2025-10-15
„Prie kavos ☕ Apie lietuviškas gintaro makles ir varkes prieš šimtą metų, arba kodėl mes nesugebėjome tapti Baltijos aukso valdovais.
Nuotraukoje – gintaro grynuoliai, iškasti iš Kuršių marių dugno. Lietuviškuoju tarpukariu Juodkrantė vėl galėjo tapti pramonine, klestinčia gintaro kasykla ir galbūt pakartoti fenomenalią XIX a. gyvavusios Baltijos aukso imperijos „Stantien & Becker“ sėkmę. Bet nutiko kai kas tokio, apie ką kalbėti nejauku. Net gėda. Bet reikia.
Tai buvo tarsi prakeikta žinių spragų širma, kurią man tik dabar pagaliau pavyko nutraukti. Ar kasė Juodkrantėje gintarą lietuvaičiai tarpukariu? Naujųjų laikų knygose apie tai galima rasti nebent skurdžias užuominas. Informacinius skutelius. Net susidarė įspūdis, jog paskleistas kažkoks mitas… O gal tai – kažkur istorijos vandenyse nugrimzdęs faktas?
Aklai vištai grūdas. Taip tokiais atvejais yra sakoma. Neseniai iš bukinisto blitz aukcione pavyko įsigyti itin retą knygą „Lietuvos gintaras“, išleistą 1933 m. ir parašytą ne romantiko kraštotyrininko, o ekonomisto dr. Juozo Kaškelio (1904-1986). Joje ir radau tiesiog stulbinamai įdomią ir visiškai negirdėtą istoriją apie klaipėdiečių įkurtos firmos „Gintaras“ pastangas atnaujinti Baltijos aukso gavybą mariose ties Juodkrante 1928-1929 m. Tai, ką perskaičiau, pribloškė.
Pasirodo, minėta bendrovė iš firmos „Stantien & Becker“ buvo nusipirkusi išeksploatuotų gintaro klodų mariose žemėlapius (koks būtų lobis, stebuklas, jei jie išliko!!!). Tačiau nelabai norėjo rizikuoti, investuoti žvalgant naujus marių dugno „aruodus“. Tai buvusi viena iš klaidų, dėl kurių firma labai greitai ir gėdingai nutraukė veiklą.
Kitas dalykas – pati technika. Lietuviai išsinuomojo upių gilinimui pritaikytą žemkasę „Dangė“ ir su tokia kasė marių dugną. Ekonomistas knygos autorius pateikė šokiruojančius skaičius: per 8 darbo valandas fima sugebėdavo išgauti tik 48-50 šalandų (taip, toks įmantrus terminas buvo: 1 šalanda – 5 kub. m žemės), arba 48-50 kg gintaro.
Palyginkime: klaipėdiečio Wilhelmo Stantieno (1817-1891) ir iš Dancigo kilusio žydo, genialaus verslininko Moritzo Beckerio (1830-1901) vadovaujamose kasyklose Juodkrantėje 1885 m. iškasti 85 625 kg gintaro. Lietuviukai 1928-1929 m. sugebėjo iškasti vos 2 000 kg. Kosminis skirtumas.
Ir tuomet aš prisiminiau pernai tarptautiniame aukcione įsigytą (dabar priklauso Neringos muziejams) nepaprastai vertingą reliktą: 1866 m. iš paties „Stantien & Becker“ biuro Klaipėdoje (Mėmelyje) rašytą laišką verslo partneriams į Elbingą (dab. Lenkija). Man tada šiek tiek buvo neaišku, kodėl laiške vardijamos įvairiausios žemkasių detalės, specifikacijos, prašoma tą – pakelti, aną – nuleisti, kažką primontuoti, sureguliuoti tiltelio aukštį ir t.t. Akis atvėrė būtent lietuvių nesėkmė.
„Stantien & Becker“ naudojo ne bet kokias, o specialiai gintaro gavybai Kuršių mariose pritaikytas žemkases. Modifikuotas. W. Stantienas buvo laivininkas, tad jis puikiai išmanė savo sritį. O lietuviai rausė marių dugną upine žemkase. Be jokių modifikacijų. Į tai atkreipė dėmėsį ir dr. J. Kaškelis: jis apskaičiavo, kad naudojant galingesnę, Klaipėdos uosto turimą žemkasę, gintaro būtų išgaunama dešimteriopai daugiau. Tiek, kiek užtektų patenkinti visos šalies rinką.
Bet „Gintaro“ valdytojai to nedarė. Bandyta prasukti paluckišką maklę: patiems investuoti grašius, bet privilioti valstybės pinigus. Dalinai pavyko: gavo nedidelę dotaciją. Ir nieko nepadarė. Kai pamatė, kad verslas eina šuniui po uodega, vėl suko maklę: kreipėsi ir į valstybę, ir į turtingus verslininkus, kad šie nupirktų akcijų paketą. Bet niekas nenorėjo rizikuoti.
O Palangoje buvo dar prasčiau: ten jau ne maklė, o tikra varkė prasukta. Informacija, kurią surinkau šioje publikacijoje, skelbiama pirmą kartą. Daug įdomios statistikos, puikios dr. J. Kaškelio ekonominės įžvalgos. Šiuo straipsniu didžiuojuosi, nes pavyko atskleisti didžiulę paslaptį. Malonaus skaitymo – https://ve.lt/gyvenimas/kultura/baltijos-aukso-karstines-saulelydis“