„A, – tarė jis. – Štai kodėl nieko negirdėti. Aš pats visas naujienas sužinojau šįryt anksti iš kelio meistro. O kodėl mes taip darom, Pilara?“ – paklausė jis mane.
„Reikia taupyti šovinius, – atsakiau. – Ir kad kiekvienas prisidėtų prie bendros atsakomybės“.
„Kad bent greičiau prasidėtų. Kad tik prasidėtų“. – Ir aš pasižiūrėjau į jį ir pamačiau, kad jis verkia.
„Ko tu verki, Choakinai? – paklausiau jį. – Čia nėra ko verkti“.
„Negaliu susivaldyti, Pilara, – sako jis. – Aš nieko nesu žudęs“.
Jeigu tu nematei pirmosios revoliucijos dienos mažame miestelyje, kur visi vieni kitus gerai pažįsta, tai tu nieko nematei. Ir tą dieną dauguma vyrų, stovinčių dviem eilėm išilgai aikštės, vilkėjo drabužiais, su kuriais dirbo laukuose, nes atėjo į miestą paskubomis, bet kai kurie, nežinodami, ką derėtų vilkėti pirmąją sąjūdžio dieną, apsirengė šventadieniais drabužiais ir matydami, jog kiti, taip pat ir tie, kurie puolė kareivines, vilki senais drabužiais, gėdinosi, kad ne taip apsirengę. Bet nusivilkti savo švarkų nenorėjo, bijodami, kad neprapultų arba kad jų nepavogtų kokie valkatos, todėl stovėjo prakaituodami saulėkaitoje ir laukė, kada viskas prasidės.

↑ 280 p.

ir po langais spiečiasi minia, ir visi šurmuliuoja, o paskui išgirdau riksmą, ir kažkas šūktelėjo: „Štai vienas išeina!“ ir tai buvo donas Benitas Garsija, miestelio alkaldas; jis vienplaukis išėjo pro duris, lėtai nulipo laiptais – lyg niekur nieko; įžengė tarp išsirikiavusių vyrų su spragilais – ir nieko. Praėjo pro du vyrus, keturis, aštuonis, dešimt vyrų – nieko, ir žingsniavo pro išsirikiavusius žmones, pakėlęs galvą, riebus jo veidas buvo pilkas, akys žvelgė tiesiai ir kartkartėmis žybčiojo į šonus, tačiau ėjo nesvyruodamas. Ir lyg niekur nieko.
Nuo vieno balkono kažkas suriko: „Qué pasa, cobardes? Kas yra, bailiai?“, tačiau donas Benitas lyg niekur nieko žingsniavo tarp eilių. Paskui pamačiau vieną vyrą, stovintį per tris žmones nuo manęs: jo veidas trūkčioja, jis kramto lūpas, o pirštai, gniaužiantys spragilą, net pabalę. Mačiau, kad jis žiūri į artėjantį doną Benitą, o šis eina sau kaip niekur nieko. Paskui, donui Benitui dar ne visai priėjus prie jo, tas žmogus taip aukštai užsimojo spragilu, kad užkliudė vyrą, stovintį šalia, ir trenkė donui Benitui į galvą iš šono, ir donas Benitas atsisuko į jį, žmogus tvojo dar kartą ir suriko: „Še tau, cabrón“*, ir dabar smūgis kliuvo į veidą, ir donas Benitas užsidengė veidą rankomis, ir tada visi ėmė kulti jį, kol jis pagriuvo, ir tas, kuris tvojo pirmas, šūktelėjo kitiems, kad padėtų, ir nutvėrė donui Benitui už marškinių apykaklės, o kiti paėmė už rankų ir nuvilko kniūpsčią skersai alėją prie skardžio krašto ir nusviedė į upę. O vyras, kuris tvojo pirmas, atsiklaupė ant skardžio krašto ir žiūrėdamas ten, kur jis nulėkė, šaukė: „Cabrón! Cabrón! Ak tu cabrón!“ Jis buvo dono Benito nuomininkas, ir jiedu amžinai pykosi. Buvo susiginčiję dėl žemės sklypo paupy, kurį donas Benitas iš jo atėmė ir išnuomojo kitam, ir šitas žmogus seniai jo nekentė. Jis daugiau nebestojo į eilę, o liko sėdėti ant skardžio ir žiūrėjo žemyn, kur nulėkė donas Benitas.

↑ 281–282 p.

„Tai aš einu, – pasakė donas Rikardas. – Geriau nebepasiruošiu. – Kai jis prakalbo, kunigas nenustodamas melstis palaimino jį, o kai jis atsistojo, palaimino dar kartą ir davė donui Rikardui pabučiuoti kryželį, ir donas Rikardas pabučiavo, o tada atsisuko ir tarė Pablui: – Geriau kaip dabar niekad nebūsiu pasiruošęs. Eime, tu pasmirdęs cabrón“.
Donas Rikardas buvo žemaūgis, žilas ir storasprandis ir vilkėjo marškiniais be apykaklės. Nuo jodinėjimo buvo klišas. „Sudie, – tarė jis klūpantiesiems. – Nesigraudinkit. Numirti – niekis. Bjauru tik, kad reikia mirti nuo šitų canalla* rankų. Nesistumdyk, – pasakė jis Pablui. – Nesistumdyk čia su šautuvu“.
Jis išėjo iš ayuntamiento, žilas, mažomis pilkomis akelėmis ir storu sprandu, ir atrodė labai mažutis ir piktas. Pasižiūrėjo į dvi kaimiečių eiles ir nusispjovė. Nusispjovė kaip reikiant, tirštai, kas tokiom aplinkybėm, kaip tu pats, Inglés, turėtum žinoti, pavyktų nedaugeliui, ir sušuko: „Arriba España!** Šalin tokią ir tokią Respubliką, ir dedu, atsiprašant, tą patį ant jūsų padermės!“
Ir kadangi jis įžeidė visus, jį užmušė labai greitai; ėmė daužyti, kai tik įžengė tarp eilių, daužė, kai, iškėlęs galvą, dar mėgino eiti, daužė, kol pargriuvo, ir kapojo pjautuvais ir dalgiais, ir visas būrys vyrų vilko jį prie skardžio krašto numesti į upę ir grįžo kruvinom rankom ir drabužiais, ir visi staiga pajuto, kad tie, kurie išeina iš rotušės, tikrai yra priešai ir kad juos reikia užmušti.
Iki pasirodė įniršęs donas Rikardas ir ėmė svaidytis užgauliais šūksmais, daugelis stovinčių eilėse, esu tikra, kažin ką būtų davę, kad tik nereikėtų ten stovėti. Ir jei kas nors būtų sušukęs: „Gana, dovanokim kitiems. Jie jau gavo pamoką“, esu tikra, kad dauguma būtų pritarę.
Tačiau donas Rikardas savo įžūlia drąsa padarė kitiems tikrą meškos paslaugą. Jis suerzino žmones, ir tie, iki tol tiktai be jokio noro vykdę pareigą, dabar aiškiai įniršo.

↑ 284 p.

ir kaip tik tada pamačiau tarpduryje doną Giljermą Martiną, tą patį, iš kurio krautuvės buvo paimti spragilai, piemenų lazdos ir medinės šakės. Donas Giljermas buvo fašistas, bet šiaip negalėjai pasakyti prieš jį nė pusės žodžio.
Tiesa, už spragilų dirbimą mokėdavo jis mažai, tačiau ir pardavinėjo juos pigiai, o jeigu kas nenorėdavo pirkti pas doną Giljermą, galėjo pasidaryti pats, ir tada kainuodavo tik medis ir oda. Jis buvo storžievis ir neabejotinas fašistas, priklausė fašistų klubui, sėdėdavo popietėm bei vakarais pintame krėsle priešais klubą, skaitydavo El Debate, duodavo nublizginti batus, gerdavo vermutą su selteriu ir valgydavo spragintus migdolus, džiovintas krevetes ir ančiuvius. Tačiau už tai nežudoma, ir jeigu ne dono Rikardo Montalvo keiksmai ir ne apverktina scena su donu Faustinu, ir ne apgirtimas po visų įspūdžių, aš tikiu – kas nors tikriausiai būtų sušukęs: „Tegu eina donas Giljermas ramybėje. Paėmėm jo spragilus. Paleiskit jį“. Nes mūsų miestelio žmonės yra tokie geri, kokie gali kitąkart būti žiaurūs, jie iš prigimties sąžiningi ir stengiasi elgtis teisingai.
Tačiau dabar vyrai sužiaurėjo, kiti pasigėrė arba apkvaito, ir visi buvo toli gražu nebe tie kaip tada, kai išėjo donas Benitas. Niekam gėrimas neteikia tiek malonumo kaip man, ir nežinau, kaip yra kitose šalyse, tačiau Ispanijoje, kai pasigeriama nuo ko kito, bet ne nuo vyno, žmonės esti itin bjaurūs ir elgiasi taip, kaip paprastai niekados nesielgtų. <...>
<...>
– Sakei, kad eilėse stovintys vyrai pasigėrė, – pasakė Robertas Džordanas. – Pasakok toliau.
– Girtumu to nepavadinsi, – pasakė Pilara. – Ne, jie dar toli gražu nebuvo girti. Bet tai buvo jau kitokie žmonės, nes, kai išėjo donas Giljermas, tiesus, trumparegis, žilagalvis, vidutinio ūgio, su marškiniais be apykaklės, stabtelėjo, persižegnojo, pasižiūrėjo tiesiai priešais save ir, nors be akinių silpnai matė, žengė pirmyn oriai ir ramiai, – jo išvaizda tegalėjo sukelti gailestį, tačiau kažkas aikštėje sušuko: „Čionai, donai Giljermai! Čia, čia, donai Giljermai! Čionai! Visos jūsų prekės pas mus“.
Jie taip įsilinksmino, šaipydamiesi iš dono Faustino, kad dabar net nebematė, jog donas Giljermas yra kitoks žmogus ir kad jeigu jau reikia jį nužudyti, tai greitai ir be pažeminimo.
„Donai Giljermai! – šūktelėjo kitas. – Gal pasiųsti, kad atneštų iš namų akinius?“
Donas Giljermas neturėjo savo namo, kadangi nebuvo turtingas, medinių įnagių krautuvėlė davė mažai pelno, ir fašistu jis tapo tik pamėgdžiodamas turtuolius. Be to, jis buvo fašistas todėl, kad turėjo religingą žmoną ir iš meilės jai pats pasidarė religingas. Donas Giljermas nuomojo butą ketvirtame name nuo aikštės kampo, ir, jam stovint ir žiūrint trumparegėmis akimis į vyrų eiles, dvi eiles, tarp kurių, žinojo, reikės pereiti, jo buto balkone sukliko moteris. Ji pamatė jį nuo balkono, ir tai buvo jo žmona.
„Giljermai! – šaukė ji. – Giljermai! Palauk, ir aš su tavim“.
Donas Giljermas pasuko galvą į šauksmo pusę. Moters jis neįžiūrėjo. Norėjo kažką pasakyti, bet neįstengė. Tada pamojavo ranka į tą pusę, kur šaukė moteris, ir žengė į tarpueilį.
„Giljermai! – šaukė ji. – Giljermai! O Giljermai! – Ji siūbavo visu kūnu, įsikibusi rankomis balkono turėklų. – Giljermai!“
Donas Giljermas dar kartą pamojavo į balso pusę ir iškėlęs galvą žengė tarpueiliu, ir jei ne veido spalva, nebūtum pasakęs, ką jis jaučia.
Tada kažkoks girtuoklis, stovintis eilėje, pamėgdžiodamas ploną, virpantį jo žmonos balsą, suspigo: „Giljermai!“, ir donas Giljermas puolė jį, nieko nematydamas, apsipylęs ašaromis, ir tas smarkiai trenkė spragilu jam per veidą, ir donas Giljermas, parblokštas smūgio, atsisėdo ir ėmė raudoti, bet ne iš baimės, ir girtuokliai puolė daužyti jį, o vienas užšoko raitas jam ant pečių ir daužė su buteliu. Po to daugel vyrų pasitraukė iš eilių, ir jų vietas užėmė girtuokliai, kurie lig tol šūkalojo patyčias ir nešvankybes po ayuntamiento langais.
– Mane pačią smarkiai paveikė Pablo susidorojimas su guardia civil, – kalbėjo Pilara. – Bjauru tai buvo, bet aš galvojau: jeigu taip reikia, tai taip ir turi būti, ir tenai bent jau nebuvo žiaurybių, o tik gyvybės atėmimas, kuris, kaip mes visi per šiuos metus patyrėm, nors ir koks yra bjaurus, tačiau neišvengiamas, jei norim laimėti karą ir išsaugoti Respubliką.
Kada atitvėrė aikštę ir vyrai sustojo į eiles, man šis Pablo sumanymas patiko, nors ir pasirodė keistas, nes žinojau, kad visa, ką turime padaryti, reikia daryti padoriai, kad nebūtų bjauru. Suprantama, jeigu žmonės turi nubausti fašistus, tai geriau, kad prie to prisidėtų visi, ir aš pati norėjau prisiimti dalį kaltės lygiai su kitais, panašiai kaip tikėjausi kartu su visais naudotis gerove, kai miestas bus mūsų. Tačiau po susidorojimo su donu Giljermu man pasidarė gėda ir bjauru, ir kai vieton tų, kurie pasitraukė protestuodami prieš dono Giljermo nužudymą, į eiles suėjo girtuokliai ir valkatos, aš panorau nebeturėti su visu tuo nieko bendro ir nuėjau į aikštės pakraštį, ir atsisėdau ant suolelio paunksmėj.

↑ 288–291 p.

Tada kažkas smarkiai tvojo girtuokliui spragilu per galvą, ir jis atvirto aukštielninkas, dar pasižiūrėjo į žmogų, kuris jam trenkė, ir išsitiesė šalia dono Anastasijo tarsi užmigęs. Žmogus daugiau jam nebetvojo, ir jis liko gulėti ten ir po to, kai, išvalę ayuntamiento, vyrai įkėlė doną Anastasiją į vežimą ir drauge su kitais vakare nuvežė prie skardžio ir kaip ir pirmuosius sumetė į upę. Miesteliui būtų buvę sveikiau, jeigu drauge būtų nusviedę ten porą trejetą dešimčių girtuoklių, ypač tų raudonom su juodu skarelėm; ir jeigu pas mus dar kada bus kita revoliucija, mano nuomone, juos reikėtų išnaikinti pirmučiausia. Bet tada mes to nežinojom. Sužinojom neilgai trukus.

↑ 297 p.

Autorius: Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)
Leidinys: Kam skambina varpai (For Whom The Bell Tolls) | Pasaulinės literatūros biblioteka | Vertė Povilas Gasiulis | „Vaga“, 1991