Žymė
https://50000.lt/tag/
2025-10-24
„LRezidentė is with Gintarė Aukselė.“
„Labas, čia aš – (jau nebe) LRezidentė. Ką tik prasidėjo mano debiutinės knygos “Dar viena ligos isterija” išankstiniai pardavimai (nuorodą žr. Komentaruose).
Šių metų gruodžio antrosios vakarą vyks pirmasis knygos pristatymas Vilniuje (detalės vėliau).
Malonu susipažinti. Gero savaitgalio.“
2020-01-05
„Sveiki visi,
atėjo laikas padaryti tai, kam ruošiausi senokai. Tiek paragintas bičiulio, pasak kurio, man jau laikas suaugti, tiek ir pats jausdamas kaip anonimiškumas po truputį augina panieką sau ir pyktį visam pasauliui. Galų gale atėjo tas metas, kai suvokimas, kad rašau ne savo, o personažo istoriją ėmė slėgti. Taigi, šiandieną nusprendžiau palaidoti personažą, kurio vardo čia sąmoningai nebeminėsiu, kuris buvo kuriamas ir pėdavo internete beveik dešimtmetį. Su juo jau atsisveikinta, nors kažkur kitur jis dar kurį laiką gyvens savo gyvenimą.
Turbūt tai lėmė ir FB platybėse atrasta ši nuotrauka. Joje matyti rankos, kurios nėra kreivos ar kaip nors sužalotos. Tiesiog paprastos žmogaus rankos. Tai yra svarbu, nes kartais imdavau abejoti ar nėra kitaip. Taip pat ši nuotrauka patvirtina, kad žmonės sakantys, jog skaitau „perdaug prisikišęs“ yra teisūs. Tekstas mano rankose – Aristofano „Debesys“. Ši senovės graikų autoriaus komedija, kurioje šaipomasi iš Sokrato sugebėjimo žaisti žodžiais savo nelabai garbingus žaidimus, buvo gyvai skaitoma „Vilniaus klube“. Tai irgi kažkiek simboliška tiek dėl mano santykio su klasikine kultūra, kuris man buvo reikšmingas visada, tiek ir dėl tuo metu susirinkusios išskirtinai šaunios skaitovų kompanijos. Pakankamai rimtas akstinas į panašius renginius ateityje vaikščioti tiesiomis rankomis.
Aš iš tiesų manau, kad mes gyvename pasiutusiai įdomiais laikais ir nesvarbu, kad pokyčiai nebūtinai reiškia kažką gero. Kaip akmens amžius baigėsi ne todėl, kad pasibaigė akmenys, taip ir skaitmeninis amžius, į kurį mes įžengėme, pasibaigs ne dėl to, kad pasibaigs skaičiai. Atitinkamai, žiūrint į ateitį, stengsiuosi, kad pas mane sienoje butų daugiau abstraktaus negu konkretaus, daugiau filosofijos negu politikos, daugiau vakarietiško negu lietuviško. Kažkas ypatingai keistis neturėtų, nes aš lieku tas pats. Nebent atidžiau veiks vidinis cenzorius, nepaisant to, kaip mes jį įvardiname – etiketas, bendravimo kultūra, mandagumas, pagarba. Autentiškumas įpareigoja.
Taigi, viso gero ir sveiki.“