„”Šitame kare yra daugiau frontų nei atrodo…”
Nežinau, ar dabar laikas apie tai kalbėt. Baisu. Baisu, kad net ne rašydamas – kad skaitydamas, kad įsileisdamas mintį apie tai prišauksi pralaimėjimą.
O iš kitos pusės – melas pralaimi visada.“
↓
„ŽVILGSNIS Į UKRAINĄ IŠ KITO KAMPO
Kas atsitinka namui ar butui, kurio šeimininkai išvažiavo, nes aplink krinta bombos?
“Pirmieji su automobiliais pasirodo kaimynai ir netolies gyvenantys – tie patys, su kuriais išvažiavusieji praleido visą gyvenimą! Su šiais žmonėmis jie gerdavo per šventes, buvo jų vaikų krikštatėviai. Kaimynai išneša drabužius, buitinę techniką, išsuka čiaupus ir rozetes, taip pat oro kondicionierius, jei tokių yra. Arba juos aplenkia organizuotos marodierių gaujos, kurios atvažiuoja furgonu ir išneša viską iki pat durų ir langų rėmų, nuo stogo nuplėšia geležį. Naikinimą užbaigia metalo laužo medžiotojai, kurie nuplėšia rėmus nuo sienų ir tvorų, nuima seną linoleumą ir parketą, išpjauna gipso kartono lakštus, o visa kita, kas mažiausiai vertinga, iškrato. Trys dienos – daugiausia savaitė – ir iš kažkieno šeimos lizdo lieka tik plikas lukštukas. Tačiau tai ne pabaiga. Pabaiga ateina tada, kai kažkas galiausiai šį apiplėštą namą paverčia tualetu. Negaliu paaiškinti šio veiksmo. Kiekvienas kambarys namuose išteptas šūdais. Kodėl žmonės taip elgiasi? Kodėl tam tikslui nepanaudoja kieme iškasto griovio? Ne, kažkas tiesiog turi eiti tuštintis į virtuvę….”
Tamara Duda, ukrainiečių rašytoja, 2014 m. Doneckas
Po aštuonių metų
“Skeptiškas, tiesiog nihilistinis požiūris į visuomeninę veiklą, korupcija, nepasitikėjimas vieni kitais – kasdienybė dabartinėje Ukrainoje. Ne kartą su tuo susidūriau pats. Daug kas netiki, kad esu čia norėdamas padėti. Vidutinio ukrainiečio sąmonė tiesiog negali priimti fakto, kad taip galėtų elgtis normalus žmogus. Kai kurie mano, kad čia vykdau gerai apmokamą kažkokių specialiųjų tarnybų užduotį arba mažiausiai siekiu kažkokios asmeninės naudos”.
Iš lietuvių savanorio Arūno Kumpio, dienoraščio „Ukrainos karo audrose“. 2022 m vasara.
Prisiklausiau visokiausių istorijų ir aš – su tema “argi gali maža sovietinė kariuonmenė laimėti prieš didelę sovietinę kariuomenę?”. Klausiu jų, o ką su visu tuo daryti?
“Karas – ne laikas aiškinti santykius tarpusavyje, kai laimėsim tada” – kazokiškai numoja ranka.
Šitame kare yra daugiau frontų nei atrodo…
Ukrainos muitininkai gali jus pralaikyti ant sienos ir pusę dienos – kad gabeni paramą ar keliauji padėti neturi jokios reikšmės. Ar turi „powerbanką“ – klausia – jei duosi, greičiau pravažiuosi.
„Tuo metu kai fronte gindami savo valstybęs kasdien žūsta kariai, čia visokie niekšeliai žemina ir diskretiduoja šalį. Ir tai nėra reti atvejai. Korupcija, protekcionizmas, abejingumas, išsisukinėjimas – kariaujančios Ukrainios kasdienybė. Dabar suprantu, kad laimėjus karą prieš rusus, šios šalies laukia ne mažiau svarbus karas už vakarietiškas vertybes” – rašo Arūnas Kumpis.
Bet į vakarietiškas vertybes irgi galima pažiūrėti iš kito kampo…“