2022-11-11
„Nuoširdus ir atviras pokalbis su humanistinės fotografijos atstovu, žurnalistu Artūru Morozovu. Pasak pašnekovo, mes visiškai nepažįstame šalies, kurioje gyvename – nesidomime, kokia yra Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių kasdienybė ir tikrovė, ką Lietuvos miesteliams ir kaimams reiškia mokyklų, ambulatorijų uždarymas. Lietuvos žurnalistika turėtų žymiai intensyviau domėtis šia tikrove.
Antroje pokalbio dalyje paliečiamos šiuo metu itin aktualios temos: karas ir fronto patirtys, pastangos suprasti rusų karių vykdomą blogį, rusų kultūroje įsišaknijusi, viską persmelkianti agresija. Galiausiai kalbama apie fotografijos meno tikslą ir prasmę.“
Nuo 22:11
S.Č. mhm ir čia man atrodo yra toks geras pavyzdys kai tas makrolygmo kur tu tiesiog žiūri į lenteles į statistiką į skaičius į kažkokius va dekretus ar nutarimus labai pradeda kirstis su va tiesiog realiais žmonių likimais ane su tuo mikrolygmeniu kurio būtinai mes negalim jo ignoruot ane nes čiagi yra realūs konkrečių mūsų bendrapiliečių likimai
A. M. taip ir čia vienas dalykas tai turbūt tos reformos ir visos lentelės jos pamatuotos nepamatuotos turi būti tikrai man atrodo labai ilga ir diskusija paremta tyrimais apie kiekvienos mokyklos uždarymas manau turi būt paremtas kažkokia labai ilga studija individualia studija bet kitas dalykas kaip tai vyksta kad ko turbūt trūksta apskritai regionam Lietuvos tai yra pagarbos bendros pagarbos tiesiog nuvažiavimo pasikalbėjimo paaiškinimo pasirūpinimo kaip dabar mokykla tėvai mokytojai gyvens toliau kaip mama ten tėvai leidžiantys savo trečioką vaiką kuris pusantros valandos turės važiuot kiekvieną rytą iki mokyklos kur tas vaikas valgys kaip jis jausis tam autobuse kas šalia jo sėdės ir taip toliau ir taip toliau tai yra daugybė dalykų ir man atrodo kad tai yra vienas iš tų pavyzdžių aišku aš esu optimistas ir tikrai daug matau gerų dalykų kurie vyksta rajonuose bet tų problemų yra tikrai daug ir manau kad Lietuvoj žmonėm yra labai tokios palankios sąlygos tai yra labai lengva radikalizuotis kažkaip stot prieš valdžią ar pavyzdžiui prieš institucijas kažkokias nepasitikėt jom sėt tą nepasitikėjimą nes tų nuoskaudų asmeninių nuoskaudų tikrai yra daug ir aš manau kad daug tų perversmų pakitimų kažkokių reformų galėjo įvykt na taip labiau pagarbiau oriau išlaikant kažkokią diskusiją tai yra mūsų mažos šalies privilegija tą galėt daryt ir pavyzdžiui visąlaik mane domina tie socialiniai paribiai aš jeigu vyksta kažkokie protestai mitingai visąlaik stengiuos nueiti nebūtinai fotografuot bet tiesiog paklausyt išgirst ir net ten linksniuojamo šeimų maršo metu aš mačiau vis dėlto pakampėse stovinčių daugybę žmonių kurie aišku neatrodė taip dramatiškai ir nesielgė dramatiškai kad patraukt fotografų dėmesį bet buvo absoliučiai daug normalių žmonių kurie turiu omeny jų priežastys eit labai buvo tokios normalios įvairios ir kiek aš su jais kalbėjau sakykim labai retas kuris galėjo pasakyt kodėl jis čia yra tai yra vieni vieną nuoskaudą sakė kiti kitą apskritai tai yra kažkoks valstybės didžiulis kišimasis į privatų gyvenimą tai daroma kažkaip nepagarbiai iš viršaus ta tokia tolerancija yra iš viršaus žvelgiant kad vat aš tave toleruosiu ir ten dabar bus taip ir anaip ir na manau tai yra tam tikri nerimo signalai ir vėlgi čia tas pats humanizmas turbūt ir ta fotografijos galia čia irgi galėtų daugiau kažkaip veikti
S.Č. mhm taip nes fotografija atveria veidus ar ne realius veidus ir tada tu nematai tiktai kažkokių pikselių socialiniuose tinkluose ar ne bet realų veidą ir realias akis kurios turbūt yra palytėtos kažkokių vat nuoskaudų ir praeities įvairiausių įvykių ir kad na pirmiausia mes turim pamėgint suprasti ar ne kodėl jie jaučiasi taip ir ne kitaip o problema turbūt šiandien yra kad dažnai va tas toks paviršutinis sensacingas radikalizmas kurį mes matome vat sakykim kad ir tokių mitingų metu sakykime vat iš tokios Vilniaus burbulo perspektyvos atrodo kad iš karto norisi sutapatinti ekstrapoliuoti va tą radikalizmą į praktiškai galbūt netgi visą tą tyliąją ar užmirštąją kaip čia mes galim pavadinti Lietuvą ar ne nors iš tiesų tai tos nuoskaudos yra tikros realios ir niekaip nesusijusios dažnu atveju su konkrečių ten tų radikalų nežinau pažiūromis ar ambicijomis ar galios siekiu
A. M. taip taip ir matome turbūt paskutinius čia kelerius metus pavyzdžiui net miestuose ten medžių kirtimai nu toks vat kaip reiškinys man jisai buvo įdomus stebėti aš nesakau kiek jų reikėtų palikti kiek reikėtų kirst bet apskritai va tas iš socialinės pusės žvelgiant išėjo žmonės į gatvę protestuot prieš medį tai yra už medį atstovėt tai yra žmogus kažkokiu pačiu subtiliausiu būdu parodo kaip jam rūpi jo aplinka miestas nežinau kaune dabar vyksta nusivylimas dėl senamiesčio tai yra Vilniaus gatvės grindinio šlifavimo tai yra rankomis tąšytų akmenų vat nušlifavimas kad jie būtų labiau lygesni ir žmonės diskutuoja diskutuoja dėl akmens iš principo diskutuoja dėl savo teisės būt spręst miesto
S.Č. čia jų aplinka
A. M. likimą ir iš jų vat vis dėlto ten socialiniuose tinkluose tikrai na ta kalba vyraujanti tai yra tokia pajuokos kalba sarkazmo kalba ir tai nepaprastai žeidžia žmogus išėjęs pasisakyt protestuot jisai galbūt pirmąkart gyvenime daro tai yra nelengva ir tai signalizuoja kad iš tikrųjų tai jam skauda jam svarbu jis nori tame dalyvauti bet na kažkaip retai kada mes taip išgirstam turbūt