„Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti kuriam vienam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška. Jonas Motiejus kartais pats savęs klausdavo, ar šis Kazimiero bruožas – nepataisomo tingumo ar neeilinės rezignacijos požymis, ir spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko – iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats – ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus – tai tik kada nors taip pat supūsiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės jį apniko visiems laikams, tarsi iš katino kadaverio išsiveržusios kirmėlaitės, nuolatos graužiančios jo sielą it augalo lapą, mat jokiuose savo veiksmuose jis nebematė jokio tikslo ir net aršiausi žaidimai ar pratimai nepriversdavo jo užsimiršti.“

Iš Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ („Baltos ladnkos“, 2011).