„Vienas didžiausių Lietuvos politinės minties palikimų – pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos idėjos. Kas yra pilnutinė demokratija ir kuo ji skiriasi nuo kitų demokratijos sampratų? Ar politika išties gali būti nepasaulėžiūrinė, nesurišta su vertybiniais ar ideologiniais principais? Koks yra politikos tikslas? Ar Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir Juozas Girnius buvo utopistai? Kaip lietuvių mąstytojų idėjos sąveikavo su tarptautiniais kontekstais ir kitų žymių XX a. filosofų idėjomis? Apie tai – pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Istorijos ir Filosofijos fakultetų dėstytoju dr. Laurynu Peluričiu ir filosofu, Mykolo Romerio universiteto ir Europos humanitarinio universiteto profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi. Pokalbio atspirties taškas – neseniai pasirodžiusi L. Peluričio ir P. Aleksandravičiaus knyga „Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos“.
Ved. Simas Čelutka“
Tekstas išgautas iš garso įrašo naudojant įrankį „Transkriptor“.
Laba diena mieli klausytojai eteryje laida tarp lyties ir ateities mikrofono. Aš jos vedėjas simas pilka taip jau sutapo, kad vienas metu Lietuvoje pasirodė net 2 knygos, kuriose nagrinėjama lietuviškoji politinė mintis ir jos istorija. Prieš kurį laiką su justinu dementavičienė laidoje aptarinėjome jo knygą tradicijos palikimas, centro dešinės ideologinė vaizduotė Lietuvoje,
[o šiandien pasikalbėsime apie kitą tačiau tematiškai gana artimą knygą kuri vadinasi taip „Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos“ kurią parašė Povilas Aleksandravičius ir Laurynas Peluritis]
, o išleido mykolo riomerio universitetas abu knygos autoriai kaip tik ir vieši mūsų studijoje povilai laurynai sveiki, sveiki, sveiki prieš pradedant pokalbį dar verta pridurti, kad abu pašnekovai yra mokslo daktarai, tyrėjai ir dėstytojai.
3 dėsto Vilniaus universiteto filosofijos ir istorijos fakultetuose, o povilas aleksandravičius profesoriauja mykolo riomerio ir Europos humanitariniame universitetuose. Gerai pradėkim mūsų pokalbį.
Apie ką yra ši knyga ir į ką nurodo jos toks labai įmantrus pavadinimas, kuriame tiek daug įdomių žodžių, įsitikinimas, atvirybė, pilnutinė demokratija, žodžių. Apie ką visa tai?
Yra apie pilnutinę demokratiją, kas tai yra? Tai yra tokia politinė koncepcija, kurią Lietuvoje pradžią davė filosofas stasys šalkauskis ir kuri, galima sakyti, buvo plėtojama sekančios jaunesnės kartos intelektualų. Na, visų pirma antano maceinos, bet nemažai prisidėjo ir kiti arabiškai ar tiesiog kryptis elementų.
Ką reiškia žodis pilnavertiškumas šitoj vietoj kas čia turima omeny turima omeny tokią demokratiją ir demokratijos samprata, kuri būtų apimanti plačiau negu vien tiktai na parlamentinę liberali demokratija, kuri tuo metu, kai ši koncepcija buvo pradėta kurti, tai yra tarpukariu Europoje. Apskritai liberaldemokratai aptarimas išgyveno labai gilią.
Daugelyje šalių buvo kaip, pavyzdžiui, lietuvoj iš esmės autokratinis režimas. Jis buvo lyginami švelnesnis negu paprastai būna automatiniai, automatiniai ir aš nematau, kad vyksta politinės diskusijos apie būsimą valstybės santvarką, kas autokratijos ir šiaip yra labai labai retas atvejis paprastai bijoma, bet ir vadinamasis tonas yra prieinama 30 metų deklaracijos valstybės kūrybą. Tarsi platus laukas, idėjų pasiduodant su stasio šalkausko ir galėtume pakankamai užtikrintai teigti, kad žodį pilnutinę jungtinis šalkauskis iš prancūzų kalbos žodžio integracija.
Tai yra tai gal net ir šiuolaikiniam skaitytojui klausytojui labiau pripratusios prie tarptautinio žodžio dažno vartojimo mūsų kalboje gal integrali demokratija netgi skambėtų įtikinamiau ar kažkaip suprantamiau jau siai
Taip pat norėčiau pridėti prie savo strategiją.
Na taip atrodo, kad savo kaltę ir demokratija demokratija, sprendimas būtų integracija. Tai procesas, kurį jis perėmė iš a moriano reikalo. Matyt, man yra integralus matymas, bendras žmogiškumas, tačiau pažadas maritenas atrodo bus ją perėmęs iš anksto nuo žymaus teksto į fiziką baigęs šį labai žymų 1010 aisiais metais išleistą tekstą pavartodamas integralios patirties savo karjerą čia integrali patirtis arba pilnutinį patirtis, arba pilnutinis žmogiškumas.
Štai, kas domina integralumo, štai kas domina ir šios mūsų planetos koncepcijos kūrėjus ir žodį integralus, čia reikia suprasti ne pilnutinis ta prasme, kad pilnas ir užbaigtas, bet ta prasme, kad tai yra lyg ir išsipildęs, bet vis dar besiplečiantis tai yra
Atvira žmogiškumas, kitaip sakant, mes čia turime augimo procesą. Taip pat mes turime kažką pilnybės, kas ją lyg ir pasiekęs? Dar daugiau čia mes turime procesą, kuriame yra augama, kuriame yra kažkas gyva.
Čia mes turime užkoduota gyvybės sąvoką, gyvybės patirtį ir tą gyvybės medis gyvybės patirtį čia ir man atrodo, norėjo pagauti į visas šalkauskis ir taip pat jo mokiniai ir išreikšti ją na kiek įmanoma politikoje yra demokratijos viktoras, organiškos valstybės koncepcija organiškai užauginto gyvybę už tai, kad vystosi, kokia yra pilnybė, kuri auga, skleidžiasi, yra atvira ir tai bandoma išreikšti politikoje, o vat.
Kaip tik tas politikos klausimas su šituo augimu ir pilnybė man yra įdomus, nes jeigu mes galvotume apie galway prastesnę liberaliosios demokratijos sampratą, tai jo šalininkai sakytų, kad na.
Politikos tikslas yra užtikrinti lygias galimybes visiems taikiai sugyventi taikiai sugyvena, siekti savų tikslų. Kartu galėjo užsiimti įvairiomis veikloms, vystyti savo interesus ir taip galbūt augti siekti savo pinigus. Tai tiesiog įdomu, kuo tada pilnutinė demokratija skiriasi nuo liberaliosios demokratijos, kurią, kaip suprantu, kritikavo tiek šalkauskis, tiek jo mokiniai.
[klausimas yra kuriam reikia tam tikro istoriškumo tiek jį užduodant tiek bandant į jį atsakyti nes man atrodo nemaža dalimi ta liberali demokratija kurią kritikavo tai buvo ikikarinė kuri buvo patyrusi akivaizdžią tokią politinę krizę ir viena didžiųjų problemų tai buvo be abejo politinis susiskaldymas labai labai tokios na pjautynės ir kovos kurios iš esmės na neleido valstybei tarsi bent jau toks naratyvas buvo labai plačiai priimtas kad jis neleido valstybei judėti į priekį tai yra kad buvo save paralyžiavusi o save jinai buvo paralyžiavusi jų supratimu todėl kad skirtingos politinės grupės skirtingų įsitikinimų žmonės naudodamiesi valstybe kaip na jos instituciniu aparatu na ir įstatymų leidyba bando primesti savo pažiūras į gyvenimą į socialinę tvarką visai visuomenei ir nebūtinai tai visiems bus priimtina]
Tai ir konfliktas tarp tų vadinamų katalikų atsiliko arba amazon tai yra tarp tokio laisvamaniško diagnostikos mistiško visuomenės, ypač visuomenės sparno ir katalikų krikščionių demokratų. Kažkur per vidurį balansuoja tautininkai šiame ginče ar kažkokius tai va?
Na, iš esmės kainos tarpukarinės, jeigu į elektros nemažai panašumų su pagrindinėmis demokratijos atrodo sapnų reikšmės sužinokit, ką jis apima tik ta prasme, kad svarbu prasme iš tikrųjų valstybės modelis, kurį siūlo grynai santuokos prasme, jis yra panašus į įprastą, siūloma labai aiškiai atskirti,
Skirtingos dalyvavimo, politinių institucijų kompetencijų ribas. Be abejo, jie pasisako už parlamentarizmo sugrąžinimą. Tokio atstovavimo demokratai, sako vienas politinės institucijos neužtenka.
Pavyzdžiui, reikia turėti formatus, kuriuose kalbasi darbdaviai, darbuotojai, profesinės sąjungos, kokios profesinės gildijos narės. Praktiškai tada vis tiek buvo socialinės apsaugos požiūriu gerokai kitokią neapykantą modernizuoti visuomenę. Svarbus faktorius buvo bendruomenės, ypač religinės bendruomenės.
Tai vienas dalykas yra katalikai, bet ir ortodoksai yra žydai, yra liuteronai ir ir jų pasakyt ko egzistavimo klausimas. Problema yra žmonės, kurie yra labai pasaulietiškai ir labai kritikuoja tiek šalkauskis, tiek maceina ir visada kompanijos yra labai įsitikinę, yra labai katalikai, bet ji labai patiko vienas bandymą krikdemų, pavyzdžiui, ambicijas, tuomečių primesti
Savo įsitikinimus ir savo socialines normas tiems žmonėms, kurie ne vienas kartą yra jų požiūriu būtent pačiam asmens integralumas, jos aiškinimas. Bet, kita vertus, krikščioniškojo tikėjimo požiūriu atrodo, na tiesiog bergždžias dalykas. Jeigu žmogus netgi priverstas apsimesti ir paminėtas vienas pavyzdžių, kuriuos galėčiau paminėti, yra labai kartūs ginčai ketvirtajame dešimtmetyje dėl civilinės santuokos nutraukimo ir visų bažnyčių varpai tam tikrą religinį terorizmą valstybė pripažįsta, bet alternatyva žmonėms, kurie, pavyzdžiui, skirtingų konfesijų ateina, nėra neutralios.
Kokios vietos jums susitikti, ar yra netikintis? Tai tada į bažnyčią ir meluoti iš esmės ir sau, ir kitiem, ir sakytų dievui, kad tai vat yra mūsų pareiga vienas kitam būtent tikėjimu tai įvairūs konfliktai pasirodo, ir yra tai į ką dedama, tai dar ne viskas,
Išskirti tai yra vienas iš pavyzdžių šitaip interpretuojant negu kiek dienų yra subsidiarus asmens. Skamba tai, kaip ir popiežius pijus dvyliktasis man atrodo apibrėžė jį kaip na principą, ką gali padaryti asmuo neturi, ką gali padaryti šeima, namų ūkis, kažką bendruomenė turės, ką gali padaryti bendruomenę, religinę pasaulėžiūrą, ne kitoks žmonių susitikimas, sveikinimas, valstybės narės, jeigu tik tai jau nėra kitaip valstybės negalima klausimą, kokios problemos spręsti tai valstybė turėtų dalyvauti tinkami tada na valstybės aparato ir valstybinės politikos pretenzijos turėtų būti smarkiai apribotos ir tai irgi labai trūksta bendrieji, kurie tuo metu aišku, kiek yra valdantieji, bet tam, beje, pritarė ir kurie tuo metu visai jaunoji karta, kuri ironiškai italai, jie kaip tik rodo, kad
Turbūt visa apimantį valstybė visi turi dalyvauti, turbūt vienintelis įmanomas valstybės, tai yra tas ginklas, kuris vyksta ir šiuo požiūriu į klausimą. Man atrodo, kad šiais aspektais na jungtinės demokratijos, bet kai kurie elementai yra ganėtinai pažįstama demokratija, kurią mes turime dabar.
Aš tik norėjau pridėti apibendrintai laurynas sakė, kad turbūt pagrindinis organizacijos kūrėjų tikslas yra įtraukumas. Tai yra, kad kiekvienas pilietis, kiekvienas asmuo, gyvenantis šioje žemėje ir valstybėje, nepriklausomai nuo jo išpažįstama tikėjimo, nepriklausomai nuo jo socialinės situacijos, nuo jo intelektualinio pajėgumo. Apie tai kalba maceina turėtų būti įtrauktas į visuomenės gyvenimą ir valstybės kūrimą, ir net jeigu jis pats negali, sakykim, eina kalba dėl kažkokių savo neįgalumu padaryti.
To pats kažkaip turi būti išklausyti jo.
Poreikiai ir į poreikius atsižvelgti. Tai yra organiškos valstybės narės, kurioje jie stengiasi integruoti, vėl žaidimas integruoti, atsižvelgti, įtraukti kiekvieną asmenį į gyvenimą ir į politinį gyvenimą. Tai absoliučiai esminis dalykas, na, kuris pasaulinėje arenoje yra vartojama labiau atviros visuomenės sąvoką.
Aš matau aiškią analogiją tarp atviros visuomenės ir demokratijos ir nepriklausomybės.
Mes jau šiek tiek aptarėme filmą demokratija, bet kita sąvoka, kurią abu jau ne kartą minėjote. Tai būtent organiškoji valstybė ir na. Po visų 20 amžiaus tragedijų karų siaubų ir panašiai organiškoji valstybė, organiškumas kaip atsaką, ypač tokiose vaikiškose kolekcijose savo laiku buvo paplitusi.
Ten vyksta ir kur kitur jinai jau turi tokių prastų konotacijų.
Ar ne tai man tiesiog įdomu, ką vat šita sąvoka reiškia tarpukario kontekste, kuriame ji buvo plėtojama lietuvių mąstytojų ir ką jūs pasakytumėt tiems, kurie išgirdę šitą žodžių junginį, taip gan įtariai žiūri?
Na man atrodo, kad povilas yra užsiminęs neblogai apie tą tokį tik vitališkumo momentą pozityvu tai, kad valstybė nuolatos auga, nuolatos keičiasi juda, tai yra šitas mūsų visuomenė yra tam tikras gyvas organizmas, o ne mašina. Tai yra metafora. Čia yra akivaizdžiai bandoma priešinti tokiam technikos amžiaus įvaizdžiui valstybės kaip mašinos, kaip aparato jau laikas palyginus nesenas nuo pramonės revoliucijos ir industrializacija yra ypač lietuvoj, realiai tik normaliau beprasidedanti, besibaigianti, tai čia yra vienas motyvas 2 dalykas, kurį galbūt reikia išoriškai pastebėti, kad na 30 metų ankstyvą pavasarį.
Jeigu atmeti negauna pasirodo tokia deklaracija organiškos valstybės kūrybą prašant maceiną delininkaitis, kiti jaunosios kartos intelektualai. Ir tai yra akivaizdu, kad toks iššūkis to meto tautininkų režimo ypač dideliam tinklui, kurie sako, kad mums reikia Italijos pavyzdžiu kurti iš esmės fašistinę valstybę nusako fašizmas. Juknaitiškis išmesti gaila, man kažkokio nepavyks, bet ką lietuvišką labai panašaus reikia sukurti ir ten išsiaiškinti deklaraciją, kaip kad vis dėlto šitas metodas yra tinkamas tam tikras visuomenės ir man reikia iš jo išeiti, nes yra tam tikras judėjimas.
Kitas dalykas ten bijoma garsiai, mums reikia demokratijos, tai man atrodo tas organiškosios valstybės sąvoka neveikia kaip tam tikras organizmas toks kaip mes reikalaujame, kad pažiūrėkit gal kurkime visi kartu ir valstybę, ir tam tikro gudravimo, sakykime, taip
Orlaivių savo knygos dalyse.
Iš tiesų net daugiau dėmesio skiri tokiems mąstytojams kaip bergsonas, popierius, kiti matydami, kaip tu reflektuojant savo tų apmąstymų, bendruomenių santykius su kitais lietuviškais kontekstais, kurie tarsi yra šios knygos dėmesio centre. Tai vat, kaip iš bergsono. Galbūt kitų mąstytojų perspektyvos matosi tie lietuviškieji tarpukario ir pokario svarstymai apie demokratiją.
Koks santykis?
Yra tai man šie lietuvių filosofų svarstymai, kuriuos mes čia aptarinėjame, negali būti pilnai suprasti, be to, kas dedasi pasaulyje, be to, kas dedasi Europos mąstytojų galvos organiškosios valstybės koncepcijoje. Tai yra labai tokia sveika gili intelektualinė reakcija į tai, kas dedasi tuo metu pasaulyje pasaulyje tuo metu dedasi labai radikalūs.
Procesai politikos srityje baigėsi formuotis nacionalinės valstybės, kurios tarpusavyje matom pradeda eiti į konfliktą. Tuo pačiu metu čia matote visų iniciatyvų vyksta na pasaulio kažkokios globalizacijos pasaulio atnaujinimo projektas tai tarsi 2 skirtingi judesiai. Vienas vertus, vyksta universalios, pradeda šalkauskis, kad pirmosios naujosios romuvos numerius labai gražiai pradeda veikti pasaulinės taikos paieškos ir visos pasaulio tautos valstybės ima vienytis auskarai, labai aiškiai kalba jisai pastebi, kad reikia reaguoti.
Kita vertus, susidaro valstybėse nacijos, kurios rizikuoja į karinį konfliktą, kaip panaikinti karą, kaip užtikrinti pasaulinę taiką, gerbiant sienas gerbiant nacionalines valstybes ir nacionalinės tapatybės. Apie tai mąsto viso pasaulio politikos mąstytojai, taip pat ir ir čia paminėtas
Patalpų šildymas skirtingas pozicijas į tai reaguoja taip pat ir mūsų.
Žinoma, jo mokiniai vyksta pasaulyje, taip pat demokratėjimo procesai, demokratija ir šiek tiek ima šiek tiek demokratiją. Tokią kryptį, į kurią kalbėjo apie kryptis, tai yra kiekvieno individo, kiekvieno asmens individualias įdarbinimo, kiekvieno individo, kiekvieno asmens teises, kiekvieno jo kaip individo savirealizacijai, jo galimybių sukūrimas kiekvienam žmogui būti laimingam arba taip sakant žmogaus teisės. Tai šis siekis demokratijos ir žmogaus teisių siekis pasaulyje.
Jis taip pat plinta ir lietuvių mąstytojai taip pat reaguoja. Lygiai taip pat galima kalbėti ir galbūt mes aptarsime, kaip gi vystosi valstybė, ką reiškia reforma, kokiu ritmu turėtų vykti reforma, yra įmanoma tokia forma, kurios visumoje viskas yra tobula ir priešingai mes turime matyti tą patį procesą, reformą, kaip nuolatinį vyksmą
Prašome reformas, kaip nuolatinės dinamikos nuolatinio vyksmo procesas, jis yra taip pat iš pasaulinės mąstytojų rinkoje galima integruoti į mąstymą. Šalkauskienė, valstybės kūrėjų jokios abejonės, taip ištraukia tautininkų režimui, kuris oponuoja visai šitai dinamikai. Na, kitaip tariant, lietuvių mąstytojai jie savo svarstymais daro analogišką judesį tam, kas darosi pasaulyje visur ir aš vėl gi čia išskirčiau gerą visuomenę ir taip pat katalikų bažnyčios socialinį mokymą kaip vienas analogą, o mes Lietuvoje turime ganėtinai solidžią organiškos valstybės demokratijos koncepciją.
Tarp praeities ir ateities.
LRT klasikos klausytojams primenu, kad šiandien laidoje tarp praeities ir ateities apie lietuviškąją politinę mintį ir pilnutinės demokratijos ir organiškosios valstybės idėjos diskutuojama su filosofais laurynu pelyčių ir povilu aleksandravičiumi. Man asmeniškai filosofiniu požiūriu vienas įdomiausių koncepcijų, kurią vystė turbūt ypač antanas maceina, tai yra nepasaulėžiūrinės politikos idėja, kurią turbūt galima laikyti kaip tokių centrinių pilietinės demokratijos idėjos, sandų ar ne. Tai laurynai, kas tai per dalykas?
Tai beveik paradoksaliai skambanti idėja nepasaulėžiūrinė politika.
Sąvoka yra tokia truputį keista. Gal maceina svarstyti pradeda išėjo atsidūręs Vokietijoje iš karto po 2 pasaulinio karo ta daro ne vienas jo svarstymas būtent nepasaulėžiūrinės politikos įsijungia kitas filosofas juozas girnius ir jų idėja yra tokia, kad būtent politikoje yra daug jų.
Ir vėl iš karto priskirti mėnesį oro pasaulinio karo Europoje užbaigimo nepradeda apie tai svarstyti būtent, kad politikoje yra labai daug konfliktų. Dėl idėjų galima būtų kalbėti, pavyzdžiui, kiek nori, bet ypač totalitariniai režimai tik į tai, kiek jie yra orientuoti tam tikro laiko sistemą. Būtent totalinį įgyvendinimą praktikoje.
Tada klausimas, kurį kelia, ar galėtume kiek įmanoma labiau pašalinti tokius konfliktus ir apskritai bandymą primesti savo pasaulėvaizdį, savo pasaulėžiūrą kitiems demokratijoje? Ir tada aš supratau, kaip nepasaulėžiūrinė politika, tai yra jų idėja yra, kad politinio sprendimo laukas jis būtų kiek įmanoma, labiau susiaurintas, jeigu yra kažkokie tokie jautrūs moraliniai, doroviniai ir galinčias klausimai, na, tai jie turėtų būt jėgos, gali išspręsti konkretus asmuo,
Ar konkrečiai mano ūkis jie ir turėtų spręsti, arba jeigu klausimas gali būti išspręstas tik pačiai visuomenei, natūraliai valstybė neturėtų kištis, neturėtume žodžiu vat kol ta patirtis, kurią mes Vilniaus santuoku neegzistavo. Toks dalykas, kuris galėtų atsakyti į bendriją, buvo priimtos savo įsitikinimą, kad santuoka visai visuomenei dalį, kuri netiki, jog tikėjimą kaip tam tikras na bandymas išspręsti tokį konfliktą. Tikrųjų gal reikėtų pradėt žiūrėt į tą nuo pasirinktos perspektyvos, asmens perspektyvos, jeigu tavo centre politinės vizijos yra asmuo, jo sąžinės laisvės, neliečiamumas dėl atitinkamų reikia, pradėt pagalvot, ką gali spręsti politinės institucijos, todėl man atrodo, kad netgi į pasaulinės politikos koncepcijos na perspektyvos tema tikriausiai net ir mūsų politikoje labai daug kritikuotų ir kuo įvairesnių, nes žiūrėk, čia mes bandom per daug
Per daug į kamščius žmonių privačiam susitvarkėm ir labiausiai ta valstybė narė turėtų jau kaip ateina į politiką reikia spręsti, ar jie mato, kaip žinoma, vis tiek lieka bendri socialiniai ūkiniai, ekonominiai klausimai, skurdas, kai problema iki 2 pasaulinio karo metu didžioji depresija, ekonominė ir jos padariniai visiems rūpėjo, tai buvo apibendrintos socialinis klausimas, ką darysiu realiai egzistuojančią santykiniu skurdu, bet labai realiai egzistuojančių objektų, o pasaulinio karo iš esmės Europa yra griuvėsiuose reikia atstatinėti, kyla klausimas, kokiais principais mes atsiduriame? Akivaizdžiai reikia padėti tiems, kurie neturi duonos, kurie neturi tokio iš galvos. Tai labai jautrus klausimas yra labiau orientuoti į tokį pakankamai technokratinį lygmenį būtent dėl to, kad kai ateina į areną, aš tarsi turėčiau nebandyt visos savo pasaulėžiūros primesti kitiems
Kritika. Žinoma, ši idėja buvo irgi labai didelė, kritikavo liberalai, kad čia yra nesąmonė. Mes neturime taip daryti.
Visi žmonės dalyvauja čia tik įsitikinimu, kova turime konkuruoti vienas taip toliau kritikavo senosios kartos, į kartą sako, žiūrėkit, aš esu krikščionis į tai, ką jūs dabar asmeniškai.
2 asmenų skaidymo.
Tokio asmens susiskaldymo, bet pas mus klimatas su valstybe didesniu ar mažesniu mastu iškyla kaip tragedijos antigonė, motyvais nuostatomis, bet šiuo atveju skundas, kuris atėjo politinę krizę, spręs pagal savo pažiūras, tarsi jis nėra visai tikra prasme. Tiesiog tam tikri klausimai būtų sprendžiami ir tada konfliktą jam tarsi ir kažkuria prasme. Man atrodo tai, ko jie siekia, yra labiau krikščioniška savo artimui politikos vizija, negu dalis.
Tokių, sakykime, taip karingai nusiteikusių krikdemų, tai yra būtent gerbimas.
Asmens ir jo sąžinės ir tikėjimo laisvės irgi daliai tokių labai teisiškai ir sakykim pasaulinė žmonių ir ne tik čia kažką turit kažkokią religiją. Labai svarbu atsiminti, kad irgi reikalingas teismas tuo metu, kaip kultūrinis istorinis reiškinys taip pat egzistavo ir buvo irgi konfliktas, ir į tą pusę aplink tikėjimo, įsitikinimų, žmogaus laisvę. Bet iš kitos pusės saugotis, kad politika taptų įrankių, gal dominuot primetinėja kitiems aš gal.
Pacituok norėčiau šiaip nelabai paprasta įskaityti jūsų bendrąją poziciją. Šioje knygoje jūs vis tiek vis tokios atskiros studijos, bet pačioje knygos pradžioje aptikau tokį sakinį. Cituoju autorių supratimu, šios knygos autoriaus supratimu savojo tikėjimo primetimas jėga ir bergždžias reikalas ir galiausiai prieštarauja pačiai krikščionybės širdžiai, todėl į politinės vizijos, kuri vienytų ne tik bendraminčius.
Už vis labiausiai ne bendraminčius? Tai man atrodo, kad čia yra tikrai tokia kilni ir ambicinga idėja, bet šiek tiek gal pasvarstykime, kiek jinai jau vien asmeniniu lygmeniu yra įgyvendinama ta prasme, kad ne bendraminčius žiūrėti visą laiką taip pagarbiai ir su dėmesingumu, ir išklausymų yra gana keblu, ypač kai kalba pasisuka apie labai konkrečias politines batalijas ir diskusijas. Tai ar pats tas vat įtraukiamas, apie kurį prieš tai povilas kalbėjo, nėra pernelyg utopiška idėja ir va tas nepasaulėžiūrinės apie kūrybą pasakojo irgi.
Manau, kad daliai žmonių gali skambėti pernelyg utopiškai ta prasme, kad labai sudėtinga sugalvoti klausimus politikoj, kuriose kažkokiu būdu neprasiveržtų tavo paties įsitikinimai ir tada natūraliai vis tiek anksčiau ar vėliau kils konfliktas. Netgi kalbant apie tą lauryną jau minėtus ekonominius klausimus ir rasti
Ideologiniam tam tikrų nuostatų, kurios tarpusavyje yra nesuderinamos atsakant.
Trumpai taip yra autentiškumo elementas. Yra irgi taip tikrai nėra, nes viskas cia yra problemiška ir na prieštaringa. Kai kuriais atvejais vincas susiduria su kitais prieštaravimą.
Reikia pasakyti, kad politinė tikrovė pati tiek su konfliktu, kad minėjai, tiek, kad viskas, kaip reikia gyventi žmonėms, kurie mano skirtingai, kartais radikaliai, skirtingai negu mes jie išlieka. Mes tiesiog tai yra ne pabėgimas, gyvenimo faktas, kad tokie žmonės negu aš ir mums reikia kažkaip su bot, jeigu nepavyks tam, kad konstruktyviai veikti, tai bent jau mums reikia būti bent 1 m gerklės. Tai irgi yra tam tikras elementas, krištolinis reiškia, kad mes nuolatos grįšime prie šio klausimo ir šios problemos, bet ir, kaip matote, būtent visada gilus asmeninis iššūkis, kai ateini į viešąją erdvę, kaip kalbėtis su žmonėmis,
Visiškai nesutinku, kad nusišnekat jiems bandant kalbėti. Arba jei taip, tai tavo požiūrio, taip ir įsivaizduoju, kad nėra jokių dramatiškų. Kažkoks reikia.
Kažkaip reikia kalbėti apie pačią ambiciją, pabandyt padaryt, bent jau laikas nuo laiko arba turi tam tikro na tokio delikatumo išminties nuosaikumo, būtent nuosaikumo. Tai mums šito tiesiog neišvengiamai reikia, nes alternatyva tam yra nesibaigiančios kovos, nes baigiantis bandymas užimti kažkokį, kurie galios poziciją. Bandymas viešpatavo dominuoti kitų atžvilgiu.
Tai, be abejo, nei vienas, nei kitas politinės koncepcijos variantas, na ji gal nebus gyvenimas yra gaminamas metalinis valstybės, jis niekada nėra tobula, ji niekada nėra totalus prasme irgi totalitarinių ideologijų mu fanai, ar tai būtų kažkokių fašistinių statistinių ar komunistinių, jei autotestai tiesiog man atrodo, kad
Mūsų siūloma utopija, kur mes gerbiame asmenį, jo laisvę ir bandome kopijuoti ir truputį yra malonesnis ir lengviau siekiama.
Laurynai tu pradėjai kalbėti apie nepasaulėžiūrinės politikos idėja nuo būtent maceinos pastebėjimą, kad na ta visa politika, ypač tarpukario ir visa tai veda prie 2 pasaulinio karo ir visų tų siaubų, kad jinai buvo pagrįsta tom kovos dėl idėjų, dėl kažkokių pasaulio visuomenių pasaulio suvokimo modeliu ir tada natūraliai po tokio politikos įkarščio norėjosi nuleisti garą ir susikoncentruoti į smulkesnius tikslus. Tokį taikaus sambūvio nepalaikymą civilizuotos savo palaikymą ir taip tarsi sumažinti apskritai politiškumą apimtis. Gal ir taip galima sakyti, bet kai taip pasakai, kyla klausimas, kuo tai skiriasi nuo liberalų pozicijos?
Kodėl? Nes jeigu žiūrime į liberalizmo ištakas
As jau labai tolimas, kad ir to paties tomo hobso filosofiją. Mes matom, kad jo mintis irgi kyla iš esmės iš tų pačių pastebėjimų jisai gyveno pilietinio karo anglijoje metu, kaip tik ir vyko nuožmios brutalios kovos tarp skirtingų konfesijų dėl gero gyvenimo koncepcijų manekeno, taip sakant, naujojo testamento skaitymas yra teisingesnis dėl tobulėjimas naujas, ir tada ji sako ne visa tai reikia išvis pašalinti iš politikos ir politiką, turi būti tiktai apie bendrų taisyklių palaikymą ir kuo didesnė konfliktų sprendimą, o visi pasaulėžiūriniai dalykai biologiniai dalykai turi būti įtraukti į pačią ir va šita koncepcija liberalų mintyje atsikartoja nuolat ir vat, sakykim, maceinos girniaus amžininkai vakaruose džonas rolfas arba maiklas aukštas, jie iš esmės irgi puoselėjo tokia labai ribotą, galima sakyt politikos sampratą, aukščio žodžiais netgi skeptiška politikos samprata, kur skepsis yra būtent visų visuomenių
Doktrinų ideologijų atžvilgiu ir kad nė vienas iš jų neturėtų tapti politikos pagrindu, ar ne? Ir tu savo knygos dalyje vienas kaip tik irgi nagrinėjo rosso politinio liberalizmo santykiai su nepasaulėžiūrinės politikos idėja apie lietuvių mąstytojai tai kaip vat tu pakomentuotum šitą santykį ir gal mes tiesiog turime tokią lietuvišką politinio liberalizmo versija?
Panašumų su politiniu liberalizmu tikrai yra ir maceiną jie atsimena ir sako, kad tarpukariu, ypač susipažinimo su anglosaksišką politine mintimi, bet jis labai labai pripažįsta pavyzdžio politinės minties įtaka. Būtent jie tiesiog visaip. Jungtinė demokratų frakcija įvyko jau po karo panašumai, be abejo, ir panašu, kad jie abudu socialine prasme tiek maceina tikros siekia tapti kūrėju, jie pasisakytų už socialinį teisingumą, perskirstymo.
Daugiau kaip tai yra santykyje grynai eina nuosekliai su ribotos valstybės idėja, kuri irgi tarsi, pasirodo, yra problemiška, problemiškas ir kitoj vietoj, bet kuo skiriasi nuo liberalų. Tai, man atrodo, yra vis tiek keli tokie svarbūs momentai asmeniškai tai yra labai karštai tikintys katalikai labai pasitikima ir jis koncertuoja su įvairiais lietuviškais liberalais. Tam tikrų ten ir asmeninio konflikto
[bet kitas momentas yra bendresnis tai yra kaip matomas visuomenės socialinis audinys ir šitoj vietoj vis dėlto tiek maceina tiek girnius bet ir prieš tai žiūrint šalkauskis jie nėra visai vat liberalai iš klasikinio liberalizmo paradigmos nes jie nesako kad vat yra individas yra valstybė yra ten tada socialinis kontaktas jie sako ne socialinio kontrakto teorija nėra patenkinama paaiškinti žmogaus ir valstybės santykį jiems svarbesnis motyvas yra bendruomenės ir tada kaip tik čia be abejo ir bažnyčios socialinio mokymo yra įtaka bet na kaip gera analogija būtų kaip tik rolsą kritikuojantys komunitarai čarlzas teiloras turi tam tikro panašumo būtent tai kaip yra matoma valstybė ir visuomenė nes jie [jis?] sako žiūrėkit vien tai kad yra kažkokie individai yra padaromas socialinis kontaktas valstybė iš to neatsiranda jam taip pat svarbu yra tautiškumas kalba vėlyvuoju periodu kai maceina pradeda domėtis hermeneutine filosofija ir jau yra perskaitęs ir haidegerį ir merlo ponti gadamerį skaito jau jam pasidaro įdomu istorija kad būtent mes dalyvaujam tam tikroj bendruomenėj kalbinėj istorinėj bet ir dabartyje socialinio audinio struktūra nėra tiktai individas ir valstybė yra individas yra jo artimieji šeima ir siauriau ir plačiau žiūrint yra įvairios bendruomenės ir susivienijimai kuriuose jisai dalyvauja yra visuomenė kaip atskiras nuo valstybės nuo valstybės institucijų darinys ar reiškinys ir tik tada yra valstybė tai yra gerokai sudėtingesnė socialinio audinio vizija ir jie kritikuoja liberalus būtent už bandymą supaprastinti nes man atrodo vienas didžiausių pavojų kuriuos jie mato ir kritikuoja kaip netgi maceina ten išvis užsimoja ypač kontinentinius prancūzų liberalus kritikuoja kad vos ne tai yra kelias į totalitarizmą ypač 19-to amžiaus toks respublikoniškas liberalizmas kaip komto sako žiūrėkit atomizuoti individai palikti po vieną tai ir yra va labai labai greitas kelias į visų nelaisvę tai yra būtent socialinio to audinio matymas tai čia nėra tiesiog vat kažkokia sociologijos socialinės minties ar istorinės minties perspektyva tai irgi yra labai svarbus elementas kurį tiek atrodo maceinai ir stasiui ylai ir girniui tiek čarlzui teilorui kanadiečių komunitarui atrodo kad liberalai ir tiek klasikinis liberalizmas tiek nemaža dalimi modernusis 20-to amžiaus 2-os pusės liberalizmas ignoruoja
nori gal povilai
taip galbūt galėčiau dėl to socialinio audinio na mes iš tiesų įsivaizduojam toks mūsų įvaizdis kad socialinis audinys gali susidaryti tada kai mes turim kažkokias bendras idėjas čia tavo simai prieš tai keltas klausimas o kaipgi mes galime sutarti jei tos mūsų tos idėjos skirtingos tai mes galime sutarti turbūt pirmas žingsnis ir man atrodo nežinau ar jis yra utopiškas nemanau kad jis yra toks jau labai utopiškas tai pirmas žingsnis tai yra pradėt nesuvedinėt žmogaus į idėjas kiekvienas iš mūsų yra kur kas daugiau nei idėja nei pasaulėžiūra man atrodo šito nesuvedimo į pasaulėžiūrą nesuvedimo žmogaus į idėją mes galime mes galime išmokti nes tai mums labai artima nes tai yra mums labai sava nes tai yra jaučiamas kelias pajusti kiekvieno iš mūsų gyvastingumą kiekvieno žmogaus poreikius mes nesutariame na todėl kad mes pirmiausia neįsiklausome pirmiausia į save pačius ir tas socialinis audinys va čia va laurynas užsiminė ta komto vizija reiškia kad mes esam atomizuoti ir tai yra tiesiausias kelias į diktatūrą taip nes jeigu mes visi esame atomizuoti tuomet mus per manipuliaciją labai lengva na manipuliuojant apvienyti po kažkokia vėliava ir apjungti į kažkokį pasaulėžiūrinį totalitarinį organizmą tačiau vienybė gali būti ne per idėją ne po kažkokia vėliava vienybė gali realizuotis per kur kas gilesnes tarpasmenines jungtis tai yra per kiekvieno iš mūsų labai elementarių paprastų kasdieniškų ir labai gilių psichologinių poreikių išsakymą ir šiandien kalbama apie tą vadinamą empatinę visuuomenę empatiškumą tai tas empatiškumas man nelabai patinka šitas žodis bet empatiškumas organiškos valstybės ir pilnutinės demokratijos kūrėjai kalba apie meilę taip tai vat meilė empatiškumas tai būtų ta jungtis kuri jau apvienija visuomenę sudaro socialinį audinį visiškai kitam lygmeny man atrodo čia yra mūsų visuomenės ir žmonijos ateitis o kova dėl idėjų jeigu mes suvedam viens kitą į idėjas mes čia niekada nebaigsim ir tai visada baigsis konfliktu mes turim išeiti iš šitos paradigmos]
čia atrodo aprašytąjį puikiai nurodo šią naują politikos paradigmą.
Dėkui už priminimą, kad prieš kelis metus produkciją, bet
[– povilai kaip tik dar tau klausimas vienas netikėtumas kuris pasirodo šitoje knygoje tai yra tavo paskutinis skyrius apie darnaus vystymosi filosofiją ir šią sąvoką mes įprastai girdime tokiuose biurokratiniuose arba politiniuose kontekstuose o tu ją iškeli į filosofinį lygmenį kas čia nutinka gal gali papasakot trumpai kaip tau darnaus vystymosi idėja tapo filosofinio susidomėjimo objektu
– todėl kad darnaus vystymosi idėja ir darnaus vystymosi doktrina jos yra neįmanoma realizuoti be mąstymo pokyčių ir būtent be to mąstymo pokyčio apie kurį aš čia kalbėjau kai kas tai įvardina ten pasaulinėj arenoj kultūriniu pokyčiu ir taip toliau bet iš tiesų tai yra visuomenės empatiškumo pagrindais arba polas rikioras sakytų naujo naratyvinio racionalumo pagrindais kuriamos socialinio audinio perspektyvoje tik tada galima realizuoti to kas yra įrašyta į darnaus vystymosi doktriną aš nežinau kiek klausytojas žino tą darnaus vystymosi doktriną
– gal glaustai galim
– na tai ji ji susideda iš tokių trijų elementų tai yra ekonomikos socialinė politikos arba socialinio teisingumo ir ekologijos ir visi šie trys elementai vienas kitą moderuoja ir šitaip yra pasiekiama nauja na visuomeninio gyvenimo kokybė čia turbūt nėra dabar laiko detalizuoti kas tai yra ir kaip tai vyksta savaime suprantama kad tai darnaus vystymosi doktrina yra įgalinta naujųjų technologijų yra būtinos naujosios technologijos kad jinai neštų savo vaisius bet dar gilesnis dar svarbesnis pokytis tai yra pokytis žmogaus mąstyme na žmogus kuris yra jau ne ideologas ne vartotojiškos visuomenės atstovas bet tas kuris siekia savo asmens pilnybės padėdamas kitiems žmonėms šalia esantiems žmonės bei kitiems visuomenės nariams siekti jų asmeninės pilnybės žinot čia gal aš galiu pasiremt taip jau labai greitai kynso ekonomikos teorija tai jisai kalba apie vystymąsi apie tai kad turi vykti ekonominis vystymasis ir kai jisai vyksta tam tikru momentu turi keistis vertybės turi keistis paradigma kitaip vystymasis sugrauš pats save mes dabar esame šiame etape mes čia labai esame prisivystę daug ypač išsivysčiusiose šalyse ten kur buvo ekonominio liberalizmo modelis taikytas dabar mes esame tame slenkstyje kada turi pasikeisti vertybės ir tos vertybės tai yra mąstymo pokytis ir tos vertybės tai yra perėjimas iš pasaulėžiūrinių idėjinių konfrontacijų į jungtį tarp žmonių per empatiškumą tai yra per paprastų žmogiškų labai gilių psichologinių ir dvasinių poreikių bendrą realizavimą
– paskutinis klausimas nes jau laida artėja į pabaigą klausimas abiems kažkaip iš to ką mes šiandien kalbėjom paaiškėja kad turbūt tikrieji vis dėlto gyvenimo dalykai tikrosios versmės apskritai glūdi va toj tarpasmeninių santykių erdvėj pirmiausia o ne politikoj ane ir lietuvių mąstytojai politiką iš esmės siejo su prievartos erdve kur taikoma prievarta ir įsakymų tiesiog reikia klausyti arba būsi nubaustas ir ten kur yra prievarta ten negali būti tikro įtikinimo tikros kultūrinės veiklos ane dėl to jiems buvo svarbi kultūros autonomijos idėja tai galbūt apskritai mes turėtume daugiau kalbėt ne apie politiką ir ne politikoj ieškoti išganymo ar kažkokių tobulų sprendimų tokiose virš mūsų pakylančiuose sprendimuose arba struktūrose bet labiau atsigręžti į asmenį kas labiausiai rūpėjo tiems mąstytojams kuriuos mes šiandien aptarinėjame tai gal tiesiog reikia mum nukreipt dėmesį nuo politikos ir daugiau vėl kalbėt apie tai kokie yra mūsų tarpusavio santykiai
– aš sutinku su šia tavo simai mintimi labai dažnai žmonės kurie ir aš pats tame procese buvau mes visi labai dažnai kada neįsiklausome į patys į save neįsiklausome vieni į kitus mums pasidaro čia asmeniniam gyvenime privačioj erdvėj labai blogai gyventi ir ką mes tada darom mes tada bėgam į viešąją erdvę ir užsiimam politika ir klykiam ir rėkiam tada kokia ta bus mūsų politika kupina sąmokslo teorijų to nesveiko pragmatizmo interesų konflikto na tai ką mes turime iš esmės dabar tuo tarpu tokios asmeninės pilnybės siekio santykio su savimi pačiu su savo artimu čia visi visuomenės nariai kažkuria prasme mums yra artimi šitų santykių pagilinimas įsiklausymas į tai keičia mūsų asmeninio gyvenimo kokybę mes pajuntame kad esame gyvi ne tik biologine bet ir prasme ir psichine prasme ir va tada jeigu mes eitume į politiką čia ta politika natūraliai keistųsi tai be abejo reikia pradėti nuo nuo savo vidaus
– kaip sakytų darius kuolys mes gyvename respublikoje ne iš tikrųjų taip parašyta mūsų konstitucijoje bet man atrodo yra labai natūrali ta pagunda kurią povilas įvardina iš vienos pusės visuomenė jeigu matai kažkokias negeroves nu tarsi kas turėtų nu tai kažkokia valdžia kažkokia vyresnybė turėtų kažką dėl to daryti svarbiausia kažką daryti yra visuomet ir kita vertus kai tu esi politikas to kišimosi ir paternalizmo logika jinai tau irgi yra tarsi vienintelis prieinamas instrumentas jeigu kažkas nepatinka tai ką tu padarysi nu išleisi įstatymą arba jeigu esi ten koks ministras ar valdininkas aukštas nu tai poįstatyminį aktą kokį ten parašysi ir priimsi per vyriausybę ar dar kažkaip žodžiu vis tiek mes labai žiūrime į kaip pasakyt tam tikrą veikimo modelį yra daug tokių labai natūralių pagundų įsitraukt bet tavo mintis yra man atrodo labai gera ir tokia na intelektualam ir filosofam ne politinėj teorijoj ne politikoje ieškoti visų problemų sprendimo ir įgyvendinimo bet tame esam labai labai užstrigę]
Ačiū jums labai už pokalbį ačiū, kad.
Šiandien apėmė tikrai ne vienas ir ne 2 aktualias politinės filosofijos ir lietuviškosios politinės minties idėjas, kurių apmąstymų verta skirti daugiau laiko ir dėmesio. Ačiū pašnekovams už svarbią knygą, priminsiu, kad ji vadinasi tarp įsitikinimo ir tvirtybės. Pilnutinės demokratijos ištakos kontekstai ir perspektyvos.
Na, o mūsų klausytojams primenu, kad šiandien studijoje svečiavosi minėtos knygos autoriai Vilniaus universiteto filosofijos ir istorijos fakultetų dėstytojas laurynas peluritis ir mykolo romerio bei Europos monetarinio universiteto profesorius povilas aleksandravičius. Visus laidos įrašus, kaip visada galite rasti ir pasiklausyti LRT radijo laidoje ačiū, kad klausotės laidos tarp praeities ir ateities. Aš jos autorius simas čelutka, linkiu jums gražaus savaitgalio ir atsisveikino iki kito