„Kam priklauso kalba? Kas yra kalbos suverenas? Pokalbis su Arūnu Sverdiolu“ (lrt.lt) (2023-12-22) (2024-07-01)

„Vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas, yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio sulaukęs rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas portale lrt.lt. Į šį straipsnį aštriai reagavo kalbininkai, politikai, intelektualai, kultūros žmonės. Kaip visada, tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vieną ar kitą garsiai išsakomą poziciją.
Laidoje svarstomi šie klausimai: kam priklauso kalba? Ar asmuo turi prigimtinę teisę savaip kalbėti gimtąja kalba? Kas įgaliojo vieną ar kitą instituciją kontroliuoti kalbos vartojimą? Kiek pagrįstas šnekamosios ir viešosios („prestižinės“) kalbos atskyrimas? Kaip galima filosofiškai paaiškinti biurokratinę kalbos kontrolės ir norminimo logiką? Kokia apskritai yra normos vieta demokratinėje santvarkoje? Apie visa tai – išsamus pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Sverdiolu.
Ved. Simas Čelutka“

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000311437/homo-cultus-tarp-praeities-ir-ateities-kam-priklauso-kalba-kas-yra-kalbos-suverenas-pokalbis-su-arunu-sverdiolu


Tekstas išgautas iš garso įrašo naudojant įrankį „Transkriptor“.

SPK_2
Tarp praeities ir ateities.

SPK_2
Laba diena LRT klasikos klausytojai eteryje laida tarp praeities ir ateities su jumis sveikinuosi aš simas čelutka vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas. Tiesiog pastaruoju metu intensyviau susiformavęs yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos normintojų kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio susilaukęs rašytojos kristinos sabaliauskaitės tekstas portale LRT lt į šį straipsnį aš tai reagavo valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas audrius valotka, buvęs valstybinės lietuvių kalbos Komisijos pirmininkas audrys antanaitis.

SPK_2
Vertėjas laimantas jonušys, kalbininkas aldonas pupkis taip pat nemažai politikų, intelektualų, kultūros žmonių. Kaip visada tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vienas ar kitą garsiai išsakomą poziciją, todėl šiandien į laidą pakviečiau žinomą Lietuvos filosofą. Vilniaus universiteto profesorių arūnas sverdiolas, laba diena arūnai.

SPK_1
Laba diena.

SPK_2
Tai jūsų akimis, apie ką visgi fundamentaliausių lygmeniu yra ši diskusija, jeigu ji apskritai galima pavadinti diskusija ir šito? Klausiu jūsų todėl, kad prieš laidą mes kaip tik turėjom progą apsikeisti mintimis ir jūs nurodėte į diskusiją, kuri vyko naujojo židinio aidų redakcijoje prieš 13 metų ir jau tada tas klausimas buvo aktyviai svarstomas ir tą diskusiją jūs pradėjote nuo tokio skepsio. Jūs sakėte, kokia prasmė apskritai yra apie tai kalbėti, kai atrodo, kad tas kalbėjimas niekur neveda ar ne, nes.

SPK_2
Tos diskusijos tikrai jau trunka, turbūt per visą nepriklausomybės laikotarpį, bet štai 2020. Tretieji ir mes vis dar diskutuojame ir bent jau tada susidarė įspūdis, kad jums pasirodė, kad niekas nejuda iš mirties taško. Ne tarsi niekas negirdi.

SPK_2
Kitos pusės, šitame debate, tai kaip jums atrodo, ar apskritai vyksta kažkoks pokalbis, ar juda kažkas į priekį, ar daugmaž stovime ten pat?

SPK_1
Man rodos daug maž turime ten pat ir tai juo labiau keista, kad visuomenės dėmesys šitai problematika yra akivaizdus, ir kai būna laidos ir per radiją, arba tuose socialiniuose tinkluose, tai ten gana įnirtinga, yra polemizuojama.

SPK_1
Ginčijamasi aišku daugeliui žmonių rūpi tie dalykai, jie jie pasako savo nuomones dažnai kategoriškas, bet iš to nieko kažkaip neišeina. Čia toks tą savo skepsį ir prieš keliolika metų galėčiau žodį žodį pakartoti, kaip ir apskritai tą diskusiją, kuri tada naujojo židinio iniciatyva buvo surengta naujo, galėtumėte ir ir radijo studijoj įvertinti diktoriai galėtų perskaityti tuos vaidmenis, niekas nepasikeitė, viskas tas pats visi argumentai ir kontrargumentai. Viską galima svarstyti iš naujo.

SPK_1
Tai žinoma, tas tokiu bergždžių kalbėjimo įspūdį sudaro ir kartais atrodo, kad man kalbėti išvis neverta.

SPK_2
Bet vis dėlto pakalbėkime, nes atrodo, kad vis daugiau žmonių.

SPK_2
Įsitikino, kad iš viršaus nuleista kalbos kontrolė kelia didelių problemų ir nebūtinai yra pagrįsta ir kažkaip nesinorėtų kalbėti apie institucines peripetijas, apie kurias čia buvo nemažai kalbama pastaruoju metu arba apie konkrečias asmenybes, bet vis dėlto, apie ką yra pagrindinė diskusija, kokios yra tos pamatinės prielaidos, kuriomis remiasi vienas ar kita pozicija šiuo klausimu? Ir vienas iš turbūt esminių temų yra laisvės klausimas ir prigimtinės asmens teisės į saviraišką teisę savaip kalbėti savo gimtąja kalba ar ne ir tas laisvės klausimas atrodo čia.

SPK_2
Vienas esminių yra nes ten, kur yra kontrolė laisvės ribos siaurėja. Kaip jums atrodo, ar čia tikrai yra esminis klausimas, ar čia yra ir daugiau kitų svarbių temų?

SPK_1
Man atrodo, kad jis esminis, o paskui ir kitos temos, bet būtent šitas ir yra esminis. Aš ją suformuluočiau labai paprastai. Kam priklauso kalba, kieno jinai yra, kai sakom gimtoji kalba, tai lygtai apeliuojama į tai, ką jūs ką tik pasakėte prigimtis ar ne jinai man prigimta gimtoji priimta, mes suprantame, kad išvis prigimtinės teisės, aišku, irgi yra juridinis konstruktas, bet vis dėlto yra jisai skirtas tam, kad.

SPK_1
Galima būtų iškelti tai, ką kas yra sava savai miškas, savo stinga ir šia prasme. Gimtoji kalba yra mano įgimtas dalykas nuo kitos, kitõs kalbõs, šitaip išreiškia, jos sako motinos kalba tiek prancūzai, tiek anglai, tiek vokiečiai. Galbūt ir tiksliau negu gimtoji.

SPK_1
Dėl to mama išmoko kalbėti taip, kaip išmoko, taip ir kalbu, kuri kuris laikas čia yra pats pati pradžia, pagrindas ir va šitam kontekste, kai ką kalbėjo apie tai, kad jinai, manau, yra jinai man save, tai kyla klausimas, o kas atsitinka su mano savastimi, kai ji paskelbiama valstybine kalba? Ar tai reiškia, kad jinai man nebepriklauso, kad dabar ji priklauso valstybei?

SPK_1
Ir ir valstybė nustato, kaip turi būti viešai kalbama ir vartojama. Vadinasi, jeigu ji vadinama gimtąja tai tikrai klausimas yra ar prigimtinė teisė čia galioja, ir jeigu norit šiek tiek manieringai pasakius, reiškia, kas yra kalbos suverenas, kieno suverenitetas ir ar ar tai yra kalbančiųjų suverenitetas, ar ar tai yra valstybės suverenitetas? Toksiškas atidavėm savo kalbą valstybei, tai dabar jau kalbėkime, kaip jinai mums liepia, dabar jau mums belieka paklusnumas.

SPK_2
Įdomu tai, kad kai kurie kalbos kontrolės ar norminimo šalininkai siūlo skirti viešąją kalbą, kurią vadino prestižinę.

SPK_2
Ir šnekamąją ir jie nori pasakyt, kad tą priežiūrą ir kontrolę turėtų apimti tik pirmąją tą viešąją kalbą. Tą kalbą, kurią rašo rašytojai, akademikai, žurnalistai ir panašiai. O kaip jau mes kalbame privačiam lygmenį, pusiau privačiame lygmenyje, tai yra visai kas kita ir ten jau atseit.

SPK_2
Nereikia jokios kontrolės, kaip jūs žiūrit į šitą argumentą.

SPK_1
Abu šitie žodžiai, kuriuos pasakė, kaip įvardino, tai yra, man atrodo svarbūs, todėl, kad viešo ir privataus griežtas atskyrimas taip pat yra represijos įrankis arba politinio valdymo švelniau sakant įrankis, sakykime.

SPK_1
Kai sakoma, kad žmonės gali ką tik nori daryti privačiai, bet bet, kad jie nereikštų viešai neišeitų į viešumą, nes ne neskelbtų savo ir taip toliau. Tai man atrodo irgi yra represyvus forma. Anaiptol nereiškia ko nors kito taip, kad vieša ir privatu.

SPK_1
Aš nežinau, nejaugi aš turiu namie kalbėti kažkokį žargonu ar tarmiškai, ar dar kaip nors pakvies į airiją? Dabar iškišęs liežuvį mėginti kalbėti kažkokia kita kalba, kuri privaloma viešumoje. Man atrodo, čia tiktai komplekso valdymas žmonėms, kurie moka kalbėti ir nori kalbėti taip, kaip jie kalba, kadangi tai jų kalba yra, jie gali sau šito leisti taip, kad man atrodo čia ir sakau, tas atrodytų nekaltas.

SPK_1
Dalykas viešojo ir privataus skyrimas. Iš tikrųjų, jeigu jis užaštrina, jis darosi represyvus. Dabar tai, ką 2 žodį svarbu, kurį pasakė prestižinis nelygu.

SPK_1
Kas ką laiko prestižo, jeigu tau prestižiška, tai ką tau liepia valdžia ir ir jeigu manai, kad tai, ko reikalauja institucijos paskirti tam organai tenai valstybinei kalbininkai, kaip aš juos vadinu, jeigu prestižas ir jiems paklusti, tai taip, bet man atrodo, kad prestižas yra visai kas kita. Marijus žiedas turi prestižą kaip kalbos virtuozas, visi mėgsta klausytis net tada, jeigu jis virtą kumpį reklamuoja, čia yra prestižas, o ne tai, kad.

SPK_1
Man liepė ir dabar prestižiška paklausti.

SPK_2
Šiuo klausimu aš norėčiau pacituoti vienas ilgą pasažą iš manto adomėno teksto, kurį jis rašė jau gana seniai 95, kuris taip pat buvo išspausdintas naujajame židinyje. Aiduose. Labai įdomu, kad adomėnas kalbininkų pasaulėžiūroje iš skaito tokį paviršutinišką platonizmo cituoju kalbininkų strategiją, kaip visuma sprendimų, kokia turi būti lietuvių kalba ir kaip reikia kalbėti, kyla iš nemokslinių tam tikra prasme filosofinių prielaidų.

SPK_2
Ta filosofija tai supaprastintas, kiek man žinoma, ne reflektuojant priimamas platonizmas, nesąmoningai daroma prielaida, jog egzistuoja tam tikra ideali grynoji taisyklingoji lietuvių kalba.

SPK_2
Tam tikras archetipas o jo netobulas ir iškraipytas atspindys yra reali kalba, kuria kalba eilinis kalbos vartotojas. Kalbininkų užduotis siekti, kad atspindys kiek įmanoma, labiau priartėtų prie archetipo.

SPK_2
Šios pozicijos ištakos paaiškėja prisiminus istorinę lietuvių kalbos patirtį. Tai kalba, kuri visą laiką nuo ko nors ginasi ir bet kokioje išorės įtakoja, įžvelgia savo grėsmę, o kiekviename struktūrų pokytyje vidinė išdavystė, kalbos tikrovę reikia įtvirtinti arche tipe idant kalbos neištiktų visiškai entropija idant jinai nevirstų hera kritiškų srautų, kur viskas teka, viskas keičiasi ir niekas nestovi vietoje. Tačiau gerbiamieji, kas sakė, kad kalba nėra toks srautas, kuo remdamiesi tvirtinate žiną, kas ji yra, ar jūsų nuostata kartais nėra priešinga pačiai kalbos prigimčiai, gynybinė pozicija savaime suprantama ir visiškai pateisinama.

SPK_2
Paradoksas iškyla tuomet, kai mėginame atsargiai teirautis, kur gi yra tas metafizinis topos, toji archetipų ka ralyje, nuo kurios mus atskyrė lietuvių kalbos nuopuolis kurion mus kreipia ir mėgina sugrąžinti kalbininkai. Kitaip tariant, ar egzistuoja ir jeigu egzistuoja, tai kur tas idealusis kalbos vartotojo vartotojo, o ne kalbininko tipas, į kurį mums reikia lygiuotis?

SPK_2
Ką pasakytumėt apie šitą pasažą?

SPK_1
N man atrodo, jis gilina maksimaliai to svarstymo pagrindus. Tai aptinka juos filosofinėje pozicijoje. Pačioj tokio esminio įtampą tonizuoja ir čia galima būtų mėginti ieškoti ir kitų kitų takelių.

SPK_1
Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie jo metafiziką ir metafizinius pagrindus, tai matai greta platono. Aš visiškai sutinku, kad naujo, kad planuotos pirmavaizdžiu provaizdžiu sampratos pasitelkimas, jisai leidžia išryškinti kai kuriuos labai svarbius dalykus, bet šalia to galima būtų pastatyti ir jų priminti ne čia valios metafizika, kur irgi remiamasi metafiziniais pagrindais.

SPK_1
Jie yra valios valios pobūdžio, vadinasi, yra tam tikra jėga ar galia ar valdžia, kuri įtvirtina šitą šitą valią ir čia, man atrodo, yra toks irgi svarbūs dalykai? Paaiškėja todėl, kad kalbininkai nelygu kalbininkams yra tokie, kurie mėgina vata platoniškų keliu, eiti, išgryninti kažkokią idealią lietuvių kalbą ir nustatyti jos dėsningumus. Ir ir vis toliau gilindamiesi atranda vis naujų reiškinių.

SPK_1
Tai tarsi gilina ta platonizmo ir savaime. Aš čia nematau visiškai nieko nieko smerktino, bet, deja, yra ir tai, ką vadinu valstybiniais kalbininkais.

SPK_1
Ir čia mes matome visai ką kitą. Čia visiškai nėra mėginimas išgryninti, bet mėginimas pritaikyti šitą provaizdį pritaikyti esamai būsenai ją prievartaujant. Ir tada kalbininkai, kurie yra tokie pirmieji kalbininkai, ar ne tie, kurie mėgina išgryninti tą provaizdį, kaip sakoma, tai jie panašūs į į kitus humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų atstovus, nes jie tyrinėjo lietuvių kalbą, tyrinėja tai, o yra tokie, kurie yra iš tikrųjų kalbos viršininkai ir inspektoriai, kurie remiasi jau ta kalbos nacionalizacija su valstybiniu jos.

SPK_1
Ir tada jie sprendžia ir reikalauja ir va. Čia atsiranda dalykas, kuris mokslui visiškai visiškai nebūdingas. Mokslas nekelia savo tyrinėjimams, reiškia jam jokių reikalavimų.

SPK_1
Jisai nori išgirsti reiškinių reikalavimą sau atseit. Jeigu taip yra, jeigu taip kalbama, tai ko tai reikalauja iš manęs, ką aš turiu padaryti su su savo gramatikos samprata ir sintaksės? Ar ar ar leksikos tyrimai, ką keičia tai, kad aš susiduriu su naujais, nebūtais reiškiniais ir į ką turiu atkreipti dėmesį?

SPK_1
Tai čia kalbininkams laukas yra didžiulis todėl, kad ką mes dabar turime didžiulę laviną dalykų, kurie yra neįvardinti ir kurie prašosi įvardinimo, pakanka pažiūrėti į

SPK_1
Nu bet kokia iš tikrųjų sritį visada yra daugybė naujų, neįvardintų dalykų ir jie prašosi, įvardinami. Tai čia yra didysis uždavinys. Tai o vietoj to mes imamės norminimą arba įvedimo to spręsdami iš senesnės kalbos iš valstietiškos kalbos ir mėginami tame neva begalinė lietuvių kalbos gebėjimai.

SPK_1
Bet ką įvardinti mėginame tenai įžvelgti toje gelmėje ir surandame tokius žodžius, kur paskui pasidaro labai keista todėl, kad mums belieka vos keli žodžiai, tam kam kitos kalbos turi daugybę žodžių ir daugybė niuansų taip, kad šita paliekanti ir draudžianti, galbūt yra jinai yra nemoksliška ir jinai neturėtų apeliuoti ir mokslo tarsi.

SPK_1
Žino, kaip mokslas reikalauja ir paskui tiktai administracinėm priemonėm, jau kai prasideda administracines priemones, tai kalbos mokslas baigėsi, prasideda kalbos disciplinavimas, jėgos vienoks ar kitoks taikymas, kai būna valstybinė kalba, tai valstybinės galios nai turi, tokia yra teisėta gale valstybės ar ne. Jeigu ji nusprendžia valdyti kietai, tai jinai taip ir daro.

SPK_2
Manau, kad čia labai svarbi pastaba dėl ne moksliškumo, nes jeigu tai nėra mokslas, tai tada kyla klausimas, kuo remiamasi darant vienas ar kitą sprendimą dėl konkretaus kalbinio įvykio sąvokos žodžio ir panašiai? Ir tada paaiškėja, kad turbūt iš to ir nėra jokio kito pagrindo, tik tai kaip v legaliai, apie kurią.

SPK_2
Jūs jau kalbėjote ir čia aš noriu sugrįžti prie vienas iš jūsų argumentų, kurį jūs išsakėte toje prieš 13 metų vykusioje apskrito stalo diskusijoje, jūs, mano galva, labai teisingai pastebėjote tokį skirtumą tarp natūralistinio kalbėjimo ir istorinio kalbėjimo ir kalbininkų diskusijos. Jūsų požiūriu, yra toks tariamai natūralistinis, pagal kurį na kalba yra tokia, kažkokia amžina nekintanti instancija, bet kad toks požiūris, jūsų požiūriu, yra na visiškai veidmainiškas, nes aiškinant, kaip reikia konkrečiu atveju kalbėti, kirčiuoti ir rašyti yra užtemdomas faktas, kad tas konkretus nutarimas buvo priimtas konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje.

SPK_2
Prieš penkerius metus prieš metus arba gal visai ką tik kokiam nors posėdyje, taip tarsi bandoma nuslėpti faktą, kad kalba yra dinamiškas ir istoriškai kintantis kultūros domenas. Tai nėra kažkoks amžinas ir nekintantis dalykas, nors taip gali susidaryti toks įspūdis ar ne? Kai pasakai, reikia kirčiuoti taip ir tiktai taip, tai atrodo, kaip kažkoks nekvestionuojamas amžinas sprendimas, bet iš tiesų, taigi yra labai konkrečių asmenų, galbūt visai neseniai uždaro posėdžio metu priimtas sprendimas čia yra toks tarsi maskavimas ar ne šito banalaus fakto ir šitos valios gali metafizikos.

SPK_1
Proveržio paieškos matai, jeigu ta vis dar pasigaut platonizmo temą, ne idealaus provaizdžio, tai man manęs neglumino, kad jie, kadangi jie tyrinėja kalbą, tai suranda naujų kažkokių dalykų, kurie verčia pakoreguoti tą matai. Šitas žmonės per daug reglamentų, vadinasi, ta kalba nėra. Iš tikrųjų jau tokia amžinai.

SPK_1
Iš tikrųjų tai yra 19 amžiaus valstietiška kalba, kuri laikoma kaip tik kažkokia kalbos gyvybė. Didžiausia, kur jinai turi potencialą, bet ką įvardinti ir bet ką pavadint, labai lanksti tiksliai ir taip toliau, nors tai yra wat. Grįžtant prie jūsų istoriškumo, tokio klausimo tai be galo istoriškas toks požiūris todėl, kad nu, kaip taip gali būti tik sociologiškai galvojant, kad

SPK_1
Uždaros kaimo bendruomenės kalba. Staiga gali įvardinti pasaulyje, kurie jinai neturėjo žalio supratimo. Visas visos juokingas epizodas su sekančia stotele, kuri negali būti jos ir negali būti.

SPK_1
Kadangi dalykai seka vienas paskui kitą, bet čia senas pavyzdys ir 100 kartų jau jau apgraužtas jau nebejauku, jo jau vėl griebtis, bet jis labai gerai parodo, į ką atsiremia, į atsiremia į kasdienę patirtį, kur šitie dalykai negali būti įvardinti, reiškia tai, kad tu pravažiuoji vienas stulpą ir kitą, ir 3 kartą, ir tai reiškia, kad stulpas eina paskui stulpą. Šitas kažkaip peržengė vaizduotės ribas, negali taip būti, bet mums tai yra kasdienybė. Kiekvienas, kuris transporto priemonę naudojasi.

SPK_1
Žinot šitą patirtį ir ir jam tai yra natūraliausias dalykas. O kas čia tokiu būdu buvo padaryta vietoj sekantis kitas kita stotelė, bet kita tai yra bet kokia kita ar ne. Visos stotelės yra kitos, išskyrus tas, kurios jau dabar tai vadinasi va.

SPK_1
Taip kalbos grynumas nudrožė prasmės ir neleidžia pasakyti tai, ką nori pasakyti.

SPK_2
Šitas jūsų pavyzdys apie sekančią stotelę? Man kažkaip natūraliai kreipia mane į kitą klausimą. Maiklas aukštas, remdamasis aristoteliu, yra savo laiku gražiai atskyręs praktinį žinojimą nuo techninio žinojimo ir kaip pagrindinį praktinio žinojimo pavyzdį.

SPK_2
Jis įvardijo būtent gimtosios kalbos išmokimą.

SPK_2
Tas natūralus iš apačios kylantis praktinis ir inter subjektyvus procesas yra visai kas kita nei techninis įvairių taisyklių mokymasis, kuris atliekamas skaitant vadovėlius, paruoštukus ar mokantis formulių. Kitas aukšto pavyzdys kulinarinis talentas, mokėjimas gerai gaminti. Jisai sako, kad tikrai geras virtuvės šefas yra ne tas, kuris išmoko keletą receptų iš knygos, ne jis yra tas, kuris jau turi praktinį žinojimą, tam tikrą įgūdį ir pajautimą, kurio neįmanoma suredukuoti į formulę ar receptą.

SPK_2
Ir va čia tie modernieji racionalistai aukščio požiūriu bando apversti šią logiką aukštyn kojomis.

SPK_2
Ir išvesti praktinį žinojimą iš techninio žinojimo ir man įdomu, ar šiuo atveju Lietuvoje mes nestebime panašaus proceso, tai, kas vystosi organiškai ir praktiškai norima uždaryti į savotišką techninį narvelį. Tai piliečiams yra varomas nepilnavertiškumo kompleksas. Jiems tarsi sakoma, tai kaip jūs išmokstate kalbėti natūraliai yra neteisinga, netaisyklinga, neadekvatų, o gal net ir amoralu.

SPK_2
Tokiu būdu praktika siekiama išstumti technikos naudai, tai vat ar čia nėra kažkur vat ir šitą dar įtampa paslėpta tarp technikos ir praktikos.

SPK_1
Nu aš čia vėl su jumis prie prie politinės filosofijos pagrindu. Visą laiką kapsstone s.

SPK_1
Aukštas, kaip žinia, yra konservatorius, į ką jis nurodo į kokią natūralią gyvenimo plotmę, kurios negalima pjaustyti, kaip nori ir virti pagal receptą, o reikia talentų. Tai apie šitą mes jau su jumis kalbėjome, tai čia sakyčiau, konservatyvi tradicija ir jos ištekliai artikuliuoti šitą klausimą ir truputį išsiaiškinti, kokia yra padėtis tai, ko aš pradžioje vėliau prigimtinės teisės ir panašiai tai yra panašus dalykas, bet greičiau iš liberalios tradicijos, liberalizmo tradicijos ar ne? Tai man atrodo, kad šitoj vietoj, bet šitoj vietoj tai ir vienas, ir kitas visiškai susiliečia, yra kartu ir čia jokių vidų, jokių skilimų.

SPK_1
Nėra ir mes galėtumėm ši tradicija vadovautis ir ir plėtoti, bet bėda ta, kad mūsų esame liberalai ir konservatoriai. Jie iš tikrųjų yra patys nelabai liberalūs ir ne labai konservatyvūs. Kas juos traukia tai juosta valios metafizika traukia, jei vis dėlto norite kredituoti ir įsakyti, ir reikalauti yra valstybininkai kaip tokiais atvejais sakoma ir koks pagrindas?

SPK_1
Man atrodo, tai yra deja, dar toks prastesnis mūsų politinio mąstymo paveldas vis dėlto yra posovietinė situacija. Tai ta padėtis, kurią kalbininkai išsikovojo kaip leistis kalbos įstatymus ir paskui kurti inspekciją, kuri tų įstatymų paisytų, yra tiesioginė tarybų Lietuvos.

SPK_1
Paveldas tiesioginis tai yra pas kolonializmas ir mes esam šitoj situacijoj todėl, kad vat šitų. Deja, šitas persunkia ir tas politines sroves, apie kurias mes kalbėjome su jumis ir ir kurios kitaip šitą dalyką supranta ir atkreipia dėmesį. Kaip sakiau į savo tingumą, o jūs kalbate apie tą patį faktiškai apie savaimingumo, kalbos, natūralios potencijas ir visa kita.

SPK_1
Tai tokia mes esam šitam po politinė mąstysena mazge vat šitie 3 dalykai, man atrodo, yra lemiami.

SPK_2
Tarp praeities ir ateities.

SPK_2
Pokalbiui įpusėjus LRT klasikos klausytojams primenu, kad šiandien laidoje tarp praeities ir ateities apie lietuvių kalbą, jos kontrolę ir norminimą diskutuojame su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi arūnu sverdiolu. Tai, kad galbūt kažkas keičiasi. Vis dėlto per šiuos metus rodo tai, kad reaguodami į kritiką kalbos kontrolės šalininkai šiandien mėgsta kartoti, kad jau kurį laiką niekas nieko atseit nebe baudžia.

SPK_2
Esą neseniai panaikintos baudos už tam tikro pobūdžio klaidas. Bet man įdomu, net jeigu tai ir tiesa, o čia dar reiktų aiškintis, ar tai tikrai yra tiesa, ar to pakanka, ar nėra taip, kad ta disciplinarinė tvarka?

SPK_2
Žodžiais jau padarė savo darbą, žmonės yra internalizaciją, šią savicenzūrą, galbūt jau tiesiog pasiektas toks lygis, kad realių baudų net nebereikia užvestas. Toks na automatizmas, savaiminis mechanizmas, šitos kontrolės sistemos. Na, ir tas fuko garsusis panoptikumo vaizdinys, ar ne?

SPK_2
Mes žinome, kad esame nuolat stebimi, ir tai mus nuolat automatiškai disciplinuoja iš vidaus. Kaip jums atrodo?

SPK_1
Čia neabejotina, man atrodo, kad žmonėms įvarytas toks gilus. Kam kompleksas, kad jie negali kalbėti, todėl, kad jie nemoka ir yra tikrai gilus kompleksas, bet net šitas tų kalbininkų kalbos.

SPK_1
Kad jie tokie dabar švelnučiai, gerai, kad jie nieko nedraudžia, o tiktai pageidauja švelniai juos irgi kažkokius keistus yra todėl, kad nu tai, jeigu taip, tai jie nepaiso teisinių aktų ir normų, kurios tiesiogiai prikabina gramatiką ir sintaksę, ir leksiką prie kodekso ir reikalauja, kad būtų paisoma. Tai, kai jie sako, kad aš nieko nebedraudžia, tai nereiškia, kad aš rytoj tau neuždraus ir ir leisiu toliau. Čia keista tokia savivale atsiranda pačioje valia valdyti, atsiranda tokia tokia savivalė, kad gerai jaučiama ne visi puola.

SPK_1
Aš dabar jau nebedraudžia, bet rytoj sugalvosiu, kad reikia uždrausti uždrausti.

SPK_1
Naujausias dalykas prieš savaitę skaičiau Lietuvos ryto maždaug prieš savaitę Lietuvos ryto skaičiau vienas vilnijos. Vienas rajono savivaldybė teisėsi su kalbos inspekcija dėl to, kad neleido šalia lietuviškų lentelių pavadinimų kabinti lenkišku šalia. Niekas nesako, kad buvo reikalaujama pakeisti lenkiškomis lietuviškas.

SPK_1
Apie tai nėra net jokios kalbos, bet kažkodėl grėsme kalbai laikoma net ir šita kaimynystė. Tuo tarpu, kai rajono valdžia, kuri yra išrinkta demokratiniu būdu ir rajone, kuriame daugumą sudaro lenkų tautinę mažumą, į kurį atstovauja ta mažuma, dabar pralaimi inspekcijai ir tokiu būdu.

SPK_1
Ką mes čia turime? Ar tai nėra įtampos? Kažkoks institucionalizavimas?

SPK_1
Ir ir tai, kad prieš savaitę Vilniaus. Jei neklystu, teismas priėmė sprendimą, kad kalbos inspekcijos naudai man atrodo, kad jie anaiptol neprarado depresyvumo ir toliau dabar konfrontuoja ir kiršina, kaip sakoma, žmonės ir tai ir neleidžia žmonėms kalbėti jų gimtąja kalba čia tas pats, kaip su kitom mažumoms sakau, čia yra tiesiog prisiminti, ką ir tiek. Tai taip, kad aš švelnumas, jisai kur yra kai kur nė ra nu, pavyzdžiui, aš susiduriu nemažai, turiu reikalų su leidyklomis, tai jos ir dabar bijo tos kalbos inspekcijos kaip ugnies smulkmena pastebėjusi reiškia.

SPK_1
Leidome greimo tekstų rinktinę ir ten buvo nurodytas kaimas, kuriame jis turi savo sodybą. Norisi užrašyti taip, kad būtų atpažįstama. Tai yra, kad tu galėtum tą susirasti internete ar kur nors kitur.

SPK_1
Jau kalbininkas, kuris sėdi, reiškia redaktorius, kuris sėdi leidykloje. Jisai užsidega raudona lemputė, vietovardžius rašome transliuotus nu tai jis trumpai buvo jo kažkokį kaimą, kurio niekas nežino Lietuvoje ir gal ir niekur pasaulyje taip labai nežino. Bet kai perrašoma lietuviškom raidėm, tai dingsta paskutinė viltis kur nors susirask ką nors apie jį ir tu nežinai, kokioje pasakų šalyje tu ten esi vat šitoj vietoj.

SPK_1
Ir atgal neišsiversite, žinoma, yra mirtinas argumentas kiekvienam kalbininkui turėtų būt mirtinas, reiškia, tu neišsiversi atgal, nesužinosi. Man teko redaguoti latvių tokiu filosofu parengtą knygą apie 20 amžiaus filosofiją ir ten buvo daugybė pavardžių ne tiktai pačių pagrindinių, bet daugybė tokių smulkių pavardžių. Nu tai aš, kaip sakoma, prasikeikiau, ieškodamas, ką jie ten turi, omeny, ką jie vadina.

SPK_1
Tokiom pavardėm, kad kai kur galėjo atpažinti, kad nu tai čia fuko, jūs minėjot po daugmaž tai, panašu, bet bet ten yra daugybė tokios smulkmės, kur kur tu niekur jos nerasi, kai tu randi vien tik išdarkyta latviškai ir pavardė užrašyta.

SPK_2
Arūnai aš norėčiau šiek tiek paprovokuoti jūs.

SPK_2
Nes skaitant jūsų anksčiau publikuotus tekstus, vis dėlto susidaro įspūdis, kad jūs na nesate toks jau visiškas liberalas, ar gali ta ras, nes kodėl aš noriu dabar iškeltą klausimą? Nes kai galvoju apie alternatyvą, kokia galėtų būt kitokia situacija? Tai dažniausiai kalbama apie tai, kad na žmonės patys kažkaip susikalba ir susikalbės ir kad ta kalba save reguliuoja natūraliai, bet štai tekste lėkštutė lėkštelė jūs rašote, šiandien viskas yra publikos rankose.

SPK_2
Viskas priklauso nuo suverenaus suvokėjo sprendimo, o publika yra masinė, betkokia ir jai negali būti keliami jokie reikalavimai. Gyvename paradoksalioje epochoje kultūros, kuri atsisako bet kokios sąsajos su norma.

SPK_2
Išskyrus normos nebuvimo norma, anonimiškumą, norma kartais sakoma, kad šiandien nebegali būti bendro skonio sprendimų, nes jie savaime esą represyvūs depresyvų viskas, kas neatitinka pos demokratinio asmens suverenaus sprendimo, bet kokia norma suvokiama kaip prievarta, nes ji trukdo smagintis, kaip tinkamam atsiranda ne tik primityvus, bet ir per misiją einantis draudimus ar dantis kartelę vis labiau nuleidžiantis diskursas. Žinoma, tai ne kas kita kaip barbarybės legitimavimas, kurio ji, beje, visai neprašo. Pati pasiimdama viską, ko tik panori.

SPK_2
Citatos pabaiga tai štai atrodo, kad vis dėlto kažkokių normų mums reikia ir vat jūs tikrai nemažai esate rašęs apie tą aukštybės matmenį ir jo praradimą, tai kaip čia yra ar kalba yra tokia išskirtinė sritis, kur normų nereikia, o visur kitur gyvenime reikia ar kaip čia tada susigaudyti tarp tų normų įvairių?

SPK_1
Nu čia jūs mane turėčiau pat nei nejuokais tai, nes kai aš tą bendruomeniškumą norma ten aprašinėjau, tai aš turėjau omenyje egzistuojantį dalyką jau jis tai niekaip nėra išreikalaujamas ar ką čia yra tai, ką patenka bet kokia norma ir normos.

SPK_1
Ir šitą vos demokratinė tokią lygią vienas tą tokią būseną yra labai slidus slidus dalykas pavojingas ir ar jis pavojingas visai kultūra visiems visais jiems aukštybės asmenims, apie kuriuos jūs kalbate? Bet jeigu grįžtant prie konkretesnio klausimo kalbines normas, tai anaiptol kalbines normas genijau. Aš manau, kad bendrinė kalba yra normatyvus dalykas, tiktai man klausimas yra, kokia yra tos normos prigimtis todėl, kad vienas dalykas yra tada, kai norma yra paliepimas elgtis pagal normą, o kitas dalykas yra, kai norma yra tai, kaip normaliai arba paprastai yra elgiamasi arba kalbama.

SPK_1
Tai čia visiškai skirtingi dalykai ir pagaliau dar vienas dalykas yra skirtumas tarp paliepti ir patarti. Aš tikrai mėgstu ir klausau patarimų kalbinių, jeigu kas nors man gali ką nors dėl kalbos patarti, tai aš aš bene dėkingiausias. Būna dabar už kalbinius patarimus ne už kokius nors kitokius.

SPK_1
Ir čia man atrodo labai paprasta analogija, pasiėmus galima gerai matyti, nes imkim kūno kultūrą ir mityba ar ne? Tai jos taip pat yra norma ty vios, nes treneris moko fizkultūros, o mitybos specialistas moko teisingos mitybos, bet jie yra treneriai ir konsultantai, į kuriuos žmogus gali kreiptis, jeigu jisai nori kreiptis, kad jam patartų, ką daryti, ir turbūt mes neįsivaizduojam.

SPK_1
Kultūros ar ar sveikos mitybos inspekcijos, kuri reikalautų viešumoje būti sportišku ir laikytis dietos. Ir jeigu esi storulis, tai pažeidė tam tikras inspekcijos gali susilaukti kažkokių laiškų tenai kaip redakcijos, kad susilaukia, kurie atkreipia jų dėmesį. Nu, tai čia žinoma, būtų daug kam būtų skaudu taip daryt, bet ir nepamirškim, kad yra ir baudos inspekcija skiria baudas, švelnias ir taip toliau, bet jos gresia ir nu ma ny čiau, kad maždaug šitaip tai vat šita grupė susirado tą radikaliai.

SPK_1
Vietoj jinai liečia faktinę padėtį, tai mes turime suprasti, kad ką mes apie tai bekalbėtume.

SPK_1
Atsidursime toj šitos stichijos akivaizdoje joje mes plūduriuojame ir prieš ją turime galų gale, nu kabutėse atsiskaityt, bet ta prasme, kad jinai su mumis atsiskaitys taip, kaip jie atrodys tinkama. Tai tai, ką žmonės galvoja va, tai taip ir yra, tai tai šitai, jeigu leisite man ir man atrodo, svarbi, kad tema tai, kad tie žmonės, kurie domisi, kalba kalbos klausimais, jie skambina į tas radijo laidas ir rašo energingus tokius komentarus socialiniuose tinkluose tai krinta į akis, kad šitam viešajam diskursui, nes aš jį vadinčiau viešo diskurso. Čia jau ne privatus svarstymas, jame labai vyrauja depresyvumas, čia mes vėl grįžtame prie savo.

SPK_1
Politinės filosofijos tokių pagrindų ir nesvarbu kokiu klausimu, bet žmonės labai dažnai šaukiasi valdžios, kad uždraustų jiems vienas ar kitus dalykus ir ir jie linkę yra visus tokius reguliavimo veiksmus deleguoti. Tokį plačiausiai supras tai valdžiai administracijai, įstaigoms. Tegul valdžia įsikišo, sureguliuoja ir yra tokia prielaida, kad jeigu žmonėms neuždrausi, tai jie viską darys blogai, neteisingai dar kartą kartoju tai žmonių įsitikinimas vatos stichijos, apie kurią mes su jumis čia kalbėjo metus Europos demokratinėmis ir šiuo atveju k reiškia jie elgsis kaip tinkami, jie sutvarkys kalba, negalima leisti kiekvienam darykit kalbos reikia uždrausti.

SPK_1
Čia vienas niuansas. Pasirodo, man pasirodė įdomus, kad aš negalėjusi tai tikrai faktiškai esamas pasisakymais. Taip per radiją girdžiu.

SPK_1
Taip, turbūt ir tinkluose yra, bet čia pasirodo labai svarbi skirtis. Tai manoma, kad tą kalbą darkys arba neteisingai naudos kiti. Aš tai ne man rūpi, kalba aš jas saugau, stengiuosi kalbėti teisingai.

SPK_1
Tiesa, sukomplektuotas n manau, kad nemoku, man reikia pasitempti čia jūsų minėtą internalizacija ir neįtraukimas į reikalavimą jau jau kai viską skauda viduje sąžinė graužia visą laiką, kad nemoku gimtosios kalbos, kaip čia man toliau gyventi, bet kiti tai ne, juos reikia priverst, manęs nereikia.

SPK_1
Pirma reikia išmokyti dar kartą, nors aš jau gal pagyvenęs esu, bet ir toliau mane reikia mokyti, bet kiti tai ne, jie jie viską sutvarkys ir ir taip toliau tai būdingiausia. Būna tokia argumentacija, kai kalba liečia, reiškia diskusija, liečia kalbos politiką ir tuos teorinius klausimus, sakykim, kalbotyros ir normos, ir visa kita. Tai žmonės paprastai nenori šitoj plotmėj kalbėti jums per sunku, bet jie visada siūlo ką nors uždrausti ta proga ar ne?

SPK_1
Pradedant tokią diskusiją, kuri buvo tai ten skambino toks žmogus ir taip gana kategoriškai pasakė, kad jam nepatinka sporto komentatorių kalba paaiškino, kodėl ir kuo ji bloga yra.

SPK_1
Ir moralas toks, kad maždaug reikia jiems uždrausti, kalbėti taip, kaip jie kalba. Tai man atrodo, kad šitas iš žmonių kylantis tas represyvus. Jisai yra ne menkesnis dalykas mūsų visuomeniniame gyvenime visose jo srityse negu valdžios represijų mas, nepriklausomai nuo to, kuriai politinio spektro daliai jinai atstovautų, vis tiek trykšta valia galiai ir komandavimas ir ir taip toliau.

SPK_2
Jūsų buvo labai įdomi analogija tarp kalbos ir sakykim sporto, bet čia turbūt galima daug įvairių sričių paminėti ir aš manau, kad kalbos kontrolės šalininkai nesutiktų su šita analogija, sakydami, kad vis dėlto.

SPK_2
Kalbėjimas gimtąja kalba yra kur kas fundamentalesnis ir svarbesnis dalykas. Tautos gyvasčiai išgyvenimui išlikimui ateityje negu sportas ar ar kažkas kitko ir čia kaip tik aš irgi dar vienas citatą noriu kęstutis girnius. Visai nesename naujojo židinio aidų tekste rašo.

SPK_2
Taip, manau, kad svarbiausias lietuvių tikslas yra paprastas, natūralus, bet gal ne taip lengvai įgyvendinamas būtent išlikti lietuviais, taigi rūpintis lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumu ir santykiniu klestėjimu, siekiant, kad dabartinė šviesuomenė nejučiomis nenutoltų nuo savo kultūros šaknų, kad po kelių 100 metų tebebūtų lietuviškai kalbanti tauta.

SPK_2
Ir ją priglaudžianti valstybę anglų kalba yra ir palaima, ir galimas prakeiksmas į plačiai atveria vartus į pasaulio kultūros lobynus, tad galime džiaugtis, kad Lietuvos jaunimas ne prasčiau kalba angliškai negu šiaurės šalių moksleiviai, bet ne mažiau svarbu neleisti jai tiek įsiviešpatauti aukštosiose mokyklose versle ir politikoje, kad jį užgožtų lietuvių kalbą paverstų ją virtuvės žargonu, kaip įvyko prieš pusę tūkstantmečio, kai ji buvo išstumta iš viešojo gyvenimo kiek dalykų bakalaurams bus dėstoma lietuvių kalba po dešimties ar trisdešimties metų iš dalies parodys, koks likimas jos laukia.

SPK_2
Ką galvojat apie tokį girniaus požiūrį?

SPK_1
Na čia labai platus, yra vertas horizontas, daug reikėtų apie tai pasakyti. Turiningas tekstas toks svarus su kuo nenorėčiau sutikti tai su tuo prioritetu konservavimu arba to žvilgsnio nukreipimo į praeitį, todėl, kad ji yra garsi, garsi metafora eiti į priekį, žiūrint atgal, tai vat šita kažkokia nepatogi eisena tokia, kai eina į priekį ir žiūrim atgal. Man atrodo, kad čia vis dėlto pasireiškia ir mes turime suprasti, kad ir lietuviškumas ne, ne lieka tas pats visą laiką ir ir dabar galima numatyti tokią ateitį, kai nereikės ar nebus dvikalbiškumo.

SPK_1
Manau, kad tikrai ne ir šia prasme tas anglų kalbos.

SPK_1
Spaudimas ir veržimasis jisai tiktai stiprės. Dabar klausimas, ką su tuo daryti, kokiu būdu elgtis su ta banga? Tai vienas būdas yra mūryti kažkokia siena, kuri neleistų bangai atstumtojo kažkaip, bet man atrodo, kad dabartiniame pasaulyje sienų mūrijimas yra akivaizdžiai neurotinio veikla tokia todėl, kad tai tai yra neįmanoma.

SPK_1
Vietoj to reikalingi kažkokie trigeriai, kurie nu paprasčiausiai sakant, vertimai reikia išversti viską. Tai, jeigu nori, kad žmonės galėtų bakalauro ir magistro studijas, kaip jisai sako turėti lietuvių kalbą, reikia, kad lietuvių kalba būtų tinkama šioms studijoms. Tai jeigu mes turim tokias žinias sritis, kuriose.

SPK_1
Tai neįmanoma, kurioje nėra lietuviškų tekstų, neišversta lietuvišku tekstu ir reikia ir reikia naudotis angliškais. Tai alternatyva nėra atsisakyti angliškų tekstų ir imti tai, kas yra lietuviška, nes tai reikštų susiję, matosi tautinės kultūros ir uždarymą, jos už užmušimą. Iš tikrųjų tą sieną užmokėjau ir viskas lieka viduje.

SPK_1
Grynas, bet bet užmūrytas tai čia man, rodos, nėra tokios alternatyvos. Deja, mes turime eiti į priekį, tai yra turi versti, išsiversti ir arabų kalbos praeitį, o ne kaip koranas atsirado. Tai buvo klajoklių beduinų, kaip sakoma kalba, bet per 100 metų vertimų dėka iš graikų pasisavino filosofiją.

SPK_1
Iš indų ir ir kitų kai kurių pasakas, pasakojimus, poeziją ir visa kita. Visa tai pasidarė arabų kalbos savastis ir tada jinai pasidarė galinga ir pajėgi viską įvardinti. Tai čia yra realus uždavinys, o ne išsaugojimas.

SPK_1
To, ką mes turėjome. Mes neturėjome, ir dėl to mums reikia įgyti taip, kad aš sakyčiau, kad mums turi rūpėti lietuvių kalbos ateitis, o ne jos praeitis.

SPK_2
Ir paskutinis klausimas, jūs esate nemažai rašęs apie korius ir korinę mūsų socialinės sanglaudos struktūrą, kuomet įvairūs sukūrei tarpusavyje nesikalba negirdi vienas kitų, nesupranta ir net nenori suprasti vienas kitų prielaidų ir šiuo konkrečiu atveju atrodo, kad yra taip grubiai tariant kalbininkų ir juos palaikančių kultūros žmonių korys.

SPK_2
Ir yra liberaliai mąstančių intelektualų, kuris, kai matau šią situaciją. Ar mes galime atrasti kažkokią bendrą kalbą bent vienas jungiančią prielaidą? Ar yra koks nors susikalbėjimo pagrindas čia vėl.

SPK_1
Jūs kažkaip specializuojantis sunkius klausimus uždavinėti čia. Iš vienas pusės, mes turime tą korinę struktūrą, bet taip pat turime suprasti, kad jeigu kalbam iš viso apie lietuvių kultūros, tokią dvasinę erdvę, jei taip galima išsireikšti, tai joje yra skirtingi sluoksniai ir tuose skirtinguose sluoksniuose struktūra yra nevienoda. Tai yra populiariosios kultūros klodas, kuris yra, galima sakyti, universalus lietuviškam, koreguoti visus supranta, su visais kalbasi.

SPK_1
Kokia nors barų kultūra kas nors yra nekvestionuojamas dalykas? Visų visų pripažįstamas ir daugybė kitų kasdienybės ir malonumo ir mėgavimosi siekia vartojimo, visuomenės viskas, viskas tvarkoj, visi su visais kalbasi ir susipranta, ir kalba visiems yra bendra ir, o kai mes palikom aukščiau, prasideda korinė struktūra, tai vat iš tikrųjų, kaip jūs sakote, kalbininkai kalbotyra paskui intelektualai. Aš manau, kad jaučia yra įvardinimas tos iš tikrųjų korinio struktūros, kurių niekas su niekuo nesikalba arba labai menkai kalbasi, bet, pavyzdžiui, nu aš pažįstu kalbininkų, aš nemanau vis dėlto, kad šitie valstybinei kalbininkai jie atstovauja kalbininkus apskritai.

SPK_1
Čia kažkoks keistas. Dar vienas mūsų politinio gyvenimo toks mechanizmas. Mes su jumis kalbėjome apie politinių galvosena.

SPK_1
Tokį spektrą maždaug liberalai, konservatoriai ir nu, sakykim, postą komunistai. Na, bet dar yra kitas sluoksnis, biurokratija, šitos neturime pamiršti ir dabar, žiūrėkit, kokiu būdu keistu funkcionuoja, kai kalbininkai neva savo atstovą vienas kurį nors pasiūlo arba kad valdžia jį pasirenka iš kalbininkų, tai tada įvyksta toks keistas dalykas. Žmogus iš mokslininkų tampa viršininku, o tai yra esminis skirtumas, pas mus ir ne tik kalbotyros, bet ir kokią medicinoje, pavyzdžiui, reiškia ligoninės direktorius ir gydytojas, tai yra skirtingų kastų, galima sakyt atstovai.

SPK_1
Tiesiog viskas ir atlyginimai, ir požiūriai, ir ir taip toliau, ir taip toliau. Tai vadinasi, esminis skirtumas. Kokiu būdu iš kalbininkų atsiranda kalbinis viršininkas vat čia man, rodos, yra esminis dalykas, ir tada jau tas susikalbėjimas, apie kurį galvojame.

SPK_1
Jis jis darosi neįmanomas, kadangi ten ten jau kiti mechanizmai.

SPK_2
Veikia arūnai. Ačiū jums labai už pokalbį ačiū.

SPK_2
Akivaizdu, kad apie lietuvių kalbos kontrolę ir norminimą reikia kalbėti ir toliau šioje postsovietinių nuosėdų kupinoje srityje mąstymo pokyčiai labai lėti, bet pamažu vyksta. Tai rodo kalbos prievaizdų ir inspekcijų viršininkų. Naujausi tikinimai esą niekas jau nieko nedraudžia, net jei tai tik dalinė.

SPK_2
Tiesa, pats retorinis pokytis jau šį tą reiškia LRT klasikos klausytojams. Noriu priminti, kad šiandien studijoje svečiavosi ir savo įžvalgomis dalinosi filosofas, Vilniaus universiteto profesorius arūnas sverdiolas savo ruožtu noriu pranešti, kad ši tarp praeities ir ateities laida yra paskutinė. Ačiū jums mieli klausytojai, kad šiuos trejus su puse metų buvote kartu klausėtės, dalinotės labai vertingų grįžtamuoju ryšiu

SPK_2
Siūlyti idėjas, temas ir pašnekovus ačiū visiems pašnekovams, LRT kolegoms ir kolegoms, be kurių didelio indėlio laida nebūtų buvusi tokia, kokia buvo. Tikiuosi, kad radijo eteryje dar susitiksime. Tiksliau, susi girdėsime ateityje, o dabar, jeigu taip galima sakyti, išeina kūrybinių atostogų, reikia atsišviežinti šį bei tą paskaityti ir parašyti, o vėliau galbūt gims ir nauja laidos viziją.

SPK_2
Visiems linkiu gražių ir jaukių švenčių, o taip pat sėkmingų, įkvepiančių naujųjų metų, visus tarp praeities ir ateities įrašus galite bet kuriuo metu susirasti ir pasiklausyti laidos archyve LRT radijo tekoje sudie

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *