Apie nuovargį nuo gyvenimo Lietuvoje (2024-09-18)

2024-09-17

„Nenoriu net galvoti apie tai, bet kartais apima visiškas siaubas kokioj šalyje aš gimiau…. Beviltiškoj, pasmerktoj 🙁 Bloga karma 🙁“

2024-09-17

„Tas supratimas apie šalies supuvimą iš pat pagrindų gal ir gerai apskritai, tam, kad tiesiog neapgaudinėti savęs ir suvokti realybę, bet deja veda tik prie visiško rankų nuleidimo — nes iš pagrindų supuvusio daikto nepakeisi mažais darbais (kokie tik ir yra įmanomi)… Tada nusiperki vyno, prisirenki mėgstamų knygų ir varai į kaimą praleisti tau likusio gyvenimo 🙂“
+
„labai nemaža visuomenės dalis būtent taip ir padarė – pasislėpė.“
+
„„ir varai į kaimą praleisti tau likusio gyvenimo“
„labai nemaža visuomenės dalis būtent taip ir padarė – pasislėpė.“
Prisiminiau 12 metų senumo įrašą apie (vis dar) labai simpatišką Latvijos istoriją vaizduojantį filmuką, kurio paskutiniuose kadruose istorijos turbulencijos nukamuotas herojus užsidaro gynybine nusmailintų rąstų tvora apjuostuose namuose ir pakabina lentelę „Netraucēt!“ (Netrukdyti!).
https://50000.lt/animacine-latvijos-istorija-ir-netraucet-120823
12 metų senumo…“

https://www.facebook.com/Eduardas.Krisciunas/posts/pfbid0Bs8hM9hJzqyUnTQKMNvw8KJk9c89bQHZqkTw7W4h5dQpFDvWu9SrVuruC35veQJBl

Sovietinės ir suomiškos propagandos skirtumai Žiemos karo metu (2024-09-16)

2019-11-30

„P.S. ir dar – informacinio karo asams. Suomių liaudies armijos kario (sovietų surankiotų suomių komunistų po neišvengiamos pergalės turėjusių pakeisti šalies vyriausybę) įspūdžiai apie propagandos poveikio skirtumus.
///
Mums nuo ryto iki vakaro pasakojo, kokios “gyvatės” ir “banditai” sėdi suomių vyriausybėje. Tas pat buvo laikraščiuose. Mes jau nekreipėme į agitaciją jokio dėmesio ir į viską žiūrėjome su humoru. Bet kartą mes atsitiktinai paklausėme suomių radijo – tai buvo tiesioginė transliacija iš liuteronų cerkvės, kalbėjo pastorius. Jis nė sykio blogai nepasisakė apie Staliną, apie sovietų vadus ar aplamai apie SSRS. Jis kalbėjo apie tai, kad jo šalis baisiame pavojuje ir ją reikia ginti. Girdėjome tą kalbą gal 15 minučių, bet ji padarė mums didesnį įspūdį, nei valandų valandos sovietinės radijo propagandos.”
***
Нам с утра до вечера рассказывали, какие “змеи” и “бандиты” сидят в финском правительстве. То же самое было в газетах. Мы уже не обращали на агитпроп никакого внимания и относились ко всему с юмором. Но один раз мы случайно поймали финское радио, это была прямая трансляция из лютеранской церкви, говорил пастор. Он ни разу не отозвался плохо ни о Сталине, ни о советских вождях, ни об СССР вообще. Он говорил о том, что страна в страшной опасности и ее надо защищать. Мы слышали эту речь всего 15 минут, но она произвела на нас большее впечатление, чем часы советского радиовещания.“

https://www.facebook.com/gediminas.kulikauskas/posts/2590096701027422

–d–a–u–g–i–a–u–>

Jekaterina Lavrinec apie problemos „transliavimą institucijoms daug metų iš eilės“ (2024-09-15)

„Pas mus deja neskaičiuojamas padengtumas medžiais (galimai turima omenyje lajos projekcija ant paviršiaus – labai reikalingas parametras).
Teisiniame lygyje operuojama želdyno kategorija, kuri nėra tikslinama – todėl prie prekybcentrio sukrautų akmenų krūva ir skalda irgi gali būti laikoma “priklausomuoju želdynu”. Šią problemą bandėme ištransliuoti institucijoms daug metų iš eilės. Iš principo ras pats ir su atskirais želdynais: palyginkime pbz. ekologines paslaugas skalda pademgto japoniško parko ir Linkmenų ežerėlių peizažinio parko su išsaugota vietine augalija.
Tai pas mus norma skaičiuojama pgl. tai kiek žmogui atitenka atskiro želdyno. Ta norma buvo sumažinta centrinių miesto rajonų gyventojams Gentvilui einant Aplinkos ministro pareigas.“

https://www.facebook.com/groups/VilniusTrees/posts/8326591904087727/?comment_id=8326791660734418

Ričardas Pel apie bites ir paršiuko namelį (2024-09-15)

2024-09-15

„Mano nuomone, toks intensyvus karas kaip Ukrainoje yra toks grandiozinis ir taip sunkiai suvokiamas, kad tiesiog stengiamasi apie tai negalvoti, labai stipriai užsimerkti ir tikėtis, kad gal nieko čia pas mus nebus. O jei tiki, kad nieko nebus, tai kaip ir ruoštis nėra prasmės. Medicinoje bėda ta, kad mes turime bites, bet neturime nei korių, nei avilių (įrangos ir logistikos). O dar ir bičių motinėlės nurodymų (institucinių planavimo žinių ir kompetencijų) stokojama. Med technikų, med supporto, med logistų yra žiauriai per mažai ir viskas tas realiai pakabinta ant medikų (bičių darbininkių) pečių. Turime paršiuko namelį šiaudinėmis durimis ir laikome čiurikus 🤞🏻“

https://www.facebook.com/rokas.tamosauskas/posts/pfbid02cH9sNNAfgaUfB4BWLvr1HufwT6RpmvENnnd89eV9qWC6KMhauJTAKC3VAYwK5C6nl?comment_id=460077090325203

Rokas Tamošauskas apie „biedniokų karą“ (2024-09-15)

„Biedniokų karas
Tokį apibrėžimą išgirdau vakar, klausydamas kario-savanorio A Kumpio pasakojimo laidoje NeRedaguota. Jis panaudojo tokį karo Ukrainoje apibrėžimą bandydamas paaiškinti keistą reiškinį: jau greitai bus trečios aktyvios karo fazės metinės Ukrainoje, bet Lietuvos kariai ir karininkija ne itin skuba mokytis iš ukrainiečių bei perimti karo prieš bendrą priešą patirtį. A. Kumpis šitai aiškina tuo, esą Lietuvos Kariuomenės štabas laikosi požiūrio, jog pasimokyti iš tokio “biedniokų” karo nelabai yra ko. Lietuvos Kariuomenė jau priklausanti “turtingųjų” klubui ir kariausianti visiškai kitokį karą, tad Ukrainoje įgyjama patirtis jai nebūsianti svarbi. Todėl nėra ko ten vykti ar kviestis ir mokytis iš patirtį ten įgijusių karių.
Negaliu spręsti kiek tokia interpretacija yra taikli ir teisinga. Galiu tik pasidalinti savo įspūdžiais, (beveik) iš šalies stebint Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vadovų santykį su Ukrainos karo ir civiline medicina. Kiek žinau, sistemingas dėl karo atsiradusios ukrainiečių patirties perėmimas čia nevyksta jokiame lygyje. Būčiau labai dėkingas, jeigu kas mane pataisytų, jeigu įmanoma, pridedant nuorodas į tokios informacijos šaltinius. Neskaitant pradžioje buvusio ažiotažo, humanitarinės medikų misijos išsiuntimo (kaip vėliau paaiškėjo, į niekur), vėliau sekė SAM vadovų trumputės išvykos į kokį svarbesnį renginį Kyive ir spaudos atstovų išplatinti pranešimai, kad toks ar tokia apsilankė ten ir ten ir spaudė rankas tiems ir tiems, pasirašė tokį ir tokį bendradarbiavimo protokolą, na, tiesa, dar gal padovanojo tą ir aną. Tai irgi svarbu, bet, c’mon, ponios ir ponai, – man norėtųsi matyti platesnį tokio bendradarbiavimo kontekstą.
Medikų misijai sugrįžus po darbų – jų vis dėlto pavyko atrasti – negirdėjau, kad vadovams būtų buvę įdomu sužinoti ką medikai matė, ką girdėjo, kokius ligonius gydė, ko išmoko, ką būtų galima perimti Lietuvos kolegoms – individualiai ar sisteminiu lygiu. Daugiau jokių misijų darbui į Ukrainą nebebuvo siunčiama. Visa tokia gydomoji veikla persikėlė į savanorišką lygmenį.
Galiu tik spėlioti, ar per tą laiką buvo dirbama ne savanoriškai, bet valstybiniu lygiu – mėginant sistemiškai įvertinti papildomą naštą, užgulusią ukrainiečių medikų pečius prieš du ir puse metų. Nežinau, ar buvo mėginama įsigilinti į logistikos, tiekimo iššūkius, į radikaliai pasikeitusią ligonių patologiją, kurią en masse reikėjo gydyti ukrainiečių medikams. Nesu tikras, ar jau yra bent kažkoks sisteminis supratimas apie karo politraumos ligonių gydymo poreikius ne tik gydymo proceso pradžioje, bet ir pabaigoje: pavyzdžiui, didelės apimties nudegimų, stuburo traumas patyrusių ir paralyžiuotų ligonių gydymą, reabilitaciją ir slaugą, amputantų reabilitavmo ir protezavimo problematiką karo, labai ribotų resursų ir nesaugios aplinkos sąlygomis. Aš puikiai žinau kokie nuostabūs ir pasišventę yra Lietuvos medikai ir kaip gerai jie moka gydyti net ir pačias sunkiausias ligas. Kaip gerai jie bus pasirengę tą daryti ne taikos ir ne gerovės sąlygomis, nuolat, be to logistinio palaikymo ir išteklių, kuriuos jie turi dabar?
Kodėl man kyla šios abejonės? Negirdėjau, kad į Lvivo, Kyivo, Dnipro ar Vinicios ligonines (čia sąmoningai vardinu giliame užnugaryje esančius – tad sąlyginai saugius – karo traumos centrus) sistemingai vyktų ir juose rotuotų medikų brigados iš Lietuvos ligoninių, ten integruotųsi, dirbtų operacinėse ar reabilitacijos skyriuose drauge su ukrainiečių kolegomis. Negirdėjau apie bioninių protezų ar dirbtinės odos startuolius, bendradarbiaujančius su Ukrainos ligoninėse nuolat dirbančiais specialistais iš įvairių pasaulio kampų.
Dar vienas iškalbingas reiškinys – tai Ukrainoje sužeistų karių gydymo Lietuvos ligoninėse klausimas. Taip, tokių pacientų buvo atvykusių, jie buvo gydomi, spaudos tarnybos, portalai ir laikraščiai apie juos rašė ir dėjo jų nuotraukas. Smagu.
O ar domėjotės kiek sistemingai ir kryptingai ši programa tebevyksta? Ar Lietuvos medikams yra reali galimybė, neišvykstant iš namų ir nerizikuojant absoliučiai niekuo, susipažinti su unikaliomis karo traumomis, plėsti savo profesnį akiratį gydant tokius ligonius? Nemanau, kad reabilitacinės medicinos medikai, veido ir žandikaulių chirurgai, kraujagyslių, plastikos chirurgai, neurochirurgai, traumatologai-ortopedai, širdies ir krūtinės ląstos chirurgai, anesteziologai-reanimatologai, skausmo specialistai, psichiatrai ir visa eilė kitų specialybių neturėtų ko išmokti, gydydami sudėtingus atvejus, kuriuos reguliariai būtų galima evakuoti į Lietuvą. Nekalbant jau apie tai, jog tokia pagalba gerokai palengvintų sunkią Ukrainos sveikatos sistemai kliuvusią naštą.
Taip, daug dalykų Ukrainoje yra kitaip. Jos geografija, geopolitinė situacija, populiacijos dydis, užnugario gelmė yra nelygintina su Lietuvos. Taip, galimai Lietuvos Kariuomenė iš tiesų jaučiasi įstojusi į 4% gynybai klubą ir jau galinti kovoti kitokį karą. Gali būti, kad donečinos ar chersonščinos juodžemio duobėse tūnantys dronų pilotai, skraidinantys nupjauto kanalizacijos vamzdžio gabalą su keliais plastido kilogramais, nėra įdomūs mūsų štabo karininkijai, nes jie tai kausiąsi kitokiais ginklais ir naudosią kitokią taktiką.
Bet, prasidėjus karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, medikai – tie, kurie neišvažiuos svetur, neišeis į miškus kartu su šauliais, nežus po savo namų griuvėsiais, neišvengs susidūrimo su karo traumą patyrusiais ligoniais. Ar ligonių bus nedaug, daug, ar labai daug – čia jau ekspertų spekuliacijų domenas. Kad ir kiek jų bebūtų, juos teks kažkaip evakuoti, stabilizuoti, išgyvenusius – operuoti, gydyti, slaugyti, vėl operuoti ir peroperuoti, pervežti, reabilituoti, protezuoti, tuo pačiu metu rūpinantis naujai atvykstančiais sužeistaisiais. Ir visa tai teks daryti ne normaliomis – taikos, daugmaž stabilių pinigų srautų ir tiekimo grandinių sąlygomis. Tiems, kas mano, jog tokius ligonius bus galima masiškai evakuoti gydymui į užsienį, pvz į Rammsteino karo bazę, galiu nuliūdinti. Taip nebus.
Tad, ko tame “biedniokų karo’ apibrėžime yra daugiau: tiesos ar mūsų – pirmiausia, žinoma, vadovų – arogancijos, tingumo, baimės ir nenoro imtis nepopuliarios atsakomybės? Dar, pradėjus eiti tuo keliu, žiūrėk ir paaiškės, jog tas “turtingųjų” klubas ir gerovės valstybė tebuvo iliuzija, mitas, wishful thinking. Kad lėšų protezams, dirbtinei odai ar širdžiai, VAC tvarsčiams, osteosintezes sistemoms, dirbtiniams sąnariams pakaks tik pirmąjam šimtui – kitam sužeistųjų. Ir kad kiti turės – visai kaip tie “biedniokai” – rinkti lėšas Internete, maldauti užsienio turtingųjų, baladotis per pusę pasaulio, kad jiems pavyktu susigrąžinti bent dalį sveikatos.
Tokiu atveju, būtų sąžininga iš sveikatos apsaugos sistemos vadovu puses jau dabar atvirai deklaruoti: mes jūsų visų greičiausiai nepajėgsime tinkamai išgydyti, išslaugyti ir reabilituoti po sužeidimo. Mes tam rimtai net neruošiame sveikatos apsaugos sistemos.
Ar tik ne Mike Tyson yra pasakęs: visi jie turi kovos planą – iki praleidžia pirmą smūgį į tarpuakį.“

https://www.facebook.com/rokas.tamosauskas/posts/pfbid02cVpMzHgR97D4D3Q7AHwUQHriQ9Trm8jKHf9Xond5qDUoMfgDHZDP9Z6nSvPNGa4ol

–d–a–u–g–i–a–u–>

Autobuse prieš jaunų rusų belaisvių grąžinimą (2024-09-15)

„Rusų karo belaisvių grąžinimas į rusiją.“

https://www.facebook.com/groups/karoukrainojekronikos/posts/1707349113365155

Komentarai

„Balsas Ukrainos žurnalisto Zolkino kur bendrauja su belaisviais. O kaip su jais pasielgs grįžus sunku pasakyti. Gal ir vėl mes į frontą.“

„Baudžiakas už patekimą į nelaisvę? 🤔“
+
„taip, jie turi susinaikinti, bet ne patekti i nelaisve“
+
„Taip.
rusijos pederacijos Baudžiamojo kodekso 352 str. 1d. –
УК РФ Статья 352.1. Добровольная сдача в плен.
(введена Федеральным законом от 24.09.2022 N 365-ФЗ)
Добровольная сдача в плен при отсутствии признаков преступления, предусмотренного статьей 275 настоящего Кодекса, –
наказывается лишением свободы на срок от трех до десяти лет.“

Apie sovietinį tėtį knygoje „Laikas iš antrų rankų“ (2024-09-15)

„O aš mėgstu ir niekada nesiliausiu žodžio „draugas“. Geras žodis! Sovieticus? Prikąskite liežuvį! Sovietinis žmogus buvo labai geras žmogus, pasirengęs vykti į dykumą, į Uralą – dėl idėjos, ne už dolerius. Ne už svetimus žalius popierėlius. Dniepro hidroelektrinė, Stalingrado mūšis, skrydis į kosmosą – visa tai jis. Didysis sovietų žmogus! Man iki šiol malonu rašyti – TSRS. Tai buvo mano šalis, o dabar gyvenu ne savo šalyje. Svetimoje šalyje gyvenu.
Gimiau tarybinė… Mūsų močiutė Dievo netikėjo, bet tikėjo komunizmu. O mūsų tėtis iki paskutinio atodūsio laukė, kad sugrįš socializmas. Jau krito Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga, o jis vis dar laukė. Amžiams susipyko su geriausiu draugu, kai šis pavadino vėliavą raudonu skurliu. Mūsų raudonąją vėliavą! Purpurinę! Tėtis kovėsi Suomijos kare. Už ką kovėsi, taip ir nesuprato, bet reikėjo kariaut, ir kariavo. Apie tą karą nieks nekalbėjo, vadino jį ne Suomijos karu, o Suomijos kampanija. Bet tėtis mums pasakojo… patyliukais. Namie. Retai, bet prisimindavo. Išgėręs… Jo karo peizažas – žiema: miškas ir metro storio sniego sluoksnis. Suomiai kariavo su slidėmis, baltais maskuojamaisiais apsiaustais, pasirodydavo taip netikėtai, lyg būtų nukritę iš dangaus, kaip angelai. „Kaip angelai“ – tėčio žodžiai… Galėdavo per naktį išpjauti visą užkardą, ištisą kuopą. Žuvusieji… Žuvusieji tėčio prisiminimuose amžiais gulėdavo kraujo klanuose: iš apsimiegojusio žmogaus visad išteka labai daug kraujo. Kraujo būdavo tiek, kad suėsdavo metro storio sniegą. Po karo tėtis nebegalėjo net vištos papjaut. Net triušio. Labai graudindavosi pamatęs bet kokį negyvą gyvūnėlį ar pajutęs šiltą kraujo kvapą. Bijojo aukštų medžių tankia laja – tokiuose medžiuose dažniausiai slėpdavosi suomių snaiperiai, juos vadino „gegutėmis“. (Tyli.) Noriu pridurti… Nuo savęs… Po Pergalės mūsų miestelis skendo tarp žiedų, – kažkoks pašėlimas. Populiariausios gėlės – jurginai, jų gumbus žiemą reikia laikyti šiltai, kad nesušaltų. Sergėk Dieve! Juos užklodavo, apkamšydavo kaip mažus vaikus. Gėlės vešėjo prie namų, už namų, prie šulinių ir išilgai tvorų. Po sukrėtimo nepaprastai norisi gyventi, džiaugtis. Tačiau vėliau gėlės dingo, dabar jau nebe taip. O aš prisimenu… Dabar prisiminiau… (Tyli.) Tėvelis… pusmetį kariavo ir pateko į nelaisvę. Kaip pateko į nelaisvę? Jie puolė per užšalusį ežerą, o priešo artilerija šaudė į ledą. Tik nedaugeliui pavyko priplaukti krantą, o tie, kas priplaukė, jau buvo netekę ir ginklų, ir jėgų. Pusnuogiai. Suomiai tada jiems tiesė rankas. Gelbėjo. Kai kurie nusitverdavo tos rankos, o kai kurie… Nemažai buvo tokių, kurie nepriėmė priešo pagalbos. Juos taip mokė. O tėtis stvėrė kažkieno ranką, ir jį ištraukė. Gerai prisimenu tėčio nuostabą: „Jie įpylė man šnapso, kad sušilčiau. Perrengė sausais drabužiais. Juokėsi ir tapšnojo per petį: „Gyvensi, Ivanai!” Anksčiau tėtis niekada nebuvo matęs priešų iš arti. Nesuprato, ko jie džiaugiasi…
Keturiasdešimtaisiais baigėsi Suomijos kampanija… Sovietų karo belaisvius iškeitė į suomius, patekusius mūsų nelaisvėn. Dvi kolonos prasilenkė… Suomius, kai šie pasiekė savus, puolė glėbesčiuoti, spaudė jiems rankas… Mūsiškius sutiko ne taip, juos sutiko kaip priešus. „Brolyčiai! Brangieji!“ – puolė jie prie savų. „Stovėt! Žingsnis į šalį – šaunam!“ Koloną apstojo kareiviai su aviganiais ir nuvedė į specialiai pastatytus barakus. Aplink barakus – spygliuota viela. Prasidėjo tardymai… „Kaip patekai į nelaisvę?“ – klausia tėčio tardytojas. „Suomiai mane iš ežero ištraukė.“ – „Tu – išdavikas! Ne Tėvynę, o savo kailį gelbėjai.“ Tėtis taip pat manė, kad jis kaltas. Juos taip mokė… Nebuvo jokio teismo. Visus išvedė į aikštę ir perskaitė įsakymą: šešeri metai lagerio už Tėvynės išdavimą. Išsiuntė į Vorkutą. Ten jie tiesė geležinkelį amžinojo įšalo žemėje. Dieve mano! Keturiasdešimt pirmieji… Vokiečiai jau prie Maskvos… O jiems nesakė, kad karas prasidėjo, – jie gi priešai – apsidžiaugs. Vokiečiai jau visą Baltarusiją užėmė. Užimtas Smolenskas. Kai sužinojo, iškart visi ėmė prašytis į frontą, rašė laiškus lagerio viršininkui… Stalinui… o jiems: jūs, išgamos, dirbkit pergalei fronto užnugaryje, fronte mums išdavikų nereikia. Ir jie… tėtis… girdėjau iš tėčio… Jie visi verkė… (Tyli.) Štai su kuo jums reikėtų susitikti… Bet tėčio jau nebėra. Lageris jam sveikatą suėdė. Ir pertvarka. Baisiai krimtosi. Negalėjo suvokt, kas dedasi. Šaliai, partijai. Tėveliukas… Lagery per šešerius metus buvo spėjęs pamiršt, kaip atrodo obuolys ar kopūsto galva… paklodė ir pagalvė… Tris kartus per dieną penėdavo putra, duonos kepalas – dvidešimt penkiems žmonėms. Miegojo – po galva pliauska, vietoj čiužinio – lentos ant grindų. Tėtukas… Keistas buvo, ne toks, kaip kitų… Nė už ką nebūtų sudavęs arkliui ar karvei, spyręs šuniui. Man amžinai buvo gaila tėvelio. O kiti vyrai iš jo šaipėsi: „Ir koks iš tavęs vyras? Boba!“ Mama ašarodavo, kad jis ne toks, na, ne toks kaip visi. Paims į rankas kopūsto galvą ir tyrinėja… Pomidorą… iš pradžių apskritai tylėjo, nieko mums nepasakojo. Prakalbo po kokių dešimties metų. Ne anksčiau… taip… Buvo laikas, kai lagery vežiojo mirusiuosius. Per dieną susikaupdavo dešimt penkiolika lavonų. Gyvieji grįždavo į barakus pėsčiomis, o mirusieji – rogėmis. Įsakydavo jiems nurengt lavonus, ir šie gulėdavo rogėse nuogut nuogutėliai. Dabar kartoju tėčio žodžius… Nesklandžiai išeina… Dėl jausmų… jaudinuosi, taip… Pirmuosius dvejus metus lagery niekas iš jų nesitikėjo, kad išgyvens; namus minėjo tik tie, kurių terminas penkeri šešeri metai, o tie, kurių terminas dešimt penkiolika metų, namų neminėdavo. Neprisimindavo nieko: nei žmonų, nei vaikų. Nei tėvų. „Jeigu galvosi apie juos, neišgyvensi“, – tėčio žodžiai. O mes jo laukėme… „Grįš tėveliukas – manęs nepažins…“, „Tėveliukas…“ Taip norėdavos kuo dažniau kartoti tą žodį. Ir jis grįžo. Močiutė pamatė prie vartelių nepažįstamą žmogų kareivio uniforma: „Ar ko ieškote, kareivėli?“ – „Mama, manęs nepažinai?“ Močiutė krito kaip pakirsta. Taip grįžo tėtis… Visas nušalęs, rankų ir kojų taip niekad ir nesušildavo. Mama? Mama sakė, kad tėtis iš lagerio grįžo geras, o ji bijojo… ją gąsdino, kad iš ten grįžta pikti. O mūsų tėtis norėjo džiaugtis gyvenimu. Kiekvienu gyvenimo atveju kartojo: „Drąsiau drąsiau, blogiausia dar priešaky.“
Pamiršau… Pamiršau, kur buvo… kokioj vietoj? Persiuntimo lagery ar kitur? Keturiomis ropinėjo po didžiulį kiemą ir valgė žolę. Distrofikai, pelagrikai. Tėčiui girdint skųstis nebuvo galima, jis žinojo: „Kad išgyventų, žmogui tereikia trijų dalykų: duonos, svogūnų ir muilo.“ Vos trys dalykai… vos trys… Tų žmonių jau nėra, mūsų tėvų… O jeigu dar liko, tai juos reikia į muziejų, po stiklu, rankomis neliest. Ir kiek jie visko ištvėrė! Kai tėtį reabilitavo, išmokėjo jam už visas kančias dviejų mėnesių kareivio atlyginimą. Tačiau mūsų namuose dar labai ilgai kabėjo didelis Stalino portretas. Labai ilgai… gerai prisimenu… Tėtis nuoskaudos nejautė, manė: laikas buvo toksai. Žiaurus laikas. Statėme stiprią šalį. Ir pastatėme, ir nugalėjome Hitlerį! Tėčio žodžiai…“

Autorius: Svetlana Aleksijevič
Leidinys: Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių (Время second-hand. Конец красного человека) | „Kitos knygos“, 2016 | 43–45 p.

–d–a–u–g–i–a–u–>

Pripažinti, kad priešas stiprus (2024-09-15)

Karo Ukrainoje kontekste.

2025-11-04

„Kas lėmė tokią situaciją? Suderintas rusų FPV dronų operatorių darbas. Ir milžiniškos pastangos sukurti galingą „Rubikon“ dronų sistemų centrą. Jis iš esmės atkirsdamas mūsų miestus nuo logistikos, leidžia rusų pėstininkams įžengti ir šturmuoti rajoną po rajono.
Pagal mūsų duomenis, rusai toliau didina savo bepilotinių pajėgų skaičių, aktyviai į „Rubicon“ įdarbindami šimtus operatorių. Mums tai jau dabar yra didelė problema, o ateityje ji gali tik paaštrėti.“

„Noriu paminėti Rusijos dronų operatorius iš „Rubikono“. Ten surinkti tikrai geriausi įvairių dronų operatoriai. Pokrovskoje jie tikrai dirba labai suderintai. Negaliu pasakyti, kad jie geresni už mus, bet nuo kovų Kursko srityje jų lygis pastebimai pakilo, be to, jų yra daugiau.“

https://www.facebook.com/gediminas.kulikauskas/posts/pfbid0f76Bkt8T2xjzrorNxwmbo45kZeLRWVBU63NonJrK2W9DuPxSqLgg9ggTxcQiQ1oCl

2025-06-04

„trečiam video yra darbų ir technologijų vadovėlis 8-9 klasėms ir tikėtina kad po kelių metų pas juos užaugs karta, kurioje milijonai supras kaip veikia bepiločiai orlaiviai. Jie beje nieko naujo čia neišrado, SSSR laikais lygiai taip pat buvo populiarinama viena perspektyviausia to meto sričių – aviacija (pradedant nuo masiškai prieinamų aviamodeliavimo būrelių, DOSAAF klubų ir taip toliau). Šito galėtume iš jų pasimokinti, nes bepilotės sistemos bus ne tik ore, bet ir ant žemės, ant vandens ir po juo 🙂“

https://www.facebook.com/dainiusu/posts/pfbid02DUshEaCmS2csCDVVXMCmbYWsNLgQHMdfqE4Et3wtMiCYZpvSJNAD5G8KQgVksgiel

2025-01-22

„but he [Ukraine’s top military commander gen. Oleksandr Syrsky] warned that they were “highly motivated, well-trained” and “brave.”“

„“It’s just forward, forward,” he [Ukrainian commander Andrii] said. “It’s motivation, orders and strict discipline.”“

„Ukrainian soldiers said the North Koreans should not be underestimated.
“They are being tested, really tested,” said Andrii, the drone commander. They did not have combat experience, he said, but “now they are here, gaining it, and they are becoming very strong.”“

https://50000.lt/fighting-alongside-russia-north-koreans-wage-their-own-war-nytimes-250122

2025-01-09

„„Rusijos ginklų ir skausmingiausių ginklų, sklendžiančių bombų KAB, panaudojimas auga eksponentiškai, kitaip sakant rusai pasigamina jų, taip pat ukrainiečių vertinimu rusai daro didelę pažangą dronuose. Akivaizdu, kad rusų kariuomenė taktine prasme irgi yra ženkliai modernizavusi, dabar jie yra ženkliai pasimokę ir jų karinę galia reikia vertinti labai rimtai“, – pasakoja Andrius Kubilius.“

„„Jau ne vieną kartą per tuos tris karo metus teko nusivilti tokiomis prognozėmis, kai buvo prognozuojama čia tuoj tuoj parklupdysime ant kelių, jau viskas baigėsi nebeturi jie procesorių, raketų nebegamins, o raketų skaičiai tik didėja“, – pastebi gynybos eurokomisaras.“

https://www.facebook.com/arturas.anuzis.9/posts/pfbid0aee5zGSGFNpXp7okRggZYKYTkMeqtajQKYj5dihAknjZWCAWPCG8YGfzLBKqWRXul

2024-08-29

„Neapsigaukit. Šis priešas yra stiprus, išmanantis, turintis viziją, pergalės strategiją, idėjų, resursų ir ginklų. Baikit su juo kariauti tik memų dalijimusi ir realybės ignoravimu.“

https://www.facebook.com/rokas.tamosauskas/posts/pfbid02VUTsZaAAABsqqRMhpU5yzrNmEXJULnFU3AixY2XvsqBiMb21N5mHWJwM6qLoXBRDl

2024-08-16

„А что, с ВСУ было по-другому (https://t.me/kazachiydozor/4700)? Сколько лет по всем каналам их изображали толпой наркоманов и селюков, тупых от рождения, способных только нажраться “горилки” и пропить подаренный американцами коллиматор? Помните все эти тексты на тему “гаснет вся электроника, летят ракеты, ВСУ разбегаются, Киев капитулирует”?
Чем аукнулась такая недооценка — известно. И большой вопрос — всегда ли она была искренней?
При этом, разумеется, не нужно делать из врага непобедимого монстра и воспринимать его технику как “вундерваффе”. Хохла можно и нужно бить, что и делается на фронте. То же самое — с техникой. Когда на фронте появились “Хаймарсы”, первые недели было очень тяжело. Потом научились бороться. И сейчас самые большие успехи противника, связанные с применением американских РСЗО, вытекают не из их “ультимативности”, а из наших просчетов на местах. Иногда — просчетов, иногда — разгильдяйства.
Поэтому самое лучшее, что можно сделать в любой ситуации — говорить правду. Лучше сто раз ошибиться, чем один раз солгать. “

https://t.me/voenkorKotenok/58276

„За 2,5 года СВО противник научился воевать, держать оборону, и у него русский характер, пусть и бывший.“

https://t.me/voenkorKotenok/58223

2023-02-21

Videoįrašas buvo patalpintas Telegram kanale, kuris nebeveikia (nuoroda: t.me/rf200_nooow/15625).

Jame privačios karinės kompanijos „Wagner Group“ vadovas Jevgenijus Prigožinas, kalėjime verbuodamas savanorius, sako: „Ukrainiečiai – [stiprūs ir narsūs] kaip mes. Klausi belaisvio – „Kodėl nepasiduodi?“ Jis: „O TU kodėl nepasiduodi?““

Smurtas kaip atsakas į kritiką dėl viešo elgesio (2024-09-14)

2024-09-12

„Pasakius jam, kad jis eina dviračių taku gavau atsakymą “Ne, nusišneki, valink iš čia” ir mane nustūmė į pėsčiųjų taką.“

https://www.facebook.com/groups/lietuvosdviratininkubendrija/posts/26643491291966208

2024-09-04

„pastebėjau, kaip elektrinio dviračio Sur-ron vairuotojas dideliu greičiu važiuodamas vos nepartrenkė pėsčiosios. Jį sustabdžiau ir bandžiau sudrausminti. Jis nulipęs nuo dviračio paklausė ar noriu į upę įkristi ir įspyrė man į šoną. Kol buvau susirietęs, jis nuvažiavo.“

https://www.facebook.com/groups/lietuvosdviratininkubendrija/posts/26546123805036291

Remigijų Šimašių vėl „žiauriai užknisa biurokratija“ (2024-09-10)

Įrašas apie tai, kad žmogus nustojo naudotis „Revolut“ paslaugomis: https://www.facebook.com/z.justinas/posts/pfbid02giSpJ665VHE1URc49hc2Eo2vH49psC98vVKkgB1iWQgw3vBRwEyHsGJnHeVQEFqLl.

Komentarai.

Remigijus Šimašius
„Visi keikia paslaugų teikėjus, kurie keikiasi vykdydami valdžios nurodymus.“
https://www.facebook.com/z.justinas/posts/pfbid02giSpJ665VHE1URc49hc2Eo2vH49psC98vVKkgB1iWQgw3vBRwEyHsGJnHeVQEFqLl?comment_id=528993676177332
+
„čia labai aiški entreprenerio rizika, kad valstybiniai ir supravalstybiniai žaidėjai reikalaus AML korekcijų. Ergo, ne vartotojo duona yra <...>“
+
Remigijus Šimašius
„žiauriai užknisa biurokratija“
+
„užknisa, bet abu laisvavališkai kas savaitę dirbame su biurokratiniu aparatu. :)))“
+
„Remigijus Šimašius, neįsivaizduoju kaip jūsų idiotiškas cinizmas gali prisidėti prie, kaip viešo asmens, populiarumo auginimo.“

–d–a–u–g–i–a–u–>

Juokingas paveiksliukas: kaip įvairios šalys sprendžia problemas

2024-08-12

„Vokietija: problema –> sprendimas
JAV: problema –> bomba –> sprendimas
Rusija: problema –> antrankiai –> sprendimas
Kinija: problemų nėra
Jungtinė Karalystė: problema –> arbatos pertraukėlė –> sprendimas
Airija: problema –> alus –> kažkas neįskaitomo
Ispanija: problema –> miegas –> problema
Italija: problema –> lėkštė makaronų –> sprendimas
Šveicarija: problema –> balsavimas –> atsakymas
Belgija: sprendimas –> problema
Prancūzija: problema –> riaušės [revoliucija?] –> problemos“

https://www.facebook.com/TheFrenchHistoryPodcast/posts/pfbid02sPms1EzV5FaG4p7DYyqNiwtPeHraNueL2b84RJgESA4SqdjaZGMW1nLV1jMgMDuDl

Mistaipai valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotyje (2024-06-05)

„Draugų sūnus šiandien rašo lietuvių kalbos egzaminą. Tiesą sakant, dažnai pagalvoju, kad šiek tiek streso ir įtampos nėra jau toks blogas dalykas. Bet pamačius tokį šedevrą egzaminų užduotyje, negarantuoju, kad ir manęs neištiktų nevaldomas juoko ar isterijos priepuolis.“

„teisėtai atskleidžiažiant vokus, kuriuose yra valstybimio brandos egzamino užduoties ar jo dallies turinys“

https://www.facebook.com/nerijus.milerius/posts/pfbid0eB7wBjemMMcPdrRyKpGXzoVsjVUpgJwZaHhmBGj28gGRem1MrsHpBmDxD1h93bt7l

Mažiau atvirų duomenų Nacionalinės švietimo agentūros interneto svetainėje (2024-09-05)

„Nebegslesite sužinoti kuri mokykla geriau ruošia vaikus, kur mažiau patyčių. Valstybė paslėpė dalį anksčiau teiktų duomenų.“

https://www.facebook.com/djweax/posts/pfbid0g9gVkLNMDNoTHSRw6JgG3ws1AqEYKpFdSLdtqwFLDKqpMSgQta5UJwMAtxs6Fnd6l

↓

„Švietimo ministerijai ėmus siautėti, į Lietuvą ateina gūdūs laikai ir visiškai išeina viešumas ir skaidrumas
Panašu, kad dabartinė Vyriausybė į Lietuvos rinkėjus žvelgia kaip į sergančius Alzheimerio liga ar bent norėtų, kad rinkėjai tokie būtų. Kuo trumpesnė piliečių atmintis, tuo politikams lengviau. O pati didžiausia valdančiųjų svajonė – kad rinkėjai neatsimintų ankstesnių jų pažadų ir įsipareigojimų.
O žurnalistų pareiga tą atmintį nuolat gaivinti ir treniruoti. Na, o sprendimų priėmėjus – dar ir reanimuoti, nes panašu, kad dabartinę Vyriausybę kamuoja demencija. Kartais ji nesusivokia realybėje, vis dažniau skiriasi jos mintys, žodžiai ir darbai.
Priminsime, kad mažiau nei prieš ketverius metus dabartinė Vyriausybė savo pačios programoje, kone pačioje pradžioje, įrašė tokius punktus: „Įsipareigojame, kad atviri duomenys taps esmine Vyriausybės priimamų sprendimų ir komunikacijos dalimi. Sieksime, kad jais remiantis būtų grindžiamas sprendimų būtinumas, siūlomas sprendimo mechanizmas ir matuojamas rezultatas“; „Užtikrinsime, kad atviri duomenys gyventojams ir įmonėms būtų teikiami tvarkingi ir laiku. Tai leistų gyventojams, įmonėms ir mokslininkams greitai ir efektyviai reaguoti į iššūkius šalyje ir aktyviai dalyvauti priimant sprendimus“.
Ir dar daug kitų saldžių pažadų toje programoje prirašyta, kurie su realybe neturi beveik nieko bendra. Dar daugiau, realybėje viskas vyksta lygiai priešingai. Nors kažkada juokėsi iš „politinių bebrų“, patys dabartinės Vyriausybės vairininkai savo neskaidrumu nuneša visus „bebrus“ kartu sudėjus. O tarkime Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė į istoriją įeis ne vien dėl išskirtinio profaniškumo, švietime sukelto chaoso ir reputacinės krizės, bet ir dėl noro slėpti informaciją, taip pat dėl persekiojimo už kritiką.
O dabar faktai. Nors mums buvo žadama atverti daug duomenų ir teikti juos laiku, bet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ne tik nieko neatvėrė, ji duomenų teikimą sumažino 4-8 kartus. Ir tai įvyko ką tik. Iki šiol, pastaruosius 15 metų, jaunuoliai, tėvai, mokytojai, mokyklų vadovai, švietimo bendruomenė, mokslininkai, žiniasklaida viešuosiuose šaltiniuose, tai yra Nacionalinės švietimo agentūros interneto svetainėje (anksčiau Nacionalinio egzaminų centro) galėdavo matyti daug pjūvių ir duomenų apie įvairius patikrinimus, apie Valstybinių brandos egzaminų rezultatus visose šalies mokyklose, iki šios kadencijos būdavo ir daugybė tyrimų bei duomenų apie mokinių, mokytojų savijautą, apie tėvų vertinimus, apie patyčių lygį įvairiose mokyklose, apie mokyklų pridėtinę vertę. Dabar nieko nebelikę. Ir galiausiai iš visuomenės atimami paskutiniai teisės žinoti likučiai.
Žinoma, ministerijos klerkai šią informaciją ir toliau žinos ir savo vaikus ves į geriausias šalies mokyklas, o visiems kitiems piliečiams ši informacija bus neprieinama (na bus galima sužinoti mokyklos adresą, darbo laiką, valgyklos valgiaraštį, pasižiūrėti nuotraukų, bet jokių duomenų parodančių akademinį mokyklos lygį). Kai pasiteiravome, kur šeimos turėtų ieškotis informacijos apie mokymo kokybę, mums buvo pareikšta, kad eiti pas mokyklos administraciją. Taigi, į Lietuvą ateina gūdūs laikai ir visiškai išeina viešumas ir skaidrumas.
Ankstesniais metais pačios mokyklos gaudavo duomenis bent apie savo pačių mokinių pasiekimų tendencijas, o šiemet ir jos nebegavo. Apskambinome keliasdešimt mokyklų vadovų. Šie gūžčioja pečiais pasimetę.
Taigi vyksta ne duomenų atvėrimas, kas mums buvo žadama, o totalus jų slėpimas. „Reitingai“ paprašė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateikti duomenis arba paaiškinti kokiais teisės aktais remiamasi neteikiant duomenų. Bet reakcijos – jokios. Nei į vieną raštą. Taip vienu metu ministerijos vadovybė leidžia sau pažeidinėti net kelis Visuomenės informavimo įstatymo straipsnius, dar kelis Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo straipsnius ir tiesiog išsityčioja iš visuomenės intereso – teisės žinoti.
Jau praėjusiais metais Lietuva Pasauliniame spaudos indekse nukrito per šešias pozicijas. Ataskaitos autoriai ir žurnalistus vienijančių organizacijų vadovai tada kalbėjo, jog tai lemia sudėtingas duomenų gavimo iš institucijų procesas. Panašu, kad po šių metų viražų mes smigsime dar žemiau.
Taikstymasis su tuo nebūtų išmintinga taktika, todėl kreipėmės į Seimo kontrolierių įstaigą, į „Transparency International“, į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, rengiame dokumentus kreipimuisi į teismą. Nes nieko nėra baisiau už iki ausų prisidirbusius funkcionierius, kurie nori nuslėpti informaciją nuo visuomenės, kurie nori nuslėpti savo darbo broką ir savo ydingų sprendimų pasekmes. Linkstama manyti, kad jeigu nėra duomenų, informacijos, tai gal visuomenė nematys ir problemų. Bet tai Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo filosofija.“

https://www.facebook.com/gintaras.sarafinas/posts/pfbid02BoQsuGuCZsTSUDe9qG26b6q1PwijtHSpzgLzddgrYhNeWFECv7cWoQcyHgJAsc1vl

Kas įrengė laistymo maišus nebeišgelbėjamiems medžiams Pylimo g.? (2024-09-05)

2024-10-04

↑ Kelmai sudrožti į skiedras.

2024-09-30

„Stoties rajonas. Pylimo g. Ir Lazdynų Pelėdos skveras. Pylimo gatvės liepas ištiko Lukiškių liepų likimas. Skvero liepos galimai galbūt neatlaikė šilumos trasų tiesėjų tvarios intervencijos.“

https://www.facebook.com/groups/VilniusGaliGeriau/posts/1043420327098987

2024-09-25

2024-09-05

„Vakar grįždama namo mačiau kaip vis dar pildomi vandeniu maišai seniai jau mirusios Liepoms prie Halės turgaus… Gal grupei ir ne visai įdomus postas, bet parašysiu, nes čia vienintelis langelis bendrauti su savivaldybe.
Poste sudėtus filmukus filmavau liepos 27 dieną. Juose užfiksuoti visiškai nebegelbėtini, žuvę Pylimo g. medžiai po kuriais sudėti laistymo maišai. Šių medžių neišgelbėtų jokiais burtais net patys geriausi arboristai, o čia laistymo maišai… Sudėti tik prie visiškų medžių-lavonų, o tiems kuriuos dar būtų gelbėti — nieko… Kas duoda tokius užsakymus, kodėl švaistomi be reikalo pinigai neįsivaizduoju.
Suprantu, kad savivaldybė nenori kirsti tų jau visai žuvusių medžių, nes nenori gadinti statistikos. Mieste stovi krūvos visiškai žuvusių medžių, bet savivaldybė jų nekerta kol ant jų yra bent vienas žalias lapas. Nes jei nukirs ir pasimatys tikrasis katastrofos mastas — teks pripažinti savo klaidas. O kol kas užsimerkiama, sakoma, kad viskas čia tvarkoje, kad “čia ne miškas” ir… toliau medžiai žudomi per infrastruktūrinius darbus ir, bijau, ir druską žiemą (iš savivaldybės kol kas dar neteko girdėti apie jokius planus sumažinti druską bent iki Talino lygio, o dar vieni tokie metai su tokiais kiekiais druskos kaip pernai reikš visiškai nuo medžių atlaisvintas gatves 🙁 ).
Pylimo gatvėje “gelbėjami” visiškai nebegelbėtini, o pavyzdžiui žiauriai nuskriaustos per krantinės rekonstrukciją sidabrinės liepos prie Mindaugo Tilto (bus įdomu stebėti kaip jos išgyvens po ID plano projekto ir Žilinskis ir co “jautriai” atliktų darbų…) arba senosios liepos Arsenalo gatvėje (kur šaknys irgi buvo nudraskytos keičiant krantinės dangas) bent jau prieš kelias dienas stovėjo be jokio laistymo.“

https://www.facebook.com/groups/VilniusTrees/posts/8250938584986393

Komentarai

Vilniaus miesto savivaldybė
„Negyvi medžiai bus pašalinti (dėl vėjovartų šalinimo darbų užtruko planiniai darbai), o kiti medžiai dėl sausros yra numetę didžiąją dalį lapijos, tačiau, tikėtina, kad pavasarį vėl sužaliuos ir yra palikti tolimesniam stebėjimui.
Mūsų rangovas prieš statydamas laistymo maišus įvertina medžių gyvybingumą ir tik tada pradeda laistymą.“
https://www.facebook.com/groups/VilniusTrees/posts/8250938584986393/?comment_id=8251767314903520
+
„kas nusprendžia prie kurių medžių stovės maišai? Stebulė ar Aplinkos skyrius?“
+
Vilniaus miesto savivaldybė
„Savivaldybė užsako, kokios konkrečios gatvės medžius nori laistyti, o Stebulės specialistai (darbų vadovai) vyksta į vietą ir nusprendžia, kuriems dėti, kuriems ne. Atskirais atvejais, kai laistomi tik pavieniai medžiai, nurodome mes arba pagal Vilniaus parkų sodininkų rekomendacijas.“
+
„tai Pylimo gatvės atveju nusprentė Vilniaus miesto parkų specialistai?“

2024-06-20

2023-07-13

„Pirmą kartą Vilniuje – medžių laistymo maišai“

https://www.facebook.com/padeti.vilniaus.savivaldybei/posts/pfbid0KcqSVSsrvbwzGbLn9d5nMES4h2AzFGnjErbQevj8SkAbu5WzMozbvphAcX1mTe7Dl

Visuomeninė sutartis Lietuvoje (2024-09-05)

Esminės sąvokos: individas, visuomenė, susitarimas, taisyklės, teisės, pareigos.

Jei individas yra vienas, jis turi absoliučią laisvę – teisę daryti ką nori.

Jei individų yra daugiau nei vienas, atsiranda visuomenė ir kyla susitarimo poreikis. Susitarimą apibrėžia taisyklės. Taisyklės nustato individų visuomenėje teises ir pareigas.

Visuomeninė sutartis klasikine prasme

„Social contract arguments typically are that individuals have consented, either explicitly or tacitly, to surrender some of their freedoms and submit to the authority (of the ruler, or to the decision of a majority) in exchange for protection of their remaining rights or maintenance of the social order“ [https://en.wikipedia.org/wiki/Social_contract]

Individas atsisako – tiesiogiai arba pagal nutylėjimą – dalies savo laisvių ir sutinka paklusti „valdžiai“ (valdytojui arba daugumos valią reiškiančioms institucijoms) mainais už likusių laisvių apsaugą ar (ir) visuomeninės tvarkos palaikymą.

Kitaip sakant, individas atsisako savo teisės daryti ką nori ir prisiima pareigą laikytis sutartų taisyklių mainais už tai, kad institucijos prisiimtų pareigą prižiūrėti, kaip taisyklių laikomasi, ir įsipareigotų pačios jų laikytis.

Visuomeninė sutartis Lietuvoje

Visuomeninė sutartis Lietuvoje: piliečiai ir institucijos iš pradžių nustatė teises ir pareigas (taisykles), o po to neoficialiai susitarė, kad – kiek įmanoma – nereikalaus vieni iš kitų laikytis pareigų.

Pagrindinis lietuviškosios visuomeninės sutarties principas yra „Jei tu nesikiši į mano reikalus, aš nesikišiu į tavo reikalus“, o dar tiksliau – „Jei tu netrukdysi man tvarkyti reikalus paprasčiausiu (pigiausiu, lengviausiu, greičiausiu) man būdu, aš netrukdysiu tau tvarkyti reikalus paprasčiausiu (pigiausiu, lengviausiu, greičiausiu) tau būdu“.

Piliečiai nereikalauja vieni iš kitų laikytis taisyklių, o iš institucijų – būti veiksmingoms palaikant tvarką ir kuriant bendrą gerovę, institucijos iki tam tikros ribos nereikalauja iš piliečių ir kitų institucijų paklusti įstatymams.

(Didelės atskirties visuomenė, bet „lygybė šalia įstatymo“.)

Sąsaja

„the people in the street, the multitude of people in the street, silent, with sad eyes, serious faces, which when you looked at those people you understood that everyone understands, all the decent people who were on the verge of making compromises“

http://en.wikipedia.org/wiki/Jan_Palach