„O aš mėgstu ir niekada nesiliausiu žodžio „draugas“. Geras žodis! Sovieticus? Prikąskite liežuvį! Sovietinis žmogus buvo labai geras žmogus, pasirengęs vykti į dykumą, į Uralą – dėl idėjos, ne už dolerius. Ne už svetimus žalius popierėlius. Dniepro hidroelektrinė, Stalingrado mūšis, skrydis į kosmosą – visa tai jis. Didysis sovietų žmogus! Man iki šiol malonu rašyti – TSRS. Tai buvo mano šalis, o dabar gyvenu ne savo šalyje. Svetimoje šalyje gyvenu.
Gimiau tarybinė… Mūsų močiutė Dievo netikėjo, bet tikėjo komunizmu. O mūsų tėtis iki paskutinio atodūsio laukė, kad sugrįš socializmas. Jau krito Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga, o jis vis dar laukė. Amžiams susipyko su geriausiu draugu, kai šis pavadino vėliavą raudonu skurliu. Mūsų raudonąją vėliavą! Purpurinę! Tėtis kovėsi Suomijos kare. Už ką kovėsi, taip ir nesuprato, bet reikėjo kariaut, ir kariavo. Apie tą karą nieks nekalbėjo, vadino jį ne Suomijos karu, o Suomijos kampanija. Bet tėtis mums pasakojo… patyliukais. Namie. Retai, bet prisimindavo. Išgėręs… Jo karo peizažas – žiema: miškas ir metro storio sniego sluoksnis. Suomiai kariavo su slidėmis, baltais maskuojamaisiais apsiaustais, pasirodydavo taip netikėtai, lyg būtų nukritę iš dangaus, kaip angelai. „Kaip angelai“ – tėčio žodžiai… Galėdavo per naktį išpjauti visą užkardą, ištisą kuopą. Žuvusieji… Žuvusieji tėčio prisiminimuose amžiais gulėdavo kraujo klanuose: iš apsimiegojusio žmogaus visad išteka labai daug kraujo. Kraujo būdavo tiek, kad suėsdavo metro storio sniegą. Po karo tėtis nebegalėjo net vištos papjaut. Net triušio. Labai graudindavosi pamatęs bet kokį negyvą gyvūnėlį ar pajutęs šiltą kraujo kvapą. Bijojo aukštų medžių tankia laja – tokiuose medžiuose dažniausiai slėpdavosi suomių snaiperiai, juos vadino „gegutėmis“. (Tyli.) Noriu pridurti… Nuo savęs… Po Pergalės mūsų miestelis skendo tarp žiedų, – kažkoks pašėlimas. Populiariausios gėlės – jurginai, jų gumbus žiemą reikia laikyti šiltai, kad nesušaltų. Sergėk Dieve! Juos užklodavo, apkamšydavo kaip mažus vaikus. Gėlės vešėjo prie namų, už namų, prie šulinių ir išilgai tvorų. Po sukrėtimo nepaprastai norisi gyventi, džiaugtis. Tačiau vėliau gėlės dingo, dabar jau nebe taip. O aš prisimenu… Dabar prisiminiau… (Tyli.) Tėvelis… pusmetį kariavo ir pateko į nelaisvę. Kaip pateko į nelaisvę? Jie puolė per užšalusį ežerą, o priešo artilerija šaudė į ledą. Tik nedaugeliui pavyko priplaukti krantą, o tie, kas priplaukė, jau buvo netekę ir ginklų, ir jėgų. Pusnuogiai. Suomiai tada jiems tiesė rankas. Gelbėjo. Kai kurie nusitverdavo tos rankos, o kai kurie… Nemažai buvo tokių, kurie nepriėmė priešo pagalbos. Juos taip mokė. O tėtis stvėrė kažkieno ranką, ir jį ištraukė. Gerai prisimenu tėčio nuostabą: „Jie įpylė man šnapso, kad sušilčiau. Perrengė sausais drabužiais. Juokėsi ir tapšnojo per petį: „Gyvensi, Ivanai!” Anksčiau tėtis niekada nebuvo matęs priešų iš arti. Nesuprato, ko jie džiaugiasi…
Keturiasdešimtaisiais baigėsi Suomijos kampanija… Sovietų karo belaisvius iškeitė į suomius, patekusius mūsų nelaisvėn. Dvi kolonos prasilenkė… Suomius, kai šie pasiekė savus, puolė glėbesčiuoti, spaudė jiems rankas… Mūsiškius sutiko ne taip, juos sutiko kaip priešus. „Brolyčiai! Brangieji!“ – puolė jie prie savų. „Stovėt! Žingsnis į šalį – šaunam!“ Koloną apstojo kareiviai su aviganiais ir nuvedė į specialiai pastatytus barakus. Aplink barakus – spygliuota viela. Prasidėjo tardymai… „Kaip patekai į nelaisvę?“ – klausia tėčio tardytojas. „Suomiai mane iš ežero ištraukė.“ – „Tu – išdavikas! Ne Tėvynę, o savo kailį gelbėjai.“ Tėtis taip pat manė, kad jis kaltas. Juos taip mokė… Nebuvo jokio teismo. Visus išvedė į aikštę ir perskaitė įsakymą: šešeri metai lagerio už Tėvynės išdavimą. Išsiuntė į Vorkutą. Ten jie tiesė geležinkelį amžinojo įšalo žemėje. Dieve mano! Keturiasdešimt pirmieji… Vokiečiai jau prie Maskvos… O jiems nesakė, kad karas prasidėjo, – jie gi priešai – apsidžiaugs. Vokiečiai jau visą Baltarusiją užėmė. Užimtas Smolenskas. Kai sužinojo, iškart visi ėmė prašytis į frontą, rašė laiškus lagerio viršininkui… Stalinui… o jiems: jūs, išgamos, dirbkit pergalei fronto užnugaryje, fronte mums išdavikų nereikia. Ir jie… tėtis… girdėjau iš tėčio… Jie visi verkė… (Tyli.) Štai su kuo jums reikėtų susitikti… Bet tėčio jau nebėra. Lageris jam sveikatą suėdė. Ir pertvarka. Baisiai krimtosi. Negalėjo suvokt, kas dedasi. Šaliai, partijai. Tėveliukas… Lagery per šešerius metus buvo spėjęs pamiršt, kaip atrodo obuolys ar kopūsto galva… paklodė ir pagalvė… Tris kartus per dieną penėdavo putra, duonos kepalas – dvidešimt penkiems žmonėms. Miegojo – po galva pliauska, vietoj čiužinio – lentos ant grindų. Tėtukas… Keistas buvo, ne toks, kaip kitų… Nė už ką nebūtų sudavęs arkliui ar karvei, spyręs šuniui. Man amžinai buvo gaila tėvelio. O kiti vyrai iš jo šaipėsi: „Ir koks iš tavęs vyras? Boba!“ Mama ašarodavo, kad jis ne toks, na, ne toks kaip visi. Paims į rankas kopūsto galvą ir tyrinėja… Pomidorą… iš pradžių apskritai tylėjo, nieko mums nepasakojo. Prakalbo po kokių dešimties metų. Ne anksčiau… taip… Buvo laikas, kai lagery vežiojo mirusiuosius. Per dieną susikaupdavo dešimt penkiolika lavonų. Gyvieji grįždavo į barakus pėsčiomis, o mirusieji – rogėmis. Įsakydavo jiems nurengt lavonus, ir šie gulėdavo rogėse nuogut nuogutėliai. Dabar kartoju tėčio žodžius… Nesklandžiai išeina… Dėl jausmų… jaudinuosi, taip… Pirmuosius dvejus metus lagery niekas iš jų nesitikėjo, kad išgyvens; namus minėjo tik tie, kurių terminas penkeri šešeri metai, o tie, kurių terminas dešimt penkiolika metų, namų neminėdavo. Neprisimindavo nieko: nei žmonų, nei vaikų. Nei tėvų. „Jeigu galvosi apie juos, neišgyvensi“, – tėčio žodžiai. O mes jo laukėme… „Grįš tėveliukas – manęs nepažins…“, „Tėveliukas…“ Taip norėdavos kuo dažniau kartoti tą žodį. Ir jis grįžo. Močiutė pamatė prie vartelių nepažįstamą žmogų kareivio uniforma: „Ar ko ieškote, kareivėli?“ – „Mama, manęs nepažinai?“ Močiutė krito kaip pakirsta. Taip grįžo tėtis… Visas nušalęs, rankų ir kojų taip niekad ir nesušildavo. Mama? Mama sakė, kad tėtis iš lagerio grįžo geras, o ji bijojo… ją gąsdino, kad iš ten grįžta pikti. O mūsų tėtis norėjo džiaugtis gyvenimu. Kiekvienu gyvenimo atveju kartojo: „Drąsiau drąsiau, blogiausia dar priešaky.“
Pamiršau… Pamiršau, kur buvo… kokioj vietoj? Persiuntimo lagery ar kitur? Keturiomis ropinėjo po didžiulį kiemą ir valgė žolę. Distrofikai, pelagrikai. Tėčiui girdint skųstis nebuvo galima, jis žinojo: „Kad išgyventų, žmogui tereikia trijų dalykų: duonos, svogūnų ir muilo.“ Vos trys dalykai… vos trys… Tų žmonių jau nėra, mūsų tėvų… O jeigu dar liko, tai juos reikia į muziejų, po stiklu, rankomis neliest. Ir kiek jie visko ištvėrė! Kai tėtį reabilitavo, išmokėjo jam už visas kančias dviejų mėnesių kareivio atlyginimą. Tačiau mūsų namuose dar labai ilgai kabėjo didelis Stalino portretas. Labai ilgai… gerai prisimenu… Tėtis nuoskaudos nejautė, manė: laikas buvo toksai. Žiaurus laikas. Statėme stiprią šalį. Ir pastatėme, ir nugalėjome Hitlerį! Tėčio žodžiai…“

Svetlana Aleksijevič, „Laikas iš antrų rankų“ | „Kitos knygos“, 2016, 43–45 p.

Valerijus Prijomychovas (Валерий Приёмыхов) sukūrė įsimintiną vos valandą priešo nelaisvėje tepraleidusio, bet dėl to nubausto Sovietų Sąjungos karininko vaidmenį filme „Šalta 1953-iųjų vasara“ („Холодное лето пятьдесят третьего“).

https://en.wikipedia.org/wiki/The_Cold_Summer_of_1953

Dar susižavėjimą keliančio suomių elgesio kare: http://50000.lt/sovietines-ir-suomiskos-propagandos-skirtumai-ziemos-karo-metu-240916.

Po 60+ metų

http://50000.lt/autobuse-pries-jaunu-rusu-belaisviu-grazinima-240915