2021-03-16
„Likęs jaunas našlys, vos perkopęs per 20 metų, J. Bielinis ryžtasi siekti mokslo.“
„atsiminimuose „Apie Jurgį Bieliaką-Bielinį“ rašys, kad „jis mokėjo penkias kalbas: su lietuviu jis lietuvis, su bajoru – lenkas, su rusu – rusas, Latvijoje – tikras latvis, Prūsuose – tikras vokietis“.“
„Tikisi Kaune baigti ketvirtą klasę ir mokytis kunigų seminarijoje. Tačiau, užsnūdęs Kauno geležinkelio stotyje, netenka šalia pasidėto ryšulio ir pinigų.“
„Jos pasiūlo J. Bieliniui užsidirbti pinigų platinant draudžiamas lietuviškas knygas.“
„Susitaupęs pinigų, vėl atkeliauja į Kauną. Tačiau paaiškėja, kad mokslams jis per senas, o ir pinigų tam per mažai turi. Nieko nebelieka, kaip tik grįžti į namus ir ūkininkauti.“
„Žemę suskirsto į 9 sklypus, pradeda taikyti sėjomainas. <...> Nutverdamas laisvesnę valandėlę skaito knygas, domisi pasaulio įvykiais.“
„Šiai knygnešių draugijai vadovavo J. Bielinis, draugijos narių vadinamas Ministru.“
„rašė, kad „vieną kartą Bieliakas įslinko mano knygynan Tilžėje, vos pavilkdamas kojas. Jo drabužiai buvo apdraskyti, veidas sužeistas“. J. Bielinis jam pasakojo, kad einant „girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis, ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiame padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų.““
„1888 metais, ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ėmė ruoštis kelionėn į Vakarų Europos šalis. Atvykęs pas Joniškėlio gydytoją Joną Leoną Petkevičių, siūlė jo dukrai Gabrielei kartu su juo važiuoti į Belgiją ir Prancūziją atstovauti lietuvių tautai.“
„rašo, kad J. Bielinis Paryžiuje patekęs į emigrantų susibūrimą, kurio dalyviai svarstę Lenkijos išvadavimo iš Rusijos ir karalystės atkūrimą. J. Bielinis jiems buvo pristatytas kaip Lietuvos valstietijos atstovas. Kai imta kalbėti, kad Lietuva yra neatskiriama Lenkijos dalis, pašokęs J. Bielinis ėmęs karštai protestuoti: Lietuva ne kokia Lenkijos dalis, tai visiškai atskira, priešų užgrobta valstybė, su Lenkija nenorinti turėti nieko bendro. Suprantama, už tokią kalbą nepatenkinti posėdžio dalyviai atsitiktinį lietuvį valstiečių atstovą išprašė už durų.“
„Į namus aplankyti žmonos ir vaikų (Juozo, Emilijos, Kipro, Liucijos ir Baltazaro) knygnešys sugrįždavo vis rečiau, dažniausiai naktimis.“
„Sūnus Kipras prisimena: kartą Bielinių ūkio nuomininkas su samdiniais bandę pagauti tėvą kaip vagį ir perduoti policijai. Nuomininkui rūpėjusi už knygnešį pažadėta didžiulė premija, kai kur nurodyta – 500 rublių, ir galimybė gauti prieš caro valdžią maištaujančio J. Bielinio ūkį (apie 33 ha). Anksti rytą, pamatęs išėjusį iš namų ir lauku einantį J. Bielinį, nuomininkas įpuolė į klojimą ir paragino javus kūlusius savo vyrus vytis vagį. Tariamąjį vagį vyrai pasivijo netoli tame lauke augusio ąžuolo.
„Tėvas, – rašo atsiminimų knygoje „Dienojant“ Kipras Bielinis, – matydamas, kad prieš tiek daug vyrų neatsilaikys ir nepabėgs, paleido į orą kelis revolverio šūvius. To užteko, kad vagies gaudytojai mestų savo darbą. Tėvas nuėjo savais keliais, ir visa laimė, kad tuo metu turėjo prie savęs ginklą, kitaip būtų patekęs į gaudytojų rankas vagies titulu.“
Šiam įvykiui prisiminti vyriausias knygnešio sūnus Juozas aptvėrė lauke augusį vienišą ąžuoliuką tvorele. Vėliau šis įvykis taps legenda. Bus pasakojama, kad J. Bielinis prie to ąžuolo atsišaudė nuo jį puolančių žandarų.“
„Kitoje gatvės pusėje gyvenęs aštuoniasdešimtmetis K. Ūdros kaimynas Nikodemas Skutas, nusistatęs prieš knygnešius, dirbdamas lauke atsitiktinai po pernykščiais apyniais rado du ryšulius knygų ir laikraščių. Tuo metu pas K. Ūdrą buvo ir J. Bielinis. N. Skutas parsinešė ryšulius namo ir pasakė, kad knygas nuveš policijai. J. Bielinis bandė jas atgauti, tačiau nepavyko. Netrukus buvo suimti penki aktyviausi Garšvių draugijos knygnešiai. J. Bielinio, kuris išdavikui N. Skutui buvo žinomas tik Jurgio vardu, pavardės tardomi knygnešiai neišdavė.
„Raitas nujojo į Rygą ir pargabeno popieriaus. Išmokė S. Pavilonį rinkti raides. J. Bielinis rašė tekstą, o S. Pavilonis jį rinko. 8 puslapių laikraštis „Baltasis erelis“ buvo išspausdintas prieš pat 1897 metus. Jame buvo nurodyta, kad laikraštis bus leidžiamas kas mėnesį latvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis. Antras numeris neišėjo.“
„Negavęs laikraščiui leisti pinigų pas pažįstamus inteligentus, jis, būdamas jau šešiasdešimt šešerių metų, atvyko į Tilžę ir darbavosi lentpjūvėje, kad už sunkiai uždirbtus pinigus galėtų išleisti paskutinį savo laikraščio numerį.“
„ J. Bielinio parašytos ir jo lėšomis išspausdintos knygutės: <...> „1901. Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimto amžiaus“ (1901 m.), „Lietuvos administracija su nekureis paaiškinimais apie pažinimą tiesos“ (1902 m.).“
„O namuose pasirodydavo tik slapta. (…) J. Bielinis neidavo tiesiai į namus. Pirma, galulaukėj ant sutarto ąžuolo ar po akmeniu palikdavo ženklą, kad nori pasimatyti. Taip iki šiol žmonės ir vadina: Bielinio ąžuolas, Bielinio akmuo.““
„Jeigu jam kuo padedi, tai ne pinigais ar vaišėm, kaip būdavo įprasta, atsilygina, bet knygele. Tegu, – pasakys, – būna mesta šviesos kibirkštėlė, tegu žmogus pratinasi skaityti, galvoti.““
„Jurgis buvo žmogus linksmo pobūdžio, nenuobodus svečias, mokėdavo šnekėti su senais ir mažais, rasdavo kalbos su vyrais ir su moterimis; taurelės nuo savęs nestūmė, o jei atsitikdavo atsisėsti priešais ąsotį alaus, būdavo dar smagesnis, tada jis buvo „besėdos (turbūt – kompanijos?) žmogus.“
„nuolat iš gimtųjų Purviškių išsiruošdavo kelionėn. Paklaustas atsakydavo, kad eina aplankyti pažįstamų. Tų pažįstamų turėjo daug. Pas juos svečiuodavosi po savaitę ir ilgiau.“
„Knygnešio jau neberado. Tik supiltą smėlio kauburėlį Suosto bažnyčios šventoriaus kampe.“
„Dokumentinės apybraižos apie knygnešį autorius Jonas Petronis rašo, kad 1918 metų sausio mėnesį J. Bielinis kažkur išsiruošė. (Kituose šaltiniuose rašoma, kad knygnešys ėjęs pėsčias į Vilnių, Lietuvių konferenciją, kuri skelbė, kad Nepriklausomybės reikalavimas yra bendras visos lietuvių tautos reikalas.) Keliaudamas paprašydavo, kad žmonės jį pavėžėtų. Sausio 18 dieną vienas iš tokių geradarių jį išlaipino iš rogių Pumpėnuose.“
„Atsargiai perėjęs Lėvens upę (tą dieną buvo atlydys, ledas paplūdęs vandeniu) J. Bielinis pasverdėdamas priėjo iki kiemo ir ties kryžiumi <...> susmuko. Sukniubo ir nebeatsikėlė.“
„Iki knygnešio taip trokštamos Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo buvo likęs mėnuo…“
https://www.bernardinai.lt/jurgis-bielinis-knygnesiu-patriarchas
„netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų“