„– Na ką gi. Dabar reikia pagalvoti, ką toliau darysim dėl savęs.
– Susikrausim atsargų žiemai ir gyvensim sau. Ką gi daugiau darysim? – paklausė Stefenas.
– Visą laiką apie tai galvoju, – atsakė Koukeris. – Kol kas to gal ir užteks, bet kaip bus toliau?
– Jei ir pritrūksim atsargų, taigi visur visko pilna, – tarė radijo mechanikas.
– Amerikiečiai bus čia dar prieš kalėdas, – tarė Stefeno mergina.
– Klausykit, – kantriai pasakė jai Koukeris. – Ar negalėtumėt nors kiek pagalvoti apie amerikiečius, kaip apie tuos patarlės briedžius girioje. Pasistenkit įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra jokių amerikiečių. Ar galit?
Mergina išplėtė akis.
– Bet kurgi jie dėsis? – paklausė.
Koukeris liūdnai atsiduso. Dabar jis kreipėsi į radijo mechaniką.
– Tos parduotuvės ir sandėliai ne amžini. Tai mums tik geras startas į naują pasaulį. Pradžiai turim visko pakankamai, bet visą laiką taip nebus. Mes nesunaudosim visko, ką galim laisvai pasiimt, net mūsų anūkai nesunaudotų, jei tie produktai ar daiktai nesugestų. Bet juk daug kas suges, ir labai greitai. Ir ne vien maistas. Ne iš karto, bet galų gale viskas tikrai suirs. Jei norėsim kitiems metams šviežio maisto, turėsim patys jo užsiauginti; ateis laikas, – dabar jis atrodo labai toli, – kai viską turėsim pasidaryti patys. Juk ateis diena, kai ir traktoriai susidėvės ar surūdys, kai išsibaigs degalai, kai grįšim į gamtą ir dėkosim likimui už arklius – jei dar jų turėsim.
Dabar atokvėpis, paties dangaus siųstas mums atokvėpis, kad atsigautume po tokio sukrėtimo, atsipeikėtume. Vėliau reikės arti, dar vėliau reikės išmokti pasidaryt plūgus, o po to išmokti lydyt geležį, kad būtų iš ko pasidaryti plūgų. Dabar mes kelyje, kuris ves vis atgal ir atgal tol, kol išmoksim, – jei apskritai išmoksim, – pasidaryti viską, ką naudojam. Tik tada galėsim sustoti ir nepavirsti laukiniais. O jei sustosim, nuo tada, gal būt, pamažu imsim vėl stumtis pirmyn.
Jis apžvelgė visus, norėdamas įsitikinti, ar sekam jo mintį.
– Mes galim tai padaryti. Reikia tik norėti. Vertingiausia, ką turim pradžiai – žinojimas. Tai mums didelis palengvinimas, mums nereikia pradėti nuo to, nuo ko pradėjo mūsų protėviai. Viskas, ko mes norėsim, yra knygose – tereikia pasiimti jas ir perskaityti.
Visi susidomėję žiūrėjo į Koukerį. Jie pirmą kartą išgirdo jį gražbyliaujant.
– Kiek žinau iš istorijos, – tęsė Koukeris, – tam, kad pasinaudotum žiniomis, reikia laisvo laiko. Ten, kur visi turi dirbti dėl duonos kąsnio, kur nėra kada galvoti, žinojimas sustoja vietoje, sustoja taip pat ir visuomenė. Galvoja žmonės, kurie negamina materialinių gėrybių, kurie, kaip gali pasirodyti, gyvena beveik išimtinai iš kitų darbo, o iš tikrųjų yra kaip ilgalaikis kapitalo įdėjimas. Žinojimas radosi miestuose, stambiose sistemose, išlaikomose laukų darbo. Ar sutinkat su tuo?
Stefenas suraukė antakius.
– Tegul bus taip… bet nesuprantu, kur jūs sukat?
– Štai kur – kokio dydžio turi būti bendruomenė. Tokia bendruomenė, kaip mūsų, negali tikėtis nieko daugiau, tik šiaip taip verstis ir nuolat degraduoti. Jeigu ir toliau mūsų bus tik dešimt, kaip dabar, tokia bendruomenė pamažu pražus visai be naudos. Jei atsiras vaikų, tegalėsim, atitrūkdami nuo darbo, duoti jiems tik šiokius tokius išsilavinimo pradus. Dar viena karta, ir mes turėsim laukinius arba avigalvius. Kad išlaikytume dabartinį lygį, pasinaudotume bibliotekose sukauptomis žiniomis, mums reikia mokytojo, gydytojo ir vadovo, ir turėsime juos išlaikyti, o jie mums padės.
– Na? – paklausė Stefenas po valandėlės tylos.
– Aš vis galvoju apie tą bendruomenę, kurią mudu su Biliu matėm Tinšeme. Jau pasakojom apie ją. Moteriai, kuri stengiasi jai vadovauti, reikia pagalbos, baisiai reikia. Ant jos rankų penkiasdešimt šešiasdešimt žmonių, ir iš jų tik koks dvylika matančių. Šitaip jai nieko neišeis. Ji pati tai žino, tik nenori prisipažinti. Ji neprašė mūsų pasilikti, nes nenorėjo jaustis mums dėkinga. Bet jei grįžtume ir pasiprašytume priimami, ji būtų labai patenkinta.
– Dieve mano, – šūktelėjau, – negi manot, kad ji tyčia nukreipė mus klaidingu keliu?
– Nežinau. Gal ir neteisinga taip apie ją sakyti, bet ar nekeista, kad mes neaptikom jokių Bidlio ir kompanijos ženklų? Šiaip ar taip, ar ji to norėjo, ar ne, bet taip jau išeina, kad aš ten grįžtu. Jei norit žinoti priežastis, prašom, štai dvi svarbiausios: pirma, jei tos bendruomenės niekas nepaims į rankas, ji žlugs ir bus apmaudu dėl veltui išeikvotų tų žmonių jėgų; antra, ten daug patogiau, negu čia. Ten yra ferma, kurią galima sutvarkyti be didelio vargo. Dvaras gali gyvuoti savarankiškai, be to, reikalui esant, galima ūkinę veiklą išplėsti. Čia, norint to imtis, reiks įdėti daug daugiau darbo.
O kas svarbiausia, bendruomenė ten pakankamai didelė ir turės laiko mokymui ir aklųjų, ir reginčiųjų vaikų, kada jų atsiras. Aš įsitikinęs, kad tai įmanoma padaryti, ir kiek galėdamas stengsiuosi, kad tai būtų padaryta. O jei išdidžiajai mis Diuran tas nepatiks, tegu ji sau nors pasikaria.
Dabar štai kas. Manau, galėčiau tai padaryti ir vienas, bet esu tikras, kad, jei nuvažiuotų ten mūsų daugiau, mes viską pertvarkytume ir įstatytume į vėžes per kelias savaites. Tada gyventume bendruomenėje, kuri augs ir dės visas pastangas išsilaikyti. O čia pasilikusi maža grupelė degraduos ir, laikui bėgant, jausis vis vienišesnė. Na tai kaip?
Šiek tiek buvo pasiginčyta, paklausinėta smulkmenų, bet dvejota neilgai. Tie iš mūsų, kurie pirma važinėjom ieškodami kitų grupių, jau buvom matę, kokia baisi vienatvė laukia ateityje. Nė vienas nebuvom prisirišęs prie šios vietos. Ji buvo pasirinkta tik kaip patogi pozicija gintis ir tiek. Dauguma jau ėmė jausti, kaip slegia atsiskyrimas nuo pasaulio. Viliojo mintis apie didesnę ir įvairesnę draugiją. Ir po kokios valandos jau buvo kalbama apie transportą ir persikraustymo smulkmenas, vadinasi, Koukerio pasiūlymas buvo kaip ir priimtas. Viena tik Stefeno mergina dar abejojo.
– Tas Tinšemas… ar jis bent pažymėtas žemėlapiuose? – paklausė ji sunerimusi.
– Nesirūpinkit, – nuramino ją Koukeris. – Jis pažymėtas visuose geriausiuose Amerikos žemėlapiuose.“

↑ 164–166 p.

„Aplinka keršija, iš tikrųjų, – tariau aš. – O tada atrodė, kad jai baigta. „Ir kas gi būt galėjęs pamanyti, kad senis turi šitiek kraujo?“
– Man net baisu. Atrodo, viskas tarsi nuo grandinės nutrūko, džiūgauja, kad mums galas, kad kiekvienas dabar gali eit savo keliu. O gal… Nejaugi mes apgaudinėjam save nuo tada, kai tai įvyko? Gal mums tikrai galas, Bili?
Kelionėse, kai važinėdavau apsirūpinti maistu ir viskuo kitu, aš turėjau daugiau laiko pagalvoti apie tai, negu ji.
– Jei būtum ne tokia, kokia esi, mieloji, galėčiau atsakyti tau herojiškai, na, su savotišku geranoriškumu, kuris dažnai palaikomas tikėjimu ir ryžtu.
– Bet kai aš tokia, kokia esu?
– Atsakysiu tau garbingai – ne visai dar mums galas. Kol gyveni, tol turi viltį.
Mes kiek patylėjom, žvelgdami į plytintį priešais gamtovaizdį.
– Man atrodo, – ėmiau aiškinti plačiau, – įsidėmėk, tik atrodo, – kad mes turim labai nedaug šansų, taip nedaug, jog reiks ilgo ilgo laiko atgauti tokią padėtį, kokią turėjom. Jei nebūtų trifidų, sakyčiau, kad šansų gana daug, bet ir tai reiktų nemaža laiko. Viską dabar lemia trifidai. Nė vienai kylančiai civilizacijai neteko kovoti su kuo nors panašaus. Ar jie atims planetą iš mūsų, ar mes įstengsim sustabdyti juos?
Svarbiausia problema – rasti kokį paprastą būdą su jais susidoroti. Kol kas mums sekasi ne taip blogai, dar sugebam juos atremti. Bet mūsų anūkai – ką jie darys? Nejaugi jiems reiks praleisti visą gyvenimą savo rezervacijose, nepabaigiamu triūsu ginant jas nuo trifidų? Esu įsitikinęs, kad yra koks paprastas būdas su jais susidoroti. Visa bėda, kad paprasti būdai atrandami per sudėtingus tyrinėjimus. O mes neturim tam resursų.
– Bet mes juk turim viso pasaulio resursus, reikia tik pasiimti, – įsiterpė Džozela.
– Materialinius – taip, bet ne protinius. Mums reikia grupės mokslininkų, ekspertų, kurie ieškotų būdų, kaip atsikratyti trifidų galutinai. Ir jie rastų, esu dėl to tikras. Pavyzdžiui, vien trifidus veikiantį herbicidą. Arba hormonus, sukeliančius trifidams biologinį neatsparumą – trifidams, ir niekam daugiau… Tai būtų įmanoma, jeigu to uždavinio imtųsi pakankamai protų…
– Kodėl pats nebandai? – paklausė ji.
– Per daug priežasčių. Pirma – netinku tam. Aš labai vidutiniškas biochemikas, be to, esu vienas. Reikia laboratorijos, prietaisų. Maža to, reikia laiko, o iš kur jo imti, kai tiek daug turiu visokių darbų? Bet jeigu ir sugebėčiau ką išrasti, sintetinius hormonus reiktų gaminti dideliais kiekiais. Reiktų fabriko. Bet pirmiausia reikalinga tyrinėtojų grupė.
– Žmones galima išmokyti.
– Taip, kai jų tiek, kad dalį galima atleisti nuo darbo, skirto maisto gaminimui. Aš pririnkau daugybę biochemijos knygų, tikėdamasis, kad gal ateis laikas, kai kas nors jomis pasinaudos. Aš išmokysiu Deividą visko, ką pats žinau, o jis perduos tas žinias toliau. Bet jeigu šiam darbui neliks laiko, tai nieko gero ateityje nematau – žmogus taip ir neišeis iš rezervacijų.“

↑ 169–197 p.

Džonas Vindemas (John Wyndham), „Trifidų dienos“ („The Day of Triffids“), „Vaga“, 1978.