Žymė
http://50000.lt/tag/moteru-teises
„Emancipacija (lot. emancipatio, iš emancipare <...>) – asmens išlaisvėjimas iš įvairių visuomeninių, socialinės aplinkos sukeltų suvaržymų.“
https://lt.wikipedia.org/wiki/Emancipacija
2025-03-08
„Vakar perskaičiau, kad Apple išėmė iš savo kalendorių priminimą apie tarptautinę moterų solidarumo dieną. Šįryt pastebėjau, kad ir mano Google Calendar diena niekaip nepažymėta, nors anksčiau buvo. Suėmė toks pyktis, įsirašiau šią dieną į savo kalendorių pati ir ieškosiu alternatyvų šiam broligarcho valdomam kalendoriui!
Jie nori, kad mes pamirštume. Jie nori, kad galvotume, jog ši diena nėra svarbi atminti. Jie nori, kad mes galvotume, jog jie yra teisūs.
Bet jūs ir aš žinome, kad jie tokie nėra. Saujelė vyrų nespręs, ką mums atminti ir ko ne.
SU TARPTAUTINE MOTERŲ SOLIDARUMO DIENA, mano bičiulės, kolegės, draugės ir pažįstamos! Tegul ši diena kasmet mums primena, jog kitų moterų mums iškovotos teisės balsuoti, turėti turto, dirbti, studijuoti, spręsti dėl savo kūno, gali vieną dieną išnykti taip, kaip išnyksta priminimas kalendoriuje.
Aš kviečiu jus supykti, tegul pyktis jums padeda brėžti ribas ir jas apsaugoti. Tegul pyktis jums padeda išeiti iš vietų ir situacijų, kuriose prieš jus smurtaujama, nesvarbu, kokia forma. Tegul pyktis jums padeda kovoti su neteisybe, kurios šiuo metu tiek daug galime jausti.
Supykite taip, kaip vaikystėje jums neleido. O tada uždarykite telefonus, kompiuterius, “socialines” medijas (kiek ten likę tikro socialumo?) ir eikite veikti, kaip tai darė Žemaitė, Petkevičaitė-Bitė, Bortkevičienė ir kitos moterys, savo nepaklusimu nusistovėjusiai tvarkai, iškovojusios mums teises ir laisves.
Tik veikiant kartu mūsų atmintis išliks nepriklausoma nuo vieno mygtuko paspaudimo Silicio slėnyje.“
2019-01-15
„Aš labai supykau. „Štai, kaip tai prasideda“, pagalvojau – mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais. Ir sugalvojau idėją. Pavadinau ją: FEMINIZMAS PRAKTIKOJE. Pradėjau ieškoti lakūnės (su mėlyna uniforma), kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai įrodytų pirmokams, jog mergaitės gali tapti lakūnėmis.“
↓
2019-01-14
„Noriu jums papasakoti vieną iš įdomiausių istorijų nutikusių man praeitų metų rudenį. Ir, žinoma, tai yra ilgiausias mano kada nors parašytas post’as.
Prieš rugsėjo pirmąją dukra gryžo iš parduotuvės – išsirinkusi ir su savo tėčiu nusipirkusi kuprinę. Kuprinė buvo mėlyna. Dizainas: su astronautu ir kosmosu. Pamačiusi kuprinę, dukros paklausiau: – Kodėl išsirinkai būtent šią kuprinę? „Todėl kad mėgstu mėlyną spalvą ir man patinka kosmosas“. Tačiau po savaitės mokykloje, dukra paprašė nupirkti naują kuprinę, nes vaikai tyčiojasi ir vadina ją nemergaite. Nes mergaitės (kaip „aišku ir visiems žinoma“) nebūna kosmonautėmis. Ir mergaitės (kaip „aišku ir visiems žinoma“) nemėgsta mėlynos spalvos. Aš labai supykau. „Štai, kaip tai prasideda“, pagalvojau – mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais. Ir sugalvojau idėją. Pavadinau ją: FEMINIZMAS PRAKTIKOJE. Pradėjau ieškoti lakūnės (su mėlyna uniforma), kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai įrodytų pirmokams, jog mergaitės gali tapti lakūnėmis. Be, to – tai bus labai gera proga pakalbėti man, kaip menininkei, su vaikais apie tai, jog spalvos neturi lyties.
Paskabinau į AGAI (Antano Gustaičio aviacijos institutas). Atsiliepė administratorė. Papasakojau kuprinės istoriją. Ji maloniai išklausė ir pažadėjo perduoti mano telefono numerį studentų sąjungos prezidentui. Po pusvalandžio man paskabino Deivid Gildebrandt (AGAI studentų sąjungos prezidentas). Jis taip pat maloniai išklausė mano problemą ir papsakojo apie Greta Adlytė. Drąsią merginą, kuri jau baiginėja studijas ir skaldo sklandytuvu nuo paauglystės. Aš paskabinau Gretai, ji palaikė mano idėją ir skyrė laiko susitikti su pirmokais, parodyti filmuką apie sklandymą ir pasakoti savo, drąsios mergaitęs istoriją (ačiū vertėjai ir rašytojai Mila Monk perrašiusią mano paimtą Gretos interviu “mergaičių maištininkių” stiliumi.
Esu sujaudinta žmonių dėmesio ir palaikymo vienos mėlynos kuprinės patyčių istorijoje. Problemų dėl mėlynos spalvos šiuo metu nebeturime.
Ačiū mokytojai už leidimą kalbėtis su vaikais ir pamokos laiką.
Ačiū leidyklai „Dvi Tylos” ir leidėjai Drasida Zemaite už dovaną – knygas “Mergaitės maištininkės 2”.
Ačiū „Lygių galimybių plėtros centrui”, Virginija Aleksejune ir Margarita Jankauskaitė už padrąsinimą netylėti ir imtis veiksmų.
Milos Monk tekstas apie Gretą (perskaitytas pirmokams).
Greta Adlytė
Lakūnė, sklandytoja
Kartą Panevėžyje gyveno mergaitė vardu Greta, kuri svajojo būti delfinų dresuotoja. Greta apskritai mėgo svajoti. Važiuodama su tėvais į kaimą pro Paluknio aeroklubą mergaitė žiūrėdavo pro langą į lėktuvus ir svajodavo, kaip skraidys. „Juk daug įdomiau žiūrėti į žemę iš viršaus!” – galvojo Greta.
Ir kai vėliau jai tikrai pavyko pakilti į orą, Greta pamatė, kad iš viršaus žmonės ir namai atrodo labai maži, kaip ir jos kasdieniai rūpesčiai – viršuje apie juos negalvoji. Nes būnant aukštai svarbu tik tai, ką darai tą sekundę. Bet kaip gi Greta išmoko skraidyti? Jai padėjo tikėjimas savo svajone.
Kai Greta mokėsi 10 klasėje, mokytoja paprašė mokinių užrašyti, kuo būti jiems atrodo labai įdomu, bet neįmanoma. Mergina prisiminė pro langą matytus lėktuvus ir užrašė, kad norėtų būti ne delfinų dresuotoja, bet lėktuvo pilotė. Užrašiusi savo svajonę, mergina pradėjo ieškoti galimybių ją įgyvendinti. Ji sužinojo, kad Panevėžyje yra aeroklubas, kuriame galima mokytis skraidyti sklandytuvu. Greta į jį užsirašė ir taip prasidėjo jos kelias svajonės link.
Aplinkiniams jos svajonė visai nepatiko. Jai sakė, kad technika ne moterims, kad moterys negali skraidyti, nes jos lėčiau galvoja, kad moterims sunku gauti pilotės darbą, nes joms svarbu šeima, o pilotai mažai būna namuose. Laimei, artimieji ir draugai aeroklube Gretą drąsino ir labai palaikė.
Baigusi mokyklą Greta įstojo į universitetą studijuoti orlaivių pilotavimą. Studijuodama mergina sužinojo, kad moterys sprendimus priima gal ir lėčiau, bet teisingesnius nei vyrai. Vis dėlto ji nepastebi didelių skirtumų tarp savęs ir būsimų pilotų vaikinų – juk visiems pilotams vienodai svarbu mokėti valdyti lėktuvą ir nepasimesti, kai nutinka kas nors netikėto. Taip pat svarbu drąsa ir kantrybė. Kantrybės Greta įgijo sklandydama: sklandytuvas priklausomas nuo oro sąlygų, o tinkamo oro kartais tekdavo laukti labai ilgai. O drąsą patikrinti padėjo vienas atsitikimas. Kartą per skraidymo praktiką Greta skrido lėktuvu be instruktoriaus, ir staiga, kai ji skrido virš miško, užgeso lėktuvo variklis. Tačiau Greta nesutriko, ji susikaupė, priėmė teisingus sprendimus ir sėkmingai nutupdė lėktuvą. Po šio nutikimo Greta ėmė dar labiau pasitikėti savimi – savo žiniomis, patirtimi ir savo drąsa.
Greta vis dar mokosi skraidyti. Ji nori tapti profesionalia pilote ir valdyti keleivinį lėktuvą.
„Viskas ore”! – Greta Adlytė
(Tekstas Mila Monk).“