„Pėsčiomis pasivaikščioję po Rytų Afriką prieš kokius 2 milijonus metų būtumėte išvydę nemažai pažįstamų žmogiškų bruožų: kūdikius prie savęs glaudžiančias sunerimusias motinas ir būrį purvynėje nerūpestingai besitaškančių vaikų; temperamentingus jaunuolius, priešgyniaujančius visuomenės diktatui, ir nuvargusius senius, kurie nori tik vieno – kad jiems duotų ramybę; krūtines išpūtusius energingus vyrukus, mėginančius sužavėti vietines gražuoles, ir išmintingas genties vyriausiąsias, kurios visa tai jau yra mačiusios daugybę kartų. Šie senovės žmonės mylėjo, žaidė, ieškojo artimų santykių ir varžėsi dėl statuso bei valdžios – tačiau lygiai taip pat elgėsi šimpanzės, mažosios šimpanzės bei drambliai. Mūsų protėviai niekuo neišsiskyrė iš kitų. Niekas, netgi jie patys, nė neįtarė, kad vieną dieną jų palikuonys išsilaipins Mėnulyje, suskaldys atomą, iššifruos genetinį kodą ir rašys istorijos knygas. Svarbiausia, ką galima pasakyti apie priešistorinius žmones, – jie buvo nereikšmingi gyvūnai, savo aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.“

Iš „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ („Kitos knygos“, 2016).