„<...>
Rusų kalba – jos mokiausi visą gyvenimą. Pradėjau anksti. Nors gimiau ir augau labai lietuviškame Alytuje, mano rajonas buvo vadinamasis „gorodokas“, karinis miestelis, kuriame tarp miškų glaudžiasi kalėjimas ir kareivinės, tad ir nelietuvių čia buvo gausu. Vaikystėje mano draugai buvo kaimynai Saša ir Marina, per smulkų nespalvotą „Šilelį“ su broliu per „Ostankiną“ žiūrėjome „Čipą ir Deilą“ bei „Čiornyj plašč“ („Darkwing Duck“). Pasiprašiau brolio ir tėvų, kad pamokytų kirilicos – tos raidės buvo tokios paslaptingos, kitoniškos.
Mokykloje antra užsienio kalba rinkausi vokiečių – todėl, kad ją rinkosi mažuma, o man norėjosi būti kitoniškam. Dar tikriausiai ir dėl nuo pat pirmos klasės mūsų mokyklose diegiamos vaikiškos, naivios, bet ne mažiau už kitas toksiškos nacionalizmo versijos. Girdėjau, kad dabar ją pervadins „patriotiniu ugdymu“.
Normaliau pasipraktikuoti išpuolė proga Sakartvele, kur keliems mėnesiams buvau išvažiavęs nedidelio angliakasių miestelio mokykloje mokyti vaikus anglų kalbos. Sakartvele rusiškai kalbėjo beveik visi, o pats kartveliškai tegebėjau suslebizavoti kelis žodžius. Greitai tapau vertėju kolegoms mokytojams savanoriams, be to, ėmiau papildomai mokytis pas į pensiją išėjusią rusų kalbos mokytoją. Nors jos vardo nebepamenu, įspūdį ji paliko neišdildomą. Buvo tvirta „tarybinė moteris“, mokslus baigusi Ordžonikidzėje (dab. Vladikaukazas), išsiskyrusi su alkoholiku vyru, viena užauginusi dukrą, vakarais mėgo gerti alų ir žaisti nardais su draugėmis. Miestelyje buvo laikoma feministe, socialiste ir todėl keistuole.
Bet greičiausiai ir smagiausiai rusų kalbos mokausi dabar, mokydamas užsieniečius lietuvių kalbos. Pradėjau aną pavasarį, kai Vilniaus universitetas ir savivaldybė rengė nemokamus lietuvių kursus nuo karo pabėgusiems (ir ne tik) ukrainiečiams. Dabar lietuvių kaip užsienio kalbos jau už pinigus mokau Vilniaus „Carito“ užsieniečių integracijos centre. Tarp mano mokinių – ne tik ukrainiečiai, bet ir rusai, baltarusiai, azerai, uzbekai. Nors dažnas moka bent dvi-tris kalbas, anglų – retas kuris. Tad aš juos mokau lietuvių, o besiruošdamas pamokoms ir aiškindamas žiauriai sudėtingą lietuvių gramatiką pats mokausi rusų. Tobulėju, žinokit, tiesiog dienomis.
Todėl man labai keista ir sunkiai suprantama, kodėl Prezidentūra bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija taip sparčiai rengia planus visiškai atsisakyti arba smarkiai apriboti rusų, kaip antros užsienio kalbos, mokymą mokyklose. Tiesą pasakius, rimto, nuoseklaus paaiškinimo, nekalbant jau apie šventąją „diskusiją su visuomene“, taip ir neradau. Radau tik aptakų ministrės Jurgitos Šiugždinienės paaiškinimą, kad „nėra normalu, kad rusų kalbos mokosi apie 70 proc. Lietuvos vaikų“.
Pala, o kodėl nenormalu? Kas taip nutarė? Kokiais moksliniais tyrimais čia remiasi Švietimo ir mokslo ministerija? Kai kam peršasi, atrodo, akivaizdus paaiškinimas – juk Rusijos karas Ukrainoje, juk rusų karo nusikaltimai. Taip, tikrai taip – bet, mano nuomone, tai kaip tik yra gera priežastis susirūpinti mūsų visų rusų kalbos žiniomis.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“. Tai gali nepatikti dešiniesiems (įskaitant ir dešiniuosius, kurie save laiko kairiaisiais), bet taip tiesiog yra ir bus.
Ar mums ir augančiam jaunimui nereikės su jais visais, mūsų naujais kaimynais, bendradarbiais ir draugais, susišnekėti? „Mokykis ukrainiečių“, – jau girdžiu atsaką, ir ačiū, tikrai mano planuose, bet, žinokit, gali užtrukti, kol išmoksiu ukrainiečių, baltarusių, kartvelų, kirgizų, tadžikų, kazachų… Rusų kalba, kaip ir visos imperijų kalbos, yra lingua franca tos imperijos, esamos ir buvusios, ribose – taip irgi tiesiog yra.
„Bet mums todėl ir nereiktų jos mokytis, ji – imperinė!“ Atvirkščiai. Rusų kalba yra pagrindinės šio regiono grėsmės kalba. Su ta imperija mums teks tvarkytis dar, deja, tikriausiai ne metus ir ne dvejus, o su jos likučiais – tikriausiai ir šimtus metų. Ar kalbos, kuria kalba grėsmė, nemokėjimas yra dorybė? Čia jau tikriausiai reiktų klausti filosofų, bet šiuo momentu galiu jums atsakyti ir aš – tikrai ne.
Tiems, kuriems rusų kalba atrodo išmestina, nes ja kalbėjo Bučos, Mariupolio ir Irpinės budeliai, noriu priminti, kad visos didžiosios kalbos ir dauguma mažųjų yra budelių kalbos. Angliškai kalbėjo Amerikos indėnus skerdę kolonizatoriai, prancūziškai – Alžyro ir Kongo budeliai, turkų kalba buvo vartota per armėnų skerdynes, o apie vokiečių kalbą tikriausiai ir patys žinote. Lietuviškai, leisiu priminti, buvo kalbamasi Kaune, „Lietūkio“ garaže, 1941 m. birželio 25–29 dienomis.
Jei tikrai norime išsilaisvinti nuo imperijų, budelių ir jų palikimo – kviesčiau mokyklose mokyti, tarkim, jidiš arba esperanto kalbų. Kalbantieji jomis, mano žiniomis, tikrai nieko nėra nuskriaudę, nebent to nusipelniusius. Ir aš tik pusiau juokais – nes jei jūsų, ministre, užsidegimas ištaisyti istorijos ir dabarties siaubus toks tyras, kodėl jo neėmus ir neįrodžius?
„Bet rusų kalba į Lietuvą sklinda visa Rusijos propaganda!“ Tikra tiesa. Bet, pirma, toks staigus susirūpinimas šia problema man primena gražų liaudies posakį „Prisiminė numiręs perst“. Trisdešimt metų regionai, kuriuose nekalbama lietuviškai, buvo pamiršti, nefinansuojami, kitakalbiai piliečiai laikomi „atliekamais“, net specialiai (prisiminkime lenkiškų gatvių lentelių istoriją) kurstoma tautinė nepakanta. Kiek stebėjau situaciją, Šalčininkų, Visagino ar Švenčionių jaunimo švietimo poreikiais taip pat buvo normaliai susirūpinta 2014 m., po Krymo, Donecko ir Luhansko aneksijų, ir tai su išlygomis.
Taip pat trisdešimt metų beveik nesirūpinta alternatyvaus turinio rusų kalba kūrimu. Sukosi laimingai mūsų dabar labai patriotiškose, mėlynai-geltonai padažytose televizijose ir „Krivoje zerkalo“, ir „Mentai“, ir Muchtaras lakstė, visas švediškas rusiškas stalas. Beje, šis turinys blogas buvo ne todėl, kad buvo rusiškas, o todėl, kad atstovavo visas Rusijos imperijos vertybes – homofobiją, tradicionalizmą, rasizmą, ksenofobiją, toksiškus vyriškumą ir moteriškumą, smurto ir pinigų kultą ir t. t.
O antra – ar nereiktų verčiau užsiimti propagandos atpažinimo bei kritinio mąstymo mokymu? Planuojamos „perestroikos“ išteklius skirti ne sociolingvistinei inžinerijai, o medijų raštingumo įgūdžiams nuo pat pirmųjų klasių? Juokinga, kad valstybėje, kuri save laiko demokratine, verčiau renkamasi „užkardyti“ kalbą, o ne kelti piliečių žinių lygį. Būtent toks požiūris mus čia ir atvedė – kad lenką ar rusą geriau užčiaupti ir asimiliuoti, o ne pirmiausia žiūrėti į jį kaip į bendrapilietį, su kuriuo kartu galime priimti sprendimus.
Na ir, žinoma, kaip ir priklauso geriausiems ministerijų planams, šis taip pat snargliais sulipdytas ir „pėškų“ sąskaita vykdomas. Planuojamo pakaitalo, lenkų kalbos, specialistų Lietuvoje šiuo metu neužtektų net Vilniaus miestui, vadovėlius taip pat tektų pirkti iš Lenkijos. Kaip lietuvių kalbos mokytojas užsieniečiams, patikėkite, gerai žinau, ką reiškia mokyti, kai tam trūksta išteklių, bei esu dėkingas visoms (visiems) lituanistėms (-ams) už visus vadovėlius, įrašus, programas. Žodžiu, turėsime vos saujelę specialistų, kurie dirbs su bemaž neegzistuojančia medžiaga – nuostabu.
O kur dėsime visas Lietuvos rusų kalbos mokytojas ir mokytojus? Ministrė sako: „Sudarysime galimybes įgyti per penkerius metus tiems, kurie nori, antrą kvalifikaciją“. Puikiai galiu įsivaizduoti, ką apie tokį planą pasakytų mano mama, daugiau nei keturiasdešimt metų pradirbusi fizikos mokytoja. Na, jei dešimt metų iki pensijos jai, mokinių mėgstamai ir gerbiamai metodininkei, būtų pasakę, kad fizika, žinok, labai blogas mokslas, mums dabar patinka tik chemija, tad arba eik mokyti bei mokytis jonų elektronų, arba viso gero.
Pabaigai – išankstinis atsakas tiems, kurie sakys, kad aš rusų kultūros ar net „rusų pasaulio“ fanatas ir t. t. ir pan. Žinokit, ne. Trumpai pasakius – yra ir bus tų kultūrų. Nieko nenutiks nei Tolstojui, nei Dostojevskui. Jei jau norime žengti link pasaulio be imperijų, tai pats metas kuo labiau domėtis mažesnėmis kultūromis – tiek ukrainiečių, tiek airių, tiek malajų, tiek mapučių. Gali būti, kad net ir rusų kalba tų mažesnių kultūrų atstovai yra veikalų prirašę, filmų prikūrę.
Ne, mane tiesiog užknisa „ura patriotizmas“ ir komjaunuoliški, praktiškai labai abejotini, bet konservatoriškajai ideologijai labai priimtini visagalių ministrų sprendimai.“
