2025-11-25
„Tai gali būti paskutinis kartas, kai Andrius Bielskis rašo viešai. Tai gali būti paskutinis kartas, kai jį sutikusi kokia nors kultūringa kultūros atstovė nepereis kiton gatvės pusėn. Tokia štai ta mūsų demokratija – arba tu su gero skonio, moralia ir išsilavinusia banda arba tu, cituojant mūsų tautos “lyderį”, kalbantį apie dvi Lietuvas – šunaujos atstovas.
Šį kultūros atstovų (reiškinys jokiu būdu neapsiriboja jais) “demokratiškumą” esu ne kartą patyręs savo kailiu – ar dėl atsisakymo smerkti humusą ar dėl to, kad kvestionavau mitologinį JAV altruizmą – po kuriuo nuo pat pradžių slėpėsi ir JAV interesų ausys – Ukrainos kare. Kvestionuoti griežtai draudžiama. Tai – antivalstybiška (ką tai išvis bereikštų).
Kultūros protrestas nuo pirmos minutės man atrodė kaip protestas prieš prastą skonį ir už gerą skonį atstovaujančią opoziciją. Ir bebrai, ir dešros – paskandins mūsų kultūrą, kuri, suprask, iki jų išgyveno aukso amžių. Nekompetetingasis NA ministras tikrai nebuvo geras pasirinkimas, bet jis tik reflektavo Lietuvoje VISŲ VALDŽIŲ suteiktą svarbą kultūrai ir ją atstovaujančiai ministerijai – paskutinė. Kaip etikos pamoka mokykloje į kurią eini tik pailsėti nuo tikrų pamokų.
Ar iš tikrųjų kultūra iki Ignoto, iki dešros ir iki bebrų išgyveno aukso amžių? Ar apie tai nors puse žodžio užsimena protestuotojai? Kaip viena koja kultūros bendruomenės narys, galiu paliudyti visiškai priešingą situaciją. Situacija kultūros sektoriuje jau seniai siaubinga.
Projektinis finansavimas, dirbančiųjų pagal individualią veiklą socialinių garantijų nebuvimas (lyg mes apskritai nedirbtume ar nemokėtume mokesčių – užribyje) ir švogerinė/chebrų finansavimo kultūra – jei esi jos narys, tai finansavimą, tikėtina gausi – nemažą dalį kultūrininkų laiko nuolatiniame nesaugume, kuris veikia it metadono dozė narkomanui. Gyvenimas nuolatiniam nesaugume nuo injekcijos iki injekcijos.
Šis gyvenimas nuolatiniame nesaugume yra viena iš priežasčių, kodėl dažną kultūros atstovą per dažnai sutiksi už kažkelinto bokalo bare. Jie tai vadina socialumu, bet ar už šio nesislepia gilesnė problema – noras turėti stabilias pajamas, NAMUS, šeimą. Bankai paskolos individualiems veiklininkams neduos, LATGA skirs pinigus sunkiai gyvenančiam mamontovui (ar jo atitikmeniui), kad šis išleistų dar vieną albumą, o į chebrą dar nepatekusiam ir projektų rašymo ar patriotinių temų neįvaldžiusiam kultūrininkui beliks eit “socializuotis” ir taip tildyti su amžiumi vis labiau dūzgiančias mintis apie savo lizdą, savo šeimą, apie ateitį.
Kultūros protestai apie šią temą kažkodėl (Andrius puikiai paaiškina, kodėl) nutyli. Situacija ta pati, kaip atėjus į Vilniaus barą, kuriame tau įpila mažą bokalą už septynis euriukus ir tu lyg norėtum išsižiot ir sakyt WTF!?, bet imi ir patyli, nes negi imsi ir garsiai prie visų pripažinsi, kad esi biednas. Apie pinigų trūkumą juk kalba tik runkeliai – BVP auga, gyvenimas gerėja, o dar ir saugumui juk dalis tų eurų, mums sako, nueina. Geriau patylėti – ir vardan ekonomikos, ir saugumo, ir tam, kad neatrodytum silpnas.
Ironiška ir apmaudu, kad apolitiškumu save tyla dėl genocido Palestinoje teisinusi bendruomenė staiga tapo politiška. Politiška ji buvo visuomet, nes tariamas apolitiškumas yra rėmimas esamo neoliberalaus/konservatoriško status quo. Po tariamai apolitišku temų pasirinkimu visuomet kyšo liberalizmo ausys. Menas turi kalbėti apie žmogaus patirtį. Ne tik žmogaus, esančio hermetiškam kultūros bendruomenės burbule, bet, ypač, už jo.
Žemaitaitis. Paklauskime paprasto, politikoje bene svarbiausio klausimo – cui bono. Atmetus akivaizdų atsakymą, kad tai jis pats, lieka mažiau akivaizdūs, bet ne ką menkesni – izr ir liberal-konservatoriai. Ir vieniems, ir kitiems jis yra Dievo dovana. Vieni pelnosi iš mitinio antisemitizmo augimo ir taip temą nukreipia nuo savo nusikaltimų, kiti jį naudoja, kaip pleištą paneigti demokratinius rinkimų rezultatus (kad ir kaip jie mums nepatiktų). Kaupinis savo post’uose, kuriuos Masteikaitė siūlė netgi įtraukti į mokyklų mokymo programas, savo retorika iš esmės grasina sausio 6-ąja.
Toks antidemokratinis demokratijos gynimas man sukėlė dejavu iš mano trejų metų praleistų Turkijoje. Po nepavykusio karinio perversmo prieš sultoną Erdogan, dešimtys tūkstančių jo rėmėjų kelias savaites kasnakt rinkdavosi miestų aikštėse “saugoti demokratijos”. Tuo tarpu sultono šunys – jo privati armija dar kitaip žinoma policijos vardu – areštavo dešimtis tūkstančių opozicionierių ir taip palaidojo bet kokias demokratijos sugrįžimo prošvaistes.
Feisbukas prieš kelias dienas išmetė senelio sūnaus įrašą apie dvi Lietuvas. Jis teigė, kad visuomet egzistavo dvi Lietuvos, bet anksčiau kartais jos (jo tėtis ir Brazauskas) susitikdavo prasieiti parke vardan tos bendros Lietuvos. Taip kalba “tautos lyderio” sūnus. Taip visuomet kalbėjo ir jo tėtis. Nuo kada lyderio funkcija yra skaldyti? Kaip galima kurti sveiką ir išorinėms jėgoms atsparią visuomenę, jei yra teigiama, kad yra dvi Lietuvos – ta kultūringa ir ta šunauja/vatnikai/bebrai/dešros ir t.t. Tokia “lyderystė” yra dovana bet kuriai išorinei jėgai. Tokia retorika yra lygiai toks pat visuomenės skaldymas, kaip ir Žemaitaičio ultrasupergreiti fact-free pezalai.
Čia vėl ateina Turkijos dejavu. Turkijoj vatnikų nėra. Ten visi skirstomi į baltuosius ir juoduosius turkus. Baltieji – išsilavinę, kultūringi, modernūs, sekuliarūs, liberalūs, geriantys alkoholį, turintys šunis… Juodieji – konservatyvūs, tradicionalistai, religingi, neišsilavinę, atsilikę. Aplinkybės taip susiklostė, kad daugiausiai laiko leisdavau su baltaisiais. Kai nuvykdavau į juodųjų rajoną Stambule ir vėliau pasakodavau apie tai baltiesiems – šie su pasibjaurėjimu klausdavo, kokio velnio ten vykau. Juk neverta. Baltiesiems Stambule priklausė ir rajonai, kuriuose gyvenau – ten ūžė barai, merginos vaikščiojo rodydamos daug nuogo kūno, buvo daug rūšinės kavos kavinių. Žodžiu – ten buvo laisvė, ten buvo vakarai.
Staiga vieną liepos dieną užgriuvo nevykęs ir nepavykęs karinis perversmas ir Turkija galutinai pasuko kita kryptimi. Baltieji, apsiginklavę rūšinės kavos puodeliais, piktinosi. Nebe viešai, nebe soc medijoj, bet vis tyliau. Nes piktinis viešai jau buvo pavojinga.
O gal vietoj rūšinės kavos puodelio ir savo atseit vakarietiško burbulo reikėjo tiesiog nueiti į juodųjų turkų rajoną, atsisėsti vietinėje kavinaitėje su paprastos turkiškos kavos puodeliu ir KALBĖTIS, KLAUSYTI, IŠGIRSTI.
Situaciją Turkijoje puikiai apibrėžia šis posakis – Turkijos opozicija (liberalūs, sekuliarūs, modernūs – tie baltieji) yra demokratiška tik tada, kol ji yra opozicijoje. Turkijos sultonas, kaip ir oranžinis, kaip ir Žemaitaitis, savo galią semiasi būtent iš to, kad kultūringieji atsisako išgirsti runkelius. Dėl to, kad kultūringieji verčiau galvas guldo už milijardierių interesus (nes patys svajoja tokiais tapti?), o ne už jiems daug artimesnių (ir finansine ir bet kuria kita prasme) runkelių.
Pabaigai – pacituosiu Andrių:
„Pagrindinė mano tezė paprasta: kultūrinės bendruomenės protestai (savo idėjomis, retorika ir turiniu) įkūnija Lietuvoje įsitvirtinusią ideologinę-kultūrinę hegemoniją, ją palaiko ir jai tarnauja. Tai „moralinės daugumos choras“, kuris taip noriai transliuojamas vyraujančios žiniasklaidos. Šio kultūrinės hegemonijos choro turinį geriausiai nusako Kristinos Sabaliauskaitės teiginys, kad kultūros atstovų streikas – tai „mūsų“ sausio 13-oji. Jos teiginys suponuoja, jog „mes – tai sąjūdis“, o štai ana pusė – išdavikai, antivalstybininkai, jie prieš tautą ir jos kultūrą, jie tokie patys, kaip tankais važiuojantys rusų okupantai, dėl jų kultūra krenta į bedugnę, ji ritasi į Rusijos glėbį. Kultūrinės hegemonijos turinio potekstė elementari, ir ji suvedama į teiginį „Nemuno aušra“ yra blogis“, vadinasi, pagal implikaciją – tie, kurie už juos balsavo, – tai „šunauja“! (Net jei šią implikaciją protesto dalyviai garsiai neigia).“
Lietuva yra viena. Kitaip mums galas. Neklausykit tų, kurie ją bando perskelt į dvi. Ar tai būtų Žemaitaitis, ar senelis, ar jo sūnus, ar anūkas, ar Kaupinis ar dar velniaižinkas. Lietuvą padaryti viena yra kiekvieno mūsų kasdienė užduotis.
Tą ir reiškia žodis VISUOMENĖ. Jis, akivaizdu, gimęs iš žodžio VISI.
* nuoroda į Andriaus straipsnį komentare.“
Komentarai
„Šiaip ne vieną kartą protesto dalyvių buvo pabrėžiama, tai, kad kultūra dažnai lieka paskutinėje vietoje nesvarbu kokiai valdžiai priklausytų ir čia tiesiog buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Nė viename proteste negirdėjau, kad būtų sakoma, kad prie vienos ar kitos valdžios buvo viskas gerai, kaip tik sakoma, kad po truputį buvo einama iki tokio taško, kad jau pasidarė nebeįmanoma tylėti. Ir kiekviename proteste yra pabrėžiama dialogo svarba ir kad “mes” apima ir tuos, kurie garsiai palaiko, ir tuos, kurie tyliai palaiko, ir tuos, kurie kai kuriais atvejais gal nepalaiko. Aišku, galbūt čia dažnai nėra dedamas akcentas ir daugelis pasigauna skandalingesnes detales ar pasisakymus, nes ne visiems norisi įsigilinti.“
„Aš džiaugiausi tik kad jaunimas mokosi politinio aktyvizmo.
Bet taip sutinku, kad tai problematiškas judėjimas todėl kad gan skaldantis (ir vėl kažkas įsivaizduoja, kaip Covid rėmelių laikais, kad ir Lietuvoje yra iš šviesuomenė ir tamsuomenė; o jų paktas/rėmelis nurodo kuriai pats žmogus priklauso).
Bet visuomet yra galimybė transformacijai. Kaip ir minėjot, ir idėjų/kritikos yra geros.“