Žymė
https://50000.lt/tag/
2025-11-12
„Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad objektams ir idėjoms sugeba priskirti simbolius, nustatyti tarp jų ryšius ir naudotis jais prasminame lygmenyje. Tai skirtumas tarp sintaksės (simbolių naudojimo taisyklės) ir semantika (simbolių prasmė). Žmogus turi gebėjimą kurti simbolius. Tuo tarpu gyvūnas geba tik reaguoti į simbolius. Mokydami matematikos mes persistengiame lavindami gebėjimą manipuliuoti simboliais ir mažai skiriame laiko aiškinti simbolių prasmę. Jei daugiau kalbėtume apie matematinę prasmę, taI vengtume tais pačiais simboliais žymėti skirtingus objektus.“
2025-11-25
„Tikrai tikimės, kad artimiausiu metu mes galėsime tikėtis tam tikrų rezultatų“
Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas.
„1) Tikrai 2) tikimės, kad 3) artimiausiu metu mes 4) galėsime tikėtis 5) tam tikrų rezultatų“
Tikimės, kad galėsime tikėtis – kažkada kažko. Tikrai.
https://www.lrt.lt/mediateka/video/panorama?episode=2000567148 (nuo 11:55)
„Kvailos taisyklės ir vėl mums surišo rankas
Bet kas, jei ne tu ir ne aš, sugalvojo tokias
Žodžiai beprasmiškai skaudina, kai juos girdi
Bet tu paklausyk, ar ne pats tik tokius juos tari
Priedainis:
Mano meilė laisva
Aš atidaviau ją
Mūsų laukia dangus
Vandenynas platus
Kartais tu nori sugriauti kitų svajones
Bet kas, jei ne jie tau padėtų pasiekti tavas?
Ir jei vieną rytą staiga atsivertų dangus
Ar tu išlydėtum mane pro savo vartus?
Aš vieną dieną surasiu, kur mano namai
Ir nors mano kelias vingiuotas, bet veda tenai
Ir mums bus taip gera arti, kad užmiršim save
Nes viskas, kuo tu taip tiki, vieną kart bus tiesa“
https://dainutekstai.lt/r80/andrius-mamontovas-meile-laisva.html
2025-11-24
„Valstybė visada turi pavardes. Reikėtų pradėti nuo to…“
Kur valstybė, ten organizacija; kur organizacija, ten funkcijos; kur funkcijos, ten galios; kur galios, ten pareigos; kur pareigos, ten ir atsakomybė.
Kur atsakomybė?
2025-11-24
„Gerbiams Raimondas Kuodis seniai sake,kad reikia 2 agentu Valios ir Galios“
2025-11-25
„Tai gali būti paskutinis kartas, kai Andrius Bielskis rašo viešai. Tai gali būti paskutinis kartas, kai jį sutikusi kokia nors kultūringa kultūros atstovė nepereis kiton gatvės pusėn. Tokia štai ta mūsų demokratija – arba tu su gero skonio, moralia ir išsilavinusia banda arba tu, cituojant mūsų tautos “lyderį”, kalbantį apie dvi Lietuvas – šunaujos atstovas.
Šį kultūros atstovų (reiškinys jokiu būdu neapsiriboja jais) “demokratiškumą” esu ne kartą patyręs savo kailiu – ar dėl atsisakymo smerkti humusą ar dėl to, kad kvestionavau mitologinį JAV altruizmą – po kuriuo nuo pat pradžių slėpėsi ir JAV interesų ausys – Ukrainos kare. Kvestionuoti griežtai draudžiama. Tai – antivalstybiška (ką tai išvis bereikštų).
Kultūros protrestas nuo pirmos minutės man atrodė kaip protestas prieš prastą skonį ir už gerą skonį atstovaujančią opoziciją. Ir bebrai, ir dešros – paskandins mūsų kultūrą, kuri, suprask, iki jų išgyveno aukso amžių. Nekompetetingasis NA ministras tikrai nebuvo geras pasirinkimas, bet jis tik reflektavo Lietuvoje VISŲ VALDŽIŲ suteiktą svarbą kultūrai ir ją atstovaujančiai ministerijai – paskutinė. Kaip etikos pamoka mokykloje į kurią eini tik pailsėti nuo tikrų pamokų.
Ar iš tikrųjų kultūra iki Ignoto, iki dešros ir iki bebrų išgyveno aukso amžių? Ar apie tai nors puse žodžio užsimena protestuotojai? Kaip viena koja kultūros bendruomenės narys, galiu paliudyti visiškai priešingą situaciją. Situacija kultūros sektoriuje jau seniai siaubinga.
Projektinis finansavimas, dirbančiųjų pagal individualią veiklą socialinių garantijų nebuvimas (lyg mes apskritai nedirbtume ar nemokėtume mokesčių – užribyje) ir švogerinė/chebrų finansavimo kultūra – jei esi jos narys, tai finansavimą, tikėtina gausi – nemažą dalį kultūrininkų laiko nuolatiniame nesaugume, kuris veikia it metadono dozė narkomanui. Gyvenimas nuolatiniam nesaugume nuo injekcijos iki injekcijos.
Šis gyvenimas nuolatiniame nesaugume yra viena iš priežasčių, kodėl dažną kultūros atstovą per dažnai sutiksi už kažkelinto bokalo bare. Jie tai vadina socialumu, bet ar už šio nesislepia gilesnė problema – noras turėti stabilias pajamas, NAMUS, šeimą. Bankai paskolos individualiems veiklininkams neduos, LATGA skirs pinigus sunkiai gyvenančiam mamontovui (ar jo atitikmeniui), kad šis išleistų dar vieną albumą, o į chebrą dar nepatekusiam ir projektų rašymo ar patriotinių temų neįvaldžiusiam kultūrininkui beliks eit “socializuotis” ir taip tildyti su amžiumi vis labiau dūzgiančias mintis apie savo lizdą, savo šeimą, apie ateitį.
Kultūros protestai apie šią temą kažkodėl (Andrius puikiai paaiškina, kodėl) nutyli. Situacija ta pati, kaip atėjus į Vilniaus barą, kuriame tau įpila mažą bokalą už septynis euriukus ir tu lyg norėtum išsižiot ir sakyt WTF!?, bet imi ir patyli, nes negi imsi ir garsiai prie visų pripažinsi, kad esi biednas. Apie pinigų trūkumą juk kalba tik runkeliai – BVP auga, gyvenimas gerėja, o dar ir saugumui juk dalis tų eurų, mums sako, nueina. Geriau patylėti – ir vardan ekonomikos, ir saugumo, ir tam, kad neatrodytum silpnas.
Ironiška ir apmaudu, kad apolitiškumu save tyla dėl genocido Palestinoje teisinusi bendruomenė staiga tapo politiška. Politiška ji buvo visuomet, nes tariamas apolitiškumas yra rėmimas esamo neoliberalaus/konservatoriško status quo. Po tariamai apolitišku temų pasirinkimu visuomet kyšo liberalizmo ausys. Menas turi kalbėti apie žmogaus patirtį. Ne tik žmogaus, esančio hermetiškam kultūros bendruomenės burbule, bet, ypač, už jo.
Žemaitaitis. Paklauskime paprasto, politikoje bene svarbiausio klausimo – cui bono. Atmetus akivaizdų atsakymą, kad tai jis pats, lieka mažiau akivaizdūs, bet ne ką menkesni – izr ir liberal-konservatoriai. Ir vieniems, ir kitiems jis yra Dievo dovana. Vieni pelnosi iš mitinio antisemitizmo augimo ir taip temą nukreipia nuo savo nusikaltimų, kiti jį naudoja, kaip pleištą paneigti demokratinius rinkimų rezultatus (kad ir kaip jie mums nepatiktų). Kaupinis savo post’uose, kuriuos Masteikaitė siūlė netgi įtraukti į mokyklų mokymo programas, savo retorika iš esmės grasina sausio 6-ąja.
Toks antidemokratinis demokratijos gynimas man sukėlė dejavu iš mano trejų metų praleistų Turkijoje. Po nepavykusio karinio perversmo prieš sultoną Erdogan, dešimtys tūkstančių jo rėmėjų kelias savaites kasnakt rinkdavosi miestų aikštėse “saugoti demokratijos”. Tuo tarpu sultono šunys – jo privati armija dar kitaip žinoma policijos vardu – areštavo dešimtis tūkstančių opozicionierių ir taip palaidojo bet kokias demokratijos sugrįžimo prošvaistes.
Feisbukas prieš kelias dienas išmetė senelio sūnaus įrašą apie dvi Lietuvas. Jis teigė, kad visuomet egzistavo dvi Lietuvos, bet anksčiau kartais jos (jo tėtis ir Brazauskas) susitikdavo prasieiti parke vardan tos bendros Lietuvos. Taip kalba “tautos lyderio” sūnus. Taip visuomet kalbėjo ir jo tėtis. Nuo kada lyderio funkcija yra skaldyti? Kaip galima kurti sveiką ir išorinėms jėgoms atsparią visuomenę, jei yra teigiama, kad yra dvi Lietuvos – ta kultūringa ir ta šunauja/vatnikai/bebrai/dešros ir t.t. Tokia “lyderystė” yra dovana bet kuriai išorinei jėgai. Tokia retorika yra lygiai toks pat visuomenės skaldymas, kaip ir Žemaitaičio ultrasupergreiti fact-free pezalai.
Čia vėl ateina Turkijos dejavu. Turkijoj vatnikų nėra. Ten visi skirstomi į baltuosius ir juoduosius turkus. Baltieji – išsilavinę, kultūringi, modernūs, sekuliarūs, liberalūs, geriantys alkoholį, turintys šunis… Juodieji – konservatyvūs, tradicionalistai, religingi, neišsilavinę, atsilikę. Aplinkybės taip susiklostė, kad daugiausiai laiko leisdavau su baltaisiais. Kai nuvykdavau į juodųjų rajoną Stambule ir vėliau pasakodavau apie tai baltiesiems – šie su pasibjaurėjimu klausdavo, kokio velnio ten vykau. Juk neverta. Baltiesiems Stambule priklausė ir rajonai, kuriuose gyvenau – ten ūžė barai, merginos vaikščiojo rodydamos daug nuogo kūno, buvo daug rūšinės kavos kavinių. Žodžiu – ten buvo laisvė, ten buvo vakarai.
Staiga vieną liepos dieną užgriuvo nevykęs ir nepavykęs karinis perversmas ir Turkija galutinai pasuko kita kryptimi. Baltieji, apsiginklavę rūšinės kavos puodeliais, piktinosi. Nebe viešai, nebe soc medijoj, bet vis tyliau. Nes piktinis viešai jau buvo pavojinga.
O gal vietoj rūšinės kavos puodelio ir savo atseit vakarietiško burbulo reikėjo tiesiog nueiti į juodųjų turkų rajoną, atsisėsti vietinėje kavinaitėje su paprastos turkiškos kavos puodeliu ir KALBĖTIS, KLAUSYTI, IŠGIRSTI.
Situaciją Turkijoje puikiai apibrėžia šis posakis – Turkijos opozicija (liberalūs, sekuliarūs, modernūs – tie baltieji) yra demokratiška tik tada, kol ji yra opozicijoje. Turkijos sultonas, kaip ir oranžinis, kaip ir Žemaitaitis, savo galią semiasi būtent iš to, kad kultūringieji atsisako išgirsti runkelius. Dėl to, kad kultūringieji verčiau galvas guldo už milijardierių interesus (nes patys svajoja tokiais tapti?), o ne už jiems daug artimesnių (ir finansine ir bet kuria kita prasme) runkelių.
Pabaigai – pacituosiu Andrių:
„Pagrindinė mano tezė paprasta: kultūrinės bendruomenės protestai (savo idėjomis, retorika ir turiniu) įkūnija Lietuvoje įsitvirtinusią ideologinę-kultūrinę hegemoniją, ją palaiko ir jai tarnauja. Tai „moralinės daugumos choras“, kuris taip noriai transliuojamas vyraujančios žiniasklaidos. Šio kultūrinės hegemonijos choro turinį geriausiai nusako Kristinos Sabaliauskaitės teiginys, kad kultūros atstovų streikas – tai „mūsų“ sausio 13-oji. Jos teiginys suponuoja, jog „mes – tai sąjūdis“, o štai ana pusė – išdavikai, antivalstybininkai, jie prieš tautą ir jos kultūrą, jie tokie patys, kaip tankais važiuojantys rusų okupantai, dėl jų kultūra krenta į bedugnę, ji ritasi į Rusijos glėbį. Kultūrinės hegemonijos turinio potekstė elementari, ir ji suvedama į teiginį „Nemuno aušra“ yra blogis“, vadinasi, pagal implikaciją – tie, kurie už juos balsavo, – tai „šunauja“! (Net jei šią implikaciją protesto dalyviai garsiai neigia).“
Lietuva yra viena. Kitaip mums galas. Neklausykit tų, kurie ją bando perskelt į dvi. Ar tai būtų Žemaitaitis, ar senelis, ar jo sūnus, ar anūkas, ar Kaupinis ar dar velniaižinkas. Lietuvą padaryti viena yra kiekvieno mūsų kasdienė užduotis.
Tą ir reiškia žodis VISUOMENĖ. Jis, akivaizdu, gimęs iš žodžio VISI.
* nuoroda į Andriaus straipsnį komentare.“
2025-11-24
(„Andrius Bielskis, filosofas, Kauno technologijos ir Mykolo Romerio universitetų profesorius“)
Didelė visuomenės dalis iškeis laisvės iššūkius į saugumo komfortą.
„Sorge, aber sorge nicht zu viel, weil es wird, wie Gottes es will.“
Nereikia jaudintis dėl dalykų, kurių negali pakeisti.
2012-06-26
„Planuok kaip nori, ziurek kaip bus“
http://maliboo.livejournal.com/1263090.html (nebeveikia)
„If you don’t pay the price for success, you’ll pay the price for failure.“
https://www.goodreads.com/quotes/8050479-if-you-don-t-pay-the-price-for-success-you-ll-pay
↑
„Whatever you do, you pay a price. And if you don’t do it — you still pay a price.“
„Ką bedarytum, moki kainą. O jei nedarai – vis tiek moki kainą.“
Moki visada.
„* Kiekvienas pasirinkimas turi kainą.
* Kaina egzistuoja ir veikiant, ir neveikiant.“
„Jėga be laisvės ir teisingumo yra tik smurtas ir tironija. Teisingumas ir laisvė be jėgos yra plepalai ir vaikiškumas“
http://urvas.wordpress.com/2010/08/12/ir-vel-apie-pilsudski
Perskaityta 2010-08-13.
2025-11-21
„Sveiki, pasidomėjęs rinka supratau, kad baldų gamybos kainos ir terminai tikrai neatitinka visų lūkesčių. Pradedu gaminti baldus (šiuo metu mokausi ir gaminu sau), greitu metu ieškosiu kas linkęs būtų patikėti užsakymą man. Kokybei įsivertinti galėsit užsukti arbatos😅☕️ Šiuo metu galiu padėti Jums su projektavimu, gamybiniais ir/ar surinkimo brėžiniais (4+ metų patirtis). Labai preliminarūs pavyzdziai asmeniniam naudojimui⬇️“
https://www.facebook.com/groups/2014532742154175/?multi_permalinks=4220868564853904
Sistemos yra stabilesnės, atsparesnės, tolygesnės ir inertiškesnės, nei mums, emocijų varomoms būtybėms, atrodo.
Tiek Žemės planetos klimatas, tiek nedidelės Rytų Europos valstybės vyriausybė.
Nelabai daug kūrybos, bet užtat kiek juodo darbo ir užsispyrimo dėl trumpalaikių abejotinos vertės laimėjimų. Lietuviška.
2025-11-22
„Aš turiu labai griežtą požiūrį “atsidėkojimo medikui” klausimais. Dabar, kai visi žinot, kas aš esu, jaučiu dar didesnę pareigą prieš save netapti hipokrite ir laikytis savo įsitikinimų. Ir pati niekam nesiūliau ir nesiūlysiu. Ir neimsiu.
Ne taip ir seniai, moteris, kuri kiek per jauna, kad tiktų man į motinas, bet vyresnė už mane, protinga, mandagi, atneša man rafaelo. Aš, su išlavintu pinigų detektorium smegenyse, pamatau žalsvą spalvą per plastiką – ten pinigas. Raitomės kaip dvi gyvatės, imam dainuoti sutartinę “oj paimkit, ne, neimsiu, vai tai lylia, lelijumoj”. Dažniausiai pasakau – leiskit man turėti savo principus. Neimsiu! Ir žmonės nusileidžia.
Normalus žmogus. Ir ką, kitą dieną, kitu būdu, kitos spalvos pinigėlis, vėl ta pati lietuvių liaudies daina.
Išleidimo diena – butelis vyno ir saldainiai. Šokam kepurinę. Koridoriuj, ant visų akių. Paimkit, aš maldauju, paimkit, kaip tai negeriat, tai atiduokit kam nors, tik paimkit.
Tai šitie dalykai yra ne vien pas diedukus ir babytes, kurie kitaip nesupranta. Prieš metus sėdėjau bare ir man už nugaros už mane jaunesni žmonės visa gerkle aiškino užsieniečiams, kad Lietuvoj negausi nieko iš mediko, jei neįkiši jam pinigo į kišenę. Neatlaikiau, atsistojau, priėjau, ir paklausiau jų, kodėl jie meluoja. Aišku, jie ėmė purkštauti, kad negražu klausytis kitų, bet negražu yra šitaip elgtis. Korupcija nėra kažkas pamiršto, ji yra kiekvieną dieną, nuklausyta nuo tėvų, pakartota jų vaikų.
Mano pacientė nebuvo nei bloga, nei kvaila. Aš mačiau, kad ji tikėjo, kad ji privalo man duoti, o aš privalau paimti. Desperacija, neviltis, didžiulis konfliktas. Reikia atjaust, gi reikia atjaust!
Tik tokiais momentais jaučiuosi pažeminta. Kai nepaimi pinigo ir gauni už tą pinigą pripirktų niekam nereikalingų saldainių ar vyno, jaučiuos kaip spyna, kurią pacientas bando atrakint – ai, nepaėmė taip, tai gal kitaip reikia įkišt.
Ką tai iš manęs padaro? Gi taip šlykštu. Grįžti į kabinetą, žvengia visi, viskas gi girdėjosi. Negi aš neturiu teisės elgtis pagal savo sąžinę? Dar vienas kai kišo, o aš pasakiau “baikit”, tepasakė “ai, tai jūs tokia”. Nu, kokia? Durnė? Naivi? Vaikas? Gerai, tegul. Bet jei ateityje egzistuoju aš, kuri paėmė kyšį iš žmogaus, tikiuosi tas žmogus iš ateities mes mediciną iš viso.“
„Iš pradžių atsirado žmogus, kuriam rūpi.
Rūpi problema, kurios niekas kitas nematė – mūsų vandentvarkos įrenginiai ir teritorija buvo absoliučiai nesaugoma. Ateini, įpili kažko ir žiūri kas vyksta. Absoliutus single-point-of-failure.
Ir pradėjo jis visus judinti. Visi bandė jį ignoruoti.
Pradėjo važinėti, filmuoti, rodyti kaip lengva tiesiog ateiti ir patekti prie vandens išgavimo vietų, kuriuos tiekia geriamą vandenį mūsų didmiesčiams. Siuntė tuos filmukus atsakingiems asmenims.
Važiuodavo dieną, važiuodavo naktį(aš iš baro ėjau namo, o jis važiavo tikrinti vandenvietės(ne, alkoholio negėrė 🙂 )) ir vėl rodydavo problemas.
Tačiau siuntė ne tik filmukus, bet pasiūlė ir sprendimus. Ir ne nominalius ant popieriaus, bet susėdo su tais, kuriems pradėjo rūpėti ir pradėjo nagrinėti, kokių tvorų reiktų, kokių kamerų, ką ir kur filmuoti, kokios apsaugos ant durų.
Kad viskas būtų logiška, paaiškinama, įperkama. Kad nebegalėtum sakyti – nesuprantu ko nori, neturiu pinigų. Jokių utopijų – o realus ūkiški sprendimai.
Zysdavo, užknisdavo, šantažuodavo, padėdavo – dirbo nuosekliai.
Ir dabar pradedame matyti to rezultatus. Negaliu pakomentuoti kaip atrodys kitų objektų apsauga, bet žinau, kad su vandentvarka viskas bus žymiai geriau nei buvo.
Dėkui ministrui, patvirtinusiam strategiją. Valdžios keičiasi, bet geros iniciatyvos išlieka.
Benas Švedas didžiulis dėkui už viską, ką darai.“