2026-03-16
„Kol ėjau gatve, pro mane pralėkė keli Bolto paspirtukai. Visi be šalmų. Per metus beveik niekas nepasikeitė, išskyrus tai – seniau tai buvo legalu, dabar jau nebe.
Bet nušokime į kitą temą, po to grįšime, nes jos susijungs tarpusavyje.
Neseniai baigtas Nemenčinės kelias – gražus, naujas, dviejų juostų, su apsauginiais atitvarais ir nuo pėsčiųjų ir nuo žvėrių, šalia einantis dviračių takas.
Ir tada momentais greitį ribojantys ženklai – 70km/h. Kelias saugesnis, bet greitis mažesnis. Keista, kad ne 30km/h – pagal šią logiką tai būtų dar saugiau.
Važiuojančių nurodytu greičiu kol kas beveik nemačiau. Dauguma važiuoja gerokai greičiau.
Ir čia prieiname įdomią vietą. Jei toje vietoje greitis būtų nurodytas 90km/h – tikėtina dauguma tiek ir važiuotų. Bet kai pilietis pamato kelią, apkrautą neadekvačiais ribojimais, kažkuriuo momentu tiesiog pradeda juos ignoruoti.
Vis tiek jau pažeidinėji taisykles, tad nebesuki galvos, galima ir 110km/h pravažiuoti. O tada ir privažiavus 90km/h ženklą greičio jau nemažini.
Ilgą laiką man toks ženklinimas atrodė visiškai normalus. Kol nenuvažiavau į Naująją Zelandiją. Ten pirmą kartą supratau, kad keliai gali būti neperkrauti ženklais. Palikti tik esminiai ribojimai – ir dažniausiai leidžiantys važiuoti maždaug tokiu greičiu, kokiu pats važiuotum ir be jų.
Bet už net kelių km/h viršijimą – labai griežtos bausmės.
Rezultatas paprastas: žmonės laikosi taisyklių.
Nes taisyklės ten kuriamos ne tam, kad valdininkas apsidraustų nuo atsakomybės, o tam, kad jos veiktų.
Pas mus dažnai atvirkščiai.
Kuo mažiau pasitikima žmonėmis, tuo daugiau atsiranda ženklų, draudimų ir instrukcijų. Kuo daugiau jų atsiranda – tuo mažiau kas į juos kreipia dėmesį.
Ir dabar mes turėsime dar vieną tokį pavyzdį – paspirtukų šalmus.
Didžioji dalis naudojančių Bolt, vis tiek važiuos be jų. Valstybė to nekontroliuos, nes tam paprasčiausiai nėra resursų.
Ir taip lašas po lašo formuojasi kultūra, kur taisyklių laikymasis tampa pasirinkimu.
Kažkur viršiji greitį.
Kažkur važiuoji be šalmo.
Kažkur ignoruoji dar kokį nors absurdišką ribojimą.
Ir po truputį nustoji į taisykles žiūrėti rimtai.
Ir galiausiai nutinka labai paprastas dalykas – žmonės nustoja gerbti taisykles. O kai visuomenė nustoja gerbti taisykles, problema jau būna ne piliečiuose.
Problema būna tuose, kurie tas taisykles rašo.“