↓
„Vertimas iš “Цензор.НЕТ” redaktoriaus Jurijaus Butusovo vaizdo įrašo.“
„Laidą rengiu norėdamas paaiškinti šią problemą, kad ji taptų aiškesnė visuomenei ir kariniams bei politiniams vadams, kurie, mano nuomone, nepakankamai supranta situaciją ir jos sprendimo būdus. Tai nusprendžiau po to, kai pamačiau atotrūkį tarp mūsų vadovybės planų ir pareiškimų Lysičanske, Severodonecke ir vėlesnio šių pareiškimų įgyvendinimo. Skirtumas, deja, buvo stulbinantis. Netrūko džiugių pareiškimų apie Soledarą ir Bachmutą, kurie visiškai neatitiko situacijos. Ir šis melas ataskaitose<...>deja, yra sisteminis tose vietose, kur vyksta smarkūs mūšiai ir kur daugelis vadų nori nusimesti atsakomybę, užuot ją prisiėmę. Taigi visa tai verčia mane [veikti], prisiminus Bachmutą ir Soledarą, kuriuos šauniai-šauniai gynėme, kol nepraradome. <...>Praradome Bachmutą, Soledarą, Severodonecką, Lysičanską, ir visa tai skambant optimistiniams pareiškimams, kad viską kontroliuojame.“
„<...>vadovų melas neleidžia objektyviai įvertinti situacijos. Kiekvienas įtakos centras nori pasakyti ką nors sau malonaus. Sakyti, kad problemų nėra. Bet jų yra. <...>“
„Nei aplink Bachmutą, nei aplink Soledarą, nei aplink Lysičanską, nei aplink Severodonecką, nei aplink Avdijivką nebuvo pastatytos strateginės gynybos linijos, kurias būtų galima palyginti su rusų įtvirtinimais prie Zaporožės.“
„Aš bendravau su į šiaurę nuo Avdijivkos gynybą laikiusiais Atskiros prezidento brigados antrojo mechanizuoto bataliono kariais. Jie laikėsi labai gerai, herojiškai. Nufilmavau kelis interviu su šio bataliono vyrais. Rusų atakas jie atlaikinėjo keturias dienas. Tai buvo maksimumas.“
„Per tas 4 dienas kariai, iki tol praleidę tose tranšėjose iki dviejų savaičių<...>po 4 dienų nepertraukiamo mūšio, kai žmogus visą tą laiką nemiega – jis nuolat apšaudomas, nuolat budi, kad atremtų atakas arba tiesiogiai kaunasi… Jis tiesiog fiziškai praranda kovinį pajėgumą.“
„Bet rusų vadovybė ruošiasi ir planuoja artilerijos panaudojimą, kiekvieną dieną jie nurašo tam tikrą kiekį amunicijos, tai suplanuota, ji jau atvežta. Lygiai taip pat jie planuoja ir žmonių sunaudojimą. Jie planuoja: taip, šiandien pasiųsime į pražūtį ir ten žus tiek ir tiek šturmo grupių, rytoj – tiek ir tiek šturmo grupių. Jie giliai ešelonuoja savo jėgas ir iš anksto sutelkia rezervus. Jie pamažu, žingsnis po žingsnio, prasimuša takelį ir juda pirmyn. Kodėl taip nėra pas mus?“
„Nes mūsų kariai: pėstininkai, visi – tai ir Bachmute, ir Soledare<...> gynyboje yra išskleisti į vieną ešeloną.“
„Bet pėstininkai gynyboje visi išskleisti į vieną ešeloną. Pėstininkų bataliono vadas, brigados vadas, neturi jokių rezervų, jokios šviežios rezervo kuopos. Jis negali pakeisti išsekusių, pavargusių karių arba greitai surengti kontratakos savo jėgomis, kai priešas dar tik įsiveržė į pozicijas, akimirksniu jį išmušti.“
„<...>Neturime ešeloninės gynybos, visa mūsų gynyba yra vienoje linijoje. Ir kai ją pralaužia, žmonėms tiesiog fiziškai neatlaikius, nors didvyriškai kovėsi…“
„Protingiausia būtų buvę per visus tuos metus ten įrengti bent jau užnugario gynybos liniją.<...> Bet yra tik tai, ką iškasė patys kareiviai ir ką artilerija, deja, greitai sunaikina. 1-2 sluoksnių [rastų sluoksnių] blindažai, visa tai greitai sunaikinama.“
„Bet tokių rezervų nėra. Pas mus aukščiausiąją vadovybę informacija pasiekia labai lėtai. Ir sprendimų priėmimas užtrunka labai ilgai. Nutinka taip. Priešas ima spausti. Vadovybė skelbia tokius pranešimus: padėtis įtempta, bet kontroliuojama, mes juos atlaikome. O kad mūsų pėstininkai patiria nuostolių ir praranda kovingumą, deja, niekas nepagalvoja. Arba iš to nedaro jokių išvadų.
Ir kas tada? Priešas prasimuša.“
„Ir jau po to, kai jis prasiveržia, tada, su uždelsimu, imama supasti, kad reikia jį stabdyti, bet kuo? Ir tada, suskambus aliarmui, prasideda herojiškumas. Skambant pavojaus signalui, permetami tam tikri rezervai. Bet tai nėra gynyba. Iš esmės tai puolimas į priešpriešinę ataką, ta kryptimi puolančiam priešui.
„Jei tai pozicija už 3-4 kilometrų nuo fronto linijos, ten galima pastatyti patikimus lauko įtvirtinimus, netgi iš betono. Jei tai darytume naktį. O tai galima padaryti. Deja, to nedaroma. Tada prasideda didvyriškumas.“
„Kaip su tuo kovoti? Pirmiausia. Skirti normalų dėmesį lauko įtvirtinimų gerinimui. Tai normali įrenginių statyba, jei jau ne fronte, tai už 2–3 kilometrų nuo fronto linijos. Normalus medienos kiekis visam tam uždengti. Maskuojamosios priemonės. Daug rankų, kastuvų, smulkios mechanizacijos, smulkių mechanizuotų priemonių, kad būtų galima greičiau kasti šias tranšėjas. Sprogstamieji užtaisai, kad šios tranšėjos būtų statomos greičiau. Visa tai turi būti padaryta greitai.“
„Ir antras dalykas. Net jei kaunamės priešpriešinėse kovose, reikia suplanuoti karių veiksmus.
Puolimas negali vykti didvyriškai, nuo vakaro iki ryto. Vyrai turi būti laiku dislokuoti siaurame fronto ruože, kurį jie gali išlaikyti ir būti keičiami. Ne viena diena, ne dvi dienos [poilsiui]. Bet keturios, penkios, šešios dienas. Tokiu šaltu oru žmogus negali atlikti užduočių ilgiau nei 2 dienas. Tada reikia pailsėti. Tai fizinės organizmo savybės.“
https://contribee.com/piknikasistorijossalikeleje/post/49844