„Jei naujas automobilis ima byrėti dar neišvažiavęs iš pardavėjo aikštelės, dėl to akivaizdžiai kaltas gamintojas, o ne pirkėjas. Abu suvokia, kad garantiniu remontu čia neišsipirksi – klientas turi gauti naują kokybišką automobilį arba savo sumokėtus pinigus, o gamintojas neišvengiamai patiria finansinių ir reputacinių nuostolių.
Jei automobilius pardavinėtų Lietuvos švietimo strategai, kiekvienas pardavimas iš anksto būtų aprašytas trisdešimties puslapių biurokratinės naujakalbės taisyklėmis, pirkėjas apie automobilio specifikacijas sužinotų tik į jį įsėdęs, o broko atveju pardavėjas stovėtų prie metalo laužo krūvos ir sakytų, kad nieko baisaus neįvyko, kad pirkėjas nepagrįstai save įaudrina, kad automobilis neblogai važiuoja. Tiesa, ne pats, o šiukšlių mašinoje.
Švietimo ir verslo analogija šiandien daugeliui gali pasirodyti atgrasi ir ciniška. Labiausiai dėl to, kad mokytojo vaidmenį tapatiname ne tik su žinių perteikimu, bet ir moraliniu asmens ugdymu. Tuo tarpu verslas ir privati iniciatyva it sovietmečio propagandinėse karikatūrose tebesisieja su amoraliais išpampusiais cilindruotais kapitalistais. Realybėje šios ribos niekada nebuvo tokios aiškios ir kasmet tampa vis neaiškesnės.
Privačių mokyklų gausa, o labiausiai brutali konkurencija tarp valstybinių mokyklų, seniai priartino švietimą prie verslo. Savo ruožtu, verslo amoralumas, aklas pelno vaikymasis ignoruojant viešąjį interesą ir savo gerą vardą, irgi nėra norma ir labiausiai priklauso nuo konkretaus individo, verslininko ar kliento, etinių nuostatų.
Kažkada mokytojus dirginęs bandymas įvardyti juos paslaugų teikėjais, šiandien atrodo pakankamai racionalus: nenutrindamas moralinės, švietėjo misijos, jis leidžia mokiniams ir jų tėvams reikalauti maksimalios švietimo kokybės, o patiems mokytojams – deramų darbo sąlygų. Drauge sumažinamos švietimo administratorių galimybės manipuliuoti pavaldiniais, savo veiklą grindžiant kaltės perkėlimu ir egoistiškai interpretuojama mokytojo misija.
Apibendrinant pastarųjų metų švietimo būklę, atrodo, kad mokyklą irgi paveikė globalinis atšilimas, privertęs eižėti nusistovėjusį darbo ritmą. Mokslo metai, prasidėję mokytojų streikais, anksčiau nei įprasta peraugo į latentinę nerimo ir moralinės panikos būseną, sukeltą naujų, negrabiai paruoštų, mokyklos funkcionavimą išbalansuojančių egzaminų gausos. Pedagoginės bendruomenės skepsis, pagrįstas racionalia pertvarkos dokumentų ir retorikos analize arba pasąmonėje užkoduota ilgamete kerėpliško švietimo organizavimo patirtimi, netruko pasiteisinti.
Savo ruožtu, švietimo administratoriai su iniciatyvaus kvailio ir buitinio smurtautojo aistra įrodinėja, kad kontrolės mechanizmų skaidymas ir smulkinimas be kita ko yra įtampos mažinimo priemonė. Sunku įsivaizduoti perversinį mąstymo mechanizmą, kuriam buitinio smurtautojo sprendimas šeimos narius iki sąmonės praradimo mušti ne kartą per savaitę šeštadieniais, bet silpniau, tačiau kasdien, atrodo kaip humanizmo aktas. Šiandien administracinėmis priemonėmis sukurta įtampa ir negebėjimas garantuoti efektyvaus švietimo pertvarkos veikimo neabejotinai yra vienas iš bendrojo lavinimo mokyklos bankroto ženklų.
Švietimo gaisrą, kuris įgyja vis daugiau apokaliptinės tragedijos požymių, liudija ne vien politikos formuotojų nesėkmės, atviras atsiribojimas nuo dialogo arba (dar blogiau) jo imitavimas, bet ir švietimo bendruomenės susitelkimas ne į savo veiklos tikslą, o į organizacinius funkcinius klausimus. Kuomet mokykla kasdien užverčiama naujais aprašais, tvarkomis, taisyklėmis, programomis, rekomendacijomis ir nurodymais, galinčiais keistis net egzamino išvakarėse, supranti, kad praradai gebėjimą išlaikyti pauzę, neturi kantrybės išklausyti ilgėlesnio pasakojimo, saugaisi bet kokio nedarbinio atviravimo, bijai išeiti iš standartinių kasdienių maršrutų. Tampi nevaldomų ir nesibaigiančių gyvenimo mažmožių įkaitu.
Mažmožių prievarta yra tiesiausias kelias į žmoniškumo eroziją. Grafikų ir dienotvarkių kankinama sistema nebetelkia žmonių, nebeformuoja savo ateities vizijos. Tokia sistema nebesidomi praeitimi, nefantazuoja apie ateitį. Autorefleksija, empatija ir fantazija biurokratizuotoje ir automatizuotoje visuomenėje yra nereikalinga ir pavojinga. Ypač jei patys biurokratai ir mechanizmų prižiūrėtojai stokoja kuriančiosios vaizduotės.
Bene didžiausias šiandienos klausimas, kas dar pajėgus nubrėžti liepsnojančio švietimo evakuacijos planą. Artėjantys rinkimai galėtų teikti vilties, kad naujieji valdantieji mokosi iš savo oponentų klaidų ir bus linkę jas taisyti, tačiau viešosios erdvės ženklai rodo, kad švietimo lauke Lietuvos partijos pasižymi išskirtiniu minties seklumu, kad kalbama ir veikiama veidrodiniu ir baisiai infantiliu principu. Kai neturi savo sprendimų plano, teiki atvirkštinį pasiūlymą, kuris nieko nekeičia, bet leidžia priešgyniauti oponentams. Paprastai toks elgesys dar palydimas viešai deklaruojamu susirūpinimu. Gintaras Beresnevičius savojoje publicistikoje yra taikliai pasakęs, kad skiriamasis lietuvio bruožas – Rūpintojėlio laikysena. Jei kitose tautose Kristus pasirodo kaip kenčiantis ar triumfuojantis, tai Lietuvoje jis sėdi ir rūpinasi.
Tuomet, kai atrodo, kad pažinus ir stabilus pasaulis mūsų akyse griūva, vienintelė alternatyva Rūpintojėlio būsenai tampa tikėjimas asmens galiomis ir draugysčių mezgimas. Kaip rašė Volteras „Kandide“, liūdnoje apysakoje apie optimizmą, mes turime auginti savo sodą.
Domas Boguševičius yra Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas, istorijos mokytojas ekspertas“