„Edvinas Jusys paklausė: Kokios penkios pagrindinės Lietuvos bėdos? Pagalvojau, mano atsakymas gali būti įdomus ir jums.
1. Demografija, arba „išsivaikštanti Lietuva“. Tauta išmiršta tiesiogine to žodžio prasme. Kartu tęsiasi emigracija, tik keičiasi jos pobūdis – postkolchozinius vargo emigrantus kurie važiavo pomidorus auginti ir žuvis skusti, keičia europiniai sėkmės ir neatsakingo gyvenimo ieškotojai (studentai, įsitvirtinę profesionalai, nuotoliniai darbuotojai). Auga vidinė emigracija, jaunimui po studijų liekant Vilniuje, susinanti provinciją fiziškai, skaldanti visuomenę dvasiškai, kurianti „Dvi Lietuvas“. Valdžia net nebando šios problemos spręsti (vienintelis kažkada pabandė Kubilius su 2V ir motinystės išmokomis, bet ilgai netruko), nes ją maitina ne nykstantys Lietuvos mokesčių mokėtojai, bet:
2. Dyki ES pinigai, arba „fondososinimas“. Moksliškai tai vadinama renta – t.y., pinigais, kuriuos valdantieji be pastangų gauna iš gamtinių ar išorinių šaltinių. Daugiausia ištyrinėta yra gamtinės rentos įtaka politikai, rasta labai aiški sąsaja tarp pajamų iš naftos ir dujų dalies valstybės BVP ir vienokių ar kitokių autoritarinių valdymo formų, nes valdantiesiems nėra reikalo vystyti ekonomiką, nes pinigai patys plaukia, o jų perskirstymas leidžia valdyti didesnę ar įtakingiausią (dažnai ir vieną, ir kitą) visuomenės dalį. Tačiau ES pinigai yra tokia pati renta, tik ne gamtinė, o politinė, kasdien vis labiau mokama už aklą sekimą nurodymais tiek iš „Briuselio partkomo“, tiek kitų finansiškai ar karine galia įtakingų užsienio veikėjų. Iš to plaukia:
3. Pigi valdžia, arba „okupacinė administracija“. Menkas teisėtas atlygis už politiko darbą, augantis privatus verslas ir atsivėrusios galimybės įsidarbinti ES institucijose lemia, kad politiko ar valdininko karjerą vis dažniau renkasi tie, kurie turi didelių norų, bet neturi didelių gabumų. Kelias į valdžios aukštumas veda per pataikavimą viršininkui, nesvarbu, kuriame kabinete jis sėdėtų – Kalabibiškių savivaldybės, ministerijos Vilniuje ar Komisijos Briuselyje. Negalvok, daryk, ką lieptas, nelįsk, kur neprašytas, kalbėk „kaip reikia“ ir būsi išganytas stabiliomis pajamomis nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų ir kasdien vis didesnėmis galimybėmis susikurti pilkų pinigų srautą. To pasekoje valdančiųjų intelektas ir valdymo gebėjimai per pastaruosius 35 metus tragiškai krito, teigiu tai drąsiai, esu iš arti matęs ir bendravęs su visais svarbesniais politinės klasės atstovais. Taip, žiniasklaida irgi valdžia, gerai matome, ką su ja padarė Viešinimo lėšos.
4. Valdančiosios klasės uždarumas arba „korupcija“. Atkreipkit dėmesį, kad pagrindiniai galios žaidėjai jau 35 metus iš esmės tie patys, kilę iš Atgimimo laikų valdančiųjų komunistų ir opozicinių sąjūdistų. Jie keičiasi vietomis, bet įtakos pozicijose švysčioja vis tie patys veidai, arba tų veidų atžalos.
Ar žinot, kad Radvilės Morkūnaitės mama per Sąjūdžio suvažiavimą vilkėdama tautiniu kostiumu sėdėjo Vytauto Landsbergio dešinėje? Šeimos draugai. Brazausko dukros, anūkės, jų sutuoktiniai iki šiol sočiai minta iš verslų, į kuriuos plaukia biudžetiniai ar fondiniai pinigai, kuriuos jau tris dešimtmečius tvarko vienas ir tas pat Adolis G. ir jokie antikorupcinių komisijų, prokurorų, žurnalistų tyrimai jam nė motais. Nes tvarko vienos iš valdančiųjų šeimų pinigus.
Dar sovietinio Vilniaus Universiteto profesoriaus sūnus, fizikos doktorantas Andrius Kubilius kelią į Europos Komisiją pradėjo Sąjūdžio mitingų apsaugoje. Raimundo Lopatos tėvas, kaip rašė sovietinė enciklopedija, „pokaryje kūrė tarybų valdžią“ Dauguose, jei tiksliau, buvo vietos komunistų ir stribų vadas. Ketvirtį amžiaus Lietuvos žiniasklaidoje dominavo „Lietuvos Ryto“ koncernas, kurio akcininkai iki šiol – Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Centro Komiteto nariai. Vėgėlės tėvas – buvęs Lietuvos Komunistinio Jaunimo Sąjungos Reikalų tvarkytojas (toks pareigybės pavadinimas). Pranas Kūris – sovietų okupuotos Lietuvos „teisingumo ministras“, Komunistų Partijos Centro Komiteto narys, sūnus Egidijus Kūris – laisvos Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas.
Tapino tėvas – sovietmečiu aktyvus komunistas, propagandistas, po Atgimimo – LRT vadovas ir pirmasis Soroso fondo finansuoto Žurnalistikos instituto vadovas. Tapinas – politinis aktyvistas, Laisvės TV vadovas, gaunantis šimtatūkstantines išmokas tiek iš Vyriausybės, tiek iš Soroso fondų.
Tai tik ryškiausi pavyzdžiai, kaip grybai styrantys virš po samanomis plytinčios grybienės, kuri, net dešimtį grybų nupjovus, netrunka atauginti naujus. Todėl žmonės ir sako, kad „valdžioje vis tie patys“, „visi vagys“, „korupcija“. Nors politologijų nesimokė, bet esmę pagauna gerai. Toji valdančiosios klasės grybienė ir lemia, kad saviškiai, nors viešumoje tarsi mirtinai susipykę, kritinėse situacijose visada palaikys vienas kitą. Kova tarp jų vyksta tik dėl valdomų lėšų dalies, nes visi žino, kad rinkimai ateina ir praeina, o valgyti reikia visiems, nes jeigu pradėsi rauti grybienę, netruksi pats likti be syvų. Per tris dešimtmečius sustabarėjęs valdančiųjų luomas tai gerai suprato ir iš tikrųjų nekenčia tik tų, kurie jiems svetimi, minta ne iš biudžeto ir ne iš fondų, o iš savarankiškai uždirbtų pinigų. Kas sieja visus Lietuvos politinės klasės enfant terrible – Uspaskichą, Paksą, Karbauskį, Matijošaitį, Vėgėlę, Žemaitaitį? Jie visi daugiau ar mažiau pasiturintys ir pinigus užsidirbo versle, ne valdiškose pozicijose. Jie grybienai svetimi, nesuprantami, gabesni, nepriklausomi, todėl mirtinai pavojingi.
5. Bėdos masto nesupratimas ir iš to išplaukiantis nesuvokimas, ką daryti. Švietimo ir sveikatos apsaugos bėdos ne dėl mažų mokytojų ir gydytojų atlyginimų. Keliai duobėti ne dėl pinigų trūkumo. Teismai ilgai ir kartais neteisingai teisia ne dėl kyšius imančių teisėjų. Elektra dingsta ne dėl Igničio akcininkų ir t.t. Taip, atlyginimai maži, teisėjai vis dar ima kyšius, kelininkai vagia pinigus, energetikai plėšikauja vidur dienos. Bet tai ne bėdos, o bėdų pasekmės.
Lygiai neteisingas įsivaizdavimas, kad viską galima pakeisti greitai, reikia tik „teisingus žmones“ į valdžią paskirti. O kas paskirs? Gal Briuselis, kaip anksčiau Maskva? Panašu, kad taip galvojančių nemažai. Tik Briuselyje tokios pačios bėdos, tik mums dėl mūsų provincialumo to nesimato.“