„Bet tokie dalykai nėra naujiena, per mano vos pusantrų metų net 3 kartus mačiau visišką dezinformaciją vyriausybės spaudos pranešimuose, kai 1 kartas turėtų sukelti milžinišką politinį ažiotažą, nežinau, kiek kartų mačiau, kad ministrai nežino, ką komentuoja, o apie mūsų EP narius, ypač tuos vokaliausius, tai net nenoriu pradėti galvoti. Baisiai apmaudu, kad vieša erdvė pernelyg ramiai ryja viską, kas iš jų išspjaunama. Įstrigo vienas pokalbis su žurnalistu, kur man skambina ir klausia, sako, žiūrėk, mums vieno LT komitetų pirmininkas sako, kad Lietuva turi iki 2027 metų padaryti tą ir aną. Sakau, kad įstatyme aiškiai parašyta iki 2023 gruodžio. Nu va sako kaip gaila, kad jau išspausdinome komentarus ta tema, tai nebespėsiu pakeisti. Ne tai, kad įvykis yra, kad žurnalistui tas vienas vienintelis seimo narys iš 141, sritį kuruojančio seimo komiteto pirmininkas, kuriam labiau nei bet kam kitam priklauso žinoti faktus, apsimelavo, ir dar rezonansine tema, bet nu va nespėsim faktų įdėti, tai gal kitą kartą. Norėčiau šitų dalykų nežinoti, miegočiau ramiau. Dėl to turbūt dar ilgai galvosiu, ką reikėtų daryti, kad kažkaip su tuo kovoti, nes tokios kūrybinės laisvės politikai neturėtų turėti. Ir turbūt nieko nesugalvosiu, bet neteisingumo jausmas tokiais momentais milžiniškas.“