Žymė
https://50000.lt/tag/kitaip-manantys
2025-12-19
„Pastarųjų įvykių fone vėl paaštrėjo diskusija apie „dvi Lietuvas“. Tačiau galbūt vertėtų kalbėti ne apie dvi, o apie tris?
Dar 1809 m. vokiečių matematikas Karlas Frydrichas Gausas aprašė normalaus skirstinio teoriją, dažniausiai vaizduojamą varpo formos kreive (žr. pridedamą iliustraciją). Nesileisiu giliai į matematiką – pasakysiu paprastai: dauguma reikšmių telkiasi apie vidurkį, maždaug 68 proc., o po maždaug 16 proc. tenka kiekvienam kreivės galui.
Manau, panašų pasiskirstymą galime rasti ne tik vertindami visuomenės narių svorį, ūgį ar kraujospūdį, bet ir nagrinėdami kitus reiškinius – pavyzdžiui, dabartines visuomenės nuostatas. Tikėtina, kad apie 15–20 proc. visuomenės aktyviai palaiko dabartinį judėjimą už LRT ir žodžio laisvę. Dar 15–20 proc. yra visiškai įsitikinę, jog LRT yra „blogis“, o dabartinę vadovybę būtina išvaikyti. Likusiems 60–70 proc. ši tema daugiau ar mažiau nerūpi – jie paprasčiausiai nežiūri LRT, o renkasi LNK, TV3 ar… „KidsZone“.
Dažnai pasigirsta raginimų „susodinti prie vieno stalo“ kreivės galuose esančius žmones, kad jie kalbėtųsi ir gražiai susitartų. Mano patirtis rodo, jog tai reikalautų milžiniškų pastangų ir laiko, o sėkmės tikimybė būtų labai maža. Kad diskusija duotų rezultatą, ji turi atitikti bent du esminius reikalavimus: pirma, abi pusės turi gerbti viena kitą; antra, tarp nuomonių neturi būti neperžengiamos prarajos.
Per COVID-19 pandemiją man teko dalyvauti pačiose įvairiausiose diskusijose. Pasakykite, kaip galima tikėtis konstruktyvaus rezultato, kai pašnekovas įsitikinęs aiškina, jog „Šimonytė iš lėktuvų purškia vakcinas“ arba kad „vakcinose yra nano „Bluetooth“ įrenginiai“. Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, deja, tai – realūs pavyzdžiai.
Kur kas svarbiau, mano manymu, kalbėtis su tais 60–70 proc. visuomenės. Net jei po pokalbio liksime prie skirtingų nuomonių, bent jau būsime geriau supratę vieni kitus.
Čia norėčiau prisiminti vieną gėlių pardavėją, turintį nedidelį kioskelį netoli mano namų. Pačiame vakcinacijos pike, kai užsukdavau pirkti gėlių, jis vis klausinėdavo manęs apie vakcinas. Ką galėjau – atsakydavau, ko negalėjau – to nesakydavau. Mūsų pokalbiai visada baigdavosi frazėmis: „na, aš dar palauksiu“ ir „palaukit, parinksiu gražesnes rožes“. Kiek žinau, jis taip ir nepasiskiepijo.
Nors mes turėjome – ir tikriausiai vis dar turime – skirtingus požiūrius ne tik į vakcinas, bet ir į daugelį kitų dalykų, mes esame skirtingų nuomonių žmonės, bet ne iš skirtingų Lietuvų 🇱🇹“
2025-11-27
„Šį semestrą mūsų Praktinės filosofijos magistrantūros antrakursiams dėstau Dialogo etiką. Tame kurse kalbame apie įvairias prieigas prie dialogo: pradedame nuo dialogo filosofijos tradicijos (Buberis, Levinas, Tischneris), tuomet pereiname komunikacijos teoretikų (dialogas kaip konsensuso siekis (Habermasas) vs. dialogas kaip disensuso siekis (Lyotard’as)), užgriebiame Bachtino polifonijos sampratą ir Kierkegaard’o abraomiško nekalbėjimo fenomenologiją.
Visąlaik dėstant paliečiame ir tai, kas vyksta aplink mus. Šį rudenį, be abejo, daug kalbėjome apie taip vadinamą Kultūros protestą, Nemuno aušros populiarumą bei platesnį viešojo diskurso kontekstą. Vienas svarbiausių aspektų, kuris pasirodo šiame kontekste, yra vis išnyranti Vilniaus/likusios Lietuvos perskyra. Ji įgyja pačių įvairiausių pavidalų: elitas vs. runkeliai, centras vs. paribys, sėkmės ir nesėkmės, atsakomybės ir indiferencijos, veiklumo ir apatijos ir dar begalę kitokių pavidalų. Dauguma tų perskyrų, mano galva, yra nenaudingos ir klaidinančios, tačiau jos kyla iš perskyros, kuri yra tikra, reali. Lietuvoje per Nepriklausomybės laikotarpį neproporcingas kiekis resursų – ekonominių, žmogiškų, simbolinio kapitalo – yra investuojama į Vilnių ir dažnai atrodo, jog vieninteliai žmonės Lietuvoje, kurie to nepastebi, yra vilniečiai. Tai palanki terpė kurtis įvairioms įtampoms, o visuomenės įtampos, žinia, derlinga dirva įvaraus plauko demagogams. Šia prasme pokalbis apie Nemuno aušrą turėtų vykti neignoruojant istorijos: Paksas tapo prezidentu išnaudodamas tą pačią įtampą, kas rodo, jog ji neatsirado dabar, o tai reiškia ir neišnyks (sąlyginai) „įveikus“ Nemuno aušrą.
Tą įtampą galima mažinti tik pripažinus tos anos pusės agentiškumą (agency) – pripažinus, kad jos balsas yra svarbus, reikšmingas. Net keli kultūrininkai, kurie per pastaruosius du mėnesius vyko į „provinciją“ su savo iniciatyvomis, lyg susitarę man pasakoja tą patį: atrodo, kad svarbiausia vietiniams tiesiog išsisakyti. Atrodo, kad jiems reikia ne tiek filmų ar spektaklių, paskaitų ar knygų pristatymų, bet būti išgirstiems. Žinoma, tai tik impresijos, kurias dar reikia patikrinti.“
2025-11-21
„Susitaikymo utopija II
V.V.L.: Kažkada turėjai progą išbandyti taikų dialogą ir televizijoje pabendrauti su Artūru Orlausku. Man tas pavyzdys liko kaip sėkmingesnis susikalbėjimo bandymas net ir su sudėtinga auditorija. Ir, regis, visiškai pavykęs. Šeimų maršas netrukus ir išsikvėpė.
V.L.: Ne, jis tęsės, tik galbūt šiek tiek kitokią tokią formą įgavo, tokią labiau literatūrinę. Nors, kokia ten literatūra, jei tas ponas vis tiek meluoja, kiek tik nori. Tiesa, dabar teismai trumpam pristabdė.
V.V.L.: Kalbu apie tai, kad tada iš Tavo pusės nebuvo neapykantos gesto.
V.L.: Ne, nebuvo, nebuvo.
V.V.L.: Tu nuėjai pakalbėt kaip su žmogum, pasidomėti. Ir uždavei visokių elementarių klausimų, kiek pamenu: „Kaip jis elgtųsi, jeigu jie gautų valdžią? Kokius jie darytų sprendimus?“
V.L.: Aš jam ir siūliau: „Gerai, kad dabar turit idėjų, kas Lietuvoje blogai. Tai ar jūs eisite į rinkimus, pone Orlauskai? Jūs iškelsit savo kandidatūrą? Ar būsit ministras pirmininkas? Ar susikurs jūsų partija? Jūs dabar visiem grūmojat kažkokiais kerštais. Tai gal pavaldykit, jeigu čia kiti neteisingai valdo, o jūs žinot, kaip reikia.“
V.V.L.: Regis, tada jis nebuvo pasiruošęs į tuos klausimus atsakyti, ir pasirodė, kad galbūt dar nėra pasirengęs valdžiai.
V.L.: Sunku pasakyt, ar jis nepasirengęs. Įdomu buvo, kad tąsyk sukilo netgi man artima aplinka, kai kas priekaištavo: „Kodėl tu su juo kalbi kaip su?“ Sakau: „Tai jis irgi yra žmogus, jis yra mūsų brolis suklaidintas, reiškia, pats nelaimingas.“ Sakau: „Jie gi visi nelaimingi.“ Žemaitaitis irgi nelaimingas žmogus.
V.V.L.: Jam taip gal neatrodo, arba jis to neparodo. O dabar įsivaizduokim – jei tv studijoje susėstum su Žemaitaičiu pakalbėt – paprastai, žmoniškai, žvelgdamas į jį, kaip į valstybėje veikiantį asmenį, kurį išrinko rinkėjai, patikėję jo idėjom. Kokiom temom norėtum su juo paprastai, žmogiškai pakalbėt? Kokius klausimus jam užduotum?
V.L.: Galbūt paprasčiausiai paklausčiau: „Remigijau, o kaip tu manai? Ar žmonės gali susitarti tarpusavyje be keršto, be noro ką nors sunaikinti, įrodyti savo pranašumą? Tai yra normalūs dalykai, ar ne? Ir jeigu mes suprastumėm, kad jie nėra visai normalūs, tai gal geriau būtų be jų. Kaip tu manai, Remigijau? Ar pasisektų mums eiti tuo keliu?“ Aš pakalbinčiau.
V.V.L.: Labai norėčiau tokią laidą pamatyt.“
2025-11-20
„V.V.L.: Dabartinį susiskaldymą pavadinčiau sąlyginai: „stribai/partizanai“, nes vyrauja du skirtingi pasakojimai – prorusiškas ir proeuropietiškas. Ir klausiu Tavęs: ar gali partizanai su stribais susitarti dėl kažkokio bendro projekto? Ar esama tokių sąlyčio vietų?“
2025-11-06
„Tą trapų susitarimo judesį matydavau, kai Brazausko mašina atvažiuodavo prie tėvo namų Žvėryne ir jie vienudu eidavo į Vingio parką, palikę apsauginius – pasikalbėt apie NATO ir kitas Lietuvos strategijas. Nors viešumoje kapodavosi kaip dideli.“
2025-11-05
https://50000.lt/gediminas-kulikauskas-apie-dzonatano-haidto-teisuji-prota-251105
2025-05-22
„Čia diskusija turi grįžti prie savo kilmės – ne siekti įveikti kitą, bet ieškoti tiesos.“
https://50000.lt/naujoji-vdu-rektore-ne-siekti-iveikti-kita-bet-ieskoti-tiesos-250522
2023-09-03
„Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man…Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)““
https://50000.lt/imanoma-kalbetis-su-skirtingai-mananciuoju-jeigu