Dviuodegiui.
Aš sušvilpiau, ir Laputė, visa išsimurzinusi, prilėkė prie manęs, lyžtelėjo man nosį ir puolė pasakoti man ilgą istoriją apie tai, kaip ieškojo manęs po stovyklą. Niekada jai neišsidaviau suprantąs žvėrių kalbą, kitaip ji būtų pernelyg jau laisvai
su manim bendravusi. Taigi užsikišau ją už milinės atlapo, o Dviuodegis nenustygo vietoje, tebetrypčiojo ir niurnėjo sau po straubliu:
– Neįtikėtina! Visiškai neįtikėtina! – sakė jis. – Tai kalba mūsų šeimos kraujas. Na, o kurgi dabar tas mažas bjaurus padaras pasidėjo?
Išgirdau, kaip jis straubliu čiupinėja aplink save.
– Visus mus, regis, kas nors vienaip ar kitaip veikia, – tęsė jis pūsdamas orą pro straublį. – Mano galva, džentelmenai, jūs irgi išsigandot, kai sutrimitavau, ar ne?
– Ne visai išsigandom, – paprieštaravo kavalerijos žirgas. – Bet pasijutau taip, lyg man po balnu būtų įsimetusios širšės. Tik nepradėk vėl trimituoti.
– Mane išgąsdino mažas šunelis, o štai kupranugarį gąsdina blogi sapnai naktį.
– Mums labai pasisekė, kad nereikia visiems tuo pačiu būdu kariauti, – pasakė kavalerijos žirgas.
– O man įdomu štai kas, – tarė ilgai tylėjęs jaunasis mulas. – Man įdomu, kodėl mes turim apskritai kariauti.
– Todėl, kad mums liepia, – paniekinamai suprunkšdamas paaiškino kavalerijos žirgas.
–Tokie įsakymai, – pasakė mulas Bilis, kaukštelėdamas dantimis.
– Hukm hai! (Toks įsakymas), – gurguliuodamas tarė kupranugaris, o Dviuodegis su jaučiais pakartojo: Hukm hai!
– Bet kas mums duoda įsakymus? – paklausė mulas naujokas.
– Žmogus, kuris eina tau prie galvos arba sėdi tau ant kupros, arba veda už kamanų, arba sukioja tave už uodegos, – pasakė vienas po kito Bilis, kavalerijos žirgas, kupranugaris ir jaučiai.
– O kas jiems įsako?
– Per daug nori žinoti, jaunuoli, – atšovė Bilis. – Šitaip gali užsidirbti spyrį. Tau reikia tik paklusti šalia tavo galvos einančiam žmogui ir nieko neklausinėti.
– Jis visiškai teisus, – patvirtino Dviuodegis. – Aš ne visada galiu paklusti, nes esu tarp šio ir ano. Bet Bilis teisus. Paklusk žmogui, žmogui, kuris duoda tau įsakymus, antraip per tave sustos visa baterija, ir dar gausi į kailį.
Patrankų jaučiai pakilo eiti.
– Aušta rytas, – pasakė. – Grįžtame į savo gretas. Gryna teisybė, kad mes viską regim tik savo akimis ir nesam labai protingi. Bet vis vien mes vieninteliai šiąnakt nieko neišsigandom. Labos nakties, narsuoliai.
Niekas neatsiliepė, o kavalerijos žirgas, kad pakeistų pokalbio temą, paklausė:
– O kur tas mažas šunytis? Šuo rodo, kad kažkur šalia yra žmogus.
– Aš čia! – sulojo Laputė. Po pabūklu kartu su žmogum. Ei tu, didelis klupčiojantis kupranugari, bjaurybe, tai tu sugriovei mūsų palapinę! Mano žmogus labai pyksta.
– Fu! – pasipiktino jaučiai. – Turbūt jis baltasis!
– Žinoma, baltasis, – atsakė Laputė. – Negi manot, kad mane prižiūri koks juodaodis jaučių varovas?
– Ha! Ui! Uf! – pasipiktino jaučiai. – Greičiau eime iš čia.
Jie nubrido purvu pirmyn ir kažkaip sugebėjo užtempti savo jungą ant amunicijos vežimo karties – šis įstrigo.
– Na štai, prisižaidėt, – šaltai pasakė Bilis. – Nespurdėkit. Liksit įstrigę, kol prašvis. Kas gi jums šovė galvon?
Jaučiai ėmė pratisai švilpdami šnarpšti, kaip daro Indijos galvijai, stumdėsi, grumdėsi, sukinėjosi, trypė žemę, slydinėjo ir nirtulingai kriokdami vos neparpuolė į purvą.
– Tuoj nusilaušit sprandus, – nusišaipė kavalerijos žirgas. – O kuo netikę baltieji žmonės? Aš su jais gyvenu.
– Jie… mus… valgo! Trauk! – šūktelėjo kairysis jautis. Jungo virvės suzvimbusios nutrūko ir jaučiai nubildėjo tolyn.
Iki tol nežinojau, kodėl Indijos galvijai šitaip bijo anglų. Mes valgome jautieną, o jaučių varovai jos nė neprisiliečia, tad suprantama, kad galvijams tai nepatinka.
– Tegu mane nuplaka su mano paties balno grandinėmis! Ir kas gi galėjo pamanyti, kad šie du kelmai pames galvą? – sušuko Bilis.
– Nekreipk dėmesio. Eisiu pažiūrėti į šį vyrą. Dauguma baltųjų, kiek žinau, kišenėse visada turi skanėstų, – tarė kavalerijos žirgas.
– Na, tada tave palieku. Nepasakysiu, kad pats juos labai mėgčiau. Be to, jei baltasis neturi kur miegoti, būk beveik tikras, kad jis vagis, o man ant kupros sukrauta daug Vyriausybės turtų. Eime, jaunuoli, grįžtam į savo būrį. Labanakt, Australija! Tikiuos, pasimatysim ryt per paradą. Labanakt, senas Šieno Maiše! Pasistenk pažaboti savo jausmus, patariu. Labanakt, Dviuodegi! Jei ryt žygiuosi pro mus, tik netrimituok, antraip išblaškysi mūsų rikiuotę.
Mulas Bilis kaip senas kovotojas išdidžiai nuklibindžiavo šalin, o kavalerijos žirgas uostinėdamas prikišo man prie krūtinės nosį, ir aš daviau jam sausainių, tuo tarpu Laputė, baisiausiai išpuikusi kalytė, priporino jam visokių pramanų apie gausybę žirgų, kuriuos mudu su ja neva laikom.
– Ryt atvykstu į paradą su savo šuns karieta, – pasigyrė ji. – Ar dalyvausi?
– Antrojo eskadrono kairėje. Aš užduodu ritmą visam savo kavalerijos būriui, mažoji panele, – mandagiai atsakė jis. – Na, o dabar turiu grįžti pas Diką. Mano uodega visa murzina, ir jis porą valandų turės gerokai paplušėti, kol parengs mane paradui.
Tos dienos popietę įvyko didelis paradas su visa trisdešimčia tūkstančių ѵугų, man ir Laputei buvo skirtos labai geros vietos netoli vicekaraliaus ir Afganistano emyro – vyro aukšta juodo karakulio kepure su didele deimantine žvaigžde per vidurį. Visą pirmą parado dalį švietė saulė, ir pulkai, ritmingai vilnijant kojų bangoms, viena linija laikydami ginklus žygiavo prošal, kol mums pradėjo raibti akys. Tada pasirodė kavalerija, žirgai grakščiai šuoliavo risčia pagal dainą „Bonis Dandis“, ir vežimėlyje įsitaisiusi Laputė atstatė vieną ausį. Pražygiavo antrasis Lengvosios kavalerijos eskadronas, o vienas žirgas – jo uodega buvo lyg šilko gijos – palenkęs prie krūtinės galvą, vieną ausį atstatęs į priekį, o kitą pasukęs atgal, grakščiai statydamas kojas lyg pagal valso melodiją, diktavo ritmą visam savo eskadronui. Paskui atriedėjo didžiuliai pabūklai, ir aš pamačiau Dviuodegį, pakinkytą į vieną eilę su dviem kitais drambliais ir tempiantį keturiasdešimties svarų apgulties patranką, o iš paskos lingavo dvidešimt jungų jaučių. Septintoji pora buvo įkinkyta į naują jungą ir atrodė apsunkusi, nuvargusi. Galiausiai pasirodė kalnų pabūklai, o mulas Bilis laikėsi taip, lyg būtų vadovavęs visiems pulkams, jo pakinktai buvo sutepti alyva ir taip nublizginti, kad net akį rėžė. Aš pats vienas jį pasveikinau šūksniu, bet jis nesižvalgė nei į kairę, nei į dešinę.
Vėl ėmė lyti, ir kurį laiką per miglą nebuvo matyti, ką daro pulkai. Jie lygumoje apsuko didelį pusratį ir jau rikiavosi į vieną liniją. Ši vis ilgėjo, ilgėjo, ilgėjo, kol pagaliau pasiekė tris ketvirčius mylios nuo vieno krašto iki kito – tapo viena tvirta žmonių, žirgų ir ginklų siena. Tada pajudėjo tiesiai vicekaraliaus bei emyro link, o jai artėjant sudrebėjo žemė – kaip dreba garlaivio denis, kai jo varikliai smarkiai dirba.
Patys ten nepabuvoję nesuprasite, kokį bauginantį įspūdį žiūrovams daro ritmingai besiartinanti kariuomenė, netgi jeigu jie ir žino, kad tai – viso labo paradas. Pažvelgiau į emyrą. Iki tol jis nebuvo parodęs nė menkiausio šešėlio nuostabos ar kokio kito jausmo. Tačiau dabar jo akys vis labiau didėjo, jis suspaudė savo žirgo vadeles ir atsisuko atgal. Akimirką atrodė, kad tuoj išsitrauks kardą ir puls skintis kelią pro anglų vyrus bei moteris, sėdinčius karietose jam už nugaros. Tada kariuomenės pulkai sustingo vietoje, žemė paliovė drebėjusi, visa rikiuotė atidavė pagarbą ir vienu metu užgrojo trisdešimt orkestrų. Taip baigėsi paradas, ir pulkai lyjant lietui išsiskirstė į savo stovyklas, o pėstininkų orkestras trenkė:

Gyvūnai ėjo vis po du,
Valio!
Gyvūnai ėjo vis po du,
Dramblys ir kariauninkas mulas,
Sulipo arkon jie visi kartu,
Kad pasislėptų nuo lietaus!

Tada išgirdau, kaip senas pražilęs ilgaplaukis vadas iš Vidurinės Azijos, atvykęs kartu su emyru, klausinėja vietinio karininko.
– Sakykite, – tarė jis. – Kaipgi jums pavyko atlikti tokį nuostabų dalyką?
O vietinis karininkas atsakė:
– Buvo duotas įsakymas, ir visi jam pakluso.
– Bene gyvūnai tokie pat protingi kaip žmonės?
– Jie paklūsta, kaip ir žmonės. Mulas, žirgas, dramblys ar jautis, visi klauso savo varovo, o varovas klauso seržanto, šis – leitenanto, leitenantas – kapitono, kapitonas – majoro, majoras – pulkininko, pulkininkas – brigados vado, vadovaujančio trims pulkams, o šis – generolo, na, o generolas paklūsta vicekaraliui, Jos Didenybės tarnui. Štai kaip viskas daroma.
– O kad taip būtų Afganistane! – atsiduso vadas. – Nes ten mes paklūstame tik savo pačių norams.
– Štai kodėl, – raitydamas ūsą atsakė vietinis karininkas, – jūsų emyrui, kurio jūs neklausote, tenka atvykti čia ir klausyti mūsų vicekaraliaus nurodymų.

Leidinys: Džiunglių knyga (The Jungle Book) | Vertė Saulius Repečka | „Nieko rimto“, 2021 | 182–201 p.