„Mokslininkai šiandien vis dar nesutaria, kodėl dalis lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui. Ją sąlygoja ne tai, kad ilgimasi represijų, tremčių ir okupacijų. Veikiau nostalgiją kelia sovietinės modernizacijos projektas ir pažadas – fabrikų ir įmonių statymas, socialinis stabilumas, „pramonės estetika“. Retas kuris anuomet tikėjo sovietine ideologija (marksizmu-leninizmu), tačiau svarbus buvo pats modernėjimo ir pažangos mitas, įprasminęs pokario sunkumus ir sudėtas aukas. Tuo tarpu posovietinė transformacija daliai žmonių siejasi su darbų, statuso ir stabilumo praradimu, aiškių hierarchijų išnykimu, ateities vizijos išblukimu.
Oficialusis valstybinis naratyvas posovietinę transformaciją regi tik kaip išsilaisvinimo, grįžimo į Europą istoriją. Kodėl verta suteikti balsą kitokiems visuomenėje egzistuojantiems naratyvams ir prisiminimams? Ar naratyvų įvairovės pripažinimas turėtų modifikuoti oficialųjį pasakojimą? Kaip toks suprobleminimas įmanomas dabartinio karo kontekste? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjais prof. Aine Ramonaite, dr. Liucija Vervečkiene ir Pauliumi Vijeikiu.
Ved. Simas Čelutka“
49:55
Simas Čelutka
„– ar teisingai suprantu paties mintį kad tai kad dabar kol kas dar nėra atsiradę tokie labai nežinau galingi ir nuoseklūs populistiniai lyderiai kaip sakykime orbanas vengrijoje tai neturėtų mūsų kažkaip labai guosti nes pats tas nuotaikų aruodas visuomenėje egzistuoja tiesiog dar neatsirado kam taip kažkaip tikrai paimti ir labai efektyviai tai pajungti politiniais tikslais kažkokiais ar ne
Ainė Ramonaitė
– galima ir taip žiūrėti bet aš tai linkusi žiūrėti į mūsų visuomenę su pasitikėjimu ir man atrodo mes labai dažnai nurašom kažkaip keistu būdu ir ypač politikai linkę keistu būdu nurašyti visuomenę kaip kažkokią ten neprotingą ar kažkaip neteisingai besielgiančią ir kažkokios propagandos maždaug paveiktą ar dar kažkaip mano ilgamečiai tyrimai nu vis dėlto tikrai daug tekę tyrinėt lietuvos visuomenę ir kokybiniais ir kiekybiniais metodais man suteikia kažkaip pagrindo pasitikėti mūsų visuomene jinai turi labai daug sveiko proto tokio nežinau iš kur iš ar iš to tokio agrarinio dar kažkokio gyvenimo būdo ar ateina vis tiek to sveiko proto tikrai dar ir kažkaip per kartas ir iš tarpukario ir yra vis tiek tas toksai dažnai kai mes kažkaip žiūrim taip vat blogai į visuomenę tai mes nematom visumos mes paimam kažkokį vieną teiginį arba ten nežinau kažkokį paplitusį naratyvą kad ir pavyzdžiui apie tą kad ten landsbergis sugriovė kolūkius ane ten ir pradedam iš jo ten šaipytis ar kažką bet mes nepasižiūrim giliau ką žmonės turi omeny ir nepasižiūrim giliau nei į tą tikrovę nei į tai kaip jie ją pasakoja nei į tą visumą sakykim tų nuostatų o kai pasižiūri vat kokybiniai tyrimai tuo ir geri kad jie leidžia nu tu vis tiek tu su žmogum jeigu dvi valandas kalbiesi tai tu jau perpranti vis tiek tą matymą ir mąstymą ir man atrodo kad čia nereikia demonizuoti jokiu būdu kad net ir tie žmonės kurie iš tikrųjų ir pasakoja apie tuos sugriautus pavyzdžiui kolūkius arba ten fabrikus ar kažką jiems užtenka ir sveiko proto ir patriotiškumo ir meilės lietuvai ir jie nėra jokie ten parsidavę žodžiu rusijai ar panašiai tai tiesiog reikia daugiau empatijos daugiau pasitikėjimo savo pačių žmonėmis ir daugiau tokio vat susikalbėjimo ir susitaikymo tarp tų skirtingų naratyvų ir man atrodo tai išeitų lietuvai tikrai į naudą ir atsparumas mūsų ir nacionalinis saugumas nuo to tiktai padidėtų o ne sumažėtų“