2025-12-19
„Valdas skelbia akciją „SπJAUK Į SNUKĮ CELOFANAMS!”
Trumpas atsišaukimas
Suprantu, kad daugeliui norisi trenkti tokiems kaip Celofanas. Lietuvoje daug ne tik jo sekėjų, bet dar daugiau nekentėjų. Susitarti su celofanais tiesiog neįmanoma, o kalbėti laikas jau baigėsi. Mes per ilgai buvome kantrūs ir kalbėjomės, bandydami juos paveikti, aiškindami mums suprantamas tiesas.
Jeigu tokių veikėjų kaip Celofanas publika gyvena Dievo užmirštuose kaimuose ar emigracijoje, tai mūsų yra ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje. Didžioji dalis normalių žmonių gyvena miestuose – Lietuvoje mūsų vis tiek yra daugiau. Tikiu, kad mes, susivieniję, galime padaryti tikrai daug. Tiesiog reikia pradėti kitą kovos etapą.
Pamatai „celofaną“ – ir spjauni jam į snukį, o dar geriau – pakeli šiukšlę ir meti ją į jai skirtą atliekų konteinerį.
Reikia padaryti taip, kad jie negalėtų ramiai pereiti gatvės, kad negalėtų užeiti į restoraną ar kavinę, kad negalėtų pažiūrėti kino, kad negalėtų nusipirkti batų net Gariūnų turguje. Trumpai sakant, reikia didžiulės pasipriešinimo bangos visoje Lietuvoje, kad celofanai negalėtų padaryti nieko – net laisvai kvėpuoti.
Reikia spjauti ne tik ant Celofano. Sąrašą galime tęsti: tai ragelskiai, tai lėkštučiai, tai tūtkai – visa ta smarvė, kuri gavo rusiškų rublių, kad pradėtų kovą prieš mus. Kad darytų tai, ką darė „tituškos“ Ukrainoje, žlugdydamos ir juodindamos protestus prieš mums netinkančią valdžią, kuri negirdi, ką mes jai sakome.
Protestas – tai aukščiausia demokratijos forma, o mes norime viso labo tokios Lietuvos, kuri būtų laisva ir nepriklausoma. Kuri galėtų toliau remti Ukrainą, kad rusas niekada negrįžtų į mūsų šventą, krauju aplaistytą žemę.
Mes darome tai vardan mūsų bendros ateities, vardan mūsų vaikų. Vardan šviesios atminties tų, kurie žuvo už laisvę ne tik tamsiais pokario metais, bet ir šimtmečiais iki jos atsikūrimo ar po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Taip, mes galime dainuoti, mes galime šokti, mes galime sakyti ilgas ir nuobodžias kalbas, bet reikalui esant mes privalome kalti priešui į snukį. Mes privalome padaryti taip, kad gyvenimas Lietuvos žemėje jiems taptų nemielas.
Todėl skelbiu akciją: „Sπjauk kolaborantui į snukį“. Už tai nieko nebus, bet jų gyvenimas tikrai taps „kokybiškesnis“, ir jie galės geriau slysti kanalizacijos vamzdynais į jų laukiančią Rusiją.
Galima sπjauti ir aukojant Ukrainai. Kolaborantams labai skauda. “
2025-11-26
„Kol Valdas neištempė į Donbasą, sėdėjau Lietuvoje ir daug rašiau apie karą, apie propagandą bei „rusų pasaulį“ – įsivaizdavau, kad daug tame reikale išmanau. Galvojau, kad puikiai įsijaučiu į karo tragediją sėdėdama toli nuo Ukrainos, Lietuvoje. Tačiau šitas įsivaizdavimas griuvo ir sugriuvo jau per pirmą misiją į Donbasą. Neįmanoma įsijausti ir suvokti karo baisumų neįkvėpus Donbaso oro, nepamačius sugriautų miestų ar šachedo virš galvos – net turint menininko empatiją ir vaizduotę. Juolab to padaryti negali vartotojiškos visuomenės atstovai. Todėl aš jau net nebesistengiu tų emocijų transliuoti, nes tai – tuščias darbas.
Patys pamatysit, kas tas karas. „Tikite” juo ar ne – jis vis vien ateis. Tiksliau, jis jau viena koja Lietuvoje. Ir nėra kito varianto, nes orda taip sau nesustos. Orda taip įsibėgėjusi ir taip suįžūlėjusi, kad ją pajėgi sustabdyti tik kita tokia pati jėga.
Ukrainiečiai laikosi, nes jie neturi kito pasirinkimo. Suprantat? Jie ne „įsitraukė į konfliktą“, kaip bandoma iškreipti tikrovę tose nesibaigiančiose „taikos derybose”, o juos užpuolė. Jie nesirinko kariauti, jie priversti gintis. Nes arba jie kariauja ir išlieka, arba Ukrainos vietoje lieka griuvėsių laukai. Kaip dabar Donbase.
O Putinui reikia visos Ukrainos, nes jo imperija be jos – tarsi be dieviškos karūnos ir rusėnų istorinio paveldo. Ji jam kaip Trumpui Nobelio premija – tarsi apsėdimas. O užgrobus Ukrainą, mes irgi tapsime pralaimėtojais, lengvu grobiu. Visi, kas rėmė Ukrainą, bus pralaimėję, ir regione geopolitinė situacija smarkiai pasikeis.
Kas Ukrainą rėmė aktyviai – pavyzdžiui, man ar Valdui – apskritai nebebus saugios vietos pasaulyje, nes mums jau dabar saugiausia –Ukrainoje.
Dabar tokia pavojinga ir kritinė situacija, kad žmonės turėtų eiti į gatves ir reikalauti didesnės paramos Ukrainai, protestuoti prie JAV ambasados, kad amerikiečiai nedalyvautų rusų primestuose „taikos plano“ žaidimuose. Kremlius čia žaidžia genialiai – kasnakt apšaudo Ukrainos miestus ir kalba apie „taiką“, ramindamas saviapgaule mintančius vakariečius.
Kiekvieną sykį, kai prasideda tos tuščios kalbos – tas beprasmis oro virpinimas „dėl taikos“ – parama Ukrainai krenta dešimtis kartų. Tiek paramos fondų lygmeniu, tiek valstybiniu. Nes kam remti, jei „taika“? Žmonės, tai tik kalbos dėl taikos, o taikos net tolimame horizonte nesimato. Rusai šachedų ir raketų net nesirengia nustoti gaminti. Per atokvėpį jie tik sukaups daugiau arsenalo ir smogs su tokia jėga, kad Ukraina jau nebeatsigautų.
Jei rusai su amerikiečiais vėl apgaus pasaulį, įvilios ukrainiečius į spąstus, į kokius įvyliojo čečėnus, Europoje užges šviesa. Prasidės tamsūs gėdos ir išdavystės laikai.“
2025-05-11
„Pastaruoju metu keletas garsiau pasisakančių volontiorų pradėjo skleisti keistą naratyvą – esą mano profilis ar, tarkim, „Virtualios Partizanės“ yra kažkokių valstybinių institucijų sukurti įrankiai. Tuos naratyvus pasigavo ir jų sekėjai. Tik niekaip nesugeba paaiškinti – kokiu tikslu institucijoms kurti fake profilius?
Lietuvos kariuomenė, KAM, kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministrė, VSD ir daugybė kitų institucijų puikiai ir aktyviai komunikuoja savo paskyrose (tikriausiai reikia padėkoti chatGPT), todėl rekomenduoju jas pasekti.
Dabar gi lygioj vietoje kuriamos sąmokslo teorijos 🤦♀️ Negi vien tik tam, kad sulaukti daugiau dėmesio?
Aš nesu susijusi su jokiom valstybės tarnybom. Esu verslininkė, mano darbas – kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius. Taip, esu Šaulių sąjungoje ir turiu pažinčių kariuomenėje, bet tai nereiškia, kad kalbu kieno nors vardu. Kalbu tik savo asmeninę nuomonę.
Mes su kolegomis tiesiog prisijungėme prie viešos informacinės erdvės kaip atsvara vatnikų skleidžiamai propagandai. Nes kai matai, kaip viskas užtvindyta jų naratyvais, tiesiog norisi padaryti savo dalį. Bet panašu, kad kai kurie žmonės, įpratę laikyti save vieninteliais teisėtais antivatinės „komunikacijos balsais“, mūsų atsiradimą traktuoja kaip grėsmę.
Bet štai tada klausimas: kokia nauda tiems, kurie prisistato kaip patriotai, net kartais yra važiavę į frontą, pradėti skleisti tokias teorijas? Kodėl jiems norisi sukurti įspūdį, kad kariuomenė yra nepatikima, kad visuomenės pasitikėjimas institucijomis – kažkoks spektaklis?
Tikrai netikiu, kad jie tai daro sąmoningai priešų užsakymu, todėl belieka tik psichologija. Ką tai sako apie jų poreikį būti svarbesniais už institucijas? Apie norą jaustis vieninteliais tikraisiais žinančiaisiais, vieninteliais, kurie mato „tikrąjį paveikslą“? Juk jei žmogus nuoširdžiai dirba dėl Ukrainos ir Lietuvos, kodėl staiga ima kartoti naratyvus, kurie sutampa su vatnikų skleidžiama retorika – esą mūsų kariuomenė „neapgins“, „yra bloga“, „institucijos – tik fasadas“?
Ne, jie ne vatnikai, tiesiog narcizai, kurie konkurentus mato ten, kur jų su žiburiu nerasi.
Man dėl savęs tai dzin, tačiau piktina, kai pradeda konkuruoti su kariuomene ir pradeda visus aplinkui menkinti ar skleisti dezinformacijos žinutes.
Aš pasitikiu mūsų valstybės gynybos institucijomis. Ir jeigu jos pačios dėl savo rimties ir kultūros nediskutuoja su blogeriais, tai dar nereiškia, kad niekas negali jų apginti. Aš galiu. Ir noriu.
Mano tikslas nėra nieką supriešinti. Tiesiog kviečiu paprastus žmones kritiškiau vertinti pateikiamą informaciją, netgi iš savo mėgstamų blogerių.
Pasitikėkite Lietuvos kariuomene ir aukokite fondams, kurie remia Ukrainą.“
2025-04-03
„„Oi, jūs čia ne taip rašot, nemandagiai kalbat, keikiatės… Skalbiat viešai skalbinius, skaldot ir raunatės ant stambių influencerių. Oi, dabar tai jums šakės, sumažės parama”, – komentuoja komentuotojai. Tokiems atsakau, kad kai liksim be paramos, jie galės užimt mūsų vietą su visa savo nepriekaištinga reputacija, dvasinga retorika ir oria laikysena. Mielu noru sėsčiau prie tapybos ar eičiau pasikapstyt po šiltnamį, nei sukčiau galvą, kaip čia dar kažką padaryt, kad pritraukt paramos kariams. Žmonės įsivaizduoja, kad parama keliauja vos ne ją renkantiems. Arba, kad kariai mums turi būti dėkingi. Man iš vis gėda prašyt iš karių visokių padėkos video. Tai mes turime jiems dėkoti. Atsiklaupę.
Parama frontui joks ne asmeninis reikalas, ar juolab privilegija. Tai žiauri našta, atsakomybė griaužianti iš vidaus. Karo pradžioje daugelis garsių žmonių puolė į šią veiklą, po sykį ar du nuvažiavo į Ukrainą, pasifotkino ir išsikvėpė. Kiti net feisbuke apie Ukrainą rašyt nustojo, nes banai, o paskyros su 50K sekėjų prarast nesinori. Varo ir viską veža iki dabar tie, kurių atsakomybės jausmas didžiausias. Su apribotom paskyrom renkam paramą, šokdami su būgneliais aplink aukotojus. Nebeišmanydami, kaip dar įtikt tautiečiams, kad tie atvertų delną aukoms.
Bet mes laikomės. Mus stumia į priekį ir neleidžia palūžti suvokimas, kad gyventi be tėvynės yra baisi dalia. Kai jūs išvykstate savo noru į airijas ir norvegijas yra viena, o kai jūs blaškysitės po pasaulį kaip benamiai, kai neturėsite kur sugrįžti, kai jūsų niekas neatstovaus, kai Lietuvos nebebus, jūs tada suprasite, kad tie, kas atidavė viską, padėdami Ukrainai, kuriuos jūs vadinote neadekvačiais, nemaloniais ir piktais, buvo tie, kas sakė tiesą.
Palaikykite mūsų veiklą, nes mes atidirbame kiekvieną centą.“
Komentaras
(pašalintas)
„Aš tikrai draugiškai, pyktis nenoriu 🙂 Viena iš priežasčių, kodėl renkuosi kitur skirti savo paramą ir kodėl vis rečiau skaitau jūsų įrašus yra atgrasanti komunikacija. Suprantu, sunku, pikta, užknisa, na bet atstumia, kai dažnai skaitai kaltinimus nedėkingumu, nesirūpinimu, abejingumu ir pan. Žmonės vis dar remia daug, visi kaip moka ir kaip gali. O dėl dažno “grūzo” apie tai, kokie visi blogi, nedėkingi, nejautrūs, nes per jus neaukoja, tiesiog pradedu jūsų postus ignoruoti. Linkėjimai.“
2025-03-29
„Neliečiau šito irkluotojo ir nekritikavau jo spekuliacijų Ukrainos tema iki kol jis nepalietė mano chebros. Jam atsakiau taip: „Vien nuo šių metų pradžios Valdas su grupe savanorių jau nuvarė 100 automobilių frontui. Jokio detonatoriaus jis nekrapštė, o palietė užminuotą paketą. Nuo tokių paketų nukenčia net kariai, nes jie pakišami visur, kur tik užeina diversantai. T. y. pafrontėje. Iš jūsų veiklos Ukrainai naudos lygiai nulis ir aš labai abejoju ar turite tiek padiakų, kiek, pvz., aš turiu. Būtent jūs esate spekuliantas Ukrainos tema. Jums 100 metų iki Valdo ar net manęs”.
Papildydama komentarą pasakysiu, kad mes važiuodami į Ukrainą rizikuojame nuolat. Vairuoti tūkstančius kilometrų už senų automobilių vairo kariaujančioje šalyje, patikėkit, sunku ir labai rizikinga. Pasitaikydavo automobilių su prastais stabdžiais, be vieno ar kito veikiančio bėgio, neatsidarančiais langais ar neveikiančiais valytuvo purkštukais. Valdui užminuotas paketas kliuvo, nes jis labai dažnai būna pafrontėje. Elementari padidinta rizika. Va ir dabar jis vėl varo konvojų į Ukrainą, vėl į pavojingiausias zonas, nes, kaip jis sako, o kas jei ne aš? Aš net nespėjau atsigaut po misijos kovą, o jis vėl ant ratų… Būtent jis ir mūsų savanoriai garsina Lietuvą, neišlipa iš ukrainietiškos televizijos ir parsiveža šūsnis padiakų, o ne instagraminiai patriotai, tokie kaip tas irkluotojas. Seniai tą norėjau parašyt, palengvėjo.
Paremkite mūsų veiklą, nes mes atidirbame kiekvieną centą investuodami į pergalę.
https://www.facebook.com/fiokla.fiokla/posts/pfbid02zHNwux6pFvWVDrwYVhA7FtrXH1v4Riu5iViuTPMYxLHCQCUBGs93iqTMLSdxSuYBl
2025-01-17
„Tekstas parašytas Vilmos Fiokla Kiure, po mūsų bendros diskusijos, todėl keliu kaip citata:
Įsivaizduoju, kaip nemalonu Muitinės vadovybei aiškintis dėl pavaldinio, kuris skleidžia kremliaus naratyvus. O juk tokių bėdų nebūtų, jei valdininkai akyliau stebėtų, ką jų bendradarbiai skelbia savo socialinių tinklų paskyrose. Asmeniškai aš, po beveik trejų metų kovos su įvairios rūšies vata, galiu per dvi minutes nustatyti žmogaus pažiūras vien iš jo publikuojamo turinio ar nuotraukų rėmelių.
Štai keli patarimai, kurie turėtų padėti atpažinti potencialų kolaborantą, naudingą idiotą ar latentinį vatniką. Agresyviai vatai atpažinti ypatingų įgūdžių nereikia, nes jie reiškiasi atvirai. Jie nieko nebijo ir drąsiai profilius dabinasi koloradkėmis, lenino ar stalino portretais ir kitais imperiniais simboliais.
Su latentine, bet ne mažiau pavojinga vata sudėtingiau, nes jie baikštūs ir santūriau reiškia savo prielankumą rusijai. Tokie, beveik visuomet, ant profilio nuotraukos bus užsilebedinę rėmelį su baltu taikos balandžiu, nes jie gi „už taiką”. Tokie dalinsis rusiškais memais su dostojevskiais ir tolstojais, kurie pasakė tą ar aną. Video su spragtukais ir rusiškais šlageriais, pramaišiui su gamtos vaizdeliais. Žodžiu, dvasingi-kultūringi.
Dar yra latentinių kategorija, kurių profilius puošia tautinė simbolika, ir matosi naudoti antivakserių rėmeliai ir „už tradicinę šeimą“. Tokie trykšta neapykanta valdžiai, spjaudosi siera ant Landsbergio ir dalinasi sąmokslo teorijomis. Pas juos taip pat rasite daug turinio rusų kalba.
Faktiškai visi, kas dalinasi rusišku turiniu yra daugiau ar mažiau įklimpę ir paveikti kremliaus propagandos. Visi, kas piestu stoja prieš rusiškų mokyklų uždarymą ar puškino paminklų likvidavimą yra potencialūs kolaborantai. Kolaborantais žmonės tampa įvairiais būdais. Vieni savanoriškai, kiti priverčiami, bet yra ir tokių, kurie kolaboruoja per patiklumą ir kvailumą. Problema tik ta, kad aukai, įskūstam ir įduotam žmogui jokio skirtumo, kaip kolaborantas tapo kolaborantu. Jie visi daugiau ar mažiau taps pavojingi atėjus dienai X.“
https://www.facebook.com/groups/1120275325405873
2025-01-07
„sakantiems, kad nemaišykim sporto su politika ar Dakaro bei pasilinksminimo su šeichais reikalų su parama Ukrainai. Maišiau ir maišysiu, nes tą teisę užsidirbau rizikuodama gyvybe per misijas į Ukrainą.“
https://www.facebook.com/groups/karoukrainojekronikos/posts/1791805598252839
2024-11-10
„Apie „Ameriką”. Nuotraukoje matote mano prosenelio Benedikto dviejų kaminų gryčią, dar vadinamą „dvareliu” (nes du kaminai) nuotrauką. Jis ją pasistatė ir išdailino grįžęs po darbo Amerikoje. Dirbo ten dešimt metų, paskui grįžęs pasistatė namus, vėdė ir susilaukė 4 vaikų. Tik du vaikai sulaukė pilnametystės: mano močiutė Stefanija ir jos brolis Vladas, kuris išėjo partizanauti ir iš miško gyvas negrįžo.
Mano mamos dėdė iš tėvo pusės tarpukariu išvyko į JAV ir ten prasigyveno. Siuntė į Lietuvą pagalbą giminėms, kol tai buvo įmanoma.
Du tėvo dėdės tarpukariu emigravo į JAV. Vienas, išskirtiniu vardu – Plačidas tapo JAV ginkluotųjų pajėgų lakūnu, dalyvo II WW, o kitas, Juozapas, sunkiu darbu užsidirbęs dolerių Amerikoje grįžo namo į Lietuvą ir nupirko žemę sau ir savo mylimai sesei Kotrynai, mano babai. Ta žemė iki šiol priklauso mūsų šeimai.
Paklauskite kaip, kaip aš galiu JAV asocijuoti su „blogio imperija”, kai visa giminės istorija liudyja ką kitą. Liudyja, kad Amerika galimybių šalis. O štai apie ruzziją šitame kontekste aš galiu parašyt tik tai, kad mano šeimai, neturtingų žemdirbių ir kaimiečių giminei, atnešė tik sielvartą, netektis ir traumas, kurios vejasi mus per kartų kartas.“
2024-06-27
„Nuvairuoju tūkstančius kilometrų (pusę jų karščiuodama) iki pafrontės, kertu blokpostus nepaisydama įspėjimų „čia labai pavojinga” ir vis tiek po nuotrauka, kur aš stoviu su granata rankoje, atsiranda komentuojančių: „tik žieduko nesugalvok pasimatuot!” Aha, silpnaprotėlė moterėlė, nuvairuot sugebėjo, o jau su granata tai ims ir susisprogdins… Dar yra kategorija komentuotojų, kurie mano, kad nuo sofų žino viską žino geriau apie konspiraciją ir „strateginę informaciją”. Toks įspūdis, kad žmonės mano, jog volontiorai, tai kažkokie idiotai, nieko negirdėję apie duomenų apsaugą. Žmonės, mes gi instruktuoti, ką galima rašyt, o ko ne. Net mūsų nuotraukos specialiai apdirbtos taip, kad nebūtų jokių nuorodų į karių dislokaciją. Taip, kad baikit svaičiot nesąmones apie „strategines informacijas”, nes dievaži, blokuosiu už nepagarbą volontiorams. Kaip ir už seksistinius juokelius.“
2021-10-17