2025-01-03
„Vadim Lukaševič, kosmonautikos ir aviacijos ekspertas, lėktuvnešių aviacijos kovinio panaudojimo specialistas, Rusijos opozicijos atstovas:
Šios tezės pasirodė 2022 m. rudenį po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo Charkove, kaip atsakas karštakošiams, kurie teigė, kad jau „pavasarį mes būsime Kryme“, o karas baigsis 2023 m. vasarą Ukrainos pergale 1991 m. sienų ribose.
“1) Rusija yra daug stipresnė, nei sako tie, kurie nori jos pralaimėjimo.
2) V. Putino valdžia šiandien yra stipresnė nei kada nors anksčiau.
3) atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į Putino norą kovoti iki paskutinio ruso (o rusai iš esmės neprieštarauja), karas nesibaigs bent iki kitų metų. Visos kalbos apie ankstyvą karo pabaigą yra apgaulė arba saviapgaulė. Visi įvardyti karo pabaigos terminai yra neatsakingumo arba neišmanymo įrodymas.
4) Karo baigtis nėra iš anksto nulemta, o Rusijos pralaimėjimas (kaip ir Ukrainos pergalė) kare nėra neišvengiamas.
5) Rusijos pralaimėjimas kare nebūtinai reikš Putino galą, juo labiau nelems Rusijos subyrėjimo.
6) Putino pasitraukimas nebūtinai lems politinio režimo Rusijoje pasikeitimą.
7) mūsų asmeninio nepritarimo kokiam nors dalykui laipsnis neturi jokios įtakos jo gyvybingumui ir ilgaamžiškumui. Tikėti, kad blogi dalykai būtinai baigsis (ir kuo blogesni, tuo greičiau), yra wishful thinking.
8 ) Rusija (plačiau – rusai) pralaimėjo istorinę konkurenciją kitoms šalims ir tautoms. Mes neturime ką pasiūlyti nei sau, nei kitiems. Šiuolaikinė Rusija tai agonizuojanti istorinė aklavietė. Bet agonija tęsis ištisas kartas ir bus sunki.
9) „Šviesioji ateities Rusija“ yra toks pat neįgyvendinamas mitas kaip ir „visuotinė gerovė“, „komunizmas“ ar „tūkstantmetis Reichas“.
10) Bet kuriuo atveju Rusijos likimas bus sprendžiamas Rusijos viduje. Todėl išvažiavusiųjų įtaka ir balsai yra nereikšmingi.
Suprantu – daugeliui iš jūsų tai nepatiks, ir ne visi su tuo sutiksite; tačiau vaistai neturi būti saldus, o didžioji dauguma tų, kurie su manimi nesutinka, yra ne Rusijoje (žr. Nr. 10).
Savo išvadas duodu iš Maskvos, pamatuotas ir objektyvias, tai žiauri, nuoga tiesa be emocijų ar noro kam nors įtikti ar patikti”.
Tai buvo mano atsakymas tiems, kurie, atitrūkę nuo Rusijos realijų, tikėjosi pergalės 2023 m. pabaigoje po vasarą įvyksiančio triuškinančio Ukrainos puolimo.
Tiems, kurie nesupranta „alinančio karo“ reikšmės ir tikrosios jėgų ir išteklių pusiausvyros, kovojančių pusių gebėjimo juos mobilizuoti, kurie pervertina užsienio pagalbą didėjančio Europos sąjungininkų nuovargio ir totalitarinių režimų lankstumo bei gebėjimo prisitaikyti fone ir, svarbiausia, kurie ignoruoja klestinčių šalių nenorą rimtai įsitraukti į karą, vykstantį toli nuo jų rinkėjų.
Ir kai ramiai, be emocijų analizuojame galimybes ir perspektyvas, atsiranda šios tezės.
Po trejus nepilnus metus besitęsiančio karo visus domina klausimas – kada jis baigsis? Iš visų pusių pateikiami norimi atsakymai – po tiek ir tiek mėnesių, „po pusmečio“, „iki metų pabaigos“ arba „kitais metais“.
Aš, suprasdamas įvykių raidos logiką ir karinio smagračio galią, visada galėjau atsakyti į kitą klausimą – iki kurios datos karas garantuotai nesibaigs.
Čia nėra ir negali būti gero atsakymo: karas, kurį Rusijoje pradėjo saujelė žmonių, šiandien atneša naudą dešimtims milijonų iš jo gyvenančių asmenų.
Atsižvelgdamas į visus veiksnius, įskaitant Rusijos ekonomikos stabilumą ir pergalingą militaristinį įkarštį visose Rusijos gyvenimo srityse, manau, kad karas nesibaigs iki 2025 m. vasaros. Karų nebaigia ta pusė, kuri žengia į priekį mūšio laukuose, o visos priemonės „priversti agresorių taikai“ pasirodė esančios neveiksmingos. Ką gi, padėtį frontuose jūs žinote taip pat gerai, kaip ir aš.
Ir dar pasakysiu tai, kas daugeliui nepatiks (galite tai laikyti papildoma teze): tik Rusija gali užbaigti šį karą, pasiekdama ją tenkantį rezultatą. Arba tokį, kuris jai bus pasiūlytas ir jai pasirodys priimtinas – tokia yra tikrovė.“