Autorė – Rūta Ona Sruoginis.

http://literaturairmenas.lt/publicistika/ruta-ona-sruoginis-lietuvos-paviljono-eksperimentas

„specifinė dokumentinė istorija, iliustruojanti universalius lietuviško būdo bruožus“

„Jo lankytojams aptarnauti iš daugybės norinčiųjų Lietuvoje buvo atrinkta 11 jaunų žmonių –­ gidų. Tai nebuvo atsitiktinis arba, kaip galima būtų tikėtis, „per pažintis įtaisytas” jaunimas, o tikra crème de la crème: protingi, veiklūs, išsilavinę ir kalbantys keliomis kalbomis žmonės.“

„kokia nuotaika vyravo tarp šių 11 jaunų žmonių tuos keturis saulėtus vasaros mėnesius, sveikas protas padiktuotų keletą galimų atsakymų: (1) tinginystė ir atsainumas („Kam dirbti, jeigu galima nedirbti?”), (2) džiaugsmas ir pramogos, arba (3) nuožmi kova dėl pažinčių su įtakingais žmonėmis iš viso pasaulio ir gerklių perkandimai dėl atsivėrusių naujų galimybių.
Sveiko proto nuostabai, nė vienas variantas šiai situacijai netinka. Vyraujantis dirbančiųjų nusiteikimas visą tą laiką buvo įtampa.“

„Taip jauniems protingiems žmonėms buvo suteikta didžiulė laisvė (vieni viršininkai fiktyvūs, kiti – virtualūs) ir puikios darbo sąlygos. Imk, dirbk ir džiaukis. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai.“

„Taip atsirado reglamentai, išimtys ir išimčių taisyklės. Nuo to viskas tik blogėjo: gidų veiduose ir veiksmuose pašaliniams iš tolo pastebimas sutrikimas, baikštumas ir įtampa.“

„Įtampai jie ne tik nesipriešino, bet greitai patys ją perėmė ir dar sustiprino.“

„Žandarėlis iš pradžių tik nervingai liepdavo kolegoms pasiaiškinti dėl savo veiksmų, bet vėliau lankytojų akivaizdoje ėmė prarasti savitvardą ir šaukti balsu. Niekas iš gidų jam nesipriešino, tik nuleido galvas. Vieni atsiribojo, kiti kentėjo, treti skundėsi ir apkalbinėjo. Žandarėlis tuoj tapo seniūnų dešiniąja ranka, ir grandininis užsigraužimas buvo galutinai įtvirtintas.“

„Šita beprasmė įtampa ėmė slūgti tik pačiomis paskutinėmis parodos dienomis, kai jau visiems buvo aišku, kad joks Ministras nebeatvažiuos ir niekas nieko nenubaus. Tai nebuvo tas gerasis atsipalaidavimas, kai nuveikus sunkų darbą veide atsiranda šypsena. Labiau panešėjo į nutrūkimą nuo grandinės – agresyvų ir laukinį.“

„Kodėl keliolika jaunų žmonių idiliškomis sąlygomis patys sau iš nieko susikūrė įtampą? Tokio elgesio priežastys nėra nei išorinės, nei racionalios. Viskas ne dėl valdininkų (jų valdžia buvo fiktyvi ir silpna), hierarchinės valdžios struktūros (joje nieko bloga savaime nėra) ar būtinybės.“

„Priežastis buvo viena – drebančios kinkos. Arba, banaliai tariant, vidinės laisvės nebuvimas. Nesijautimas savo paties šeimininku, nesugebėjimas susitarti, baimė rizikuoti, nemokėjimas susikurti ir apginti savo vertybių.“

„Tai nėra vieno paviljono istorija. Tas pats elgesio modelis atsikartoja ligoninėse ir teatruose („tvyro nepakeliama atmosfera”), nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje, kur dėl žaidėjams nustatytų rėmų „aikštelėje nebeliko kūrėjų”, juokingai nesėkminguose restoranų bandymuose imituoti pietų Europos „atsipūtimą”.“

„Lietuvos paviljono eksperimentas yra ta priežastis, dėl kurios man nebegaila nė vieno neva užspausto, užgniaužto ar užguito. Nes žinau, kad jei to nepadarys kas nors kitas, tą jie pasidarys sau patys. Lygioj vietoj, iš nieko ir dar stipriau. Toks yra lietuviškas grupinis elgesys.“