„Prieš kelias dienas pas mane užsuko žmogus iš Irkutsko — Rusijos opozicionierius Sergėjus Bėzpalovas, kuris jau keletą metų gyvena Lietuvoje.
Ne politinis pabėgėlis iš plakatų ar viešų tribūnų, o paprastas žmogus, kuris kadaise kalbėjo garsiai, bet dabar gyvena tyliai. Dabar jis dirba mikroautobuso vairuotoju.
Kažkaip juk reikia išgyventi.
Užsuko pasisveikinti, trumpam. Nusifotografavome prie mano “foto sienelės” ir jis vėl išvažiavo į darbą.
Ta kelionė jam- darbas, bet kartu ir simbolis: judėti pirmyn, nežiūrint atgal.
Kalbėjomės ilgai. Apie Rusiją. Apie tai, kas iš tikrųjų vyksta toje šalyje, kurioje jis gimė ir kurios, kaip pats sakė, „jau nebėra“.
Jo balsas ramus, bet kiekvienas sakinys persunktas ironijos ir liūdesio.
Pasak jo, Rusija griūva tyliai. Ne iš karto ir ne garsiai.
Benzino trūksta visur- net Sibire. Ekonomika stovi vietoje, kainos kyla, o žmonės pavargo nuo visko.
Ne tik nuo karo, nuo valdžios, bet ir nuo gyvenimo. Pavargo tiek, kad net bijoti nebemoka.
Kartais Irkutske dar pasirodo keli žmonės su plakatais. Protestai trumpi, beveik nebylūs.
Jų niekas nesuima- bent ne iškart.
Tik po kelių savaičių ateina šaukimas į teismą ir skiriama 50 tūkstančių rublių bauda.
Tai viskas.
Sistema taip veikia: nebeperša baimės, o įskiepija beprasmybę.
Jis sakė: „Visiems viskas nusibodo. Bet niekas nieko nedaro, nes tiki, kad niekas nepasikeis.“
Tai yra Rusijos realybė.
Didžiausias priešas ten- ne režimas, o apatija.
Ir būtent ta apatija dabar saugo režimą.
Maskva gyvena visai kitame pasaulyje, tarsi kita valstybė. Ten viskas gražu, šviesu, pilna pinigų.
Maskviečiai į frontą nevažiuoja. Jie gyvena geriau nei prieš karą.
Tie, kurie pabėgo į užsienį, kai kurie jau sugrįžo atgal į Rusiją- į Maskvą ir Peterburgą.
Sugrįžo tyliai, be fejerverkų, nes ten gyventi vis dar galima.
Svarbiausia- tylėti.
Bet Rusijos gilumoje viskas kitaip.
Žmonės grįžta iš fronto sužeisti ne tik kūnu, bet ir siela.
Neoficiali statistika — tūkstančiai žmogžudysčių ir dešimtys tūkstančių išžaginimų, kuriuos įvykdė tie, kurie sugrįžo iš „specialiosios operacijos“.
Tų duomenų niekas oficialiai neskelbia, bet tai kasdienybė.
Šeimos griūva, miestai grimzta į smurtą. O žudikai nenubausti sugrįžta į frontą kur juos denacifikuoja anksčiau ar vėliau.
Putinui toks karas patogus.
Kol jis tęsiasi- baimė valdoma, žmonės kontroliuojami, priešai sukurti.
Kai karas baigsis, Rusijos smurtas atsigręš į ją pačią.
Todėl jam geriau, kad karas nesibaigtų.
Mano bičiulis sakė dar vieną sakinį, kurio ilgai negaliu pamiršti:
„Rusija gyva tik todėl, kad ji kariauja. Jei karas baigtųsi ji žūtų pati iš savęs.“
Ir vis dėlto, kai jo klausiau, ar jis tiki, kad grįš, jis tik palingavo galvą:
„Ne, aš niekada nebegrįšiu. Tai nebe šalis, tai lavonas, kurį dar judina imperinė inercija.“
Jo akyse buvo ir liūdesio, ir palengvėjimo.
Jis žino, kad tokia Rusija daugiau nepasikels.
Bet kartu žino, kad kol ji griūva, griuvimo aidas pasiekia ir mus.
Mes gyvename šalia imperijos griuvėsių, ir todėl turime būti pasiruošę.
Ne vien kariškai, bet ir morališkai.
Turime būti pasiruošę dar vienai bangai žmonių, bėgančių nuo karo ir nuo to, kas jų šalyje dar liko.
Turime būti pasiruošę, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vėl teks pasirinkti- padėti ar užsimerkti.
Kaip ir visada.
Rusija gali subyrėti kaip paskutinė Europos imperija.
Ir galbūt tada, iš tų griuvėsių, pagaliau išaugs naujas pasaulis.
Bet kol kas karas tęsiasi.
Ir mes turime laimėti.
Nes jeigu laimės jie, nebebus nei mūsų, nei šitos žemės, nei tiesos, dėl kurios vis dar verta gyventi.“
Komentarai
„Kaip juos pažadinti, kas dar ne beviltiškai užzombinti? Kuo daugiau kad būtų mūsų pusėje. Sugalvojau pusiau utopinę idėją: ES turi sumesti babkių paramos fondui bėgantiems rusams ir rasti trečiąją šalį, gal kur šiaurės Afrikoje, kuri sutiktų priimti didelį skaičių žmonių. Rusams teikti paramą kol karas tęsis, o priimančiajai šaliai sumokėti už priėmimą, suteikiamus būstus, pan. Panašiai kaip Danija sprendžia eksternaliai pabėgėlių klausimą, arba Turkija, kuri iš ES ima (gal jau tik ėmė, nžn.) pinigus už tai, arba Italija, kuri sumoka Albanijai už stovyklas. Tik sąlygos turėtų būti normalios, ne kaip nelegaliems pabėgėliams, kurie užtverti. Dabar rusams sunkoka išvažiuot, arba teisiškai negali, apribojimai, ir dar daug kur pavojinga, nes nekenčia dėl tautybės. Tai geriausia kokiam Maroke ar pan., kur nėra istorinių nuoskaudų. Pinigų kainuotų, bet galimai pigiau taip potencialius kareivius eliminuoti. Dabar dėl pinigų daug eina, sako daug duoda jiems už tą kontraktą. Ant tiek beviltiška padėtis, kad pasirašo tokiam dalykui. Tai gal galėtume pasiūlyt jiems kažkokią alternatyvą prasmingesnę.“
„Rusijos imperijos griuvimas truks kelis desimtmecius ir jokios grazios ir sviesios Rusijos nebus, taip kaip svajoja Rusijos opozicionieriai. Rusijos opozicionieriai svajoja kad po Putino mirties, Rusija taps demokratiska ir sviesi salis, tai visiskai neimanoma, nera nei resursu nei potencialo uzgimti nors menkiausiai laisves ir demokratijos dvasiai. Nebent po keliu simtu metu kai esancios rusu kartos ismirs, o i Rusija imigruos kitu tautu zmones.“