„Žemaitaitis ir žydai. Mįslė, kurią bandau įminti.
„Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom“ – šitą bjaurybę girdėjau Jonavos daugiabučių kieme dar tuo metu, kai nemokėjau skaityti. O kieme praleidau daug vaikystės laiko, nes paprasčiausiai neturėdavome, kur daugiau būti.
Tame kieme buvo nemažai rusų vaikų, bet su jais mes nežaisdavom. Jie – svetimi.
Užtat žydo nemačiau akyse niekada, nors panašias daineles kiemo bernai ir niūnuodavo. Nelabai supratau nei jų prasmę, nei jų perdavimo kitam vertę, bet atsimenu jų bent keletą dar šiandien.
Visai kaip ir tuos bukagalviškus anekdotus apie „baltuosius“ bėgančius nuo „raudonųjų“. O gal atvirkščiai. Ir tik suaugęs sužinojau, kad tie baltieji – rusai, o raudonieji – kiti rusai. Žudė vienas kitą dėl nesuprantamų priežasčių taip, kaip toje barbarybėje įprasta ir šiandien.
Tuos anekdotus pasakojome vieni kitiems ir aš jų visai nepasiilgau – skurdus šlamštas.
Remigijaus Žemaitaičio nesuprantu, užtat galiu pasakyti, ką žinau – jis moka dirbti skaičiuotuvu. Skirtingai nei ešalonas naudingų idiotų, kvailas jis nėra – jis skaičiuoja.
Žemaitaičio neapykanta ar teis „nuoširdžios klaidos apie žydus“ man buvo intelektualinis uždavinys, o tokius aš mėgstu. Kelias savaites paskyriau uždavinio sprendimui. Turiu geros pagalbos – kasdien bendrauju su pačiais protingiausiais žmonėmis Lietuvoje. Ir mano pradinė versija – tvirtinasi.
Žemaitaitis nėra kvailys, jis – #kryptingas. Liūdna, kad pasirinko Penktosios kolonos pašaukimą, bet pasirinko – jis dirba prieš Lietuvą. Nelabai tą slėpdamas ir netgi turi augantį pasitikėjimą. Bet prie ko čia tie žydai? Kur čia tie mūsų žydeliai, kuriems reikėtų apskritai, ką nors jausti? Lietuvoje žydų – nykstamai mažai ir mes, deja, prie to nemažai prisidėjome.
Kaip žydai, bet ne grėsmingai auganti ir atvirai priešiška ne tik mūsų vertybėms, bet net ir gyvenimo būdui, #musulmonų mažuma Lietuvoje yra didžiųjų mūsų viešų diskusijų centre?
Antai neseniai sijonuoti diedai perėmė Lietuvos totorių bendruomenės valdymą iš moters ir didžiavyriškai visuomeniniam transliuotojui į kamerą (!!!) pareiškė, kad „moteris jiems nevadovaus!” Nes jos, suprask, vieta yra […įrašykite patys…]
Kaip šitai apskritai nėra tema? Kodėl nėra skandalas? Kaip jums, mielos feministės, čia viskas kažkodėl yra OK?
Ar nėra taip, kad Žemaitaitis – pats ar patartas (dar ir prisimetant rubliais), žydų temą Lietuvoje ridena dėl to, kad mūsyse stiprus „buitinis #antisemitizmas“? Kad slapta nemaža mūsų visuomenės slapčiomis žydų nekenčia? Tik skirtingai nei neapykanta gėjams, kurią deklaruoti yra gero tono ženklas, praktikuojamas net valstybės vadovų, antisemitizmas mikliai susilauktų karčių pasekmių?
Lietuvos priešai dirba prieš mus ne vakuume – jie išnaudoja mūsų silpnybes, jautrumus, neapykantos daigelius, kurie jau sudygę mumyse. Tad Žemaitaičio „nekalti“ neva lepsusai, kurstantys neapykantą žydams Lietuvoje, „joja” ant slapta rusenančios neapykantos?
Dažnai pagaunu save galvojant, o kokia šiandien būtų Tėvynė, jei naciai su išdavikais tarp mūsų, nebūtų išžudę šitos šviesios mūsų visuomenės dalies.
Kokia būtų Jonava, koks būtų Vilnius, kaip džiaugtumėmės turėdami taikų šviesuomenės židinį vieno gražiausių Europos miestų senamiestyje be krentančių islamistų raketų. Kokie mes būtume, kai tarp mūsų gyventų Nobelio lauretai. Kiek kvailybės kasdienybėje pakeltume, jei tarp mūsų būtų ne vienas a.a. Leonidas Donskis, o šimtas ar tūkstantis.
Po vieną žydą Donskį kiekvienam lietuviui. Kad nenutiktų taip, kaip sakė Egidijus Aleksandravičius – „numiršta vienas draugas ir staiga supranti, kad nėra su kuo pasikalbėti.”
Matome, būna, kad pasikalbėti su kuo neturi visa tauta!
Nors prisimenant Leonido žodžius, aš juos tiksliai su kiekvienu skyrybos ženklu pamenu, nes jis man sakė, kai mudu valgėm cepelinus – „žmonės yra geresni, nei jų valdžia.““
↑ Kokią nuotrauką įrašui apie Žemaitaitį ir žydus parinkti, jei esi (dar vienas komunikacijos) narcizas?