2026-04-04
Nuo 25:48 iki 47:17.
https://www.svoboda.org/a/33661749.html
2026-04-04
https://50000.lt/andrejaus-platonovo-apsakymas-karve-260404
2026-04-02
https://www.prospectmagazine.co.uk/culture/67208/people-person-the-greatness-of-andrey-platonov
2026-04-02
„Keistos ištraukos kaip ir pats rusų rašytojas, rašęs taip, lyg būtų atsigavęs po automobilio avarijos ir po nuolaužą iš naujo surinkinėtų šalikelėje pažirusią kalbą.“
„anot Brodskio, Kafkos ir Becketto kūryboje absurdas siejasi su autorių alter ego, o Platonovo absurdas aprėpia ištisą šalį.“
„Pirmas įspūdis, skaitant Platonovo tekstus, – labai keista kalba: sakytum, pažįstami žodžiai yra išdėstyti neteisinga tvarka. Norėdami perprasti minties giją, turime gerokai pasistengti. Platonovo kalbą galima palyginti su primityviąja tapyba: autorius tarytum pirmąkart mato pasaulį ir sunkiai parenka žodžius, stengdamasis jį apibūdinti. Tai šiek tiek primena rusų literatūrologo Viktoro Šklovskio pasiūlytą atmetimo metodą, tiktai tiek, kad šiuo atveju autorius ne tik naujai apžvelgia situaciją, tačiau ir perkonstruoja pačią kalbą, kuri leidžia atsirasti tokiai apžvalgai. Šią originalią kalbą Platonovas pynė su oficialios propagandos kalbinėmis klišėmis – dekretais, šūkiais, pasisakymais radijuje – ir šiurkščia liaudiška kalba. Sinkretinis Platonovo stilius kreipia į gilų archajiškumą ir tuo pačiu yra neatsiejamas nuo to laikmečio. Žodžiai rašytojo prozoje parinkti kaip gerame eilėraštyje – jų dermė kuria naują prasmę, naują žvilgsnį į daiktus.“
„„Duobės“ kalba turi savo ypatybes ir pasikartojančius metodus. Ši kalba perteklinė: veikėjai dirba ne paprasčiausiai „uoliai“, bet „gyvybiškai uoliai“ [с усердием жизни]. Žodžius, apibūdinančius įprastus veiksmus ir būsenas, lydi charakteristikos, kurios juos netikėtai papildo ar sureikšmina. Daiktai ir procesai ne tik įvardijami, bet ir apibrėžiami kaip žodyne: ne „suvalgyti“, o „paslėpti brangiąją skerdieną savo kūne“ [спрятать плоть родной убоины в свое тело]. Šie papildiniai nėra privalomi, tačiau jie praplečia prasmės lauką ir sukuria įspūdį apie čia galimai slypinčius esminius dalykus. Kitas metodas – papildiniai po veiksmažodžių, nustatančių kryptį ar vietą: „mąstyti galvon“ [думать в голову], „gyventi tuose atsivėrusiuose toliuose“ [жить в эту разгороженную даль]; žmogaus ir gamtos būsenoms tarytum suteikiamas vektorius ir tikslas. Poetinio kalbėjimo figūros yra beveik kiekviename sakinyje – palyginimai, įasmeninimai, metaforos. Filologas Jurijus Levinas parodė šios kalbos artumą poezijai, sulaužydamas vieną „Duobės“ sakinį į atskiras eilutes:
Снежный ветер утих; неясная луна
выявилась на дальнем небе,
опорожнённом от вихрей и туч,
на небе,
которое было так пустынно,
что допускало вечную свободу,
и так жутко,
что для свободы нужна была дружба.“
„Ši gramatika apibrėžia Platonovo pasaulio kontūrus: visa, kas jame vyksta, atrodo neįtikėtinai svarbu ir reikšminga; užklumpa nuojauta, kad pasakojime vaizduojami įvykiai yra nukreipti į skaitytojui nežinomą, bet viską pagrindžiantį tikslą.“
„Voščevui daug kas neaišku ir jis vaikščioja tarp žmonių „kaip ne šio pasaulio gyventojas“, tarsi stebėdamas savo gyvenimą iš pašalės.“
„Visoje „egzistencijos daiktybėje“ jis jaučia ypatingą trapumą ir gyvenimą patiria kaip pakenčiamai alinantį varginimą.“
„Platonovas socialistines statybas laikė būdu perkeisti visą visatą: kolektyvinis darbas ir visuotinė mechanizacija turi įkvėpti proto ir prasmės inertiškai materijai.“
„Tačiau Platonovas buvo visiškai įsiliejęs į sovietinę sistemą (pradžioje kaip darbininkas ir inžinierius, vėliau kaip žurnalistas ir rašytojas) ir niekada viešai neprieštaravo vyraujančiai partijos politikai.“
„4-ojo deš. pradžioje, jau pradėjęs darbą prie „Duobės“, Platonovas išvyko į žurnalistinę komandiruotę ir apsilankė Leningrado metalo apdirbimo gamykloje bei ką tik Vidurinėje Volgoje įsteigtuose kolūkiuose; po šios kelionės išspausdintuose straipsniuose nebuvo nė užuominos apie kritiką ar nepasitenkinimą pamatytais dalykais. Tuo pačiu metu parašyta „Duobė“ yra viena baisiausių knygų apie socialistines statybas, kaimų pertvarką ir sovietinį gyvenimą apskritai.“
„Josifas Brodskis 1973 m. amerikietiško „Duobės“ leidimo pabaigos žodyje svarstė: „Jeigu … psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.““
„Platonovą akivaizdžiai domino dvilypumo problema; viename iš savo laiškų žmonai jis aprašė košmarą: pabudęs vidurnaktį, jis mato kitą save, sėdintį prie stalo ir kažką rašantį.“
„Atmetus mistinius aiškinimus, galima spėti, kad Platonovas ketino parašyti nuoširdžią, galbūt net kritišką, socialistinių statybų kroniką, tačiau eschatologinis pasaulėvaizdis ir meninis sąžiningumas atitraukė jį nuo pradinės užmačios.“
„jis prasideda Stalinui Pravdoje paskelbus straipsnį „Didžiojo proveržio metai“ (Год великого перелома), kuriame brėžiamas kursas „likviduoti buožes kaip klasę“ (šis posakis ironiškai pavartotas „Duobėje“: „Šiandien rytą Kozlovas likvidavo kaip jausmą savo meilę vienai vidutinei damai.““
„Šio kolektyvizacijos etapo pabaigą vainikuoja naujas Stalino straipsnis „Svaigsta galva nuo sėkmės“ (Головокружение от успехов), kuriame jis beprecedentį kolūkių steigimo žiaurumą aiškino kaip „vietinį persistengimą“; apysakoje reaguojama ir į šią pastabą: iš viršaus nuleidžiama nauja direktyva, kurioje „pažymėti nelabai pageidaujami perlenkimo, užskubėjimo ir persistengimo, visokio nušliaužimo į dešinę ir kairę nuo griežtos linijos nugludintos briaunos reiškiniai““
„įžvelgia prieglobstį nuo kančių ir mirties, kurio gyventojai yra „kupini tos nereikalingos šilumos, kuri kartą buvo pavadinta siela““
„Kam jam dabar reikia gyvenimo prasmės ir pasaulio atsiradimo teisybės, jeigu nėra mažo ištikimo žmogaus, kuriame teisybė būtų tapusi džiaugsmu ir judėjimu?““
„Darbininkas Safronovas kalba iškraipytais lozungais ir taria žodžius „logiškai ir moksliškai, dėl tvirtumo jiems suteikdamas dvi prasmes – pagrindinę ir šalutinę““
„Tačiau šio neįtikėtino aukojimosi vardan „bendro reikalo“ rezultatas yra ne naujas gyvenimas, o jo priešingybė: Platonovą žavi mirties stichija, kuri naikina visus žmogiškuosius planus ir pastangas.“
„„Būties-myriop“ jausena, įtemptas būties beprasmybės permąstymas ir žūtingumo jausmas rašytoją priartina prie filosofų-egzistencialistų. Liūdesys ir našlaitystė persmelkia visą Platonovo visatą“
„Tai nuo prasmės stokos kenčianti visata, siekianti aukštesnio tikslo ir atsiremianti į Niekį.“
„randa paralelių su Martinu Heideggeriu: anot vokiečių filosofo, kiekvienos esybės gelmėse slypi atstumianti keistybė, mirtingumas, Niekis – ir būtent šis neatstumiamas Niekis sukuria prasmingumą ir būties paslaptį: „Be Niekio mes vien tik buvotume, nepažindami ir nesuvokdami esamumo.““
https://aplinkkeliai.lt/biblioteka/andrejus-platonovas-nelaimes-ir-nezinios-daiktu-kolekcionierius