„Mano viršininkai Vailokaičiai buvo veiklūs ir sumanūs verslininkai. Kartą su vienu dvarininku ar ūkininku jie Ūkio banko vardu sudarė sutartį, kad šis geroje žemėje rūpestingai išaugins vagoną cukrinių runkelių. Šiuos cukrinius runkelius jie išsiuntė į Vokietijos cukraus fabriką prašydami, kad pagamintų cukraus ir pavyzdžius atsiųstų į Ūkio banką.
Aš pats mačiau tamsią košę, kurią vokiečiai atsiuntė kartu su laišku – atseit iš mūsų runkelių cukraus pagaminti negalima. Bet Vailokaičiai sumanymo neatsisakė. Kitais metais jie vėl užsakė vagoną cukrinių runkelių ir šį kartą nusiuntė į Čekoslovakiją. Iš Čekoslovakijos atvažiavo ponas Prochaska su didžiuliu portfeliu. Jis atvežė baltutėlio smulkaus ir gabalinio cukraus, pagaminto iš lietuviškų cukrinių runkelių. Vadinasi, vokiečiai specialiai mus klaidino, kad Lietuva ir toliau pirktų iš jų cukrų.
///
O juk Vailokaičiai galėjo ir nuleisti rankas, o juk p. Prochaska galėjo ir lagamine atvežti rudos košelės… Apie 1933-34 m., vieno garsaus nelietuvių kilmės lietuvio verslininko atsiminimų ištrauka.“

https://www.facebook.com/photo.php?fbid=1291048334265605&set=a.102955739741543.4088.100000813514641