Žymė
https://50000.lt/tag/lietuviska-tapatybe
2026-04-13
„Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl Tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?“
Iš Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio.
2026-04-11
„Tame ir problema, kad nežinome, kas esame. Bet tikrai absoliuti dauguma nėra pagonys. Dabartinio lietuvio sielai nėra artima LARPinti/vaidinti elfą be ilgų ausų. 🙂
Nėra šiai dienai bent daugumos konsensuso, kas ir apie ką yra Lietuva bei lietuvis. Žalgiris, cepelinai ir Utenos mėlynas? Nu, gal galima ne taip begėdiškai prastai.“
↓
2026-04-08
„MAMONTOVAS: MES IKI ŠIOL ESAME PAGONYS
„Mes šešis šimtus metų bandėme tapti kažkuo kitu. Bet vis tiek likome savimi.“
Tai ne provokacija.
Tai priminimas.
Apie tai, kas buvo sistemingai naikinama.
Apie tai, ko iki galo dar neatgavome.
Apie tai, kas vis dar gyva mumyse.
Ar tikrai žinome, kas esame?“
↓
2010-10-18
https://alkas.lt/2010/10/18/a-mamontovas-mes-iki-siol-esame-pagonys
2026-03-11
„Man regis Lietuvos ir lietuvių buvimas paribyje yra vienas kertinių momentų. Tai gebėjimas išbūti jėgos, kuri objektą gali tiek gniuždyti, tiek kurti, zonoje.
Nes paribys – teritorija, kur susiduria skirtingos jėgos, imperijos, kultūros. Čia nuolat žyra kibirkštys ir priskaldoma daugiausia skiedrų. Ar tai Ordinas veržtųsi krikštyti senojo tikėjimo žmonių, ar kaizerinė ir carinė imperijos matuotųsi, kuri didesnė.
Tų, kas čia išlieka, oda storesnė. Ši zona maksimaliai mobilizuoja tautos prisitaikymą išgyventi – kaip tie melaninu prisotinti grybai ant Černobylio reaktoriaus.
Kita vertus. Atstumas nuo proceso epicentro kartais gali būti ne civilizacinio-kultūrinio atsilikimo pasekme, bet gelbstinčiu ir leidžiančiu pasiruošti atsiritančiam kataklizmui. Duodančiu auksinę laiko pauzę, kuria tik pasinaudok ir sušvelnink pasekmes savo kraštui. Kaip kad Didžioji ekonominė krizė, kuriai pasiekti Lietuvą prisireikė tiek laiko, jog jau manyta, kad gal ir nebus.
Vėlgi, periferija gali suteikti drąsos pirmiems būti įžvalgiems ir pastebėti įtrūkius imperiniam monolite – ir pradėti bruzdėti. Labiau ir smarkiau, nei griežtais varžtais suvaržytam centre. Čia kvėpuojasi laisviau, kalbama drąsiau ir tiesiau, čia gimsta Sąjūdis.
Balansuoti, išvengiant aklo gniuždomojo ir išnaudojant generuojantį šios jėgos momentą yra didelis menas, kartais kone neįmanomas. Kartais, suputojus pasaulinėms bangoms didžiule pergale yra jau vien išgyvenimas, kartais pavyksta daugiau.“
2025-09-26
„Vienas geriausių pavyzdžių – Arūnas Valinskas. Užsidirbti iš TV3 durnelių per „Auksinius svogūnus“, varyti homofobiškus, senus bajerius be jokios redaktūros ar profesionalių comedy writerių, iš serijos: „Tu gėjus – neatsisukinėsiu į tave nugara, nes išpisi“, ir tada salė vartosi iš juoko, nes gi „gėjus“ ir „šikna“ :DDDD.
O vėliau ramiausiai vaikščioti Vilniaus centruose, būti su menininkais, tais pačiais gėjais ir intelektualais, ir nejausti jokios dviprasmybės. Tipinė istorija Lietuvoje – nes publika maža, visi vieni kitus pažįsta, o laidas kepti reikia visiems.“
2025-08-10
„V.V.L.: Tavo jaunystė prabėgo sovietinėje okupuotoje Lietuvoje, tad ar galėtum save pavadinti sovietiniu jaunuoliu?
V.L.: Man patiko estiška formulė, iš prisiminimų, kai anais sovietiniais grupė estų jaunimo lankėsi Leningrade, gyveno ten bendrabutyje ir šiek tiek savotiškai elgėsi. Ir jiems išvažiuojant bendrabučio komendantas paklausė – „tai jūs sovietiniai ar ne?“ Ir jie atsakė – „sovietiniai, bet ne visai.“
V.V.L.: Bet esama žmonių, kurie ir nūnai tebesijaučia esą visai sovietiniai vaikai ir tuo džiaugiasi.
V.L.: Man labiau patinka estiškas įsivardinimas, nes toks ir buvo mūsų – neišėjusių į mišką ir nesusisovietinusių – tikslas. Išlikti „ne visai sovietiniais“.“
2026-06-09
„Jaučiausi lyg Granauskas į šį apsakymą sudėjo visus tautinės sąmonės aspektus: pasyvumą, durną naivumą, nemeilę, kuriems, kaip jaunas žmogus, norėjau rėkte išrėkti ne.“
https://www.facebook.com/share/p/iXMTa7L64Zw4b7Pp (įrašas nebepasiekiamas)
2015-11-01
„Daug metų stebiu ir bendrauju su nepriklausomybės metais jau Lietuvoje augusia ir išauklėta karta ir didžiausias gluminantis fenomenas, yra tai, kad mąstymo ir elgsenos stereotipai yra lygiai tokie patys, kaip ir tų žmonių, kurie gyveno, augo sovietinėje sistemoje. O sovietinėje sistemoje reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viena sakai, kita galvoji, o trečia darai. Kai viršininkas viešai meluoja, visi pritariamai linksi. Viršininkas iš pradžių mano, kad tai, ką jis kalba, yra melas, tačiau nuolat matydamas nuolankiai pritariančias galvas, jis ima ir pats patiki tuo, ką kalba. Tokiu būdu sistema įgyja tam tikrą legitimumą: vieni netiki, bet viešai pritaria, kiti taip pat netiki, bet gavę viešą pritarimą tai priima kaip leidimą toliau veikti.“
https://50000.lt/kodel-ir-kaip-mes-galime-iveikti-korupcija-151101
2014-06-18
„Cia galioja iskalbinga lietuviu liaudies patakle-minkle-ketupinkle, sukurta net paties Prano Masioto, bendradarbiaujant su VINCETU QDirKA. Ogi jie maste pakyletai:
MUS _P_I_S_A_ – MES STIPREJAM“ (2014-06-18 11:46)
http://www.delfi.lt/sportas/pasaulio-futbolo-cempionatas/kandus-brazilu-sirgaliai-ilgisi-teisejo-is-japonijos.d?id=65067925#ixzz34zXy1imB (nuoroda nebeveikia)
2014-03-25
„Ne tai, kad patiems kazka daryt nusibodo, bet likusiu poziuris uzmusa, tiesa pasakius“
http://www.silutesnaujienos.lt/index.php/aktualijos/nuomons-ir-komentarai/531-ar-jungtins-veiklos-sutartys-pakeis-daugiabui-nam-administratorius (nuoroda nebeveikia)
2013-05-19
„Unfortunately what I have seen in Lithuania is that you have to do something amazing out of your own pocket before anyone else believes or invests in it. There isn’t a culture of betting on the future, or watering a plant so that it grows and you can harvest fruit from it later“
2013-04-01
„Vilniuje bendraujant su žmonėmis apima keistas jausmas: čia kiekvienas jaučiasi toks protingas… […] Negali nei patarti, nei ką nors pasiūlyti. Jaučiasi tam tikras uždarumas. Taip, matyt, yra ir dėl baimės būti palaikytam provincialu, pasirodyti per mažai išmanančiam. Gal galėtum žmogui padėti, bet tarsi atsimuši į sieną: jam šito nereikia. Tai stebina. Apmaudu, nes įgytos patirties, išmanymo, kaip formuoti kažkokius procesus, kurti strategiją ir negyventi šia diena, niekam nereikia. Matau tam tikrą lietuvišką aklumą. Arba provincialumą“
2013-03-12
„Man labai gaila tos pokarines bobuciu kartos,jos puikiai moka isgyventi,bet deja,gyventi taip niekada ir nemokejo“ (2013-03-11 14:22)
http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kriminalai/klaipediete-telefoniniams-sukciams-atidave-102-tukst-litu.htm (nuoroda nebeveikia)
2012-07-30
„Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie“
„Manau, tokią pirmapradę jauseną lietuviui iš po kojų pradėjo išmušinėti pirmiausia labai nesėkmingas krikštas. Lietuva, du šimtus metų mirtinai kariaudama su krikščionimis grobikais ir pavergėjais, dvasiškai rėmėsi, be abejo, į savo Dievą ir dievus. Užtat krikščionybė galiausiai įsigalėjo ne integruodamasi į senąjį, savąjį tikėjimą, galbūt net kaip jo aukštesnis lygmuo, kaip didesnės dvasinės laisvės pažadas bei iššūkis, o priešingai – beatodairiškai triuškindama, laužydama, naikindama senąjį tikėjimą ir paniekindama lietuvybę kaip tokią, pamindama lietuvį kaip žmogų.“
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-24-dainius-razauskas-kas-ardo-pasaulio-viduri/53580 (nuoroda nebeveikia)
2012-07-26
„Tarnauti kitiems ir juos kaltinti – daugiau ar mažiau šitaip galime apibūdinti Lietuvos istoriją, daugiau ar mažiau mes tokie užaugame“
http://duona.wordpress.com/2012/07/26/apie-visapusiska-lavinimasi (nuoroda nebeveikia)
2012-01-28
„Psichologinis lietuvio portretas: nelaimingas ir tuo didžiuojasi“
„O baudžiauninkas išgyvena visada ir bet kokiomis sąlygomis – tad išliko tie, kurie sugebėjo pritapti“
„Lietuviams laikyti save nelaimingesniais už kitus tolygu būti pranašesniems už kitus. Net galima sakyti, kad mūsų tautoje buvimas auka tapo prekės ženklu“
„Žmogus, kuris kančią supranta kaip pranašumą, nenori jos atsisakyti“
„Kas nors pasaulyje galėtų pasakyti, kad turime per mažai faktinės medžiagos būti nelaimingi“
„būdingas situacinis mąstymas ir situacinis reagavimas“
2010-08-12
„Na, nieko naujo. Tas ne lietuvys, kurs neskelbia amžinos neapykantos žydams, lenkams ir maskoliams. Tautinio nepilnavertiškumo kompleksai gyvi ir vis dar uoliai kurstomi.“
https://urvas.wordpress.com/2010/08/12/ir-vel-apie-pilsudski
2010-04-06
„Lietuva pernelyg remiasi istorija, o laiku neįvykdžiusi svarbių reformų daugelyje sričių, atsiliko nuo kitų Baltijos šalių, teigia britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas.“
„dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo linkę nekreipti dėmesio į nuobodžias, bet svarbias mokesčių, viešojo administravimo ir nuosavybės teisės reformas, kurias vykdo jų šiauriniai kaimynai“
2010-03-23
„Tik daug mažų paveiksliukų – kartais vienas kitą papildančių, kartais – vienas kitam oponuojančių: lietuviai yra galingi, filosofiškai nusiteikę barbarai; lietuviai yra tik kopijuojantys, kartojantys valstiečiai; lietuviai yra paperkami padlaižiai, veidmainiaujantys strategai; lietuviai yra didvyriai, patriotai, išsaugoję savo valstybę; lietuviai yra pasyvūs bambekliai ir verksniai; lietuviai yra ksenofobai, rasistai, antisemitai…“
„Kritinė pasaulio mintis pasigenda drąsos, atsakomybės už turimą laisvę bei praeities klaidas, bet stebisi lietuvių kantrumu ar svetingumu. Originaliosios intelektinės minties rykštelė lietuvio identitetui kutena padus, kerta per „minkštąją“ – šiandien lietuvis vis mažiau heroizuojamas.“
„Tomas Venclova viename interviu teigia, kad Lietuva, iki šiol besilaikanti savo tapatumo (pirmiausia kaimiško), suprantamo pačia siauriausia prasme, vis labiau provincialėja; kad joje stokojama liberalaus, civilizuoto ir apsišvietusio požiūrio.“
„T. Venclova tvirtina: „Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų.““
„Rolando Rastausko esė „Ta nepakeliama eurolengvybė“ naratorius išgirdęs klausimą „Ką reiškia būti lietuviu?“, jaučiasi kastruojamas, jį gąsdina būtinybė „apsibrėžti“: „Ar gali būti lietuviu žmogus, savąjį privatumą ir sykiu laisvės idėją iškeliantis aukščiau tautinės tapatybės? Maža to – laikantis, kad asmeninė tapatybė apskritai neapibrėžiama. <…> sakantis: noriu būti Kitas, un Autre, noriu išsaugoti savąjį kitoniškumą, kitokią jauseną ir galvoseną <…>““
„Džiaugiuosi, kad tokių lietuvių esama ir noriu išsaugoti jų „genofondą“. Mintyse aš juos susodinu į laiko kapsulę ir pasiunčiu į ateitį kurti kitos Lietuvos – gal net su tomis pačiomis balomis, miškeliais, Rumšiškėmis, bet šviesesnės. Be pykčio.“
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-22-gitana-gugeviciute-ka-reiskia-buti-lietuviu/42308
2010-03-16
„didžiausias lietuvio priešas yra jis pats“
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/sparulskis-labai-dvasingi-zmones–itartini.d?id=30037193
2009-07-10
„Lietuvių savimonė blaškosi tarp imperinės praeities ir smulkiaburžuazinės dabarties. Stinga humoro jausmo, kamuoja nevisavertiškumo kompleksai ir esama polinkio perdėtai bei agresyviai ginti savo nedidelį „aš““
„Jo teigimu, minėta psichologinė problema neretai trukdo susikalbėti ir ginčytis argumentais, užuot koneveikus oponentą ad hominem.“
„Tarp ryškesnių tendencijų – dialogo suirimas. Ji susijusi su suaižėjusios pasaulėžiūros reiškiniu. Betono nebuvimas ir laisvė sudaro geras sąlygas dialogui ir polilogui, tačiau, kad ir kaip būtų keista, visi, susėdę kiekvienas ant savo kelmelio, kalba tik sau ir savo kukliems bičiulių būreliams, nebandydami pasikalbėti su sėdinčiais ant kitų kelmelių.
Galbūt tai susiję su tuo, kad aiškiai išreikštos ideologijos mūsų krašte dažnai įgauna dogmatiško fanatizmo pavidalus ir taip atstumia daug žmonių – ypač jaunų.“
„Problema, matyt, glūdi mūsų psichologijoje, mentalitete. Nes mintys, idėjos vis sutapatinamos su jas išsakančiu žmogumi: kitokių argumentų, nei ad hominem, ties trečiu diskusijos ratu tiesiog nebelieka. Aiškinamasi jau ne dėl idėjų, o dėl to, kas, ką ir kaip privatizavo ar užėmė kurį nors postą. Iš kur tas slydimas į asmeniškumus? Galbūt kalta mūsų praeitis.“
„– O kaip mus veikia praeitis?
– Manau, iki šiol yra neišspręsta psichologinė dilema tarp mūsų imperinės praeities (nebijosiu to Gintaro Beresnevičiaus žodžio) ir gana kuklios smulkiaburžuazinės dabarties. Tai turbūt sukelia mumyse šizofreniją, iš kurios plaukia humoro jausmo stoka. Savo ruožtu kiekvienas pilietis be humoro jausmo pagal apibrėžimą yra apdovanotas nevisavertiškumo kompleksu. O iš nevisavertiškumo komplekso plaukia perdėtas ir agresyvus savo nedidelio „aš“ gynimas.“
2009-02-23
„Apie kuklumą – de humilitate
Viena iš septynių dangiškų dorybių yra humilitas – iš lotyniškosios derėtų versti „kuklumas“.
Žodis kilęs iš būdvardžio „humilis“, kurio seniausioji reikšmė – žemas, esantis prie žemės. Žodžio „žemė“ – „humus“ – šaknis čia irgi gerai girdisi. Na, maždaug „iš dulkės į dulkę“ ir panašiai.
Ir kartais atrodo, kad tik šitas atspalvis ir yra – dulkinumo, menkumo, niekumo. Na bent jau šičia, kur gyvenu.
Kuklumas mums, lietuviams, keistuoju būdu virsta savinieka. O gal tai tokia mutacija per tuos porą šimtų metų be valstybės arba su vis kuriama valstybę – pasidaryti kuo labiau slepiamosios spalvos, kad neduok Dieve, kas nenutiktų. Kad praskrendantys ereliai beigi kiti maitvanagiai nesugriebtų.
Ir taip – kiek užmatai aplinkui: „Tai kad gal jau kaip ir nelabai man čia gal ko gero derėtų…“
Aristokratijos nugenėjimas? Galbūt. Miestų kultūros nebuvimas? Gal.
Svarstyti dar būtų galima, kiek tasai pasislėpimas po chaki spalvos lapu jau tapo visuotinis, kiek mes patys savo noru ir kokį potencialą išsioperavom iš tautos kūno.
Aš dabar matau tik vieną greitą vaistą, kaip iš saviniekos pelkės pereiti į oraus ir šviesaus kuklumo laukyme. Manau, kad padėti čia gali tik ironija ir saviironija, pirmiausia pasitelkus ją pamatyti ir įvertinti, kiek žaviai laikinas yra visas šitas pasaulis. Saviironija galėtų būti kuklumo kaip dorybės pamatas, o ne savinieka.
Nes man vis dar kažkaip atrodo, kad žmogus be humoro jausmo yra visiškai neįgalus.
Bet apie humoro jausmą šitame krašte plačiau pasamprotausiu gal kada nors kitą kartą.“
https://vklase.livejournal.com/115011.html
Komentaras
„Užkabino mane tokia diagnozė apie valstietišką kilmę ir iš jos kylančią savinieką. Lyg ir tiesa iš pirmo žvilgsnio. Mano diedukai irgi valstiečiai buvo. O kaip Europoj? Kiek ten ne iš valstiečių? Ar beteisiui manufaktūros ar šachtos darbininkui kitoks mentalitetas formuojasi? Kažkada čečėnai buvo priekalnių piemenys ir valstiečiai. Kaukazo karas juos nuvijo į kalnus, o badas pavertė užgrūdintais kariais-plėšikais ir žmonių grobikais už išpirką. Manau per patogiai visą laiką gyvenom ir niekad nebuvo tos ribos, kai buvo verta totaliai kautis dėl išgyvenimo. Ta dalis drąsesnių, kuri priešinosi okupacijoms, neišgyveno. Gamta irgi nepadėjo būti nenugalimais (neturim kalnų).Mano diagnozė būtų ne kuklumas, bet pralaimėtojo kompleksas. Kentėjo nuo jo karta po kartos mūsų tėvai ir seneliai, būdami vaikais. Silpnas gali pasijausti reikšmingu žemindamas dar silpnesnį. Paskui tai tapo auklėjimo tradicija.
Kaip tai galima nugalėti? Reikia girti savo vaikus, nustoti kalbėti prie vaikų kaip kitur yra gerai, lyginti save su estais savo nenaudai viešoje erdvėje. Galima ir su suaugusiais kažką padaryti. Bet čia kokios nors vyriausybės programos reikalingos. Kas yra materialistas, manęs nesupras. Bet kabo toks dvasinis neigiamų nuostatų darinys virš Lietuvos. Jis minta neigiamo emocinio krūvio mintimis išsakytomis viešai. Nesu biologas, bet tai turi tikriausiai ir savo išraišką biocheminių junginių pavidalu. Gal esam tų junginių narkomanai:)
Kuklumas yra dorybė, kurios supratimo trūksta Lietuvoj. Pasaulis yra vientisas. Jame negali būti viskas tik tobuliausia. Visada mažiau tobulas leidžia labiau tobulą pažinti(ir atvirkščiai). Kiekvieno tobulesnio pareiga suprasti, kad mažiau tobulas jam sudaro galimybę išreikšti savo tobulumą ir neišpuikti, nes gebėjimus jis gavo gimęs. Toks supratimas ir yra kuklumas, kuris kyla iš meilės artimui. Kai esi paskutiniam socialiniam laiptelyje(arba taip jautiesi), kuklumui pasireikšti nėra vietos.
Romas“
https://vklase.livejournal.com/115011.html?thread=1603395#t1603395