2011-12-28

„<...> – Ar pastebėjai, kad lietuviai visad bijojo ir vengė vandens? Tikriau, judančio vandens: srovės, sraunumos, jūros bangavimo. Vitalinė vandens jėga kėlė jiems siaubą. Stovintis vanduo jiems patiko: ežerėlius, o ypač pelkes lietuviai mėgo. Ypač pelkes: didžiausios karo pergalės pasiektos pelkių dėka. Pelkės, pūvantis, drumstas vanduo. Tai mitologiška tautos tragedija. Ji negalėjo peržengt neapibūdinamo vidinio tabu, nugalėt savęs… Tik ne srovė, tik ne jūros bangos! Nykus siaubas: lietuviai amžių amžius gyveno ant jūros kranto ir niekad nepanoro nuplaukt į svečias šalis, atrast ką nors visai ką nors nežinoma, bent susapnuot anuos krantus. Vien žvejojo pakrantėm. <...> Štai taip: mes – begalvė tauta. Jau penki šimtai metų. Piktosios jėgos apgavo mus ir pasiglemžė mūsų smegenis. O besmegenį kraštą pavergt labai paprasta… <...>“ (R. Gavelis VILNIAUS POKERIS)“