„Malūne susigrūdimas. Kieme tankiai pristatyta vežimų. Prie svarstyklių spūstis. Piotras numetė Darjai vadeles ir iššoko iš vežimo.
– Ar mano numeris greitai? – paklausė jis stovintį prie svarstyklių Valetą.
– Suspėsi.
– Kurį dabar mala?
– Trisdešimt aštuntą.
Piotras nuėjo nešti maišų. Tuo metu svarstyklinėje susibarė. Kažin kieno piktas, kimus balsas ambrijo:
– Pamigai, o dabar lendi? Pasitrauk, chochle, nes gausi per nosį.
Piotras iš balso pažino Jakovą Pasagą. Ėmė klausytis. Svarstyklinėje riksmas didėjo, veržėsi pro duris.
Skambiai žnektelėjo smūgis, ir pro duris išgriuvo nebejaunas, barzdotas tauridietis* su nusmukusia ant pakaušio juoda kepure.
———-
* Tauridiečiais buvo vadinami ukrainiečiai, Jekaterinos II įsakymu perkelti iš pietinių, prie Krymo (Tauridės) prieinančių Ukrainos sričių į Padonę.
———-
– Už ką? – sušuko jis, susiimdamas skruostą.
– Aš tau gūžį išplėšiu!
– Bet palauk!
– Mikichvorai, čionai!..
Jakovas Pasaga (tarnaudamas kariuomenėje, kaustė arklį; tasai uždūkęs kaukštelėjo Jakovui į veidą su kanopa, ir veide, sutriuškinusi nosį, perskėlusi lūpas, įsispaudė pasaga; ovalinis randas užgijo, pamėlynavo, lyg lopeliai juodavo aštrių grifų pėdsakai, iš to ir pravardė – Pasaga), šaunus, tvirtai suręstas artileristas, išbėgo pro duris, raitodamasis rankoves. Iš užpakalio jam smagiai užsiautė aukštas tauridietis rausvais marškiniais. Pasaga susverdėjo, tačiau ant kojų išsilaikė.
– Broleliai, kazokus muša!..
Pro malūno duris į kiemą, pilną vežimų, lyg iš rankovės sumišai pasipylė kazokai ir tauridiečiai, kurių čia suvažiavo visa nausėdija.
Muštynės prasidėjo prie didžiųjų durų. Tos triokštelėjo nuo siūbtelėjusių kūnų spaudimo. Piotras metė maišą ir sustenėjęs smulkiais žingsneliais nurisnojo prie malūno. Pasistiebusi vežime, Darja matė, kaip Piotras įsibrovė į vidurį, guldydamas, kas pakliuvo po ranka; ji aiktelėjo, kai Piotrą kumščiais nunešė prie sienos ir parmušę trypė kojomis. Pro kampą, nuo mašinų skyriaus, mosuodamas gelžgaliu, pasišokėdamas bėgo Mitka Koršunovas.
Tasai pats tauridietis, kuris pirma iš užpakalio rėžė Pasagai, išsiveržė iš krūvos, už jo nugaros, nelyginant pamuštas paukščio sparnas, maskatavo nuplėšta rausva rankovė. Žemai pasilenkęs, siekdamas rankomis žemę, tauridietis pribėgo prie pirmo vežimo ir lengvai išsikabino ieną. Viršum malūno kiemo pratisai ir kimiai plaukė:
– A-a-a-a…
– Hu-u-u-u…
– A-ja-ja-a-a-a-ai!..
Traškėjimas. Dundėjimas. Vaitojimas. Kaukimas…
Trys broliai Šumilinai atbėgo iš namų. Berankis Aleksejus pargriuvo tarp vartelių, kojomis įsipainiojęs į kažin kieno numestas vadeles; pakilo, nušokavo per sudurtus vežimų grąžulus, spausdamas prie pilvo tuščią kairiąją rankovę. Jo broliui Martinui iš baltos kojinės išlindo kelnių kiška; jis pasilenkė, norėjo ją sukišti atgal, bet tuo metu prie malūno užkaukė. Kažin kieno riksmas išlėkė aukštai viršum nuožulnaus malūno stogo tartum verpeto pagauta voratinklio gija. Martinas atsitiesė ir šoko vytis Aleksejų.
Darja žiūrėjo nuo vežimo, dusdama, laužydama pirštus; aplinkui spygavo ir klykė moterys, neramiai karpė ausimis arkliai, mūkė, glausdamiesi prie vežimų, jaučiai… Pro šalį nukrypavo, pakšėdamas lūpomis, išblyškęs Sergejus Platonovičius, po liemene lyg apskritas kiaušinis raičiojosi pilvas. Darja matė, kaip sudraskytais rausvais marškiniais tauridietis su iena patiesė Mitką Koršunovą ir pats tučtuojau griuvo aukštielninkas, išleidęs iš rankų perskilusią ieną, o ant jo puolė berankis Aleksejus ir dėjo jam į sprandą savo švininiu kumščiu. Prieš Darjos akis įvairiaspalviais skutais mirgėjo atskiros grumtynių scenos: ji matė ir nenustebo, kad Mitka Koršunovas klūpodamas rėžė gelžgaliu bėgančiam pro šalį Sergejui Platonovičiui; tasai švystelėjo įsimosavusiom rankom ir atbulas nuropojo į svarstyklinę; jį trypė kojom, vertė aukštielninką… Darja isteriškai kvatojo, nuo juoko lūžinėjo dažyti, juodi jos antakių lankai. Ji nustojo beprotiškai juoktis užkliuvus akimis už Piotro: svirduliuodamas išsimalė jis iš siūbuojančios ir ūžiančios tirštumos ir atsigulė po vežimu, krenkšdamas kraujais. Darja puolė prie jo šaukdama. O iš chutoro bėgo kazokai su mietais, vienas mojavo peikena.
Muštynės darėsi baisingos. Pešėsi ne taip, kaip pasigėrę prie smuklės arba per kumštynes užgavėnių metu. Prie svarstyklinės durų gulėjo praskelta galva jaunas tauridietis; kėsčiodamas kojom, jis mirkė galvą juodame sukepusiame kraujyje, kruvini plaukų varvekliai krito ant veido; matyti, jis jau savo atvaikščiojo linksmoje, žydroje žemelėje…
Tauridiečius, susigrūdusius kaip avių bandą, nustūmė prie vežėjų pirkios. Viskas būtų pasibaigę blogai, jeigu nebūtų susipratęs vienas senas tauridietis: įšokęs į vežėjų pirkią, jisai išsitraukė iš krosnies žaižaruojantį nuodėgulį ir išbėgo pro duris. Lėkė prie daržinės, kur buvo laikomas malimas, tūkstantis su viršum pūdų miltų. Paskui jį lyg muslinas raitėsi dūmai, lakstė dienos šviesoje blyškios žiežirbos.
– Pa-de-e-eg-siu! – sustaugė jis klaikiu balsu, kišdamas traškantį nuodėgulį prie meldų stogo.
Kazokai susvyravo ir sustojo. Iš rytų pūtė sausas gūsingas vėjas, nešdamas dūmus nuo vežėjų pirkios stogo į susigrūdusių tauridiečių minią.
Tik viena gera žiežirba į sausus, susigulėjusius stogo meldus, – ir supleškės visas chutoras…
Ūžesys, duslus ir trumpas, suardė kazokų eiles. Vienas kitas traukėsi atbulas prie malūno, o tauridietis, švytuodamas nuodėguliu, sėdamas iš melsvų dūmų ugninius lašus, šaukė:
– Supleškinsiu!.. Su-ple-e-eš-kin-siu! Išeikit iš kiemo!..
Su daugybe mėlynių savo subjaurotame veide Jakovas Pasaga – peštynių pradininkas – pirmas paliko malūno kiemą. Paskui jį skubiai ir greitai išplaukė kazokai.
Tauridiečiai, susimetę maišus, pasikinkė į vežimus arklius ir stati, mosikuodami šikšninių vadelių mazgais, čaižydami botagais arklius, išmovė iš kiemo ir nubildėjo gatve už chutoro.
Berankis Aleksejus – viduryje kiemo; ant jo padžiūvusio pilvo maskatuoja tuščia, gale sumegzta marškinių rankovė, kaip visada mėšlungiškai trūkčioja akis ir skruostas.
– Ant arklių, kazokai!..
– Pasivyt!..
– Toliau keteros nenulėks!..
Persikreipęs Mitka Koršunovas buvo bebėgąs iš kiemo. Pastebimas sambrūzdis vėl suvilnijo susirinkusius prie malūno kazokus, tačiau šiuo metu nuo mašininės greitu žingsniu priėjo niekieno anksčiau nepastebėtas kažin koks nepažįstamas žmogus su juoda skrybėle; droždamas minią siaurai primerktų dygių akių ašmenimis, pakėlė ranką:
– Palaukit!
– O kas tu per vienas? – Pasaga suraukė šokinėjančius antakius.
– Iš kur nukritai?
– Užia jį!..
– Ha!..
– Imk!.. Imk!..
– Palaukit, kazokai!
– Šuo be uodegos tau kazokas!
– Mužikas!
– Vyža išplerus!
– Duok jam, Jašai!
– Per žlibes jam!.. Per žlibes!..
Žmogus nusišypsojo sutrikęs, tačiau be baimės, nusiėmė skrybėlę, be galo paprastu judesiu ėmė šluostytis kaktą; savo šypsena visus nuginklavo galutinai.
– Kas atsitiko? – Jis mostelėjo dvilinkai sulenkta skrybėle, rodydamas į juodą, žemėn įsigėrusį kraują prie svarstyklinės durų.
– Chochlus mušėme, – taikingai atsakė berankis Aleksejus, trūktelėjęs skruostą ir akį.
– Už ką gi mušėte?
– Už eilę. Nelįsk kitiems už akių, – paaiškino Pasaga, žengęs pirmyn, plačiu mostu šluostydamasis iš po nosies raudoną snarglį.
– Įkrėtėm, kad atsimintų!
– Ech, kad taip pasivijus… Stepėje nepadegs.
– Nusigandom, o tikriausiai nebūtų išdrįsęs?..
– Žmogus iš pasiučio būtų padegęs, aišku kaip dieną.
– Chochlai, jie baisiai pikti, – šyptelėjo Afonka Ozerovas.
Žmogus mostelėjo su skrybėle į jo pusę.
– O tu kas?
Šis niekinamai čirkštelėjo pro švarplėtų dantų plyšelį ir, pažiūrėjęs, kaip lekia seilių čirkšlė, atstatė koją.
– Aš tai kazokas, bet tu pats ar tik ne iš čigonų?
– Ne. Mudu abu rusai.
– Meluoji! – lėtai tarė Afonka.
– Kazokai yra kilę iš rusų. Ar nežinai?
– O aš tau sakau: kazokai randasi iš kazokų.
– Senovėje nuo dvarininkų bėgo baudžiauninkai, kūrėsi Dono krašte, juosius tai ir praminė kazokais*.
———-
* Kazokai (tiurk. kazak – laisvas žmogus) – XIV–XVII a. laisvose Rusijos pakraščių žemėse (prie Dnepro, Dono, Volgos, Uralo, Tereko upių) apsigyvenę laisvieji žmonės ir pabėgėliai. XVIII a. kazokai buvo paversti kariniu luomu, jų bendruomenės performuotos į nereguliarią kazokų kariuomenę. XX a. pradžioje buvo 11 kazokų kariuomenių: Dono, Kubanės, Tereko ir kt. Dono kariuomenė buvo suskirstyta į apygardas, mažiausias administracinis vienetas buvo stanica. Vyrai kazokai nuo 18 m. amžiaus privalėjo išbūti karinėje tarnyboje 20 m. (nuo 1909 m. – 18 metų). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje carizmas naudojo kazokus revoliuciniam judėjimui malšinti.
———-
– Eik tu, mielas žmogeli, savo keliais, – sugniaužęs patinusius pirštus, tramdydamas apmaudą, patarė Aleksejus Berankis ir ėmė tankiau mirkčioti.
– Koks šlaitas apsigyveno!.. Matai, bjaurybė, mužikais įsimanė paversti!
– Kas jisai toks? Girdi, Afanasijau?
– Atvažiavo čia kažin koks. Pas žvairaakę Lukešką butą turi.
Momentas vytis buvo praleistas. Kazokai skirstėsi, gyvai svarstydami įvykusį susidūrimą.
<...>
Nuo senų laikų jau taip buvo: jeigu keliu į Milerovą važiuodavo kazokas vienas, be draugų, ir, susitikęs su ukrainiečiais (jų kaimai prasidėjo nuo Nižne Jablonovskio chutoro ir septyniasdešimt penkis varstus traukėsi ligi Milerovo), neduodavo kelio, tai ukrainiečiai jį sumušdavo. Todėl į stotį važiuodavo iš karto keli vežimai, ir tada jau, susitikę stepėje, nebijodavo pasirieti.
– Ei chochle! Traukis iš kelio! Kazokų žemėje gyveni, šunsnuki, o dar kelio nenori duoti?
Nekaip būdavo ir ukrainiečiams, atvežusiems kviečius į Paramonovo sandėlius prie Dono. Čia peštynės prasidėdavo be jokios priežasties, stačiai dėl to, kad tai „chochlas“, na, o jeigu „chochlas“, – reikia mušti.
Ne prieš vieną šimtą metų rūpestinga ranka pasėjo kazokų žemėje luominių kivirčų sėklą, ugdė ir puoselėjo ją, ir iš tos sėklos sudygo vešlūs želmenys: peštynėse liejo kraują kazokai ir ateiviai – rusai, ukrainiečiai.
Praėjus dviem savaitėms po muštynių malūne, į chutorą atvažiavo stano pristavas ir tardytojas.
Štokmaną iškvietė tardyti pirmą.“
Michailas Šolochovas. Tykusis Donas. I tomas, 124–129 p. Vilnius, „Vaga“, 1987.