Žymė
https://50000.lt/tag/rusiska-tapatybe
2026-02-25
„kolegos, labai siūlau paskaityti puikų pokalbį su Jekaterina Margolis ‘Bernardinuose” apie rusų mentalitetą ir atsakomybę (tiksliau, atsakomybės vengimą).
Galima cituoti ir cituoti (žr žemiau).
Taip pat reiktų pasakyti, kad “Bernardinų”, kuriems turėčiau ne vieną pastabą ir priekaištą (pavyzdžiui, kad jų ekonominiai “komentarai” yra visiškai vienašaliai — iš esmės tai LLRI pranešimai spaudai), žurnalistė Baškienė savo darbą atliko labai profesionaliai. Ji ne tik susisiekė su Margolis, kuri buvo viena iš būrio žymių opozicinių Rusijos figūrų, atvažiavusių pas mus į konferenciją (kažkodėl mūsų spaudoj nesimatė daug pokalbių su jais…), bet ir pateikė protingus, informuotus klausimus.
Taigi:
“Žmonės, išaugę represinėje sistemoje, nejaučia nei savo, nei kito žmogaus orumo: jie išaugo dviprasmybėje kaip vaikai, kuriuos nežinia už ką bara ar giria – vieną dieną tėtis grįš girtas ir užsipuls, kitą kartą nežinia dėl ko pagirs./…/ Rusijos valdžia taip elgiasi su visuomene, kuri stengiasi išgyventi, lankstydamasi prieš stipresnį. Tokia situacija nesubrandina suaugusių žmonių, ji išaugina infantilius, kerštingus asmenis, svajojančius pasikeisti vietomis su skriaudėjais, užsikabaroti aukštyn ir engti silpnesnius.” (beje tas tinka ir plačiau, ko gero, visoms autoritarinėms visuomenėms)
” kodėl Rusijos piliečiai, netgi tie, kurie priešinasi Vladimirui Putinui ir karui, taip vengia kolektyvinės atsakomybės? Jiems tai prilygsta atsakomybei dėl kriminalinio nusikaltimo – pas tave ateis su lazda ir pasodins į kalėjimą. Bet juk ši atsakomybė yra suaugusiojo atsakomybė – juk imamės atsakomybės už save, savo ateitį ir vaikus ne dėl to, kad kas nors ateis su lazda.”
O čia apie Navalną ir Volkovą – visiškai sutinku:
“Aleksejus Navalnas vis dėlto buvo žmogus, kuris mokėsi ir darė išvadas, nors pradžioje ir jis turėjo imperinių ambicijų. O Volkovas padarė viską, kad Navalno pareiškimas apie Ukrainą, jo kreipimaisi iš kalėjimo, prieš mirtį parašytos tezės nebūtų įtrauktos į Navalno knygą „Patriotas“.”
Apie “minkštąją galią”:
“Mitas apie didingą ir paslaptingą Rusijos kultūrą, apie dostojevskius ir tarkovskius, Rusijos literatūros kultas Italijoje yra labai stiprus. Kartais juokauju, nors tai, aišku, ne juokas: susipažįstu su kokiu nors italu ir jis teiraujasi, iš kur aš. Sakau, kad gimiau Maskvoje, ir jis puola glėbesčiuotis, sakydamas, kad labai mėgsta rusų literatūrą. O aš jam į tai: kai sutinkate anglą, jūs taip pat puolate glėbesčiuotis, šaukdamas, kaip mylite Shakespeare’ą ir Dickensą? /…/ Žmonės stengiasi užgniaužti negatyvius jausmus per literatūrą, ir Rusija tuo puikiai naudojasi, suleisdama subtilius, ilgai veikiančius nuodus.”
Apie Rusijos imperinį kolonijinį mentalitetą ir bandymus jį pakeisti: “Niekas nesikeis, kol Rusija liks imperija, kol liberalūs antiputinistai nesuvoks savo atsakomybės, kol tautoms nebus suteikta teisė pačioms rinktis, kol žmonių protuose liks imperinis naratyvas apie didybę – esame galingi, nes turime daug teritorijos. /…/
Mes rengiame nuotolinį dekolonizacijos kursą, kviečiame įvairių sričių ekspertus, turime psichologų, filosofų, politikų, aš užsiimu kultūra. Visa tai galima rasti jutube anglų, rusų, ukrainiečių kalbomis. Šį kursą pradėjome prieš trejus metus, supratę, kad svarbu šviesti žmones, savyje nematančius to imperinio naratyvo.”
O štai vienas jos pasiūlymas: ko reikėtų reikalauti iš rusų, kai jie norės sugrįžti į civilizuotų tautų šeimą;
” Žmonės Rusijoje – ypač jaunimas – nori naudotis Vakarų teikiamomis gėrybėmis, tad gal reikėtų iškelti sąlygas jiems siekiant grįžti į civilizuotą pasaulį? Pažiūrėk, kas dedasi Charkive, pažiūrėk „Dvidešimt dienų Mariupolyje“ – galima padaryti ką nors panašaus į internetinę platformą „PayPal“. Jei nori kur nors pakliūti, įgyk civilizuoto žmogaus teises. /…/ Ukrainiečiai prarado dešimtis tūkstančius gyvybių ne tam, kad Vakarų šalys kada nors vėl lyg niekur nieko atvertų duris Rusijos piliečiams. Kad grįžtų į civilizuotų tautų šeimą, jiems teks padėti pastangų ir sužinoti daug nemalonių dalykų apie save. ”
Visas straipsnis komentare.“
2025-10-26
„«Я честно не понимаю, зачем для самоидентификации нам всегда нужно кому-то себя противопоставлять. Почему патриотическая лирика современной России построена на вселенской обиде и одновременно гордости, что мы не такие, как все»“
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AF_%D1%80%D1%83%D1%81%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9
2025-10-19
„Yigal Levin – apie stipriausią rusų ginklą, kuris nėra atominis.
Tai panieka gyvybei.
Ji buvo būdinga visais laikais, tačiau vis dėlto karo pradžioje, kai procesai ir žmonių reakcijos dar nenusistovėję, atrodė, kad skaudūs nuostoliai gali paveikti Rusijos visuomenę.
Tai nebuvo taip jau naivu, prisimenant Čečėnijos kampanijas ir Rusijos motinų sąjūdį gelbstint savo vaikus iš nelaisvės. Tačiau akivaizdu, kad nuo tų laikų visuomenė ten gerokai degradavo ir linkusi tiesiog kentėti.
Būtų logiška ieškoti silpnybės taškų kitur ir matyt toje empatijos dykumoje jie tik ekonominiai, tad smūgiai technologiniams centrams, paliekant Rusiją be benzino – galbūt viena iš išeičių.
///
David Rocher iš Jungtinės Karalystės Karališkojo gynybos tyrimų instituto (RUSI) apskaičiuoja, kiek Rusijai gali kainuoti aktyvios karinės operacijos prieš Europą pradžia.
Atsižvelgiant į „pilką“ tokio karo pobūdį (arba „hibridinį“, kaip sako žurnalistai), arba, profesionaliau tariant, ribotą, toks frontas gali kainuoti ~2–3 % Rusijos BVP, o karas Ukrainoje – ~9–10 % BVP.
Svarbiausia [rusams] – išvengti sekinimo karo, kaip su Ukraina, bet Maskva yra pasirengusi panaudoti bet kokias kitas priemones.
Jos pagrindinis pranašumas prieš Europą – ne patirtis dronų srityje, visokie „Rubikonai“ ir pan.
Pagrindinis Rusijos pranašumas – tai, kad dabartinė Rusija, kaip ir anksčiau Sovietų Sąjunga, turi ypač aukštą „pasiaukojimo koeficientą“.
Autoriaus teigimu, Rusijos pasiaukojimo lygis yra aukštesnis nei JAV, taip pat žymiai viršija net Kinijos lygį.
Jis cituoja Margaret Thatcher, kuri, aptardama atominių povandeninių laivų „Kursk“ katastrofą 2000 m. rugsėjo mėn., pažymėjo, kad rusai „nėra tokie kaip mes. Jie vis dar nevertina žmogaus gyvybės taip, kaip mes“.
Rusijos vyriausybė tiesiogine prasme įkūnija dehumanizacijos etiką.
Rusijos gyventojai kenčia nuo savo vyriausybės taip, ką vargu ar iškęstų kitos visuomenės, nepriklausomai nuo to, ar jos gyvena autokratijos, ar demokratijos sąlygomis.
Dar kartą: autoriaus nuomone, net Kinijoje gyvybė vertinama labiau nei Rusijoje.
Čia įterpsiu savo pastabą: Kinijoje gyvenimo lygis yra aukštesnis nei Rusijoje – kinai jau seniai nėra hunweibinų ordos su raudonais pirmininko Mao knygelėmis; jie turi ką vertinti ir ką prarasti.
Ir taip, skirtingai nuo Rusijos (kuriai, kartu su Maskva, yra 500 metų, o tai yra šimtai metų baudžiavos, despotizmo, tamsos, purvo, gulagų ir pažeminimų), Kinija yra tiesiog labai išsivysčiusi civilizacija, turinti tūkstančių metų istoriją; tai yra kokybiškai kitoks pasaulio suvokimas.
Taigi, ši akivaizdi rusų tolerancija praradimams ir netektims gali būti veiksnys, kuris paskatins Putiną pradėti karą dar vienoje arenoje (pavyzdžiui, Baltijos šalyse).
Nes Rusijoje ne tik fenomenalus, bet tiesiog anomalus tolerancijos netektims ir praradimams lygis – rusai yra pasirengę kentėti bet kokias Kremliaus avantiūras.
<...>
Ir labai gerai, kad RUSI lygio analitiniai centrai pagaliau pradėjo į tai atkreipti dėmesį, nes R. Rutte gali kiek nori sakyti, kad NATO yra stipresnė už Rusiją, bet jei jų piliečiai nėra pasirengę mirti, tokia „stiprybė“ yra bevertė.“
2025-10-09
„Joint responsibility, in one form or another, is characteristic of any society where state capacity and the reach of its law-enforcement agencies are limited. In those circumstances local communities have to improvise their own ways of preserving law and order. Sometimes they act in the interests of higher authority, but sometimes they defend their communities against that authority’s attempts to extend its jurisdiction and ‘interfere’ with their traditional communal practices.“
„In Russia the term krugovaia poruka,literally ‘circular surety’, was used to describe the functioning of analogous local institutions. In the nineteenth century the Slavophiles and later the Narodniki argued that the principle of communal democratic governance and mutual aid embodied in them was peculiar to Russia. That is not really the case: what had happened is that such institutions survived later than elsewhere. It could be argued, though, that Russia had special need of communities of joint responsibility: its land was abundant but relatively infertile and much of it was situated at the northernmost extremity of viable agriculture. It was a highly risk-prone environment, especially if one considers that most urban and rural buildings were constructed of wood and hence posed a fire hazard. It made sense to spread risk as widely as possible, and to ensure that in case of a poor harvest or of a major conflagration the whole community was required to help those who had suffered most severely. “
„From the earliest times collective surety developed in rural and urban communities as a way of ensuring that (a) local law and order was upheld, (b) taxes were collected and paid to an official, (c) recruits were available for the army as needed. Rulers took a direct interest in their operation. The earliest mention of joint responsibility comes in Russkaia pravda, in which communities are fined as a whole for crimes committed on their territory. In Muscovy fines were jointly levied if excise or tavern duties were not paid <...>.“
„Given the hazards of Russian agriculture, the normal procedure was to divide open fields into strips, so that each household had a share in the different kinds of soil available. From the seventeenth century population grew and land became scarcer in certain regions; accordingly, it became common practice periodically to redistribute the strips, as households grew or declined in size. Then the liability for taxes and other dues, which were imposed by landlords or state officials on the whole community, would be redistributed proportionately among households, so that the largest or wealthiest would bear the largest share. If any household fell behind on its payments, then the others had to make up the difference. For that reason villagers were inclined to look askance on any behaviour which might impoverish, endanger or bring disrepute on the whole community. Drunkenness would be frowned upon, as it degraded the work capacity of the drinker. Sexual irregularities likewise, as they could disrupt households.
The communal assembly was democratic, in that it represented all households, but paradoxically it was also authoritarian, in that it tended to be dominated by the more affluent villagers or by older males. “
„Russian village communities also bore responsibility for welfare provision, for maintaining village infrastructure and for keeping peace and order in their lands. When serious crime took place, it was incumbent on the whole community to find and apprehend the criminal and bring him to justice, either in a community court, or by delivering him to higher authorities. If conflict between individuals or households became violent, the community as a whole was expected to stop the fighting, limit the damage and ensure restitution took place in such a way as to minimise the harm to the common interest. If the community failed in any of these obligations, then higher authorities could impose penalties on them collectively“
„’Joint responsibility’ affected Russian peasants’ attitude to all social institutions: authority, law, property and tradition. They regarded the land as belonging to God, which implied that it should be available to all who needed it and could work it, together with their dependents.“
„The mentalities associated with joint responsibility persisted in Russia long after krugovaia poruka was officially abolished in 1903, indeed well into the Soviet period. The concept of personal duty or legal responsibility tended to remain diffused in the collective. Lower-level collectives arose whose members both acted as a channel for commands from above, yet also as a means of unobtrusive resistance when those commands were uncongenial. Members covered up each other’s transgressions. Party secretaries would bring with them to any new appointment their trusted associates from the underground or civil war. They would then dig themselves into the new authority structures and protect each other against investigations or reprimands from higher up. At the party Central Committee of February-March 1937 Stalin’s accusations of semeistvennost (nepotism) reflected this survival of krugovaia poruka into an apparently incongruous milieu <...>.“
https://www.in-formality.com/wiki/index.php?title=Krugovaia_poruka_(Russia)
2025-10-04
„Kaip atskiri kovotojai rusai yra kietesni nei bet kurie kiti iki tol sutikti pasauliniame kare. Be jokios abejonės, prie to prisideda bolševikinė koncepcija, taip pat komisarai (plėšiantys savo emblemas ir keičiantys jas paprastomis kareiviškomis) bei kupinas paniekos gyvenimui dvidešimties metų sovietinis valdymas, kuriam žmogaus gyvybė nieko nereiškia.“ 245“
Šaltinis nr. 245: „C. W. H. Luther, Barbarossa Unleashed, 222–223“.
Iš Roberto Petrausko „Barbarosa. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Trečia knyga“ (2018).
2025-08-29
„С детства люблю великую русскую культуру. Но постепенно я стал задумываться, а что делает её уникальной на фоне других великих? Что именно Тостоевский с Чеховым, Буниным и Пастернаком привнесли такого, что получили всемирное признание и бессмертие? Наиболее очевидный ответ мне не понравился:
Уникальность в сакрализации душевных страданий и инфантильности. Культ бессмысленного мазохизма и мученичества по поводу и без повода, как единственно достойного занятия в жизни.
Страдать красиво самому и заставлять других — вот достойное занятие для человека. Даже если нет реальных причин для страданий — надо создать или придумать.
Если ты богат, здоров, спокоен и счастлив — это мещанство и пошлость, а ты бездушное ничтожество, отрицательный герой. Положительный герой должен заниматься душевными терзаниями. А работать, тем более зарабатывать не должен.
Кстати, Набоков так и не смог найти точный перевод слову пошлость на английский своим американским студентам. Аналоговнет, они не понимают.
Пелевин сформулировал эту миссию круче всех: переработка солнечного света в народное горе.“
2025-08-11
„Mūsų didžiausia problema, lemianti visas mūsų geopolitines bėdas yra iš esmės klaidingas požiūris į Rosiją ir rosijanus. Viskas yra dėl to, kad mes esame prisikūrę su tikrove nieko bendro neturinčių vilčių ir lūkesčių, kuriais patys nuoširdžiai tikime, ir labai sunkiai išgyvename, jeigu tie lūkesčiai neišsipildo. Ir blogiausia – kad mes šimtmečiais nepasimokome iš savo klaidų, jas kartojame vėl ir vėl – ir tuomet vėl verkiame, kad mus skriaudžia.
Mes kažkodėl užsispyrusiai tikime, kad Rosija gali būti normali šalis, o rosijanai – normali visuomenė. Mes kažkodėl vėl ir vėl bandome save įtikinti, kad gal rosijanai nepuls, gal neplėš, gal neprievartaus – ir kažkodėl vis nusiviliame ir įsiskaudiname, kai patiriame, kad rosijanai yra rosijanai, ir jie iš esmės negali būti kitokie.
Lietuvos winning strategy būtų įtvirtinti visuotinį požiūrį į Rosiją ir rosijanus kaip į stichiją. Kaip į ugnį, žiemą, uraganą ar žemės drebėjimą.
Arba, pavyzdžiui – šaltį. Mes gi nejaučiame neapykantos šalčiui. Mes gi nesipiktiname, kad, atėjus žiemai, šaltis pradeda šaldyti, ardyti, o kartais – ir žudyti. Mes žinome, kad šaltis yra šaltis, ir jis kitaip negali. Mes žinome, kad šaltis negali staiga tapti kitoks – mes jam neturime susikūrę su tikrove prasilenkiančių lūkesčių.
Ką mes darome? Įsigyjame žieminius rūbus. Apsišiltiname namus. Užsidedame žiemines padangas. Įsijungiame šildymą. Užkamšome visas skyles, kad koks skersvėjis neprasprūstų. Mes puikiai žinome, ko galime tikėtis iš šalčio, ir esme jam puikiai pasiruošę. Taip, papildomai kainuoja. Taip, kartais nemalonu ir nepatogu – bet šaltis nėra mūsų mirtinas priešas, nes mes žinome, ko iš jo tikėtis, nekeliame jam nepamatuotų lūkesčių ir esame jam puikiai pasiruošę.
Taip pat turėtume elgtis ir su Rosija bei rosijanais. Mes puikiai žinome, kad per tūkstantį metų jie nepasikeitė ir tikrai nepasikeis. Mes puikiai žinome, kad kaip ir prieš 500 metų, prieš 200 metų, prieš 50 metų – taip ir šiandien, ir rytoj, ir poryt rosijanrai grobs, plėš ir prievartaus.
Tai pasiruoškime jiems taip, kaip ruošiamės stichijai. Be panikos, be neapykantos ir be jokių rožinių vilčių.
Taip, kaip kasmet ateina žiema, taip kas kažkiek metų rosijanai bandys mus užgrobti. Ir taip, kaip mes pasiruošiame žiemai, taip turime pasiruošti gyvenimui šalia rosijanų. Taip, tai kažkiek kainuos, taip bus kažkiek nepatogu, bet užtat tai nustos būti mūsų problema ir mūsų košmaras – tai bus tiesiog mūsų nauja kasdienybė.
Ir – svarbiausia – turime suvokti, kad taip, kaip ateinant žiemai negalime sau leisti ramiai gulėti paplūdimyje po skėčiu su kokteiliu rankoje, taip negalime sau to leisti ir gyvendami šalia rosijanų. Turime apsišiltinti sienas, susitvarkyti stogą, pasijungti šildymą ir puikiai žinoti, ką kiekvienas pilietis privalo daryti, kad joks rosijaniškas skersvėjis neprasprūstų į mūsų namus.
Ir tuomet nereikės verkti, kad mus skriaudžia.“
Komentaras
„Panašia tema neblogas interviu.
https://www.delfi.lt/saugu/ekonomika/vienas-itakingiausiu-advokatu-baltijos-salyse-sorainenas-interviu-delfi-turime-keisti-mentaliteta-120134760“
2013-04-10
4009 „“I asked what it was about the fox that they liked and he told me that the fox looks a bit sad and drunk and that’s how Russians feel“
2013-02-10
„«Вот почему русские много пьют и никого вроде не боятся? – рассуждает автор следующего письма. – Дело в том, что над нашей страной довлеет планета Нептун, […] Он, – возвращаюсь к письму, – насылает на нас иррациональную, бессмысленную мечтательность, в которую удобно погружаться под влиянием алкогОля. Отсюда – мечты-претензии быть единственно правильными христианами, богоносцами, Святой Русью. […] Нептун победить очень сложно. Над Германией довлеют Сатурн и Марс, но Нептун, он скользкий, его нахрапом Марса и тупой дисциплиной Сатурна не возьмёшь“
http://www.svoboda.org/content/transcript/24885684.html
2013-02-03
„Rusų literatūra bloga ne dėl to, kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to, kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi.“
„Nes tai veda į rusiškumą ir susinaikinimą. O norėčiau, kad jie turėtų ateitį. Žmogišką, ne rusišką ateitį. Ir žmogišką gyvenimą. Ne tą, kuris anot rusų ir iš jų to išmokusių lietuviškų dundukų, bus kada nors rytoj. Mes puikiai žinom kad jokio rytoj nebus, na gal ir bus, bet ne mums. <...> Labai norėčiau kad jie galėtų ne vien rusiškai juokauti, verkti dėl to kam jokios įtakos neturi, keiktis, ar piktintis dėl įvykių šalyse, kuriose niekada nebuvo, arba svajoti apie tai ko niekada nebus. Norėčiau, kad jie galėtų tiesiog gyventi, čia ir dabar, tokie kokie yra, nesukdami sau galvos.“
http://piksvin.blogspot.com/2013/01/apie-rusiskuma.html
2012 09 10
„Žinoma, tikrovėje viskas pasirodė sudėtingiau. Ne visi ištvėrė, ne visi išsaugojo. Kai kurie iki šiol slepia lagerio laikų praeitį ir bijo apie ją prabilti. Kiti laiko Stalino portretą ant lentynos. Treti seniai užsiėmę kitais reikalais ir išvis neprisimena lagerio…“
„Iš pradžių labiausiai stebėjomės, kai į klausimą: „Ar buvote pasiruošę atsisakyti lagerių patirties? Ar norėtumėte, kad niekada nebūtumėte tenai patekę?“, 80 procentų tų, su kuriais kalbėjomės, atsakė „ne“. Kažkas sutiko lageryje būsimą vyrą, kažkas suvokė kažką apie save ir gyvenimą, susiformavo kaip žmogus, patikėjo savimi…“
„Todėl istorijos apie lagerį, kaip tokį, mums nepavyko: išėjo istorijos apie gyvenimą. Kitas, tartum nuleistas iki kažkelinto pragaro (tačiau – gyvenimo) rato: su džiaugsmais, draugystėmis, darbu (kartais maloniu, kaip lagerio aktorių), nenutrūkstamu moraliniu pasirinkimu, dideliu savęs, laikotarpio, žmogaus prigimties supratimu…“
„Ir tapo aišku, kad darome projektą jau ne tiek apie GULAGą, kiek apie žmogų apskritai: jo sąmonės sandarą, elgesį ribinėje situacijoje, egzistencinę patirtį“
„Pabuvoję lageriuose lietuviai ir rusai skiriasi kaip nugalėtojas nuo aukos“
„O Voroneže duktė žmogaus, kuris papuolė į lagerį kaip antisovietinės jaunimo grupės narys, mums pareiškė: „Ko jūs su juo kalbatės, jis juk urka! (kriminalinis)“. Ir būtent tai man atrodo viena iš pačių baisiausių GULAGo pasekmių“
„ir tie, kurie nesusimąsto apie represijas ir tuo pačiu neturi imuniteto joms“
„Nemanau, kad Rusija tyčia slepia SSRS nusikaltimus. Greičiau viską lemia bendras abejingumas, kažkokie šiuolaikiniai geopolitiniai interesai ir apskritai žemas žmogaus gyvybės vertinimas Rusijoje, kur keletą milijonų žuvusių galima paprasčiausiai nurašyti iš istorinių sąskaitų“
„O antra, per tuos 20 metų atsirado naujos kartos, gyvenančios šioje neįprasmintoje GULAGo patirtyje, kai nėra bendrų moralinių įvertinimų ir aiškių nuostatų. Kas vyksta jų galvose? Kaip GULAGas, per kurį perėjo jų proseneliai, veikia jų gyvenimus?“
http://etnosfera.blogspot.com/2012/08/opozicinio-maskvos-laikrascio.html