„Šiandien pasaulis susiduria su daugybe įvairiausių, taip pat ir globalių, krizių. Dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, iš kurios nėra išeičių. Nematydami prošvaisčių ateityje, žmonės gręžiasi į idealizuotus praeities vaizdinius ir sąvokas, kurios suteikia menamą saugumo jausmą. Kaip galime išjudinti miegančią mūsų politinę vaizduotę? Kaip aktualizuoti senąsias sąvokas, o gal net sukurti naujas, atliepiančias greitai kintančią tikrovę? Ar įmanoma atsisakyti perdėm moralizuojančios, teisuoliškos „kultūrinių karų“ retorikos ir vietoj to susitelkti į konkrečių praktinių problemų sprendimą? Kaip už ideologijų ir abstrakcijų pamatyti kitą žmogų su jo unikaliais rūpesčiais ir problemomis? Apie tai – pokalbis su publiciste ir eseiste, Jungtinės Karalystės Queen Mary universiteto doktorante Marija Antanavičiūte.
Ved. Simas Čelutka“

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000197613/homo-cultus-tarp-praeities-ir-ateities-marija-antanaviciute-perdetas-kritiskumas-ir-teisuoliskumas-mums-trukdo-sugyventi-kasdienybeje

Tekstas išgautas naudojant lietuvių kalbos fonogramų automatinės transkripcijos įrankį „Semantika“.

Neredaguota transkripcija

„[1]
Dar praeities ir ateities,
Laba diena, mieli LRT klasikos bičiuliai eteryje laida Tarp praeities ir ateities. Prie mikrofono Simas Čelutka. Šiandien pasikalbėsime apie keletą svarbių temų, etiškos politikos praktikavimą šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis, pragmatizmo filosofija ir praktika, socialinę nelygybę, Lietuvos politinio gyvenimo realijas ir veiksmingų alternatyvų dabarčiai paieškas. O apie tai pasikalbėsime su mūsų studijos viešnia. Publiciste ir eseistika. Jungtinės Karalystės universiteto doktorantė Marija Antanavičiūtė. Labas, Mari. Sveika, Simai Marija. Tu jau daugiau nei dešimt metų gyveni, mokaisi ir dirbi Jungtinėje Karalystėje, bet sykiu išlaikai ganėtinai glaudų santykį su Lietuva. Rašai ir publikuoji nemažai publicistikos ir eseistikos, kuri pasirodo lietuviškoje kultūrinėje spaudoje. Taip pat kurį laiką labai aktyviai dalyvavai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių veikloje. Kaip tu suvoki savo tapatybę ir ką tau reiškia iš šono arba iš atstumo žvelgti į tai, kas vyksta Lietuvoje?
Tų veiklų ir kažkokių sąsajų su Lietuvos kultūrinę ir politinę erdvę, per tą daugiau nei dešimt metų buvo nemažai. Bet aš nesakyčiau, kad aš kažkaip ieškojau tų veiklų ir sąsajų, kad patvirtinčiau savo tapatybę, savo lietuvybę. Aš visą laiką jaučiausi lietuvė ir tebesijaučiau. Tik manau, kad galbūt išraišką tos tapatybės keitėsi. Tai vat, kaip minėjai, tuo metu, kai buvau aktyvi įsijungus į išeivijos veiklą. Kai buvau Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, tos tapatybės išraiška daugiau buvo per bendruomenę, per kažkokį tai organizacinį, sakykime, statusą. Tuo tarpu dabar, manyčiau, mano tapatybės išraiška visiškai yra atsieta nuo bendruomenės ir galbūt yra labiau susijusi su tam tikrais kūrybiniais akstinais kūrybiniam motyvacijos ir manau, kad ta tapatybės išraiška jinai ir ateityje keisis. Visgi, na, manau, natūralu, kad tą savivoką ir tapatybę iš dalies taip pat yra suskils. Tai kai gyveni kitoje šalyje, nei užaugai kažkur tu imi suprasti, kad bendruomenė, kurioje fiziškai esi, taip pat tau yra svarbi, ir išsiugdė kažkokias tai atsakomybes ar kokius ryšius su ta bendruomene. Tai galbūt tokiu emigracine kliše, bet jau patapęs toksai savivoka. Bet tai visgi yra tos dvi bendruomenės ir už kurias aš jaučiuosi atsakinga, ir ta tapatybė yra kažkokia prasme skilusi. Bet aš tą skilimą visiškai nepriimu kaip kažkokią tai žais. Dar kažkokia tragedija. Tai aš ją priimu. Žaismingai, sakykime, ir galbūt netgi kūrybiškai, ir man tai yra erdvė save pažinti kitaip ir tikrai, kažkaip žiūrėti ir į aplink esantį pasaulį, per kitokį, kompleksišką, labiau niuansų, sakykime, pilna prizmę. Galbūt tai irgi taip pat susiję su , intelektualiniais ir akademiniais interesais. Kad aš nematau tos tokios dviprasmybes ir buvimo užsienyje, ir Lietuvoje kaipo problemos su daugiau. Tai priimu kaip būdą atrasti save, save santykyje su kitais. Galbūt stebint iš šalies tą platesnį politinį diskursą. Kartais atrodo, kad etninė tapatybė ar ne buvimas lietuviu turi būtinai turėti kažkokią tai normatyvinę dimensiją. Ir normatyvinę pusę, kad yra vienas geresnis būdas, kaip būti lietuviu, ir man tai atrodo galbūt truputį svetima. Aš to visiškai nejaučiu nei savo gyvenime, nei žmonėse, kurie yra aplink mane. Aš manau, kad yra daugybė būdų, kaip išreikšti tą lietuviškumą. Ir tapatybės, ir tautinės tapatybės vystymasis. Reakcija į aplinką yra mano absoliučiai natūralus dalykas. Tai, kaip ir sakiau, tą tapatybę, manau, keisis ir tikrai keitėsi ateityje. Na, turint omenyje apie tokią kultūrinę kritiką ar politinę kritiką, žvelgiant į dalykus, vykstančius Lietuvoje iš šono, aš nemanau, kad atstumas man duoda kažkokio tai objektyvumo, ir aš nelabai tikiu, kad reikia to kritinio atstumo bandant įvertinti Lietuvoje vykstančius kultūrinius ar politinius procesus. Aš galbūt esu šalininkė to požiūrio, kad kaip tik reikia radikaliai save, kaip autorių, kontekstu ir visiškai atvirai parodyti savo šališkumą. Skaitytojui tai čia panašiai. O šitai žiūriu, kaip, sakykime, politikai deklaruos savo interesus. Tai aš būti tiesiog atviras su skaitytojais, kad aš ne visą laiką pilnai žinau ir suprantu, kas vyksta Lietuvoje, ir pateikiu tiktai tai, ką aš matau iš tam tikro taško. Kitas dalykas – tai natūralu, kad aš ne visai ką su puikiai susipažinusi, su tuo, kas vyksta Lietuvoje. Ar dėl to aš turiu nuolat sau priminti, kaip autorė ir kaip publicistė, kad išlaikyti tokį tam tikrą nuolankumą labai lengva įkristi į tokią poziciją, kurioje manau, kad yra gana populiari ir rizikinga žmonėms, rašantiems apie Lietuvą, ir gyvenant užsienyje, kad maždaug užsienyje ar ten, Anglijoje ar Norvegijoje – žolė žalesnė ir vairavimo kultūra geresnio tuo tarpu Lietuvoje viskas yra negerai, ir niekas nesikeičia. Tai taip suprimityvinti ir sutirštinti spalvas iš tiesų yra labai lengva. Todėl svarbu man nėra kaip autorei būti atvira sau ir skaitytojui, ir nežiūrėti iš aukšto, bet tiktai pateikti savo interpretaciją. Teigia, kad šią galiu pateikti, žinoma, iš kitos pusės. Tai, kad aš žiūriu į įvykius, vykstančius Lietuvoje iš šono, reiškia, kad aš nesu tos akademinės ir kultūrinės bendruomenės dalis. Iš vienos pusės, manau, kad tai galbūt uždaro duris į tam tikras diskusijas ir tam tikrus pokalbius, nes aš ir fiziškai nesu čia ir galbūt ne visą laiką dalyvauju tose diskusijose proaktyviai, bet visgi atstumas ir nebuvimas toje kultūrinė bendruomenė. Manau, kad yra ir pozityvus dalykas. Tam tikra prasme visgi Lietuva, būdama maža šalis, kenčia nuo visoms mažoms šalims būdingo tam tikro uždarumo. Tai yra mano rizika, kad lengvai susiformuoja klikos ir tam tikros uždaros bendruomenės, kurios tikrai kenkia diskusijos kultūrai ir apskritai kritikai. Ir tas, manau, ypač yra rizikinga literatūros kritikoje. Bet ir platesnėse diskusijose tai rizika šiuo atveju yra tokia, kad galbūt kritika yra priimama per daug asmeniškai arba galbūt, nei gali pakenkti ateities profesinėms galimybėms. Tai šiuo aspektu manau, kad aš esu laisva ir temų, ir kritikos lauko pasirinkimo atžvilgiu, ir man tai yra daug galbūt atviresnės. Tos galimybės kuria ką aš pasirenku kalbėti, nes tiesiog aš niekuo nerizikuoju
Esi akademinio pasaulio žmogus, šiuo metu rašai disertaciją universitete, taip pat ir dėstai. Atlieki kitus mokslinius tyrimus. Ką galėtumei papasakoti apie universitete? Vietinio gyvenimo kasdienybė, kokia yra aukštojo mokslo padėtis? Jungtinė Karalystė? Iš to, kaip tu su tuo susiduri.
Tai mano, kaip doktorantės ir darbuotojos, seminarų vadovės, sakykime, dėstytos universitete, patirtis visgi yra stipriai sąlygota būtent to konkretaus , kuriame aš esu. Tai aš, kaip ir minėjai, aš dirbau kriminalinėje inversijoje Londono universitete. Tai yra Rytų Londone įsikūręs universitetas ir renkantis man doktorantūros studijas, man buvo svarbu ne tiktai doktorantūros vadovui, bet universitetas, ir šiuo atveju universitetas turi labai ilgas politines sąsajas ir politinę istoriją. Taip pat yra labai stipri, politiškai organizuotas profsąjungų prasme. Netgi studentų, kurie studentai stoja į tą universitetą, yra galbūt netipiška Britanijos atžvilgiu, nes visgi tai yra universitetas, kuris labiausiai prisideda prie studentų socialinio mobilumo. Turime nemažai studentų, kurie galbūt yra pirmą kartą pirmą kartą šeimoje, kuri lanko universitetą. Tai jų nei tėvai, nei seneliai galbūt nėra baigę aukštojo mokslo, taip pat daug studentų iš etninių mažumų, ir tai tikrai pakeičia universiteto patirtį būnant jame ir būnant universitetiniame miestelyje. Ir, kaip minėjau, man tai buvo svarbu renkantis doktorantūros studijas, būtent dėl aukštojo mokslo krizės Jungtinėje Karalystėje ir būtent dėl tos , kuri turbūt daro Jungtinės Karalystės aukštojo mokslo sistemą, panašesni į Amerikos negu į Europos universitetus ar, sakykime, Lietuvos . Tai krizė yra dėl daugelio dalykų. Pirmiausia dėl mokslo kokybės, dėl dėstytojų pajamų ir atlyginimų, dėl didžiulės konkurencijos, ypač jaunų akademinės bendruomenės narių, taip pat spaudimo išleisti publikacijas ar ne, ir daryti tyrimus. Jungtinė Karalystėje universitetai yra reitinguojami iš dalies ir pagal mokymo kokybę, bet taip pat labai stipriai, pagal tyrimo kiekį. Sakykime, ir tai tikrai uždeda didelį spaudimą ir paveikė mokymo kokybę. Tad tokia efektyvumo korporacine logika yra persmelkusi tiek, manau, , tiek manau, kad visą švietimo sistemą – tai jau treti metai profsąjungos visoje šalyje organizuojasi, kad kažkaip tai dorotųsi su darbo sąlygomis ir su šita krize. Tai 2019-ais metais buvo streikas. Taip pat dabar kaip tik yra balsavimas dėl streiko ir streiko. Viena iš tų sakant tų kovų tikslų yra

[2]
Ne tik finansine. Sakykime, manęs kovojama ir dėl didesnių pensijų, bet paties dėl to vadinamo , yra dėl darbo neformalumo. Kada moksliniai darbuotojai iš jų yra tikimasi padaryti daugiau darbo, negu už jį yra mokama. Kitas aspektas – tos krizės, manau, būtų didžiulė praraja tarp universiteto administracijos ir akademinių darbuotojų. Pastaraisiais dešimtmečiais, sakykime, iš tiesų labai išsipūtė tas biurokratinis aparatas. Man atrodo, bijau dabar suklysti, bet nors per paskutinius aštuonis metus administracijų universitetų padidėjo trečdaliu, kai tuo tarpu mokslinių darbuotojų padidėjo gal aštuonis ar septynis procentus, tai skirtumas tikrai yra nemažas. Biurokratizuoti universiteto labai labai jaučiasi ir tas jautiesi ir per pandemiją, kai to, tarkim, šį rudenį, buvo didelis spaudimas darbuotojams grįžti universitetą ir vėl pradėti gyvas paskaitas, net jeigu tai sukėlė dideles rizikas ištisų pandemijos kontekste. Tiek dėstytojams, tiek studentams ir taps tik universitetų komunikacija. Studentams yra labai orientuota įtaką, studentų patirtį ir jų kaip kliento, požiūrį ar ne į universitetą, ir šitame kontekste pirmas dalykas, kas stebina, tai yra būtent tas politines organizavimas. Aš, aš jums gal iš pradžių ir skeptiškai žiūrėjau Lietuvoje. Nežinoma, neteko susidurti, kad aukštasis mokslas būtų tiek profsąjungų apjungtas, bet tikrai, kai teko asmeniškai susidurti su tam tikrais pokyčiais doktorantų, doktorantų darbo sąlygose, kažkaip supratau, kad tai yra labai efektyvus būdas išspręsti tam tikras platesnes, sistemines problemas. Kitas aspektas – tos krizės aukštajame moksle iš tiesų yra požiūris į akademinį darbą, mano visuomenės požiūris į akademinį darbą ir galbūt Lietuvoje irgi matome tokių panašių „Dinamo“ yra, kad visuomenė mato akademikų darbą panašiai kaip menininkų traškius. Mes dirbame iš aistros. Mes dirbame taip, būtent tai ir atrodytų, kad tada mums nereikia tiek to atlyginimo ir, na, bet galų gale tai yra darbas, kaip ir bet koks darbas, ir yra labai sunkus darbas. Ir, kaip ir bet kokiam darbe, yra darbų sauga ir darbo kokybės ir sąlygų užtikrinimas. Kažkoksai tai ir galbūt paskutinis dalykas, ką norėčiau paminėti mokslo krizės kontekste, yra tai, kad visgi studentai patys yra tokie. Jie klausėsi labai daug metų būdami mokykloje. Tos tokios pasakos apie tai, kad universitetas būtinai jiems suteiks darbus, jiems suteiks išsilavinimą, kuris galbūt pakels juos tai socialinio mobilumo laiptais. Ir vėlgi, turint omenyje studentus, būtent su kuriais aš susiduriu, jiems tai tikrai labai padėtų ir labai daugelį jų pakeistų ir jų gyvenimą, ir jų šeimų gyvenimą. Bet taip pat svarbu. Aš manau, ir jiems, ir man kaip Dievo tarnai, yra svarbu, kad jie išsineš už universiteto ir tai, kas yra vertinga. Tai yra ta bendruomenė artima tą kritišką ir kūrybinį mąstymą. Mes kalbame apie tai auditorijose, ir ir tam tikra prasme ta krizė duoda tokį akstiną ir priežastį kalbėti apie tai ir su centais. Mes kalbame tik apie dėstytojų darbo specifiką, tiek apie jų patirtį universitete. Bet ne tokia vartotojiška prasme. Bet ką reiškia jiems mokytis universitete, kai tuo tarpu nemaža dalis jų turi dirbti, galbūt netgi auginti vaikus ar prižiūrėti sergančius tėvus? Kalbant apie tai, kaip jie, sakykime, nusipelno tos mokslo kokybės ir kokybiško mokslo, nors čia irgi yra tokia rizika vėl grįžti į tą tokia rinkos logika. Tame liūdname aukštojo mokslo krizės kontekste galima įžvelgti tokių šviesesnių spalvų, kai yra erdvės vystytis tam solidarumui, tarp studentų ir dėstytojų, ir glaudesniam akademinės bendruomenės ryšiui. Bet tai čia toksikomanų toksai bandymas pozityviau šitą krizę pažiūrėti ištisai
O tarp neigiamų aspektų turbūt dar galima paminėti ir studentų skolas, ar ne aš, kaip suprantu, jos tikrai yra nemenkos ir praktiškai retas kuris gali išvis išvengti.
Ką verta paminėti? Žinoma, tai nėra Amerikos aukštojo mokslo skolos, kurios yra pagrinde bankų skolos. Visgi Jungtinės Karalystės skolos yra dengiamos ir garantuojamos Vyriausybės reiškia, kad studentai, jeigu neuždirba tam tikro kiekio pinigų. Aš neprisimenu to limito. Jie neturi grąžinti ir jiems yra, į kurie paseka tam tikrose paimsiu. Automatiškai išskaičiuojama. Tiesą sakant, klibinti mano draugų tai nelabai jaučia tą. Bet didesnė problema yra tai, kad mero 2010-ais metais pakėlus aukštojo mokslo kainą, ji nepasiekia tų žmonių, kurie dirba sunkiausią Iraką dėl pačių akademikų, ar ne? Manau, kad tą mokslo kainos problema iš tiesų slypi ne tiek studentų mokėjimą, bet tie, kur tie pinigai yra išleidžiami.
Kaip suprantu, tavo pačios disertacijos tyrimo objektas yra politinė etika ir jos praktikavimas neoliberalizmo sąlygomis. Ar galėtumei šiek tiek plačiau?
Taip norėčiau truputėlį iš toliau pradėti, kad galbūt tokio kontakto klausytojams suteikti apie tai, iš kur aš tą disertaciją žodžiu ištraukiu. Tai mane visą laiką domino etika kaip tam tikras kasdienio gyvenimo fenomenas ir kaip tokio netobulo ir riboto gyvenimo dalis. Man visą laiką buvo įdomu, kaip normatyvinės kategorijos, normatyvinės idėjos veikia kasdieninėje patirtyje, ir iš tiesų nemaža dalis mano akademinio gyvenimo, tiek bakalauro, tiek magistro studijose, buvo nukreipta į tokio moralinio absoliutizmo kritiką iš vienos ar kitos pusės. Iš dalies tai yra dalis tokios platesnės srovės ar tendencijos. Politinė filosofija taip pat tarptautinėje politinėje teorijoje, kai pradedama apmąstyti santykis tarp politikos ir praktikos ir taip pat yra kuriami nauji metodai, kaip tą politinę teoriją ir pritraukti arčiau empirikos, bet nenusileidžiant visiškiems, ir nepadarant politinės teorijos kažkokia tai moralės antropologe. Aš pradedu nuo tokio taško, kur aš padariau? Darau prielaidą. Sakykime, kad etikos kaip patirties fenomenologija keičiasi keičiantis socioekonominėms ir politinėms struktūroms, visuomenei. Yra daug puikių argumentų, kaip iš tiesų keičiasi etikos fenomenologija. Vienas iš argumentų, su kuriuo aš gana artimai, taip sakant, diskutuoju savo disertacijos, it yra argumentai, kuris įsitaisyti padiskutuoti, kaip, kaip ta etika keičiasi kontekstu, ją. Tai mano išeities taškas. Iš tiesų buvo pradėti mąstyti, kokia etikos, patirties ir politinio subjektyvumo būklė. Būtent <šintininije> tokios socioekonominiai ir, ir politinėje realybėje, ir žinau, kad tą realybę galima apibrėžti per tokį politinio atnaujinimo ir atsinaujinimo trūkumą, ypač lygiai taip pat Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje. Tai tiek kultūroje, tiek politikoje mes matome iš tiesų labai daug tokių stagnacijos ženklų ir nuojautų, kad mes lyg gyvename krizių sankirtoje. Mes turime aplinkosaugos krizė klimato krizę. Tam tikra demokratijos krizę lėmė lubų. Taip, yra pandemija. Viešosios sveikatos krizė yra tam tikra. Gaunu, gal netgi galime įvardinti kaip kažkokio humanizmo krizę. Girdime tokius dalykus, kad trūksta empatijos vardan žmogiško ryšio, ir visa tai sugriūva į vieną. Ir manau, kad daugelis žmonių jaučia tam tikrą neįgalumą ar, na, tam tikra jausmą, kad mes negalime iš tų krizių kažkaip išeiti. Tarnai yra kažkoks mazgas, kuriame negalima perkirsti. Yra man toks nesenas pavyzdys. Labai geras. Tai yra koks 26 konferencija. Gal teko girdėti, kur čia, Glazge, vyko šį rudenį. Apie klimato kaitą. Taip, tai buvo didžiulis konferencijos suvažiavimas, kurioje buvo tik iš jos. Buvo tikimasi, kad, na, pagaliau tai bus proveržis, kada viso pasaulio šalys pagaliau nuspręs imtis kažkokių veiksmų. Aš nemanau, kad kažkas labai pasikeitė, ar ne? Ir vėlgi, aš nesu tikra, kaip Lietuvoje. Kokie atgarsiai buvo. Bet aš nemanau, kad visuomenė yra jausmas, kad staiga čia kažkas pasikeis. Tikrai nebuvo taip ir aš manau, kad tai čia žinai, tik vienas įvykis. Bet manau, kad yra kažkas tokio visuomenėje, kuria toksai platesnis tas stagnacijos jausmas, ir manau, kad jisai gimdo tam tikra bejėgiškumo ar ne. Tokį bejėgiškumo jausmą, kuris ir psichologinę sveikatą labai paveikė, ir, manau, tą matome tokią psichologinę sveikatos pandemijos ar nedaro atžvilgiu problema žinoma, su tuo, kad tada labai jų yra. Lengva visuomenes pateikti tam tikro pokyčio pažadu. Ką mes matome populistinėje politikų ar na, tai stagnacijos kontekste žmonėms yra svarbu naujumas, ir nesvarbu, kokie tie veidai. Svarbu, kad veidai politinį būtų nauji pokytis vien dėl pokyčių. Tai iš vienos pusės, tas pokytis yra politinis pokytis yra kaip niekad reikalingas, bet iš kitos pusės esame realybėje, kuri, mano požiūriu, yra formuojama išimtinai neoliberalizmo kaip tokios socialinės ekonominės struktūros, kuri save pastato kaip vienintelę realią ir galutinę modernybės formą, ir neoliberalizmą šiuo atveju apibrėžė kaip radikalią konkurenciją kaip atsakomybės , tai nebelieka kažkokios kolektyvinės ar bendros atsakomybės. Mes visi esame atsakingi tiktai už savo pačių gyvenimo ir savo pačių veiksmus, ir taip pat socialiniu ryšiu. Ko modifikaciją – tai pavertimą tam tikru produktu, kurį galima nusipirkti ar parduoti Lietuvoje tiek, kiek žinau, dabar populiarėja . Kiek mačiau, yra naujai išleistų išleistosios knygos vertimas, ir jisai suformulavo tą tokią kapitalistinio realizmui tiek, na, kad lengviau yra įsivaizduoti pasaulio pabaiga negu kapitalizmo pabaiga. Tai mes gyvename tokioje realybėje, kad kur dabartinė kapitalizmo forma yra geriausia ir paskutinė, tai taip išeina, kad jokios alternatyvos kaip ir nėra. Kitas aspektas tokia: , užbaigtumo ar aklavietės yra? Kaip tai paveikė mūsų?

[3]
Politinė ar moralinį gebėjimą spręsti ar lyginti, ar įvertinti ir kitos neoliberalizmo kritikas Deivis. Jisai liko tokia po 2008 metų ekonominės krizės analizę ir sako: mes nebemokame vertinti netgi politinių įvykių, nes niekas nepasikeitė krizės ar vėlgi, mes matą stagnaciją, bet išsyk pastebi, kad mes nesugebame įvertinti to laiko, kuris buvo prieš krizę ir po krizės, ir pasižiūrėjo į populiarią kultūrą. Aš manau, kad ta stagnacija irgi tampa labai tokia aiški. Kas šiai dienai yra populiariausi? Yra labai populiarūs, sakykime, serialai, kurie atkartoja tam tikra praeitį ar na, ir tokias. O švyti ta tokia nostalgija, , , sakykime, , keistesni dalykai ar na, kur yra ta aštunto devinto dešimtmečio estetika? Tiesiog atrodo realesnė už tą patį devintą dešimtmetį. Taip pat yra populiaru tam tikri filmų perdarymai. Neseniai mes matėme kopą. Ta pati istorija, tas pats filmas. Perdarytas tai suteikia, tapatino aktyvui, suteikia saugumo jausmą, tam tikrą ar na, turime franšizes. Populiarioji kultūra, ypač kine, ar ne tos pačios 12 patys istorijose patys herojai, tie patys naratyvai tam tikra prasme. Manau, mes gyvename tokiame nuolatiniame laiko atrajojame ar pasikartojimų. Esam užstrigę taip, būtent ir, ir tad tokia nėra šviesos tunelio gale. Tam tikra prasme aš nenoriu labai tokioje pesimistinio vaizdo paišyti, bet manau, kad tai veda prie tokio esminio klausimo, su kuriuo tiek politinė kritika, tiek politine teorija turėtų dorotis. Kaip mums išlipti iš šitos centrifugos? Kaip mums kurti naujas politines vizijas. Tai tokiame kontekste mano disertacija ir bando iš visų atsakyti, kaip mes kasdienybėje galime užsiimti kažkokia taip politinė, ar ne? Kaip kurti tas politines vizijas, kai mes galime įsivaizduoti, išjudinti taip, taip išjudinti vaizduotę? Kaip mes galime suteikti naują prasmę senoms kategorijoms? Kaip mes galime sukurti naujas etines kategorijas? Kad visa tai vestų į politinį atsinaujinimą,
Dar praeis,
Kvies ir ateities,
LRT klasikos klausytojams primenu, kad šiandien laidoje Tarp praeities ir ateities diskutuojame su publiciste ir eseiste. Jungtinės Karalystės Maryje universiteto doktorantė Marija Antanavičiūtė Marija pratęskime. Gal šiek tiek ir detalizuokime šita tavo disertacijos. Visą planą ar kotus bandai pasiekti štai disertacijoje. Tai, kas tau pačiai vat suteikia tokių įkvėpimo? Gal kažkokie konkretūs filosofai, mąstytojai ar ar netgi veikėjai, kurie ieško arba anksčiau ieškojo veiksmingai vertų alternatyvų šiuolaikinei kapitalizmo logikai.
Turbūt vienas iš didžiausių įkvėpimų man, su kuriuo aš susipažinau dar ilgai, prieš pradedant doktorantūros studijas, tai buvo kanadiečių filosofas ir čia kaip dažnokai būna. Geriausias draugas, kurio slapta nekenti, apima toks panašus santykis S. ir ištisai yra. Tai aš, kaip ir matau save, tęsiant jo kritiką, jo darbus ir jo kritiką. Modernybė iš vienos pusės, bet iš kitos pusės visgi manau, kad kažkas labai yra su juo negerai ir iš esmės tikrai yra didelė didelė jo intelektualinė galia ir, ir labai stipriais mane įkvėpė ir labai daug iš jo mokausi. Bet, kaip ir nemažai ištisų istorinių politinių filosofų, man tokia gal kiek pesimistinės. Yra toks požiūris į politinės teorijos istoriją, bet tiesiog manau, kad ta modernybės kritika, kurią jisai pateikia, neatsako į tuos klausimus, kurie yra aktualūs dabartinėje visų.
Mato, kad , kaip ir daugelio kitų filosofų po problema, yra, kad jis yra puikus diagnostikas. Bet jisai nelabai ką pasiūlo konstruktyvaus Ana. Jeigu aš gerai atsimenu jo pagrindinę knygą, apstu ir vilčių. Tai ten pačioje pabaigoje jis palieka tik tokią nuorodą, kad mums belieka skirstytis į tokias mažas lokalias bendruomenes ir ten stengtis puoselėti va tą autentišką dorybėmis pagrįsta etika, ar ne? Bet tai tarsi pačios sistemos kažkaip iš po šaknų nekeičiau
Taip jisai realiai ieško savo kritikoje vietų už tautinės valstybės ar, na, ir jisai. Aš labai geri. Bismuto vietinės . Ar po dorybės knygų? Ar viename iš straipsnių sakoma: jeigu mes pažiūrėsime iš Škotijos mažus žvejų kaimelius, tai gautą nerasime kažkokio tai etikos praktiką ar kažką, ar dorybes, ar, na, kur žmonės iš kartos į kartą gyvena tuos pačius gyvenimus. Bet bet kokia struktūra, kuri turi tą valstybės racionalizaciją, jam yra iš karto atmetama, ar ne? Ir aš sutinku. Aš manau, kad vienas dalykas mokote jį, ir jo diagnostika nėra iki galo tiksli žmogus. Jis yra truputį įstrigęs tokiam froidistinėje modernybėje. Kitas epizodas, kuris viename iš straipsnių savo rašo, kursai darė tyrimą, man atrodė gal ankstyvaisiais 70-aisiais, kaip stebėjo, kaip didelių įmonių vadovai daro vienokius sprendimus, įmones ir kitokius grįžę namie. Taigi įmonėse jie galbūt nieko prieš statyti. Ten aš . pavyzdys. Lygtys gal naftos kaimynystėje, bet grįžę namo jie nieku gyvu nenorėtų tos naftos dažyklos suvokimą taip menkinti. Ar didelė problema ir suirti yra problema jam su modernybe? Na, kad mes iš esmės esame fragmentuoti. Mes nebeturime vieningos savasties ar vieningo subjektyvi.
Manau, kad esame tarsi prisiėmę labai skirtingus vaidmenis skirtingose gyvenimo srityse, ar ne?
Taip, nebėra to vieno moralės registro, kažkokio, kuris duotų mums tiek socialinius vaidmenis, tiek ar ne tą Eroso aristotelišką tikslą? Taip, ir jam tai yra problema. tokį terminą , kad mes tiesiog nebesusiejama skirtingų savo gyvenimo dalių. Aš galbūt nežiūriu taip pesimistiškai kaip „Macintosh“, ir man atrodo, kad žmonės visą laiką randa būdų, kaip kurti prasminius ryšius. Tiktai jis gal filosofinę visą laiką tiksliai juosė, įvardija ir diagnozuoja. Tai čia galbūt yra ta problema, kad jisai vis dar ir pats sakei, kad jisai nesiūlo produktyvių išeičių. Bet yra kitas dalykas, kad net ir paskutinėje savo knygoje mados 2015-ais metais išleistoje kiek sušvelnina tą kritiką, bet vis tiek tai yra dabartinio kapitalizmo ir tokios ankstesnės galbūt modernybė, vėlyvoji modernybė, stadijos kritika. Bet aš moku, tiesiog neatitinkamai diagnozuoja ir netiksliai diagnozuoti. Kokios yra didžiausios problemos? Mūsų šiandienėje visuomenėje
Kaip suprantu, optimistiškesnę liniją tau suteikia kita filosofinė mokykla. Tai yra pragmatizmas, amerikietiškasis pragmatizmas. Kaip suprantu, tave ypač domina aktyvistės ir mąstytojos socialinio darbo. Vienos iš tokių pradininkių ar ne Džeinė Adamso ir veikla, ir tai, ką jinai yra rašiusi, ne, tai gal galėtumei truputį papasakoti plačiau apie , nes manau, kad Lietuvoje jinai šiek tiek mažiau žinoma.
Taip, man iš tiesų susidarė įspūdis, kad Lietuva galbūt pragmatizmas yra populiaresnis, labiau žinomas, o tas amerikietiškasis pragmatizmas, iki taip vadinamo lingvistinio posūkio, yra galbūt mažiau žinomas. Tai jeigu manė, kad neužtikrintumas modernistas yra problema, aš manau, kad pragmatizmas kaip tik paima tą neužtikrintumą ir randa būdų, kaip jį kūrybiškai išnaudoti tam, kad mes spręstumėme problemas, kurios yra svarbios visuomenėje. Tai bendrai pragmatizmo ir aš kartu su Džeine. Adamas. Aš taip pat gana aktyviai dirbu su kitu , ir jie buvo draugai 19 a. pabaigoje, dvidešimto pradžioje Čikagos universitete ar Čikagos mieste ir iš to viso amerikietiško pragmatizmo mokyklos. Man turbūt yra keletas dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriuos aš buvau. Galbūt norėčiau išskirti prieš N. truputį daugiau papasakoti apie Džeinę . Tai, kas man iš tiesų yra svarbu pragmatizmo toje mokykloje. Tai kad pragmatikai pagrindinę tiesos sąlygą laiko jo tiesos nauda. Pragmatizmas siūlo būdą, kaip susieti teoriją ir praktiką. Tai tikrai yra naudinga tiek, kiek ji veda į pokyčius. Tai leidžia tiek dujų, tiek kadrams, tiek man pačiai susieti etiką su tam tikru veiksmu ir pragmatikai jie pradeda ne nuo bendruomenės ar nuo individų, bet nuo paskirų situacijų. Tai situacija tampa tokiu analitiniu vienetu, kuris jiems yra svarbus ir kuris leidžia jiems žvelgti į visuomenės meteorizmą pagerinama būtent per atskirų situacijų vertinimą. Ir kitas dalykas, kas mane labai traukia prie pragmatizmo ir kas malkos yra unikalu, pragmatizmui, kaip tokiam filosofinėm idėjom, ar ne tai yra būtent tas požiūris į pokytį. Kas skiriasi nuo to liberalizmo, politinio liberalizmo požiūrio į pokytį ir tokių kairiųjų politinių idėjų? Tai tiek liberalizmas. Manau, tik tam tikros socializmo atmainos mato visuomenės pokytį kaip linijinį iš esmės, ar ne. Mes judame į kažkokį tai tikslą. Ar tai būtų rinkos išlaisvinimas, ar individo išlaisvinimas, revoliucija, perversmas ar pažanga ir, aišku, kažkokia pažanga. Taip, ir kai panašiems agentai yra kažkoks tikslas, atsiranda savaime ir ką pragmatikai sako, tik 2 dekadomis ją naudoti tokį.

[4]
Metodą, evoliucinio pokyčio metodą ar ne trečias, kad mes keičiamės reaguotumei į aplinką. Bet tas pokytis nėra normatyvinį. Geras, blogas. Jis tiesiog yra pokytis, ir kartais ir pokytis yra normalus ir natūralus, ir kartais labai labai reikiamas asmuo, kad jų filosofai yra tiesiog neįtikimu, mano nuomone, neįtikėtinai svarbi. Dabar, kai to pokyčio labai reikia, mes negalvojame. Visuomenėje, kurlink mes norime judėti ir kaip tą pokytį į politinį pokytį pasiekti, kaip išjudinti tą visuomenę, kad mes kažkur kartu judėtumėme tai truputį bendrai apie pragmatizmą. Ir kas mane jame labai žavi? Kas liečia Džeinę , tai ji taip geriau turbūt yra žinoma kaip politinio administravimo ar socialinio darbo pradininkė. Ji buvo antroji moteris. Istorija, kuri gavo Nobelio premiją. Ji buvo puiki teoretikė, bet pagrinde yra žinoma kaip aktyviste, kaip prisidėjusi prie daugybės Amerikos socialinių reformų ir finansinius didžiųjų pasiekimų. Yra apgyvendinimo namų, taip vadinamų angliškais , kuriamas Amerikoje, ir ji kūrė tuos namus tokiu modeliu pagal Rytų Londone tuo metu gyvavusį Tonyje namą, kuriame neturtingo Rytų Londono gyventojai gyvena kartu su akademikais ir dėstytojais. Islandais jis turtingas ar ne, ir bandė. Kažkaip kartu surasime socialinių problemų sprendimus ir metams bandė sukurti panašius dalykus. Čikagoje šiaip labai įdomu būtų mano svajonė, tai yra pasikuisti archyvuose. Aš manau, kad rastumėme tikrai ir lietuvių pavardžių 20 amžiaus pradžioje, nes tas namas buvo įkurtas vietoje, kurioje buvo labai daug imigrantų, ir jos tikslas buvo sukurti vietą, kur demokratinės, ne tik idėjos, bet demokratinės praktikos galėtų užgimti tarnai ir kad žmonės galėtų išvystyti tam tikrus pilietinius įgūdžius. Et, ji ir tarp žmonių ir vietinės savivaldos sprendė įvairias problemas. Edukavo vėlgi dėstytojai ir tyrėjai gyveno tame name kartu su vietinės bendruomenės nariais skaitydamas paskaitas. Labai įdomu tai, kad D. tiesiog ateidavo ir skaitydavo paskaitas apie tuo metu svarbias akademines ir intelektualines idėjas auditorijai, kuri realiai buvo žemiausias pajamas gaunančių ir menkiausiu išsilavinusių, tuo metu Amerikoje urbanistinėje Rune aplinkoje gyventojų auditorijai ir mano žodžių
Buvo vieta, kur ir buvo toks bendravimas intensyvūs. Tarp skirtingų klasių
Taip, absoliučiai, taip, absoliučiai ir aš manau, kad čia galbūt truputį į kitą temą, bet išmoko. To dabar labai labai reikia, nes labai yra mažai vietų, kurias kurias mes fiziškai dalinamės, su žmonėmis, kurie nėra panašūs. Simas – tarnavimas. Kalbama apie socialinių medijų burbulus, bet yra burbulai. Realiame gyvenime jie galbūt netgi yra didesni negu socialinių medijų, nes mes tikrai mažai kur susiduriame su žmonėms, kurie yra, ypač jeigu nesinaudojome viešuoju transportu. Tai žmonėms, kurie yra, sakykime, kitokie negu mes patys. Paskutinis aspektas, kurį aš noriu apie metams paminėti, yra tai, kad jinai tą erdvę tokia kaip bendruomenė. Sakykime, kultūros ar politinius namus. Jinai laikė eksperimentinę erdvę ir tą eksperimento sąvoką. Mano vyrai įdomios, kad ji yra labai kažkas tokio, kas galbūt būtų naudinga mūsų politinėje realybėje, ir jei tas M. , buvo eksperimentinę ta prasme, kad jinai galėjo bandyti įvairiausius sprendimus socialinėms problemoms. Ar galiu klausti žmonių, kokias problemas turi taip pat išbandyti? Kartu su esančiais mokslininkais? buvo lanksti erdvė, labai greitai reaguojanti, kuri tiesiog labai praktiškai čia ir dabar išsprendė žmonių problemas, ir Mantas tą eksperimento sąvoką, kurią randame ir Džordžu, ypač kai jisai kalba apie demokratiją. Labai patraukli atrodo, ir ir savo disertaciją, savo tyrimas. Aš labai kažkaip užsikabinau už jos ir, ir ir svarstau. Iš tiesų, kaip mes galėtumėme galbūt suprasti tą praktiką, kūrybiškumą, kai po eksperimento, na, kaip už eksperimentinę logika, sakykime
Ar aš teisingai suprantu, kad tau norisi vis dėl to galvoti? Apie tokį inkrementinė pokytį, kuris yra toks labiau kylantis iš apačios į viršų, ar ne? Ne kur pačios bendruomenės pradeda kažkokias naujas eksperimentines praktikas, o ne galvoti apie kažkokius tokius labai didelius ir ir visa apimančius tikslus, kurių greičiausiai artikuliavimas. Na, nelabai ką duoda praktikoje, ar ne, nes labai sunku susitarti žmonėms dėl tokių abstrakcijų, kaip nežinau, ten teisingumas, gėris, teises ir pan.. Bet jeigu kalba prasidėtų nuo tokių kasdienių situacijų kaip tu ir sakeisi sprendimo ir kažkokių kasdienių ryšių, galbūt stiprinimo tarp konkrečių žmonių, tai čia būtų, tavo požiūriu, produktyvesnis kelias.
Taip, kaip minėjau, pragmatikai nepradeda savo analizės nuo konkrečios bendruomenės. Situacija ar ne yra esminis vienetas, todėl tas bendrumas kažkoksai. Tai jiems yra absoliučiai neaktualus. Daug svarbiau yra tai, kas vyksta dabar ir esamai realybei, kokiomis problemomis susiduria žmonės konkrečiose situacijose, ir nesvarbu, ar jie turi tą pačią tapatybę, ar jie turi netgi ta pačia kalba, ar kažkas yra kita, kažkoks intelektinis ar ar politinis pagrindas, kuris juos vienija? Kas yra svarbu, tai yra žmonės, kurie tam tikroje situacijoje ir suvokė. Problema nesusiduria. Ir pradėkime nuo to, ir aš manau, kad tikrai nemaža dalis problemų Lietuvoje ir pasaulio lygiai taip pat būtų truputį lengviau. Galbūt išsprendžiami, jeigu mes pradėtumėme nuo to sukom problema susiduria žmonės, o ne nuo to, kokios tapatybės jie yra. Sakykime, ar kas juos vienija, ar ar mums būtinai reikia sutikti ir ir visiems būti vienos nuomonės, sakykime, ne rasti kažkokį homogeniškumą ar konsensusą. Tik manau, kad yra daug produktyvesnis dalykas, ir tai yra kažkas su tokia demokratine praktika yra tai, ką mes galima praktikuoti kasdienybėje ar ne. Galvojant apie tai, ar mes suprantame kitų žmonių poreikius, ar mes girdime kitus žmones matome ne dėl reprezentacijos, bet tiesiog dėl elementaraus bandymo išspręsti vieni kitų problemas, bendras problemas.
Noriu šiek tiek pereiti prie Lietuvos politinės tikrovės, kurią tu savo publicistikoje nemažai irgi analizuoji, ir noriu pacituoti keletą tokių pasažų, kurie man įstrigo, ir gal dar šiek tiek pakalbėti apie tai, ką turiu omenyje. Tai viename iš savo straipsnių rašai. Cituoju: tikroji Lietuvos politinė tragedija, tiek šeimos gynimo maršo, tiek kultūrinių liberalų, yra nesugebėjimas kurti naujos politinės ateities. Pirmieji nori atkurti praeitį, grąžinti ne tik plačias kelnes ir marškinius su , bet ir politines praėjusio amžiaus orientacijas, suplaktą tautines valstybes ir tariamą sovietinį saugumą, kitaip tariant, saugumą. Kaip homogeniškumą ir vienodumą antrieji laikosi įsikibę vienos vienintelės ateities, negalėdami įsivaizduoti kitos, kurioje liberaliai nusiteikę žmonės sugyvena su Šeimos gynimo maršo dalyviais. Abiejų pusių vaizduotės trūkumas, vaizdžiai įkūnytas visuomeniniuose Stambulo konvencijos svarstymuose, įspraudžia į binarinius pasirinkimus už arba prieš šios ankštos parinktys apriboja ateities vizijas ir kuria iliuziją, jog ateitis jau nuspręsta ir pasirinkta, ir taip neleidžia visuomenei nuolat save atnaujinti politiškai ir klausti, kokią ateitį galime kurti. Citatos pabaiga dėl Šeimos gynimo maršo atstovų man tarsi kaip ir aiškiau, bet galbūt gali praplėsti, kuo tau kliūva kultūrinis.
Žinoma, tai gal todėl verta paminėti, kad kalbėti apie kultūrinius liberalūs, manau, yra neverta. Abstrakčiai verta kalbėti tiktai konkrečioje situacijoje, ir aš pati konkrečiose situacijose irgi save, sakykime, laikau kultūrine liberalią. Kitose galbūt ne tai nenoriu apibendrinti, nes dėl jo galbūt pragmatikė , kalba, kad neverta apie tai kalbėti. Abstraktybėje, bet konkrečiame situacija. Manau, kad yra gana produktyvu tai aptarti. Kaip minėjau, vėlgi, gal tiesiog nori pirmiausia teorinį patyrimą pamatyti prieš grįžtant prie kultūrinio liberalizmo. Ypač tie, apie ką aš kalbu straipsnyje. Tai būtent Stambulo konvencijos. Visa diskusija. Tai manau, kad, kaip minėjau, pragmatizmo centre stovi ta tas klausimas, kokia yra problema, ir nuo to reikėtų pradėti ne nuo absoliučių , bet nuo problemos, nes taisyklės visai ką galima keisti, priklausomai nuo to, kokie esame, problema dabar. Dėl diskusijų apie Stambulo konvenciją atveju manau, kad tiek kultūriniai liberalai, tiek man nors teikti marsiečiai, bet šeichų šeimų maršo dalyviai ar ne iš visų pasimetė techninėse žodžių interpretacijos, ir manau, kad nemaža dalis žmonių abiejose pusėse iš visų pamiršo, kokia yra pagrindinė problema. O problema yra ta, kad vis dar nemažai žmonių, ypač neproporcingai daug moterų ir vaikų, nukenčia nuo smurto šeimose. Tai jei visuomenė neužkirs tos problemos, tai nesvarbu, kai mes apibrėšime lytį, ar ne tokia yra realybė? Jeigu to galutinio rezultato sakant nebus ir iš kitos pusės, čia galbūt daugiau aktualu. Čia mačo dalyviams mes nebūtų pasiruošę pakeisti tam tikrų sąvokų prasmę. Jeigu tai padėtų mums išspręsti esamą problemą, tai manau, kad galbūt kas man užkliuvo kultūrinių liberalų atžvilgiu, yra tai, kad jiems daug svarbiau buvo įrodyti abstrakčią tiesą. Lygiai taip pat kaip šio mačo dalyviams, negu išspręsti problemą galbūt galėjo mesti akivaizdžiai toksiška ir skaldančią diskusiją, ryšius su ieškoti kompromisų ir pateikti pasiūlymų, kaip išspręsti problemą. Best su Stambulo konvencija ar be jos ir taką iš visų galėjo padaryti abi pusės. Ir nemanau, kad šiai dienai ta problema yra bent per nago juodymą kažkaip labiau išspręsta. Ar mes esame labiau pasiruošę, kaip visuomenė paremti tas šeimas?

[5]
Moteris ir vaikus, kurioms reikia pagalbos. Manau, kad nei kultūriniai liberalai, nei šeimų maršo dalyviai iš visų suprato vienas kitų poreikius ir suprato vienas kitų problemas, ir manau, kad jie iš dalies yra susiję su diskusijų kultūra. Kuriamas turime ir apie ką aš kalbu tavo perskaitytoje, diskusijų kultūra labiau primena kažkokį konfliktą arba karą Lietuvoje, kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, ar ne? Tai tie binariniai pasirinkimai už arba prieš ir mantrą tokiam mokyklos dabar debatų kultūrėjame. Tam tikra prasme maždaug mes išspręsime problemą. Kažkas laimės išspręsime problemą, ir valio, ne viskas gerai, bet manau, tai toli gražu labai toli nuo tiesos. Tai absoliučiai neproduktyvu, ir manau, kad daug produktyvesnė diskusijų kultūra pradėtų nuo to, kad mes spręstumėme problemas kaip tyrinėjimus, o ne kaip kažkokia tai akistata, nes akistata visą laiką veda prie statuso ar ne tai reiškia, kad mes turime du pasirinkimus, kurie yra jau apibrėžti, reiškia, mes visiškai nenaudojame nejungiame fantazijos ir negalvojome. Gerai, mes nesiimsime nei už, nei prieš pozicijos. Kokią poziciją mes galėtumėme užimti kaip visiškai nauja politinė pozicija šituo klausimu galėtų atrodyti, ir tam tikrai reikia daug kūrybiškumo ir intelektinių atšakų. Tai resursų čia man labai patinka. Yra prancūzų pragmatikai, jau antros 20 amžiaus pusės yra , ir oran . Jie sako, kad neretai mums reikia suspenduoti savo kritinį mąstymą, sulaikyti savo kritinį mąstymą. Jeigu mes norime išspręsti tam tikrą problemą, tik vietoj to, kad siektumėme kažkokių universalių idealų, ar tai būtų lygybė, ar tiesa, ar grožis, mes turime kiekvienąkart iš naujo įvertinti situaciją, kur esame, jos parametrus ir sulaikę. Kritiškumo mes įsileidžiame tam tikra abejonė ir abejonė leidžia mums pažiūrėti mūsų pasaulį. Sakykime, iš naujo ir ir tyrinėti tą mūsų pasaulį. Tai, manau, vėlgi tokia politinių diskusijų kultūra, kuria mes galime atsisakyti tų absoliučios tiesos ir absoliutaus teisingumo paieškų ir vietoj to tyrinėtumėme, kaip mūsų visuomenė galėtų gyventi galbūt kitaip. Toje diskusijų kultūra kuriamas. Galėtumėme būti atviri naujoms galimybėms. Manau, kad tai būtų daug produktyvesnis būdas spręsti problemas ir tiesiog sugyventi kasdienybėje. Kaspinai ar kitaip yra prioritetas
Kitame tekste tu kritikuoji Lietuvos viešojoje erdvėje paplitusį nuogąstavimą, esą mūsų visuomenė yra labai susiskaldžiusi. Jai trūksta vienybės ir bendro tikslo, ir tu rašai, kad toks nuogąstavimas yra pagrįstas. Cituoju prielaidą, kad visuomenė turi būti politiškai vienalytė, ir ta pati, nors himne giedame, kad vienybė težydi, konsensuso visuomenės idėja kyla iš primityvaus ir supratimo. Demokratiniam sugyvenimui kolektyvinis tapatumas ne tik nėra būtinas, bet atskirais atvejais netgi stabdo idėjinį atsinaujinimą. Būtent sugyvenimas, o ne vienybė turėtų būti demokratiškumo kaip politiškumo principinis pagrindas – citatos, pabaiga. Ar galėtumei truputį praplėsti? Kuria prasme vienybės idealas stabdo politinį atsinaujinimą? Aš manau, čia tikrai ne visiems klausytojams yra savaime suprantama.
Žinoma, gal tęs. Užtat pragmatizmo tema. Truputį grįšiu prie vien tam, kad aš trukdį aptarčiau, jei ne dinamiką, tai <žinedams> vienu metu sako, kad dvidešimto amžiaus pradžios amerikiečių visuomenė priėjo tokią poziciją. Kada individuali etika nebeatliepia egzistuojančių problemų ir kad atlieptų egzistuojančius problemas. Visuomenė turi pasikeisti labiau socialine etika, kurie žmonės supranta ir stengiasi įsigilinti į vienas kito poreikius, poziciją, suprasti kito poziciją. Tai man labai įdomi ta idėjų dinamika. Kada jinai sako, kad realiai visuomenės realybė išaugo idėjas, kaip išaugama rūbų , ir aš manau, kad yra labai aktualu. Dabar tai aš nesu nei už, nei prieš kažką kiti į vienybę kaip politinį idealą, ir tokia tautinė visuomenė, homogeniška ir suvienyta, sakykime, vieno lietuviškumo ar ten per tautinį išsilavinimą pasiekto kažkokio tai lietuvybės idealo. Man tai nėra antvožą normatyvinę. Kategoriškai manau, kad ta kategorija yra absoliučiai nenaudinga, ir manau, kad mes, kaip visuomenė, ją išaugome dėl to, kad dabar problemos yra visiškai kitos ir jos nėra susiję su ta vienybė, ir jinai nepadėtų mums išspręsti esminių problemų, kurios yra mūsų visuomenėje. Kitas dalykas, manau, kad mūsų gyvenime aš sudaryti iš daugybės bendruomenių, ir vėlgi, kalbant apie tą kūrybišką tapatybę, kur yra suskilus? Manau, kad daugelis žmonių tokie yra mūsų realybė. Nedaugelis žmonių turi bendruomenes, kurios yra svarbesnės. Galbūt netgi už modernią valstybę. Tai tos valstybės svarba, manau, irgi truputį menksta. Kitas dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra tai, kad žmonės, kurie nori tos vienybės, jie yra labiau linkę keisti žmones nei keisti politiką. Ir tie, kurie sakote mes, esame susiskaldę. Galvų trūksta vienos tapatybės ar idėjinio kažkokio praktiko. Jie vietoj to, kad keistų parametrus analizės, jie keičia žmones. Manau, kad tai iš esmės yra toks žmonių nuvertinimas. Žmonės labai gerai žino, kaip jiems gyventi gyvenimą, ir jeigu jiems nereikia vienybės, galbūt ar nereikia atšaka – toksai nelabai tvirtas argumentas. Bet, kaip minėjau, vėlgi grįšiu prie to, kad politinis atsinaujinimas eina per problemų sprendimą. Tai bent esminis politinis tikslas. Turėtų būti sugyvenimas kartu, o ne vienybė. Tai mes sumaišome. Manau, priežastinius ryšius. Vienybė neatneš geresnio sugyvenimo kartu, bet sugebėjimas kartu gyventi vienas prie kito, net jeigu mes turime skirtingus politinius įsitikinimus, gali atnešti tą tokią kasdieninę vienybę. Kartais mes vis girdime tokius pasvarstymus: ar lietuviai eitų ginti Lietuvos lietuviai eitų ginti Televizijos bokšto, jeigu dabar pasitaikytų panaši situacija, ir manau, kad šis klausimas neturi nieko bendro su vienybe. Jisai turi daugiau bendro su tuo mums yra gera gyventi. Lietuvoje yra žmonės, nori kurti Lietuvą ir gyvename Lietuvoje, ir todėl pirmiausia, jeigu mes spręsime problemas, kurios padarytų gyvenimą patogesnį, geresnį, praktiškai Lietuvoje tada . Tada žmonės eitų ginti ir Lietuvos, ir televizijos bokšto, ir visą kitą. Ir, manau, išsprendus tas problemas, o ne vienybę, ateis ir politinis atsinaujinimas.
Nemažai savo tekstuose rašai apie demokratiškumą, kurį, kaip suprantu, traktuoji plačiau negu tiktai kaip demokratiją, kaip naują politinę santvarką. Ir viename įsimintiname tekste tu pagal demokratiškumo lygį suskirstė vaikščiotojų ir bėgiko tipus. Toks tikrai netikėtas, bet man labai įdomus ir naujas žvilgsnis į mūsų kasdienybę. Man įdomu, kaip tu supranti tą demokratiškumą ir kas lemia demokratiškumą. Ar tai yra asmuo, bendruomene, bendroji kultūra, valstybinę politiką? Ir ar čia mes pirmiausia turime judėjimą iš apačios į viršų ar iš viršaus į apačią. Čia kažkas sampyna šitų vektorių.
Manau, tikrai tam tikra prasme sampyna, pragmatinis, galbūt demokratijos suvokimas ir tai, kaip aš suprantu demokratija. Tai nėra politinės struktūros klausimas. Tai yra kasdienės praktikos klausimas. Tai nors aš nelabai mėgstu skirti tą individo ir visuomenės ar bendruomenės tą ribą ir pastangas, manau, kad yra sunku atskirti, švariai atskirti, kas būtų individo pastangos, kas yra bendruomenės. Iš esmės taip yra apie kasdienį nuolatinį žmogaus apsisprendimą, ir tas apsisprendimas yra. Ar šiandien aš matysiu save ir savo poreikius? Ar aš galbūt įsileisiu tą abejonę savo pasaulėžiūros ir aš matysiu kito žmogaus poreikius. Išgirsiu kitą žmogų, matysiu jį dalyvaujant. Matysiu jį šalia, ir manau, kad viskas prasideda nuo tiesiog labai elementarių dalykų. Demokratija prasideda ne nuo rinkimų. Demokratija prasideda nuo to, kai mes matome vienas kitą ir tavo minėtame tekste. Manau, daugelis gali ir turbūt turi tikros empatijos tam tokiam pasivaikščiojimui ar, na, mes vis atradome naujus pasivaikščiojimo maršrutus, pandemijos momentu ir naujus takelius. Ir ką aš pastebėjau. Tai yra įdomu tas elgesys, kai žmonės pastebi vienas kitą arba visiškai nepastebi, ir aš, nors suprimityvinti to demokratijos idealo. Sakykime, ir aš labai daug semiuosi to, ką galbūt tų idėjų apie demokratiškumą, , kuris mato demokratijoje labai pozityviai. Jam tai yra žmogaus galimybių visiškas atskleidimas. Tai yra erdvė, kurioje mes galime atrasti savo geriausius save, o ne kažką kompromisinę. Santvarka – tai taip, tai iš esmės tai prasideda nuo kasdieninės praktikos, ir manau, kad tą demokratiškumą mes galime ugdyti kiekviename žingsnyje ir šiandieniame kontekste. Kuriame politikoje mes matome labai daug aštrių konfliktų, kurie kyla iš taip vadinamo kultūrinio karo ar, na, ir tos labai aštraus kairės – dešinės susiskaldymo? Manau, galvojant ne apie tiesioginę reprezentaciją, bet apie demokratiškumą kaip kasdieninė praktika, kurią mes matome, nematome kito. Iš tiesų gali tverti labai daug produktyvių durų, sakykime, matyti vienas kitą ir sugyventi. Vėlgi kalbama apie tai, kaip mums sugyventi, o ne tą, ar mes norime įrodyti savo tiesą ir taip, turbūt galų gale visgi demokratija yra asmens nusiteikimas ir neišvengiamas pereina į tą bendruomenišką lygį.
Marija, tikrai dar norėtųsi tęsti, bet mūsų laikas jau baigiasi. Tad ačiū tau labai pokalbį. Pokalbį norėčiau užbaigti dviem Džeimso citatomis. Pirma skamba taip: siekdami aukštesnės moralės mūsų socialiniuose santykiuose turėtumėme reikalauti, kad individas būtų pasiruošęs atsisakyti asmeninio pasiekimo jausmo ir pasitenkintų savo veikla tik drauge su daugelio veikla. Kita citata – gerovę, kurią užtikriname sau, yra netvari ir netikra. Kol ji nėra užtikrinama mums visiems ir nėra įtraukiama į mūsų bendrą gyvenimo citatos pabaiga,
Na, o mūsų klausytojams priminsiu, kad šiandien studijoje svečiavosi ir savo mintimis dalinosi publicistė ir eseiste Jungtinės Karalystės Meri universiteto Marija Antanavičiūtė. Šios laidos įrašą, o taip pat ir kitų pokalbių įrašus, visada galite rasti LRT radijo ir jūsų pamėgtose tinklalaidžių platformose. Ačiū, kad klausotės laidos Tarp praeities ir ateities, o aš – jos vedėjas Simas Čelutka. Linkiu jums gražaus savaitgalio.
Ir atsisveikinu iki kito penktadienio
Tada,“

Iš dalies redaguota transkripcija