Gediminas Kulikauskas apie valstybės degradaciją (2024-08-03)

Įrašas

„Tai, ką įvairiom išraiškom matome pastaraisiais metais – yra valstybės, kaip paslaugų teikėjo, degradacija ir kolapsas. Atsitraukimas ir suirutė iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose ji dėl masto, netiesioginės ir ne momentinės naudos (t.y. nebūtinai pinigine išraiška, nebūtinai per artimiausius metus), ar bent iš inercijos ir tradicijų, turėjo būti tvirta, lyderiauti ir šeimininkauti.
Šešta para po audros, kuri neturėjo būti išskirtinė – o daugelis žmonių dar be (valstybinės įmonės tiekiamos) elektros.
Gerai iliustruoja situaciją ir visi supranta, kas būtų karo atveju – kiekvienas tik už save, apsikabinęs nuosavą generatorių, kol tam užteks kuro.
Metai po metų skandalas ant skandalo su švietimu, sulig kiekvienu politiniu sezonu reformuojamu ir kontrreformuojamu. Iš kurio pabėgo ministras, o naujas/a atėjo iš anksto grieždamas dantim ir tik dėl to, kad yra „partijos kareivis, vykdantis pareigą“.
Takoskyra į privatų švietimą ir valstybinio degradacija vis ryškesnė.
Sveikatos apsauga, apie kurią net nesinori kalbėti – privati greičiu, efektyvumu ar paslaugų gausa lenkia valstybinę puse šviesmečio. Pastarojoje kai kurios paslaugos beveik neslepiant tėra fikcija, nes realiai beveik neteikiamos, o pacientai, jei tik turi pinigų, stumiami į privačią. Arba paliekami sirgti ir mirti.
De facto turim mokamą sveikatos apsaugą, vis labiau, bloga prasme, „amerikietiškėjančią“, kuria džiaugsis tik dalis šalies piliečių.
Tai kad Sveikatos apsaugos ministerija dalį darbuotojų draudžia privačiu sveikatos draudimu – tik iškalbinga iliustracija, bet irgi parodanti realią padėtį.
Keliai ir jų infrastruktūra – blogėjantys sparčiau, nei tvarkomi, o remontuojami daugiausia ten, kur jau susikerta ir gyvybiškai būtini kariuomenės interesai.
Beje, gal tik kariuomenė liko bastionu, aplink kurį dar buriasi ir cementuojasi blėstantys valstybės, kurios darbu ir darbais galima būtų didžiuotis, efektyvumo gaisai.
Link šitos padėties daugybę metų, valdant įvairiausiom politinėm jėgom, ėjome nuosekliai – ir nežinia ar tai įmanoma besustabdyti.
Dirbti valdiškose įstaigose, esa yra ir ten eina, ten lieka tik “blogiausi iš blogiausių”. Nes visų ambicingesnių ir “geresnių” darbuotojų natūrali gravitacinė trauka, anksčiau ar vėliau – tik į privatų sektorių. Nes valstybiniame – darbuotojų (jei tik ne vadovai) karjeros ir finansinio gerbūvio galimybės geriausiu atveju stagnuoja, blogiausiu – degraduoja.
Daugel kur visa laikosi tik ant jau senstelėjusių pasišventėlių idealistų mohikanų – jaunajai kartai ateinant – pasižiūrint į algas/sąlygas – ir vėl išeinant. O tuos liekančius dar papravardžiuojant, jei ne kvailiais, tai matyt neprisitaikančiais prie kintančio laiko iššūkių – nemokančiais kalbų, neišmanančiais naujausių technologijų.
Taip buvo ne visada, tik to niekas nebeprisimena.
Dar tarpukariu – valdiškas daiktas, valstybinis gaminys ir darbas valstybinėje įstaigoje – buvo prestižo, kokybės ir efektyvumo etalonu.
O privačių įmonių gaminiai (ypač pirmą dešimtmetį) dažnai buvo labai visokios kokybės – nes irgi siekta tik pelno, taupant medžiagų kokybės sąskaita ir kokius saldainius dažant, pvz., įvairia pigia chemija.
Tuo tarpu valstybiniai gaminiai tuomet buvo su aiškiu ir aukštu, kontroliuojamu kokybės standartu. Darbas valstybinėje įstaigoje – valdininku, mokytoju ir pan. – buvo siekiamybė ir geidžiamybė, pilni laikraščiai buvo santuokų skelbimų, kuriuose į porą ieškotas valdininkas ar valdininkė.
Valdiškas darbas nebuvo neefektyvumo, lėtumo, griozdiškumo, biurokratiškumo simboliu, o kaip tik atvirkščiai.
Iš to nieko nebeliko okupaciniu sovietmečiu, kai į valstybines įmones žiūrėta kaip į „ko nors pasivogimo“ objektą, darbas ten buvo „puse rankos“ ir t.t.*
Privačiai pagamintas, namudinis – atvirkščiai, tapo kokybės simboliu, pranokstančiu nekokybišką, nepritaikomą, antrarūšį sovietinį valstybinį gaminį. Na, kas gyveno tais laikais, puikiai prisimena, nesiplėsiu.
Bet tai – valstybės prestižas, kokybė, darbų ir veiklos efektyvumas – mūsuose taip ir liko nužudyta, nebeatsikūrė ir naujaisiais laikais.
Būtų galima į visa tai numoti ranka. Bet tai – jau mūsų valstybė.
Į kurią ne tik žiūrima su tradiciniu nepasitikėjimu, bet ir jos veikla jau pamažu tampa paniekos objektu.
Kuriai mokesčiai mokami „su girgždesiu“, o šešėlio lygis puikiai ir matyt geriausiai parodo kiek lietuvis myli ir gerbia savo valstybę.
Jis, tas mūsiškis mokesčių mokėtojas, toks suktavotas – mokėčiau, jei paslaugos būtų geresnės.
Mokėčiau, jei seimas nebūtų toks ar anoks. Mokėčiau, jei teismai būtų kitokie. Jei VMI neprisiknisinėtų dėl niekų, jei valstybėje būtų teisybė ir t.t.
Žodžiu, 100 ir 1 sąlyga, kada pilietis su savo valstybe dalinsis pinigais. Bet padejuoti dėl mažų pensijų, algų, menko finansavimo daugeliui sričių – šito oi nepamirš.
Tad šešėlio lygis mažėja tik sulig augant pragyvenimo lygiui – ir toks momentas, beje, buvo.
Kartu tai parodo, kad valstybei atseikėjama – tik kai pasiekiamas tam tikras įsivaizduojamas minimumas, kai randama “atliekamų pinigų”. Čia kaip piniginė dovanėlė, proginis vokelis “pusbrolio vaikui”, krikštynų proga, kartą per dešimtmetį.
Iš esmės lietuvis dar nepriprato (ir nežinia ar tai įmanoma, nepasikeitus kartoms), kad valstybė yra jo, tad būtent nuo jo elgesio priklausys ir tai, kokia ji bus.
Ji vertinama kaip svetima, primesta, šalta ir nemylinti jėga, iš kurios, pasitaikius progai, reikia imti glėbiais, o duoti tik tada, kai jau kitaip nebeišeina, kai sunki ranka prispaudžia prie sienos.
Kai eilinių būsimų pompastiškų švenčių proga mojuosime trispalvėmis ir giedosime himną, atsiminkime ir tai.
Esame valstybė, kurioje – ką ten ES eurokomisaro – europarlamentaro postas realybėje vertinamas labiau, nei savo šalies ministro pirmininko.
Nes vienur – pinigai ir ramus darbas (arba “darbas’), o kitur – nervai, nuolatinis kritikų-analitikų drožimas ir bejėgiškumas ką nors reikšmingai pakeisti.
Todėl kai kurių politikų veiksmai ir poelgiai saviškių atžvilgiu dažnu atveju visiškai neatsakingi – nes tai viso labo tik atsispyrimas nuo valdiško tramplino – kad peršokti į ES ar kita europines pareigas. Savo veiksmuose nebojant savo krašto žmonių ir valstybės interesų – bet kad tik garsiau ir plačiau pasaulyje nuskambėtų konkretaus asmnens vardas ir pavardė. O kad valstybės piliečiai, verslas po to dar metų metus spjaudys ekonominiu krauju – nė motais.
Žmonės komentaruose rašo – “Dar pridėkim valstybinius miškus, kuriuos kaip amarai tiesiog iščiunkė politikus už virvučių tampantys lobistai. Konstitucija garantuoja daug ką, sveiką aplinką, socialines paslaugas ir kt. Bet realybėj, mūsų Valstybė susimovė.
Taip – bet visko ir nesuminėsi – sferos, kuriose valstybė liko tvirta, veikiau išimtis. Ir bėda tame, kad ne valstybė susimovė – susimovėme mes patys. Ir išeitis tik vieną kartą atsikelti, nusipurtyti dulkes ir imtis kažką lipdyti.
Tas pat čekių skandalas rodo pasibaisėtiną ciniško požiūrio į valstybę ir jos turtą mastą visuose lygmenyse, nuo valdininkų iki politikų.
Bet kartu jis teikia viltį – kad dar įmanoma susiimti ir šį tą nuveikti. Tegul ir atrodant kaip Miunhauzenui, kuris save už plaukų tempė iš pelkės.
P.S. Nieko naujo, žinoma, bet lengvai stebina koks kiekis lyg ir adekvačių žmonių vieną kritišką žodį dėl šlubuojančių valstybės funkcijų – kaip paslaugų teikėjos, privalančios užtikrinti tam tikrą minimalų gerbūvį savo piliečiams, mainais už šių sunešamus mokesčius – sutiko durtuvais ir nepašykštėjo ad hominem ir šiaip riebių epitetų. Turbūt per sunku suvokti, kad ne pati valstybė puolama, o kritikuojama jos funkcijų atrofija.
Ypač tose srityse, kur privatus sektorius dėl savo veiklos specifikos (jo tikslas – artimas pelnas finansine išraiška) neperims paslaugų teikimo visa apimtimi – nes būti orientuotais į labai tolimą, sąlyginai abstrakčią, visuomeninę naudą – ne jo funkcija. Šitaip įsisukę uždarame libertaristiniame rate pirmiausia prarasime visuomenės silpnuosius, vėliau ateis vidutiniokų eilė. Bet kam aš tai pasakoju, et.
*Nors daugelis infrastruktūros objektų – kaip Kauno hidroelektrinė, Ignalinos atominė – savo mastu ir matyt efektyvumu, deja, kol kas nepasiektos ir nepranoktos naujaisiais laikais.“

Komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *