Žymė
https://50000.lt/tag/svietimas
2026-09-03
„Kas mėnesį gaunu Švietimas #1 naujienlaiškį, kuriame surašyta, ką ši komanda nuveikė.
Kaip duomenis sutvarkė, kaip pilotines programas startavo, kaip mikroklimato tyrimui rengiasi ir t.t.
Šį kartą akį patraukė pvz. šis punktas:
“Padvigubėjo Švietimo vadovų klubų bendruomenė. Įsteigėme 3 naujus klubus ir surengėme pirmuosius jų susitikimus. Šiandien 6 klubai vienija 96 mokyklų vadovus iš 37 savivaldybių – tai yra 62 % visų Lietuvos savivaldybių. Iki šiol klubuose buvo atstovaujamos 25 savivaldybės.”
Kitaip sakant, jie buria mokyklų vadovus kartu, kad vieni mokintųsi iš kitų, dalintųsi geraja praktika, klaidomis ir išmoktomis pamokomis. Į susitikimus pakviečia verslo atstovus pasidalinti savo patirtimi.
Susitikimai be galo įdomūs(kaip gali būti neįdomu, kai pvz. tik dešimt klasių pabaigęs, Rykliuose patogiai mėgstantis sėdėti, vieno lietuviško startuolio įkūrėjas su direktoriais dalijasi savo mintimis apie gyvenimą:) )
Ir visą šį pokytį daro 6(šeši) žmonės, o finansuoja neapsikentęs tokios situacijos verslas.
Ir kiekvieną kartą perskaitęs naujienas aš pagalvoju apie NŠA vadovą ir visą vadovybę. Ką jie galvoja? Pasidaro įdomu, kaip stebint kai tavo darže 6 žmonės padaro daugiau nei tu su 290, tau nėra gėda?
Suprantu, kad vis dar kažko nesuprantu apie pasaulį. Man atrodo bet kokiam normaliam žmogui turėtų įsijungti kažkoks savigarbos jausmas.
Bet vietoj to, institucija tiesiog murkdosi skandaluose, mobinguose ir dar velniai žino kame. Ir ką? Nieko, kas dieną vadovybė eina į darbą, kažką pakrapšto ir toliau stebi.
O ministrė, vietoj to, kad rodytų iniciatyvas, pasakotų ką daro, kviestų prisijungti lyderius, siųstų tuos pačius naujienlaiškius su darbų ataskaitomis, stebisi, kad Prezidentas pagaliau pasako, kad – karalius nuogas. Tą išgirdusi, puola pasakoti, kad čia jau rado tokią situaciją, nors Prezidentas nieko del to ir nesakė, sakė tik – kad nieko nedaro tą radusi.
Toks absoliutus gėdos, ambicijos ir ego jausmo nebuvimas.
Stebėtojai. Tik labai labai brangūs.
O Švietimas #1 max dėkui už tai ką darote.“
Komentarai
„„Švietimas #1“ daro daug reikalingų dalykų. Bet man kyla kitas klausimas: ar kas nors Lietuvoje apskritai matuoja, kiek pati švietimo administravimo sistema kainuoja mokyklai mokytojo ir vadovo darbo valandomis? Ne kiek yra biurokratijos, o kas konkrečiai ją sukuria: kuri institucija, kuri norma, kuri procedūra, kiek ji kainuoja visoms Lietuvos mokykloms ir ar valstybė tų pačių duomenų jau neturi. Mes kaip VšĮ KACEX dabar būtent tai bandome išmatuoti. Nes tik tada galima ne kalbėti apie biurokratijos mažinimą, o tiksliai pasakyti: ką naikinti, ką automatizuoti ir ką nuimti nuo mokytojo stalo.“
+
„Oi gerbiamasis… apie koki “biurokratinės savikainos išmatavimą” (manau kad teisingai supratau apie ką Jūs) kalbate? Tam kad būtų galima realiai suskaičiuoti “savikainą”, reik apibrėžti kas yra “galutinis produktas”, t.y. koks gi realus šios sistemos egzistavimo tikslas? Va čia prasideda smagumas 🙂 Nes netikėtai galima atrasti (ne pagal dokumentus, o pagal realius rezultatus), kad ikimokyklinio ugdymo sistema yra ne tam kad ugdytų, o kad tėvai turėtų kur vaikus dėt. Vidurinio ugdymo sistema – kad bent rašyt skaityt išmoktų (tiems kuriems ir tai sunkiai sekėsi – ministrė pridės 10 balų). Aukštojo mokslo sistema – kad aprūpint dėstytojo darbu tuos, kas kažkada mokėsi tose aukštosiose ir išmoko tik kaip lėšų įsisąvinimo projektus rašyt… tiesa, dar yra savivaldybių švietimo skyriai, kurie sugeba priimt eksploatacijon naują įstaigą be baldų, su nepajungta technine įranga ir t.t. Tai vis tik kokie tie tikslai?“
+
„Būtent. Tik aš atskirčiau du dalykus: deklaruojamą tikslą ir realų sistemos rezultatą. Švietimo tikslas įstatyme iš esmės apibrėžtas: ugdyti savarankišką, atsakingą, gebantį mąstyti ir veikti žmogų.
O mes norime pradėti nuo daug paprastesnio matavimo: kiek mokyklos ir mokytojo laiko šiandien sunaudojama tam tikslui, o kiek pačios administracinės sistemos aptarnavimui.
Ir tada kiekvienai procedūrai užduoti labai nepatogų klausimą: jeigu mokytojas pildo šitą lentelę, registrą ar ataskaitą, kokią konkrečią vertę tai sukuria vaiko ugdymui? Jei vertės negalime parodyti, tada reikia paaiškinti, kodėl mokytojas apskritai tai daro.
O dėl Jūsų platesnio klausimo sutinku. Antras etapas neišvengiamai bus dar nepatogesnis: ne „ar efektyviai administruojame švietimą?“, o „ar apskritai administruojame jį tam rezultatui, kuriam ši sistema oficialiai sukurta?““
„Man čia kyla dar vienas klausimas. Ir kuo daugiau skaitau „Švietimas #1“ tekstų, tuo jis man atrodo svarbesnis.
Aš tikrai nesiginčiju, kad iniciatyva, gebėjimas burti žmones, kalbėtis su vadovais, analizuoti duomenis ar ieškoti gerosios praktikos yra vertingi dalykai. Mūsų švietimui iniciatyvos labai reikia. Ir tai, kad šeši žmonės sugeba būti matomesni už instituciją, kurioje dirba keli šimtai, yra labai rimtas signalas pačiai sistemai.
Tačiau „daug darome“ dar nereiškia „sprendžiame svarbiausias problemas“.
Pastaruoju metu vis dažniau girdime gana patrauklią formulę: Estija, Singapūras, PISA, bendradarbiavimas, stipresnė vadyba, vadovų klubai, šešerių metų pradinis ugdymas, nauji modeliai, gal net geriausių pasaulio programų pirkimas – ir štai jau artėjame prie švietimo lyderių.
Skamba puikiai. Tik švietimas, deja, nėra IKEA baldas, kurį galima parsivežti iš kitos šalies su instrukcija ir surinkti Lietuvoje.
Ir čia matau pavojų supainioti priežastį su pasekme.
Savo magistriniame darbe tyrėme organizacinius veiksnius, išlaikančius jaunus mokytojus regionų gimnazijose. Viena svarbiausių išvadų buvo labai paprasta: pritraukti jauną mokytoją ir jį išlaikyti – du visiškai skirtingi dalykai.
Jauną žmogų galima privilioti stipendija, finansine paskata, darbo vieta ar kitomis priemonėmis. Tačiau jo sprendimą pasilikti galiausiai lemia kasdienė organizacijos realybė: vadovavimo kultūra, santykiai, palaikymas, darbo krūvis, profesinio augimo galimybės, pagarba jo kompetencijai ir tai, ar žmogus jaučiasi išgirstas.
Todėl skaitydama apie „pamirštą raktą“, kuris esą galėtų sustabdyti mokytojų bėgimą ir krentančius rezultatus, pirmiausia klausiu: ar tikrai tas raktas yra tai, kad mokytojai per mažai bendradarbiauja?
O gal bendradarbiavimo stoka pati yra pasekmė?
Jeigu organizacijoje nėra pasitikėjimo, jeigu darbuotojas nesijaučia saugus, jeigu profesionalumą kartais pakeičia principas „patinka–nepatinka“, jeigu kvalifikacija tampa mažiau svarbi už asmeninius santykius, jeigu žmonės nėra girdimi, o vadovui pasikeitus pradedama griauti tai, kas buvo kuriama daugelį metų – kiek dar „bendradarbiavimo valandų“ turėsime įrašyti į mokytojo darbo grafiką, kad jis staiga pradėtų jaustis gerai?
Bendradarbiavimo kultūros nesukursime administraciniu nurodymu bendradarbiauti.
Ji atsiranda ten, kur yra pasitikėjimas, pagarba, profesinis saugumas ir gera lyderystė.
Todėl man net šiek tiek paradoksalu: kalbėdami apie tai, kaip sustabdyti mokytojų pasitraukimą, labai aktyviai buriame vadovų klubus. Puiku – vadovams tikrai reikia mokytis vieniems iš kitų. Bet kur tokio pat svorio mokytojų balsas? Kur erdvė, kurioje ne vadovai ir verslo atstovai svarstytų, ko reikia mokytojui, o patys mokytojai formuotų sprendimus, kurie paskui bus taikomi jų darbui?
Ir todėl man svarbus dar vienas klausimas: su kuo visa ši būsimo švietimo vizija yra derinama? Su mokytojų dalykinėmis asociacijomis? Profesinėmis sąjungomis? Universitetų edukologais? Mokytojais praktikais? Ar pirmiausia su tais, kurie jau turi viziją, kaip mokykla turėtų atrodyti?
Nes Lietuva ką tik išgyveno milžinišką ugdymo programų atnaujinimą. Mokytojai dar tik mokosi su tomis programomis dirbti, taisomos jų spragos, vertinami pirmieji rezultatai. Ir jau girdime apie kitus modelius, kitokią struktūrą, šešerių metų pradinį ugdymą, užsienio programas…
Vėl gelbėsime švietimą dar viena reforma? Senosios dar nespėjo pradėti normaliai veikti, bet kam laukti – važiuojame toliau.
Pokytis nėra vertybė vien todėl, kad jis naujas. Lygiai kaip sena sistema nėra bloga vien todėl, kad ji sena. Gera lyderystė – tiek mokykloje, tiek valstybėje – pirmiausia geba atsirinkti, ką būtina keisti, ką reikia pataisyti ir ką verta išsaugoti.
Estija tikrai turi ko mus pamokyti. Kaip ir Suomija, Singapūras ar kitos stiprios sistemos. Bet gal vertėtų iš jų pasiimti ne atskirus patogius skaičius ir modelius, o vieną daug sunkiau nukopijuojamą dalyką – nuoseklumą?
Nes švietimo sistemos rezultatai nesukuriami per vieną politinę kadenciją, vieną projektą ar vieną „proveržio“ programą.
Teorijoje viskas gražu. Praktikoje – tie patys mokytojai, tos pačios klasės, dar neįsitvirtinusios programos ir dar viena reforma ant viršaus.
Todėl prieš klausdami, kaip pritraukti jauną žmogų į mokyklą, pradėkime nuo daug nepatogesnio klausimo ką mes darome su tuo jaunu mokytoju, kuris jau atėjo?
Ar suteikiame jam krūvį? Ar gerbiame jo kvalifikaciją? Ar leidžiame augti? Ar vadovas jį palaiko? Ar jis jaučiasi saugus? Ar jo idėjos reikalingos? Ar po penkerių metų jis vis dar norės būti mokytoju?
Nes jauną žmogų galima išmokyti profesijos. Daug sunkiau įtikinti jį pasilikti organizacijoje, kurioje jis mato, kad profesionalumas negarantuoja pagarbos, o kolegiškumas kartais baigiasi ten, kur prasideda asmeninis patogumas.
Organizacinė kultūra geriausiai atsiskleidžia tada, kai žmogus tampa nepatogus. Tuomet ir paaiškėja, kiek iš tiesų vertinami profesionalumas, pagarba ir kolegiškumas.
Todėl gal šį kartą prieš dar kartą „gelbėdami“ Lietuvos švietimą pirmiausia išklausykime žmones, kurie kiekvieną rytą atrakina klasės duris.
Nes jeigu reformų skaičius būtų tiesiogiai proporcingas švietimo kokybei, Lietuva jau seniai būtų švietimo supervalstybė.
O jeigu iš tiesų norime būti „Švietimas #1“, pradėkime ne nuo dar vieno modelio. Pradėkime nuo sąlygų, dėl kurių geras mokytojas norėtų pasilikti mokykloje.“
+
„puikiai suprantama, ka rasote. Švietimas #1 ta mato ir zino. Noretusi, kad Svietimas nr1, ta darytu, raciau cia NSA darbai.
Svietimo komanda daro tai, kas imanoma. Taciau pacia sistema pilnai perkrauti galima tik bunant viduje. Taciau signalus tam siusti galima ir is isores.“
+
„čia mes iš esmės sutariame. 🙂 Ir tikrai sveikintina, kai atsiranda žmonių, kurie ne tik kritikuoja, bet ir daro. Mano klausimas visai ne apie tai, ar „Švietimas #1“ turi teisę veikti. Turi, ir gerai, kad veikia.
Mano klausimas prasideda ten, kur iniciatyva iš „signalo iš išorės“ pradeda virsti realia švietimo politikos kryptimi. Tada jau norisi žinoti, kiek formuojant tuos siūlymus girdimi patys mokytojai, jų asociacijos, profesinės sąjungos, mokslininkai ir kiti švietimo bendruomenės žmonės. Ir dėl NŠA visiškai pritariu, gal net čia ir yra didžiausias paradoksas. Jei šeši žmonės sugeba išjudinti tai, kam valstybė turi instituciją su šimtais darbuotojų, klausimų pirmiausia turėtume turėti valstybei ir NŠA. Tik vieno labai norėčiau, kad taisydami neveikiančią sistemą nepatektume į kitą kraštutinumą ir valstybinės švietimo politikos nepradėtų formuoti tie, kurie tiesiog garsiausiai, greičiausiai ir profesionaliausiai sugeba pateikti savo viziją. Nes iniciatyva yra labai gerai. Bet švietimo politika turi būti kuriama su švietimo bendruomene, o ne švietimo bendruomenei.“
„Kol kas jokių jų darbų nematau. Kažkokie plepalai, kažkokių studijų parengimas. Ši iniciatyva kaip ir nša apart naujų xls ir doc lentelių negeneruoja nieko.“
+
„vadovu klubas yra geriausia ka galima padaryti.
Tik tiek tereikia – sukviesti norincius, pamotyvuoti, padeti, o visa kita patys pasidarys.“
+
„Vadovų klubas yra tiesiog nemokamas laisvalaikis valstybinių mokyklų direktoriams.“
+
„manau jūs tiesiog nesuprantate ką reiškia patirtirties keitimąsis.
Visi investuoja didžiulius pinigus į mokymus, tačiau geriausi mokymai, kur patys sau sugeba pasidaryti. Tik tai labai reta. Ir čia būtent tą stebime.
Tuo metu krūva NŠA žmonių važiuoja ir moka pinigus už “laisvalaikį”.
Ir čia mes šnekame tik apie vieną iš daugelio darbų.
Kitas gana aiškus – visų švietimo duomenų sutvarkymas. Mes iki tol nežinojome kiek mokyklų turime, kiek mokinių ir mokytojų. Dabar irgi iki galo nežinome, bet bent jau žinome, kad nežinome.“
2026-04-07
„Ketvirtokai. Aiškinamės, kaip gimsta kūdikiai, kaip/pro kur jie išlenda.
Pagal švietimo sistemos programą jau nuodugniai karvės skrandį analizavę ketvirtokai man atsako, kad kūdikiai gimsta “pro pilvą”.
Tokį atsakymą priimčiau iš penkiamečių. Na daar iš mažiau talentingų biologijai 6-7-mečių. Bet tikrai ne iš ketvirtokų. Spaudžiu toliau mąstyti. Tuomet pasigirsta atsakymas, kad “iškakoja”. Iš čia ne bajeriškas atsakymas, o rimtas.
Ir jis manęs visiškai nenustebina. Nes kaip tik neseniai buvau sutikusi gan pažangios Vilniaus mokyklos aštuntoką, kuris per pertrauką priėjo manęs asmeniškai paklausinėti apie gimdymą, nes visai neseniai buvo supratęs, kad kūdikiai vis dėlto nėra pagimdomi per išangę. Kad jie ir jos gimsta pro makštį. 🤯
Taip. Mes skraidome aplink Mėnulį. Planuojame misijas į Marsą. Bet tuo pačiu metu dalis vaikų vis dar neturi elementarių žinių apie (savo) kūną.
Ir, taip. Vis dar būna tėvų, kurie sako, kad šis ugdymas “per anksti”.
Vis dar būna tėvų, kurie taip vengdami lytiškumo temų, ima laikyti savo vaiką didžiulėje neišprusimo ir pažeidžiamumo būsenoje. Formuoja gėdos ir santykį su seksualumu. “
2026-03-30
„Grįžtu į Facebook eterį svarbiam pranešimui. Mane būtent čia, Fb, seka nemažai švietimo sektoriuje besisukančių žmonių, kuriems tai, kas ką tik įvyko, gali būti labai naudinga.
Viena iš mūsų grupės įmonių tik ką laimėjo bylą, kurioje buvo teisiama savanorystė. Tai iki šiol Lietuvoje precedento neturintis teisinis įvykis, kurio pabaigoje savanorystė buvo išteisinta.
Kodėl tai svarbu kiekvienam iš mūsų ir ypatingai svarbu švietimo sektoriuje besisukantiems žmonėms?
Nuovokus švietimo sektoriaus atstovas supranta, į kokį bejėgystės ratą šis yra įkalinamas, kai jauno žmogaus ugdymas apsiriboja teorinių žinių diegimu ir jų taikymu tik simuliacinėje (žaidybinėje, eksperimentinėje) erdvėje. Nuovokus švietimietis žino, nes savo kailiu yra patyręs, kad tikroji, labiausiai praturtinanti ir asmenybę išties ugdanti patirtis gimsta santykyje su realiu patyrimu, o ne patyrimo simuliacijoje.
Deja, dažnam švietimo inovatoriui nusvyra rankos susidūrus su biurokratinėmis sienomis, pastatytomis tarp jo / jos ir realaus patyrimo organizavimo jaunam žmogui. Taip šis lieka įkalintas visas savo jėgas sutelkti veikiant dėžutėje, kurioje ugdymas yra ne kiek naudingas jauno žmogaus asmenybiniam virsmui, kiek paprastas, patogus bei nuspėjamas suaugusiajam.
Nuovokus švietimo sektoriaus atstovas suvokia, kad viena iš efektyviausių (jei ne pati efektyviausia) ugdymo priemonių yra savanorystė. Tai ne simuliuota, o reali patirtis, kurios metu žmogus, prisiimdamas realią atsakomybę, prisideda prie kažko didesnio už save. Tačiau kodėl savanorystė tokia nepopuliari?
Teisiniu atžvilgiu Lietuvoje savanorystė vis dar yra strigusi infantiliame (fasadinės savanorystės) „nunešti – parnešti, paimti – paduoti, pastovėti – papasakoti“ santykyje, kuriame didžiausias laimėjimas ne žmogaus vidinis virsmas, o tik nuotrauka ir pagyra sau, kad padariau kažką gero ir nesavanaudiška. Teisiškai – tai yra viskas, ką gali daryti savanoris. Jam negali būti taikomi jokie įpareigojantys grafikai, jis negali atlikti ar organizuoti veiklos, kurios metu bent kažkiek kvepia kokia nors atsakomybe, įsipareigojimu. Kitaip tariant, teisiškai Lietuvoje savanorystė = kūnas, kuris tiesiog pasirodo.
Tokia savanorystė neugdo. Ji tik uždeda varnelę, kad kažką padariau – kaip ir socialinės valandos mokykloje. Reali savanorystė be atsakomybės nėra įmanoma. Į tikrąją savanorystę yra įskaičiuota viskas: ne tik gražios nuotraukos ir žinojimas, kad darau gera, bet taip pat ir visa tai, kas yra patyrimo, kuriame žmogus savanoriauja, dalis, ir pareigos, kurias jis nešasi su savimi šioje savanorystėje.
Tikroje savanorystėje nuo žmogaus veikimo ar neveikimo realiai priklauso renginio ar veiklos, kurioje savanoriauja, sėkmė ar nesėkmė, efektyvumas ar neefektyvumas. Savanorystėje, kaip ir gyvenime, įskaičiuota ne tik tai, kas miela, bet ir tai, kas nepatogu ir ko nesinori. Šis svoris jauname žmoguje veikia kaip kuras, padedantis atrasti savyje kažką nauja. Net kelių dienų nefasadinės savanorystės patirtyje žmogus sužino apie save daugiau, nei metų metais galėtų sužinoti sėdėdamas suole ir imituodamas patirtį.
Suprasti, ką reiškia būti tėvu, gali tik tokiu tapęs. Išmokti vesti žmones gali tik juos vesdamas. Skaičiuoti pinigus gali išmokti tik realiai prisiimant atsakomybę už savo ar kitų turtą… Kitaip sakant, tikrasis supratimas, mokėjimas ir įsisąmonintas žinojimas nutinka tik realioje patirtyje.
Savanorystė, lydima rūpesčio, globos, atidos ir refleksijos savanoriaujantiems žmonėms, yra reaktyvinis kuras asmenybės vystymuisi. Lietuvoje ši, ne butaforinės savanorystės, kultūra dar tik bunda – ir šis teisinis įvykis tai tik patvirtina. Tad, švietimiečiai – precedentas jau yra, ir tikroji savanorystė laimėjo. Teisiškai tai nebėra lygu išnaudojimui. Tai atidaro duris ugdymui realiame patyrime. Tai atidaro duris realiam pasitarnavimui – gero darymui – geradarystei.
Komentaruose palieku pavyzdį į vieną iš savanoriškos veiklos projektų, kuriame vaikinai, prisimdami realią atsakomybę, įgyvendino projektą, netelpantį galvoje į žinojimą, kad tai padarė paaugliai.
Švietimiečiai – galite nusiimti kapišonus!“
2025-11-29
„Toks būtų numeris, puikiai pavyko multiplikuoti savidestrukcijos spiralę.“
↓
2025-11-28
„Studentai, kurie šiemet surinko valstybiniuose brandos egzaminuose (VBE) vos 25 taškus ir, jei ne pridėti papildomi 10 taškų, nebūtų galėję siekti universitetinio išsilavinimo, daugiausia rinkosi valstybės finansuojamas pedagogikos 👩🏫🧑🏫 studijas.“
2025-11-26
„Vienas mano mokinys (o gal mokinė, koks skirtumas) šiandien sako “mokytojau, išlaikiau egzą!” Bet žmogus šiemet istorijos net nesimoko! Pernai mokėsi, surinko 25+ taškų iš tarpinio, dalyką pakeitė į kitą iš socialinių mokslų bloko. Ir pagal ŠMSM sprendimą ji (o gal jis) kaip ir išlaikė brandos egzaminą.
Gal ir neblogai, galima pasidžiaugti. Jei “susitvarkys popierius”, atestate turės išlaikytą istorijos egzaminą. Nes 11 klasės pabaigoje 30 min. prie kompo paspaudinėjo mygtukus.
Kaip sakė ŠMSM viceministras, sprendimas nuleisti kartelę paremtas tyrimais. Parodykite, prašau, tyrimą, kuris paaiškintų šitą pasityčiojimą.
Tikiuosi, užsienio universitai nesupranta visos šios situacijos, nes velniai žino ar Lietuvos brandos atestatas dar išvis turi kažkokios vertės. O Lietuvos universitetų vietoje tiesiog pradėčiau rengti stojamuosius egzaminus ir motyvacinių pokalbių tvarkaraštį.“
2025-11-13
„Nu kodėl, kodėl tie išgamos, tie šūdų duobės kirminai iš viso gyvena? Kam jie, tegebantys sugalvot ir reikalaut vykdyt tuos beprasmius dalykus, reikalingi?“
Komentarai
„Svietimui Lietuvoj yra skiriama per metus ~4.000.000.000 euru per metus“
+
„o šitokio pobūdžio šūdams išeina 50%.“
+
„manau, per daug optimistiskai ziurit 🙂“
↓
2025-11-12
„Nuotraukoje šių metų matematikos VBE užduotis, jos atsakymas ir mokinių atsakymų rezultatai. Kodėl už šią užduotį 0 taškų gavo 84,8% mokinių? Pasvarstykime.
Ji nėra lengva, nes reikalauja išlavintos erdvinės vaizduotės. Prisiminkime, dvi tiesės vadinamos prasilenkiančiomis, jei jos nėra vienoje plokštumoje. Taigi, reikia gebėti įsivaizduoti tai, ko nėra iliustracijoje. Ne mažiau už vaizduotę, svarbu matematinių simbolių prasmė ir sąvokų vienareikšmiškumas. Ši užduotis tikrina, kaip mokinys supranta sąvokas.
Užduotyje tuo pačiu simboliu žymimos dvi skirtingos sąvokos: tiesė ir atkarpa (briauna). Būtent, CC1 ir AB (atsakyme) žymi ir briauną, ir tiesę, kurioje guli briauna. Kitas dalykas. Ar tikrai teisingas atsakymas tik vienas?
Jau girdžiu pasipiktinusiųjų balsus. Ne kartą esu girdėjęs pateisinimą, kad matematikoje priimta ,,paprastumo dėlei” tais pačiais simboliais žymėti skirtingus objektus. Ne tik toje pačioje reprezentacijoje, bet ir skirtingose. Pavyzdžiui, atkarpa (geometrinis objektas) ir jos ilgis (skaičius) žymimi tais pačiais simboliais. Išlavintam ir didelę patirtį turinčiam žmogui tai tikrai nėra problema. Bet mokiniai tokie nėra, jie dar tik mokosi.
Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad objektams ir idėjoms sugeba priskirti simbolius, nustatyti tarp jų ryšius ir naudotis jais prasminame lygmenyje. Tai skirtumas tarp sintaksės (simbolių naudojimo taisyklės) ir semantika (simbolių prasmė). Žmogus turi gebėjimą kurti simbolius. Tuo tarpu gyvūnas geba tik reaguoti į simbolius. Mokydami matematikos mes persistengiame lavindami gebėjimą manipuliuoti simboliais ir mažai skiriame laiko aiškinti simbolių prasmę. Jei daugiau kalbėtume apie matematinę prasmę, taI vengtume tais pačiais simboliais žymėti skirtingus objektus. Todėl man nėra didelis netikėtumas, kad nuotraukoje pavaizduotą užduotį galėjo atlikti nedaug vaikų (neaišku kaip buvo vertinami teisingi atsakymai, bet skirtingi negu nurodytas atsakymas).
Taigi, mokinių atsakymai atliekant užduotį signalizuoja dvi rimtas
matematikos mokymo problemas: erdvinė vaizduotė ir simbolių prasmė. Reikia daugiau tyrimų, kad tuo įsitikinti.“
2025-10-30
„Ar kam nors rūpi, kad moksleivių savaitinis mokymosi krūvis gerokai lenkia suaugusiųjų darbo krūvį?
Apie tai LRT radijuje vilnietis vienuoliktokas Jokūbas Tomas, vilnietė keturių vaikų mama, bendrovės “Mediaskopas” duomenų strategė Vilūnė Kairienė ir Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Urbienė.
👉Lietuvos 15-mečiai vidutiniškai mokosi 43 valandas per savaitę: 25 valandas mokykloje, dar 18 – savarankiškai namuose. Tokius duomenis dar 2015 m. atskleidė PISA tyrimas. Iš jo matyti, kad daugelyje kitų šalių mokiniai daugiau mokosi mokykloje, bet kur kas mažiau namuose.
👉2022 m. PISA tyrimas akcentuoja, kad Lietuvos mokinių mokymosi namuose krūvis – vienas didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.
👉Kad Lietuvos moksleivių mokymosi krūvis mokiniams sunkiai pakeliamas, rodo ir Pasaulio sveikatos organizacijos atliekamas Paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos (HBSC) tyrimas. Remiantis 2022 m. vykusiu HBSC tyrimu, net 71 proc. Lietuvos 11-17 metų moksleivių išsakė nepasitenkinimą mokykla.
🫵O štai dalis mokytojų įžvelgia, kad šiandien realybė dar prastesnė – mokinių, besimokančių pagal atnaujintas gerokai platesnes, o ir gilesnes programas, mokymosi krūviai dar labiau išaugo.
@stebėtojai
Laidos įrašas įkeltas 👇
https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000541167/ar-kam-nors-rupi-kad-moksleiviu-savaitinis-mokymosi-kruvis-didesnis-nei-suaugusiuju“
2025-09-14
„Šis postas kelinta diena neišeina iš galvos 🙂 Posto tekstas plius Akvilės Gatavickaitės komentaras po juo labai gerai parodo, kad pasaulis nėra juodai baltas, kad jis tapo velnioniškai sudėtingas. Perskaičius originalų postą apima liūdesys — kur link eina mūsų šalis, kuri neužtikrina vienodų galimybių mokytis didelių ir mažų miestų gyventojams? O perskaičius šidlaitišką Akvilės Gatavickaitės komentarą po postu tikrai imi abejoti — o ar tikrai visiems reikia to aukštojo išsilavinimo? Ir, kad valstybė turėtų rūpintis ir kokybišku, nestigmatizuotu profesiniu mokymu, kad žmonės yra įvairūs ir, kad kai kuriems žmonėms daugiau laimės ir pasisekimo gyvenime sutektų gerbtinas profesinis išsilavinimas…“
↓
2025-09-11
„Dalies paribio savivaldybių abiturientai nebepajėgia konkuruoti su didmiesčių bendraamžiais
[…..]
Analizuojant daugybę duomenų galima pastebėti, kad švietimo plotmėje dauguma Lietuvos savivaldybių žingsniuoja skirtingomis kryptimis. Atrodytų, na tegul ir elgiasi jos kaip nori. Tačiau taip teigti neapsiverčia lietužuvis, nes mokinių pasiekimų ir švietimo rodiklių skirtumai skirtingose savivaldybėse jau matuojami kartais.
Gali išvedžioti ir guostis kaip nori, bet jeigu iš vienos savivaldybės į aukštąsias mokyklas Lietuvoje įstoja 55 proc. visų abiturientų (Birštono ar Palangos savivaldybių atvejai), o iš kitos – tik 38 proc. (Pagėgių savivaldybė), arba jeigu iš vienos savivaldybės į universitetų valstybės finansuojamas studijų vietas įstoja 40 proc. visų abiturientų (Kaišiadorių r. savivaldybė), o iš kitos tik 13,2 proc. (Kazlų Rūdos savivaldybės atvejis), tai tuo viskas ir pasakyta.
Tiesą sakant, vis akivaizdžiau matyti, kad šalyje daugėja savivaldybių, iš kurių nė vienas abiturientas nepajėgia įstoti į mediciną, odontologiją, biotechnologijas, taip pat dirbtinio intelekto, didžiųjų duomenų, aviacijos ar kitas prestižines studijų programas. Štai į medicinos studijų valstybės finansuojamas vietas nė vienas jaunuolis neįstojo iš dešimties savivaldybių, ką jau kalbėti apie odontologiją, kurios valstybės finansuojamos studijų vietos nepasiekiamos net 45-ių savivaldybių abiturientams.
Ir čia neišeina kaltinti pačių jaunuolių – tiesiog kai kurių savivaldybių bendras švietimo lygis nusmukęs, ir dalies paribio savivaldybių abiturientai nebepajėgia konkuruoti su didmiesčių bendraamžiais, kurie gali mokytis pačiose geriausiose šalies mokyklose ir kurių didelė dalis dar lanko ir korepetitorius. Taigi sąlygos vis labiau skiriasi.
Ką ten kalbėti apie studijas aukštosiose mokyklose, jeigu daugiau nei dviems trečdaliams atskirų savivaldybių dvyliktokų matematika yra tamsus miškas. Ir reikšmingai daliai nebepadeda net veltui pridėti 10 taškų.
Dar kebliau kalbėti apie chemiją, fiziką ar informatiką. Jų daugybėje savivaldybių ir mokosi mažai gimnazistų, dar mažiau jų laiko šių dalykų egzaminus, o žvelgiant į šių dalykų egzaminų rezultatus dažnokai norisi tiesiog užsimerkti.
Pradžioje aptarkime fiziką. Yra savivaldybių, kuriose vaizdas tiesiog pasigėrėtinas: tarkime, Marijampolės savivaldybėje 2024 metais fizikos egzaminą laikė 39 abiturientai ir 80 proc. jį išlaikė puikiai arba gerai; Šiaulių mieste – 76,3 proc., Vilniaus mieste – 75 proc., Kaišiadorių rajone – 71,4 procento. Bet turime ir visiškai kitokių atvejų: tarkime, Rietavo savivaldybėje fizikos egzamino apskritai niekas nelaikė, kitose savivaldybėse tų laikančiųjų lyg ir buvo, bet nė vienam nepavyko pasiekti 36 balų iš 100. Tikrai prasti fizikos mokymo ir išmokymo rezultatai Alytaus r., Anykščių r., Lazdijų r., Radviliškio r., Rokiškio r., Šakių r., Varėnos r. ir Birštono savivaldybėse.
Lygiai tokios pačios didžiulės disproporcijos regėti ir kalbant apie chemiją: tikrai gerai jos išmokomi to norintys didmiesčių mokyklų mokiniai (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus), bet turime ir su chemija susipykusių savivaldybių: tai Alytaus, Joniškio, Ukmergės rajonai, Kalvarijos savivaldybė). Ir čia kalbame ne apie atskiras mokyklas, o apie ištisus rajonus.
Ne kitaip šalyje susiklostęs ir informacinių technologijų mokymas: vienur jis aukštumose (Kauno mieste, Molėtų ir Pakruojo rajonuose ar Druskininkų savivaldybėje), kitur – žemumose (Kazlų Rūdos savivaldybėje 2024 m. šio egzamino niekas net nelaikė, o Kalvarijos, Pagėgių, Utenos r., Zarasų r. savivaldybėse niekam nepavyko peržengti 36 balų iš 100 kartelės).
Ir savivaldybių vadovai bei atstovai šiuos skaičius puikiausiai mato ir žino. Bet nebūtinai ką nors su šia informacija daro. Juk jeigu visoje didelėje Utenos r. savivaldybėje informacinių technologijų valstybinį brandos egzaminą laikė 25 dvyliktokai ir nė vienas jų nepasiekė 36 balų iš 100, tai jau reikėtų skambinti visais pavojaus varpais, bet mieliau pasirenkama nieko nedaryti arba dar geriau – informaciją slėpti.
Žinoma, čia vėl galima aiškinti, kad mokinių pasiekimai ir egzaminų rezultatai nieko nereiškia ir nieko apie savivaldybės švietimo lygį ir kokybę nepasako, ką mielai ir daro dalies savivaldybių atstovai. Bet ar tikrai nereiškia? Ar tikrai visiškai nieko nereiškia, kad savivaldybėje prie rodiklio „Dalykinių olimpiadų ir konkursų prizininkų skaičius, tenkantis 10 tūkst. mokinių“ puikuojasi nuliai? O taip yra 17-oje iš 60-ies savivaldybių, net ir visai didelių, pavyzdžiui, Anykščių, Šilutės ar Ukmergės r. savivaldybėse. Ar tikrai nieko nereiškia, kad daugybė atskirų savivaldybių jaunuolių neišmokomi vienų ar kitų disciplinų ir neturi jokių šansų įstoti ten, kur jiems norėtųsi? Juk reiškia.
[…..]
Šis komentaras skelbtas Žinių radijuje rugsėjo 11 dieną.“
Komentaras
„Suprantu, ką sakot. Bet čia nėra savivaldybių, kažkokie specifiniai bruožai ir tai nereiškia, kad kažkas jose daroma arba nedaroma.
Yra daugiau priežasčių, kodėl akademiškai geriau sekasi didmiesčių gyventojams.
Aš pati jų visų nežinau. Pamenu, Mažvydo bibliotekoj, kai atsibodo ruoštis dermatovenerologijos egzui, susiradau kažkokią storą mėlyną knygą, kurioje visai patiko mintis apie tai, kad didmiestyje apskritai sudėtingiau gyventi ir vaikai susiduria su daugiau iššūkių. Kuo jų daugiau, tuo didesnis asmens augimas.
Jauni žmonės didmiesčiuose turi didesnius pažįstamų ratus, todėl daugiau dalinasi informacija, žiniomis ir išmanymu – ne tik apie tai, kaip spręsti matematikos uždavinį, bet apie tai, kas yra išties svarbu, tai, ką mes dažnai vadiname soft-skillsais.
Kita vertus, didmiesčiuose gyvenantys vaikai atsiranda iš didmiesčiuose gyvnančių tėvų.
Palyginkim, kuo skiriasi tada ir skirtingose vietose gyvenantys tėvai. Ne visi tėvai grūdasi gyventi į vilnius ir kaunus, ten sunkiau dirbti, daugiau uždirbti, gyventi tiesiog mažiau patogiai. Pagalvokim apie tų tėvų portretą ir apie tai, kiek energijos jie deda į vaikų švietimą, dirba taksistais vežiojant po būrelius, palyginant su Kazlų Rūdoje gyvenančiais tėvais.
Ne visiems reikia daktarų vaikų. Ir dažnai tie tėvai gyvena paprastesnį, pasrovesnį gyvenimą.
Aplink matau labai daug tų minčių apie tai, kaip blogai, kad neįstoja žmonės į tuos universitetus. Tačiau galų gale, Lietuva yra gana stipriai išsilavinusių žmonių kraštas. Mano nuomone, tų univerų yra tiediog per daug. Spaudimas įstoti į ten – irgi yra milžiniškas. Neįstosi – būsi lopas. Nors normaliame pasaulyje, įstoti į mediciną gali tik patys šviesiausi mokiniai. O dabar stoja vargais negalais į ją, nors net mokykloje sunku suvokti išvestines ir jų prasmę. Gi nori tėvai daktaro namie ir viskas. Tai kaip tokiems įstojus tada seksis suprasti fiziologiją? Žinot kaip? Kalti. Nemokėsi kalti – perdegsi, imsi akademines, galimai gersi vaistus nuo depresijų, nerimų, adhd ar velnia žino, nuo ko dar. O net nežinot, kiek nusirašinėjimo ten teko stebėt.
Mažiausiai, ką manau, kad medkėje reiktų daryti, tai kalti.
Kodėl mokiniams nesudaromos patrauklios sąlygos save realizuoti paprastesnėse, profesinėse srityse? Pradėkim nuo stigmų mažinimo. Ne visiems lemta suprasti kaip ta dnr yra perrašoma, ne visiems reikia mokėti chemines reakcijas. Mokykla turi būti įvairi – taip, kad kievienas rastų sau komfortišką lygį ir kad kiekvienam mokytis patiktų. Būtų tobula, jei vaikai ne lauktų, kada ta mokykla pagaliau baigsis, o kaip tik – nekantrautų, ką dar naujo išmoks ir galės panaudoti ateityje.“
2025-08-09
„ O toliau egzistuoja tikra pilkoji zona, kur formaliai lyg ir nėra būtinų išlaidų , tačiau faktiškai jos neišvengiamos. Tarp tokių „nemokamas“ švietimas ir tokia pat „nemokama“ medicina. Kas turite vaikų besimokančių mokykloje ko gero puikiai žinote, kad vien „nebūtinoms“ pratyboms kasmet paklosite per 100 EUR. Lyg tai nėra daug, tačiau prisideda ir daugiau išlaidų ir anokia paslaptis, kad yra mokyklų ( valdišku beje), kur reikalaujama dalyvauti net išvykose į užsienį esą tai „ugdymo dalis“ ir pabandyk to atsisakyti.
Su medicina tas pats dalykas. Jei galite sau leisti prabangą laukti paslaugų apmokėtų iš ligonių kasų – puiku. Beje primenu pas mus medicina nėra nemokama, o veikia draudimo principu ir tam mokamas PSD. Tačiau dirbančiam žmogui per didelė prabanga sirgti ir kantriai laukti kol po kelių mėn „numeriuko“ eilė ateis. Taigi kelias lieka vienas mokėti gyvais pinigais privačiai klinikai. Kokios juose kainos manau pasakoti nereikia. Na o apie tokį reiškinį kaip kompensuojama stomatologija aš iš viso net nekalbu, nes net skubios pagalbos egzistavusios bent jau Vilniuje nuo senų laikų neliko. Taigi drąsiai įvardinkime tas išlaidas mokesčiais, nors aišku formaliai jos nėra jokie mokesčiai.“
2025-07-26
Nuo 09:12.
„Valdžia rudenį ketina apsispręsti dėl rusų kalbos mokyklose. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Darius Jakavičius sako, kad Latvija sprendimą priėmė ir rusų kalbos rinktis mokiniai nebegali.
– Latviai jau priėmė sprendimą ir palaipsniui nebeleidžia rinktis vaikam antrosios rusų kalbos. Ir būtent jie priėmė sprendimą, kad leidžia rinktis [kaip] antrąją kalbą bet kurią kitą Europos Sąjungos kalbą. Reikia ieškoti sprendimo ir, pavyzdžiui, nuo kitų metų rugsėjo 1-os dienos penktokams arba šeštokams nebeleisti rinktis antros kaip rusų kalbos.
Švietimo ir mokslo viceministras Jonas Petkevičius sako, kad nors nuo karo Ukrainoje pradžios besirenkančiųjų rusų kalbą mokyklose sumažėjo 20-ia procentų, ją išvis panaikinus gali pritrūkti mokytojų kitoms kalboms dėstyti.
– Reikia į šitą problemą pažiūrėti kompleksiškai. Pirmiausiai galvoti apie mokytojų pasirengimą, perkvalifikavimą. Aišku, turėsime duomenis šiais metais ir kitais metais spręsim… bet neskubėti, kas iš to, jeigu mes atsisakome rusų kalbos, bet neturime kuo jos pakeisti, o vaikai pagal programas turi mokytis antrąją kalbą. Tai žiūrint kompleksiškai, diskutuojant visuomenėje, tikrai reikalingas sprendimas visuotinis.“
2025-06-26
„Apie keistėjančius biologijos egzaminus, kuriuos kuria su moksleiviais nedirbę užduočių rengėjai.
Vakar organizuota biologijos egzamino I dalies pakartotinė sesija atskleidė daug neišspręstų švietimo problemų: egzaminų užduotys dažnai nebeatitinka ugdymo programos nei turiniu, nei formatu. Užduočių kūrėjai savaip interpretuoja dalyko programą.
Apžvelgiau kelias tokias užduotis, kurios kelia klausimų ne tik apie jų tinkamumą, bet ir apie pačią mūsų egzaminų sistemą: kas kuria egzaminų užduotis, kaip jos recenzuojamos ir ar iš viso remiamasi tuo, ką mokytojai turi mokyti pagal ugdymo programą? Ar jie iš viso supranta, ką turi mokyti?
Dabar ugdymo programa tarsi gyvena savo atskirą gyvenimą. Atskirą gyvenimą gyvena ir mokytojai ir su moksleiviais bei užduočių rengėjai.
Trumpas apibendrinimas:
➡️ Dalis klausimų neatitiko ugdymo programos, pvz., reikalauta žinių apie grybus, genetinių tyrimų datas, nors ugdymo programoje šios temos neaptariamos arba neįvardytos.
➡️ Klausimų formuluotės buvo neaiškios arba klaidinančios, pvz., naudojant vaizdus, neatitinkančius teisingo atsakymo (ląstelėje pavaizduota kaip kanalas, nors reikia rinkti aktyvią pernašą).
➡️ Kai kurie klausimai prasilenkė su biologija ir labiau tiko viktorinai: pvz., „kada parašytas straipsnis“ ar „kiek fermentų yra žmoguje“.
Ką tai iš esmės atskleidžia apie mūsų egzaminų sistemą?
➡️ Egzamino užduočių sudarymas nėra pakankamai susietas su ugdymo programa, todėl mokytojai ir mokiniai negali prognozuoti, ką reikia mokyti(is)
➡️ Trūksta atskaitomybės už užduočių kokybę ir tikslumą, ypač kai į klausimus įtraukiamos klaidinančios schemos ar pertekliniai kontekstai.
➡️ Egzaminas per daug priklauso nuo užduočių kūrėjų interpretacijos, o ne nuo skaidriai apibrėžtų programos nuostatų ar pasiekimų lygių.
Man susidarė įspūdis, kad biologijos egzamino klausimus kūrė su moksleiviais nedirbę žmonė.
Ateityje reikia aiškiai sieti kiekvieną egzamino užduotį su programos punktu. Tai turi būti nurodyta ir recenzuojama. Turėtų būti griežtesnė išorinė egzamino recenzija, apimanti ir programos atitikties, ir mokslo tikslumo patikrą.
O toliau išsamesnis apibendrinimas biologijos mokytojams ir moksleiviams apie vakarykštį egzaminą:
1️⃣ „Nurodykite, kada apytiksliai buvo parašytas šis straipsnis.“
Tai ne biologijos žinių patikrinimas, o užduotis, reikalaujanti loginio istorinio mąstymo, orientacijos mokslo raidos chronologijoje. Egzaminas turėtų vertinti biologines žinias, supratimą, taikymą. Ši užduotis nevertina biologijos koncepcijų išmanymo.
Ugdymo programoje parašyta „Mokomasi apibūdinti žmogaus genomo projektą, kaip svarbų šiuolaikinės genetikos pasiekimą, ir jo pritaikomumą diagnozuojant bei gydant genetinius susirgimus.“
Šios ištraukos pagrindu būtų galima pateikti daug tinkamesnį klausimą, pvz.: kuo svarbus žmogaus genomo projektas medicinai.
2️⃣ Programos formuluotė: “Mokomasi apibūdinti fermentus kaip biologinius katalizatorius, kurie didina reakcijos greitį, mažindami aktyvacijos energiją.“
Egzamino klausimas: “Kiek skirtingų fermentų yra žmogaus organizme?“
Mokinys, net puikiai išmanantis fermentų veikimą (pvz., kaip veikia amilazė, katalazė, lipazė), negali iš turimų žinių patikimai atsakyti, ar fermentų yra 100, 1000 ar 10 000. Toks klausimas labiau tiktų viktorinai, ne brandos egzaminui. Tai enciklopedinė informacija, ji neturi sąsajos su esminiu biologiniu supratimu, nebent klausimas būtų papildytas kontekstu (pvz., apie fermentų įvairovę ir jų svarbą metabolizmui). Ar ta pačia sąsaja su žmogaus genomo tyrimu.
3️⃣ Programos formuluotė: „Mokosi apibūdinti somatinių ląstelių dalijimosi etapus (ląstelės ciklą: interfazę, mitozę, citokinezę), apibūdinti chromosomų pokyčius šiuose etapuose.” Tačiau egzamine reikia mokėti ir mejozę.
Egzamino klausimas: kurioje eilutėje nurodyti visi eukariotų ląstelės ciklą sudarantys etapai? Formuluotėje sakoma „eukariotų ląstelės ciklas“, tačiau tai per plati sąvoka. Eukariotai apima tiek somatines, tiek lytines ląsteles. Jei kalbame apie lytines ląsteles, jų ciklas gali baigtis mejoze, o ne mitoze. Tad be sąvokos „somatinė“ šis klausimas yra netikslus ir gali suklaidinti mąstantį mokinį.
4️⃣ Egzamino klausimas: “Antibiotikų veikiama Mycobacterium tuberculosis bakterija stengiasi išpumpuoti antibiotikus iš savo ląstelės vidaus. Kokį mechanizmą tam naudoja bakterija?”
Klausimo tekstas teisingas, bet schema klaidina. Pavaizduotas baltymas kanalas, bet ne nešiklis, nors atsakyme reikia nurodyti aktyvią pernašą. Tai tiesiogiai klaidina mokinius, ypač tuos, kurie moka skirti palengvintąją difuziją nuo aktyviosios pernašos pagal kanalų išvaizdą.
5️⃣ Programos formuotė: “Aptariamas H. Krebso vaidmuo tiriant mitochondrijų matrikse vykstančias reakcijas.“
Tai reiškia, kad mokiniui nereikia žinoti tikslios Krebso eksperimentų eigos, etinių tyrimų sekos principai nėra įvardyti kaip biologijos turinio dalis,
Kaip mokytojui žinoti, kad reikia mokyti H. Krebso tyrimų eigos, kai programa mini „aptariamas jo vaidmuo mitochondrijų reakcijose“?
Taigi, mokytojai nežino, kiek istorinio konteksto reikalaujama. Ar pakanka pasakyti, kad Krebso ciklas vyksta mitochondrijų matrikse? Ar reikia žinoti, su kuo jis eksperimentavo? Kokia buvo tyrimų etika XX a. pradžioje?
6️⃣ Pernelyg abstrakti ugdymo programa leidžia kurti detalesnius klausimus, kurie mokytojui nėra aiškiai prognozuojami.
Programos punktas: “Atliekant tyrimus, aiškinamasi, kaip fotosintezės greitis priklauso nuo apšvietos”. Tačiau nepasakyta, ar tai intensyvumas (šviesos stiprumas), ar bangos ilgis (spalva). Neaišku, kokio tipo tyrimo (kiekybinio/kokybinio, eksperimentinio ar modeliavimo) tikimasi.Vadinasi, mokytojas negali iš programos numatyti, ar tokio tipo užduotis – apie šviesos spalvą (bangos ilgį) – bus egzamine. Vieni tokį klausimą buvo matę, kiti pamatė pirmą kartą per egzaminą.
7️⃣ Klausimas apie grybus yra labai aiškus egzamininio turinio ribų peržengimo pavyzdys, kai užduotyje reikalaujama biologinės informacijos ir gebėjimų, kurių nei mokytojas, nei mokinys negali pagrįstai tikėtis iš mokymosi turinio. Programoje nurodoma išmanyti augalines ir gyvūnines ląsteles. Mitozėje taip pat pabrėžiamos būtent šios ląstelės.“
2025-05-07
„Stebiu reakcijas į žurnalo “Reitingai” paskelbtus mokyklų reitingus.
Šie reitingai yra privati iniciatyva, nemanau, kad verta jų versiją kažkaip kritikuoti ar labai stebėtis.
Tačiau kasmet ši privati inciatyva yra spyris Švietimo ir mokslo ministerijai primenant, jog vis dar neturime valstybės lygiu apsibrėžę mokyklos kriterijų, stebėsenos rodiklių ir pan.
Toks darbas buvo pradėtas praėjusios kadencijos pabaigoje, buvo rengiamas mokyklos kokybės rodiklių aprašas. Dar net buvo diskusijų, ar tokie duomenys turi būti vieši. Ar, galiausiai, kaip jie turi būti viešinami.
Klausiau, ar dabartinė švietimo ministrė mato prasmę apsibrėžt kriterijus, įsivardint mokyklų rodiklius, duomenis. Atsakymas buvo toks, kad šis procesas užkrautų per daug biurokratijos visame procese.
Išvada viena: palaida bala su duomenimis ir kriterijais valstybės mastu, tai dabar galime stebėtis privačia iniciatyva ir ją kritikuoti.
Nes, na… per daug biurokratijos….“
2017-10-16
„Beveik metus neberašiau į savo tinklalapį, bet pagaliau pribrendau. Jau nuo vasaros pradžios gvildenau mintį, kad reikėtų pradėti kaupti geruosius Lietuvos švietimo pavyzdžius, ir šiandien pagaliau startuoju su nauja įrašų serija “Švietimas, kuriuo galime didžiuotis”.“
https://www.facebook.com/une.kaunaite/posts/10214524802252563
2013-03-12
„a “culture” that sees the sole function of education as being to train people to take their place on the never-ending treadmill of production and consumption“
http://opit.tumblr.com/post/43217733663/i-do-think-that-there-are-two-cultures-but