„Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:

— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man…

Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)“

http://virginijusg.blogspot.com/2019/10/1213-visiskai-tarp-kitko-apie-du-broliu.html