Žymė
https://50000.lt/tag/
2025-11-24
„Valstybė visada turi pavardes. Reikėtų pradėti nuo to…“
Kur valstybė, ten organizacija; kur organizacija, ten funkcijos; kur funkcijos, ten įgaliojimai; kur įgaliojimai, ten pareigos; kur pareigos, ten ir atsakomybė.
Kur atsakomybė?
2025-11-24
„Gerbiams Raimondas Kuodis seniai sake,kad reikia 2 agentu Valios ir Galios“
2025-11-25
„Tai gali būti paskutinis kartas, kai Andrius Bielskis rašo viešai. Tai gali būti paskutinis kartas, kai jį sutikusi kokia nors kultūringa kultūros atstovė nepereis kiton gatvės pusėn. Tokia štai ta mūsų demokratija – arba tu su gero skonio, moralia ir išsilavinusia banda arba tu, cituojant mūsų tautos “lyderį”, kalbantį apie dvi Lietuvas – šunaujos atstovas.
Šį kultūros atstovų (reiškinys jokiu būdu neapsiriboja jais) “demokratiškumą” esu ne kartą patyręs savo kailiu – ar dėl atsisakymo smerkti humusą ar dėl to, kad kvestionavau mitologinį JAV altruizmą – po kuriuo nuo pat pradžių slėpėsi ir JAV interesų ausys – Ukrainos kare. Kvestionuoti griežtai draudžiama. Tai – antivalstybiška (ką tai išvis bereikštų).
Kultūros protrestas nuo pirmos minutės man atrodė kaip protestas prieš prastą skonį ir už gerą skonį atstovaujančią opoziciją. Ir bebrai, ir dešros – paskandins mūsų kultūrą, kuri, suprask, iki jų išgyveno aukso amžių. Nekompetetingasis NA ministras tikrai nebuvo geras pasirinkimas, bet jis tik reflektavo Lietuvoje VISŲ VALDŽIŲ suteiktą svarbą kultūrai ir ją atstovaujančiai ministerijai – paskutinė. Kaip etikos pamoka mokykloje į kurią eini tik pailsėti nuo tikrų pamokų.
Ar iš tikrųjų kultūra iki Ignoto, iki dešros ir iki bebrų išgyveno aukso amžių? Ar apie tai nors puse žodžio užsimena protestuotojai? Kaip viena koja kultūros bendruomenės narys, galiu paliudyti visiškai priešingą situaciją. Situacija kultūros sektoriuje jau seniai siaubinga.
Projektinis finansavimas, dirbančiųjų pagal individualią veiklą socialinių garantijų nebuvimas (lyg mes apskritai nedirbtume ar nemokėtume mokesčių – užribyje) ir švogerinė/chebrų finansavimo kultūra – jei esi jos narys, tai finansavimą, tikėtina gausi – nemažą dalį kultūrininkų laiko nuolatiniame nesaugume, kuris veikia it metadono dozė narkomanui. Gyvenimas nuolatiniam nesaugume nuo injekcijos iki injekcijos.
Šis gyvenimas nuolatiniame nesaugume yra viena iš priežasčių, kodėl dažną kultūros atstovą per dažnai sutiksi už kažkelinto bokalo bare. Jie tai vadina socialumu, bet ar už šio nesislepia gilesnė problema – noras turėti stabilias pajamas, NAMUS, šeimą. Bankai paskolos individualiems veiklininkams neduos, LATGA skirs pinigus sunkiai gyvenančiam mamontovui (ar jo atitikmeniui), kad šis išleistų dar vieną albumą, o į chebrą dar nepatekusiam ir projektų rašymo ar patriotinių temų neįvaldžiusiam kultūrininkui beliks eit “socializuotis” ir taip tildyti su amžiumi vis labiau dūzgiančias mintis apie savo lizdą, savo šeimą, apie ateitį.
Kultūros protestai apie šią temą kažkodėl (Andrius puikiai paaiškina, kodėl) nutyli. Situacija ta pati, kaip atėjus į Vilniaus barą, kuriame tau įpila mažą bokalą už septynis euriukus ir tu lyg norėtum išsižiot ir sakyt WTF!?, bet imi ir patyli, nes negi imsi ir garsiai prie visų pripažinsi, kad esi biednas. Apie pinigų trūkumą juk kalba tik runkeliai – BVP auga, gyvenimas gerėja, o dar ir saugumui juk dalis tų eurų, mums sako, nueina. Geriau patylėti – ir vardan ekonomikos, ir saugumo, ir tam, kad neatrodytum silpnas.
Ironiška ir apmaudu, kad apolitiškumu save tyla dėl genocido Palestinoje teisinusi bendruomenė staiga tapo politiška. Politiška ji buvo visuomet, nes tariamas apolitiškumas yra rėmimas esamo neoliberalaus/konservatoriško status quo. Po tariamai apolitišku temų pasirinkimu visuomet kyšo liberalizmo ausys. Menas turi kalbėti apie žmogaus patirtį. Ne tik žmogaus, esančio hermetiškam kultūros bendruomenės burbule, bet, ypač, už jo.
Žemaitaitis. Paklauskime paprasto, politikoje bene svarbiausio klausimo – cui bono. Atmetus akivaizdų atsakymą, kad tai jis pats, lieka mažiau akivaizdūs, bet ne ką menkesni – izr ir liberal-konservatoriai. Ir vieniems, ir kitiems jis yra Dievo dovana. Vieni pelnosi iš mitinio antisemitizmo augimo ir taip temą nukreipia nuo savo nusikaltimų, kiti jį naudoja, kaip pleištą paneigti demokratinius rinkimų rezultatus (kad ir kaip jie mums nepatiktų). Kaupinis savo post’uose, kuriuos Masteikaitė siūlė netgi įtraukti į mokyklų mokymo programas, savo retorika iš esmės grasina sausio 6-ąja.
Toks antidemokratinis demokratijos gynimas man sukėlė dejavu iš mano trejų metų praleistų Turkijoje. Po nepavykusio karinio perversmo prieš sultoną Erdogan, dešimtys tūkstančių jo rėmėjų kelias savaites kasnakt rinkdavosi miestų aikštėse “saugoti demokratijos”. Tuo tarpu sultono šunys – jo privati armija dar kitaip žinoma policijos vardu – areštavo dešimtis tūkstančių opozicionierių ir taip palaidojo bet kokias demokratijos sugrįžimo prošvaistes.
Feisbukas prieš kelias dienas išmetė senelio sūnaus įrašą apie dvi Lietuvas. Jis teigė, kad visuomet egzistavo dvi Lietuvos, bet anksčiau kartais jos (jo tėtis ir Brazauskas) susitikdavo prasieiti parke vardan tos bendros Lietuvos. Taip kalba “tautos lyderio” sūnus. Taip visuomet kalbėjo ir jo tėtis. Nuo kada lyderio funkcija yra skaldyti? Kaip galima kurti sveiką ir išorinėms jėgoms atsparią visuomenę, jei yra teigiama, kad yra dvi Lietuvos – ta kultūringa ir ta šunauja/vatnikai/bebrai/dešros ir t.t. Tokia “lyderystė” yra dovana bet kuriai išorinei jėgai. Tokia retorika yra lygiai toks pat visuomenės skaldymas, kaip ir Žemaitaičio ultrasupergreiti fact-free pezalai.
Čia vėl ateina Turkijos dejavu. Turkijoj vatnikų nėra. Ten visi skirstomi į baltuosius ir juoduosius turkus. Baltieji – išsilavinę, kultūringi, modernūs, sekuliarūs, liberalūs, geriantys alkoholį, turintys šunis… Juodieji – konservatyvūs, tradicionalistai, religingi, neišsilavinę, atsilikę. Aplinkybės taip susiklostė, kad daugiausiai laiko leisdavau su baltaisiais. Kai nuvykdavau į juodųjų rajoną Stambule ir vėliau pasakodavau apie tai baltiesiems – šie su pasibjaurėjimu klausdavo, kokio velnio ten vykau. Juk neverta. Baltiesiems Stambule priklausė ir rajonai, kuriuose gyvenau – ten ūžė barai, merginos vaikščiojo rodydamos daug nuogo kūno, buvo daug rūšinės kavos kavinių. Žodžiu – ten buvo laisvė, ten buvo vakarai.
Staiga vieną liepos dieną užgriuvo nevykęs ir nepavykęs karinis perversmas ir Turkija galutinai pasuko kita kryptimi. Baltieji, apsiginklavę rūšinės kavos puodeliais, piktinosi. Nebe viešai, nebe soc medijoj, bet vis tyliau. Nes piktinis viešai jau buvo pavojinga.
O gal vietoj rūšinės kavos puodelio ir savo atseit vakarietiško burbulo reikėjo tiesiog nueiti į juodųjų turkų rajoną, atsisėsti vietinėje kavinaitėje su paprastos turkiškos kavos puodeliu ir KALBĖTIS, KLAUSYTI, IŠGIRSTI.
Situaciją Turkijoje puikiai apibrėžia šis posakis – Turkijos opozicija (liberalūs, sekuliarūs, modernūs – tie baltieji) yra demokratiška tik tada, kol ji yra opozicijoje. Turkijos sultonas, kaip ir oranžinis, kaip ir Žemaitaitis, savo galią semiasi būtent iš to, kad kultūringieji atsisako išgirsti runkelius. Dėl to, kad kultūringieji verčiau galvas guldo už milijardierių interesus (nes patys svajoja tokiais tapti?), o ne už jiems daug artimesnių (ir finansine ir bet kuria kita prasme) runkelių.
Pabaigai – pacituosiu Andrių:
„Pagrindinė mano tezė paprasta: kultūrinės bendruomenės protestai (savo idėjomis, retorika ir turiniu) įkūnija Lietuvoje įsitvirtinusią ideologinę-kultūrinę hegemoniją, ją palaiko ir jai tarnauja. Tai „moralinės daugumos choras“, kuris taip noriai transliuojamas vyraujančios žiniasklaidos. Šio kultūrinės hegemonijos choro turinį geriausiai nusako Kristinos Sabaliauskaitės teiginys, kad kultūros atstovų streikas – tai „mūsų“ sausio 13-oji. Jos teiginys suponuoja, jog „mes – tai sąjūdis“, o štai ana pusė – išdavikai, antivalstybininkai, jie prieš tautą ir jos kultūrą, jie tokie patys, kaip tankais važiuojantys rusų okupantai, dėl jų kultūra krenta į bedugnę, ji ritasi į Rusijos glėbį. Kultūrinės hegemonijos turinio potekstė elementari, ir ji suvedama į teiginį „Nemuno aušra“ yra blogis“, vadinasi, pagal implikaciją – tie, kurie už juos balsavo, – tai „šunauja“! (Net jei šią implikaciją protesto dalyviai garsiai neigia).“
Lietuva yra viena. Kitaip mums galas. Neklausykit tų, kurie ją bando perskelt į dvi. Ar tai būtų Žemaitaitis, ar senelis, ar jo sūnus, ar anūkas, ar Kaupinis ar dar velniaižinkas. Lietuvą padaryti viena yra kiekvieno mūsų kasdienė užduotis.
Tą ir reiškia žodis VISUOMENĖ. Jis, akivaizdu, gimęs iš žodžio VISI.
* nuoroda į Andriaus straipsnį komentare.“
2025-11-24
(„Andrius Bielskis, filosofas, Kauno technologijos ir Mykolo Romerio universitetų profesorius“)
Didelė visuomenės dalis iškeis laisvės iššūkius į saugumo komfortą.
„Sorge, aber sorge nicht zu viel, weil es wird, wie Gottes es will.“
Nereikia jaudintis dėl dalykų, kurių negali pakeisti.
2012-06-26
„Planuok kaip nori, ziurek kaip bus“
http://maliboo.livejournal.com/1263090.html (nebeveikia)
„If you don’t pay the price for success, you’ll pay the price for failure.“
https://www.goodreads.com/quotes/8050479-if-you-don-t-pay-the-price-for-success-you-ll-pay
↑
„Whatever you do, you pay a price. And if you don’t do it — you still pay a price.“
„Ką bedarytum, moki kainą. O jei nedarai – vis tiek moki kainą.“
Moki visada.
„* Kiekvienas pasirinkimas turi kainą.
* Kaina egzistuoja ir veikiant, ir neveikiant.“
„Jėga be laisvės ir teisingumo yra tik smurtas ir tironija. Teisingumas ir laisvė be jėgos yra plepalai ir vaikiškumas“
http://urvas.wordpress.com/2010/08/12/ir-vel-apie-pilsudski
Perskaityta 2010-08-13.
2025-11-21
„Sveiki, pasidomėjęs rinka supratau, kad baldų gamybos kainos ir terminai tikrai neatitinka visų lūkesčių. Pradedu gaminti baldus (šiuo metu mokausi ir gaminu sau), greitu metu ieškosiu kas linkęs būtų patikėti užsakymą man. Kokybei įsivertinti galėsit užsukti arbatos😅☕️ Šiuo metu galiu padėti Jums su projektavimu, gamybiniais ir/ar surinkimo brėžiniais (4+ metų patirtis). Labai preliminarūs pavyzdziai asmeniniam naudojimui⬇️“
https://www.facebook.com/groups/2014532742154175/?multi_permalinks=4220868564853904
Sistemos yra stabilesnės, atsparesnės, tolygesnės ir inertiškesnės, nei mums, emocijų varomoms būtybėms, atrodo.
Tiek Žemės planetos klimatas, tiek nedidelės Rytų Europos valstybės vyriausybė.
Nelabai daug kūrybos, bet užtat kiek juodo darbo ir užsispyrimo dėl trumpalaikių abejotinos vertės laimėjimų. Lietuviška.
2025-11-22
„Aš turiu labai griežtą požiūrį “atsidėkojimo medikui” klausimais. Dabar, kai visi žinot, kas aš esu, jaučiu dar didesnę pareigą prieš save netapti hipokrite ir laikytis savo įsitikinimų. Ir pati niekam nesiūliau ir nesiūlysiu. Ir neimsiu.
Ne taip ir seniai, moteris, kuri kiek per jauna, kad tiktų man į motinas, bet vyresnė už mane, protinga, mandagi, atneša man rafaelo. Aš, su išlavintu pinigų detektorium smegenyse, pamatau žalsvą spalvą per plastiką – ten pinigas. Raitomės kaip dvi gyvatės, imam dainuoti sutartinę “oj paimkit, ne, neimsiu, vai tai lylia, lelijumoj”. Dažniausiai pasakau – leiskit man turėti savo principus. Neimsiu! Ir žmonės nusileidžia.
Normalus žmogus. Ir ką, kitą dieną, kitu būdu, kitos spalvos pinigėlis, vėl ta pati lietuvių liaudies daina.
Išleidimo diena – butelis vyno ir saldainiai. Šokam kepurinę. Koridoriuj, ant visų akių. Paimkit, aš maldauju, paimkit, kaip tai negeriat, tai atiduokit kam nors, tik paimkit.
Tai šitie dalykai yra ne vien pas diedukus ir babytes, kurie kitaip nesupranta. Prieš metus sėdėjau bare ir man už nugaros už mane jaunesni žmonės visa gerkle aiškino užsieniečiams, kad Lietuvoj negausi nieko iš mediko, jei neįkiši jam pinigo į kišenę. Neatlaikiau, atsistojau, priėjau, ir paklausiau jų, kodėl jie meluoja. Aišku, jie ėmė purkštauti, kad negražu klausytis kitų, bet negražu yra šitaip elgtis. Korupcija nėra kažkas pamiršto, ji yra kiekvieną dieną, nuklausyta nuo tėvų, pakartota jų vaikų.
Mano pacientė nebuvo nei bloga, nei kvaila. Aš mačiau, kad ji tikėjo, kad ji privalo man duoti, o aš privalau paimti. Desperacija, neviltis, didžiulis konfliktas. Reikia atjaust, gi reikia atjaust!
Tik tokiais momentais jaučiuosi pažeminta. Kai nepaimi pinigo ir gauni už tą pinigą pripirktų niekam nereikalingų saldainių ar vyno, jaučiuos kaip spyna, kurią pacientas bando atrakint – ai, nepaėmė taip, tai gal kitaip reikia įkišt.
Ką tai iš manęs padaro? Gi taip šlykštu. Grįžti į kabinetą, žvengia visi, viskas gi girdėjosi. Negi aš neturiu teisės elgtis pagal savo sąžinę? Dar vienas kai kišo, o aš pasakiau “baikit”, tepasakė “ai, tai jūs tokia”. Nu, kokia? Durnė? Naivi? Vaikas? Gerai, tegul. Bet jei ateityje egzistuoju aš, kuri paėmė kyšį iš žmogaus, tikiuosi tas žmogus iš ateities mes mediciną iš viso.“
„Iš pradžių atsirado žmogus, kuriam rūpi.
Rūpi problema, kurios niekas kitas nematė – mūsų vandentvarkos įrenginiai ir teritorija buvo absoliučiai nesaugoma. Ateini, įpili kažko ir žiūri kas vyksta. Absoliutus single-point-of-failure.
Ir pradėjo jis visus judinti. Visi bandė jį ignoruoti.
Pradėjo važinėti, filmuoti, rodyti kaip lengva tiesiog ateiti ir patekti prie vandens išgavimo vietų, kuriuos tiekia geriamą vandenį mūsų didmiesčiams. Siuntė tuos filmukus atsakingiems asmenims.
Važiuodavo dieną, važiuodavo naktį(aš iš baro ėjau namo, o jis važiavo tikrinti vandenvietės(ne, alkoholio negėrė 🙂 )) ir vėl rodydavo problemas.
Tačiau siuntė ne tik filmukus, bet pasiūlė ir sprendimus. Ir ne nominalius ant popieriaus, bet susėdo su tais, kuriems pradėjo rūpėti ir pradėjo nagrinėti, kokių tvorų reiktų, kokių kamerų, ką ir kur filmuoti, kokios apsaugos ant durų.
Kad viskas būtų logiška, paaiškinama, įperkama. Kad nebegalėtum sakyti – nesuprantu ko nori, neturiu pinigų. Jokių utopijų – o realus ūkiški sprendimai.
Zysdavo, užknisdavo, šantažuodavo, padėdavo – dirbo nuosekliai.
Ir dabar pradedame matyti to rezultatus. Negaliu pakomentuoti kaip atrodys kitų objektų apsauga, bet žinau, kad su vandentvarka viskas bus žymiai geriau nei buvo.
Dėkui ministrui, patvirtinusiam strategiją. Valdžios keičiasi, bet geros iniciatyvos išlieka.
Benas Švedas didžiulis dėkui už viską, ką darai.“
2025-11-13
„Iš rubrikos „sveiki sugrįžę į realybę“.
Mokyklos vis dar gyvena be patvirtinto egzaminų tvarkaraščio, be galutinių sprendimų, kokia bus egzaminų perlaikymo, vertinimo tvarka, dar ne visi vadovėliai išleisti, atlyginimų klausimai neišspręsti, bet be darbo nesėdime – užsiimame labai rimtais dalykais.
Mokyklos įpareigotos susiskaičiuoti, kiek turi avokadų ir apelsinų nužievinimo peiliukų ir medinių šaukštų skystam medui kabinti.
Būtent tokių dalykų reikalauja 2025 m. spalio mėn. SVIS sistemoje pasirodžiusi nauja privaloma pildyti ataskaitos forma „Būtinų priemonių sąrašas“.
Prašoma suskaičiuoti visas turimas mokymo priemones pradedant nuo pieštukų ir trintukų. Su grafitu, ne planšetinių. Iš viso sąraše 2802 priemonių. Nors, pavyzdžiui, fizikai priemonės gana racionalios, bet daugelis kitų net nelogiškos ir netolygiai paskirstytos. Pavyzdžiui, matematikos mokymui reikalingi tik laikrodžiai (sąraše tik 4 priemonės), technologijų – 777 priemonės, lituanistų prašoma susiskaičiuoti minkštus kamuoliukus teisingiems atsakymams tikrinti. Neaišku, kaip suskaičiuoti chemines priemones (gramais, buteliukais ar dar kuo nors).
Kai dirbtinio intelekto ir visuotinės ekologijos laikais matematikams siūloma skaičiuotis tik laikrodžius, o humanitarinių ir socialinių mokslų mokytojams pasitikinti, kiek trūksta spausdintų plakatų, be kurių, kaip manoma, neįmanoma kokybiškai realizuoti naujų programų, tai nei juoktis, nei verkti.
Nemažai tų priemonių tiesiog neatliepia šiuolaikinių tendencijų: pavyzdžiui, įvairios technologijos sparčiai keičiasi, todėl negalima nurodyti, kad robotikai turi būti tik vienas koks nors roboto modelis ar kad mokykla apskritai turi prisirišti prie kokios nors technologijos, kuri po pusmečio greičiausiai bus pasenusi.
Sakytum, kad suskaičiavus priemones gal būtų skaičiuojamas finansavimo poreikis ir skirstomos papildomos lėšos, bet ne, mokykloms buvo paaiškinta, kad jos ir be papildomo finansavimo privalės priemones įsigyti, kad galėtų išpildyti atnaujintų programų turinį. Tai kam tada pildyti tas ataskaitas, jeigu jos neduos jokios naudos? Perfrazuojant Davidą Graeberį, šūdmalos darbai, ne kitaip.
Dar pridėkime, kad mokykla pildo Pedagogų registrą, kuriame detaliai pateikiama informacija apie kiekvieną mokytoją, jo asmeniniai duomenys ir darbo krūvio valandos. Tačiau SVIS sistemoje reikia patiekti 3ES-mokykla anketą, kurioje pirštukais reikia suskaičiuoti pedagogus pagal amžių, dėstomą krūvį ir kitus rodiklius.
Dabar jau turime visą vaizdą apie dirbtinio intelekto ir aukštųjų technologijų amžiaus vertą statistikos analitiką.“
„Tu pats savęs tykai urvuose ir miškuose.“
2025-11-10
„и не забывайте, что “самым опасным врагом, которого ты можешь встретить, будешь всегда ты сам; ты сам подстерегаешь себя в пещерах и лесах”(с).“
2025-11-11
„Pagal tai, ką mačiau, darau prielaidą, jog kelininkai pasuko nukreipiamąjį ženklą ir panaudojo jį vietoje papildomos lentelės su galiojimo zona.“
https://www.facebook.com/groups/116033166504379/?multi_permalinks=1320960722678278
2025-11-12 15:53
„Kai atrodo, kad problemas reikia ne spręsti, o už jas bausti.“
↓
2025-11-12 15:24
„Vakar buvau užsukęs paklausyti diskusijos apie naują kalbos įstatymą, kuris įpareigos aptarnavimo srityje dirbančius užsieniečius laikyti lietuvių kalbos egzaminą.
Iš šio įstatymo iniciatorės Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės pasisakymų suvokiau, kad:
nors įstatymas įsigalioja nuo sausio pirmos, tačiau dar tebesvarstoma kokio lygio turės būti egzaminas (A1 ar A2). Tai yra jau po mėnesio pavežėjai turės mokėti lietuvių kalbą, bet pati įstatymo sudarytoja nežino kokio lygio egzamino reikės. Kalbos ideologai kažkaip greitai peršoko nuo sunkiausios kalbos, prie per mėnesį išmokstamos kalbos.
Taip pat, nėra jokio plano, kur tos kalbos užsieniečiams mokintis. Įstatymas priimamas visiškai neanalizavus, pavyzdžiui, kokios užsienio kalbos tarp pavežėjų dominuoja, kad bent dauguma pavežėjų turėtų sąlygas mokintis Lietuvių kalbos. Aš jau net nekalbu apie elementarų tyrimą, kuris parodytų, jog tokia problema egzistuoja ir koks jos mastas. Išgirdusi šią kritiką Dalia turėjo vienintelį argumentą:
„Va, buvo universitete ukrainiečių kalbos kursai, o ten grupės nesusidarė.“ Tipo, visi imigrantai tinginiai.
Tačiau salėje nebuvo nė vieno ukrainiečio. Užtat buvo užsienietis pavežėjas (atsiprašau pamiršau ir vardą, ir tautybę), turintis lietuvių kalbos pamatus. Jis labai argumentuotai įvardijo problemą:
daugelis pavežėjų yra nuseikę bendradarbiauti. Yra problema – pavežėjai nemoka kalbos, bet kur jos jiems mokytis? Nėra jokios kontrolės, kursus gali daryti bet kas, o užsieniečiai neturi kaip įvertinti ar perkami kursai bus geri.
Net pabaigė gražia metafora – yra akmuo ant kelio, mes vieni esame nepajėgūs jo pakelti. Kibkime kartu ir kelkime.
Kas juokingiausia, toliau kritikuojama politikė pasakė, kad ji bandė susisiekti su Duolingo kūrėjais ir prašė įdiegti lietuvių kalbą. Ir neva gavo atsakymą, kad jiems neapsimoka, nes Lietuva per maža šalis ir nėra pelno.
Taip kalbos saugotoja, bando įskiepyti, kad lietuvių kalba neapsimoka. Kas yra visiška nesąmonė dėl dviejų priežasčių:
1. Lietuvių kalba labai apsimoka, jau rašiau apie kalbos inspekcijos Valotkos tris milijonus neveikiantiems epsams. Tai yra politikė stovi su žmonėmis, kurie geba išplauti milijonus kalbai, nesukuriant jokio produkto ir tuo pačiu skleisti, kad į lietuvių kalbą niekas nenori investuoti.
Valstybė skiria milžiniškus pinigus kalbai, kas yra gerai. Kas yra blogai, tokios politikės sukuria terpę kalbiniams populistams, ko pasekoje niekas nesukuriama.
2. Kreipimasis į Duolingo, parodo politikės nekompetenciją kalbose. Duolingo yra žaidiminė programėlė. Ji gali būti tik kaip maža pagalbinė priemonė, tačiau ne įrankis kalbai mokintis. Duolingo kalbos galima išmokti tiek pat, kiek žaidime The Sims galima išmokti statybų ir interjero dizaino.
Politikė taip pat nuolat kartojo, kad lietuviai kompleksuoti gėdijasi savo kalbos ir mieliau šneka angliškai, bei sakė, kad Vilniuje jai sunku gauti paslaugas lietuvių kalba. Man automatiškai kilo klausimas, kur ble Vilniuje yra tos vietos, kur niekas nešneka lietuviškai. Aš noriu ten pabūti, čia kažkokios andergraundinės kavinės? Kur jos? Aš noriu į tuos tūsus.
Dar buvo gera Karolio Vyšniausko įžvalga, kad politikė, kalbėdama apie kitas šalis, teigia, kad ten verslams ar renginiams nereikia tokių įstatymų, nes viskas susireguliuoja savaime, tačiau Lietuvoje žmonės yra nepajėgūs to padaryti. Turbūt pati nesuprasdama politikė priima įstatymus, pagal savo kompleksus.
Iš savo pusės pabaigai galiu pridurti, kad eidamas į diskusiją pasidomėjau politikės pasisakymais. Ir ji tik patvirtina mano stereotipą, kad žmonės, labiausiai rėkiantys apie lietuvių kalbos grožį, kaip ją reikia saugoti, kalbos prestižą ir, žinoma, tik angliškai bekalbantį jaunimą, patys nė velnio tos kalbos nevertina. Neskaito knygų ir kalbą naudoja tik savo kapitalui krautis. Tokios išvados paklausęs:
„Skaičiau jūsų straipsnį portale LRT, ten citavote Vydūną, kad kalba yra tautos vėliava. Kurioje Vydūno knygoje radote šią citatą, o gal tiesiog paėmėte ją iš interneto?“. Politikė atsakė, kad ši diskusija ne apie jos vidurinės mokyklos žinias ir toliau pasakojo, kaip jai svarbi lietuvių kalba, nes ji yra gyvenusi užsienyje.“