2025-03-11
„Nuostabiausias šiandien.
Gyvenk, Lietuva!“
↓
2025-03-11
„Po ilgos pertraukos išlindau su Kūdra pabėgioti. Ir šuo palakstęs, ir aš primetu, kad greit moku bėgti, nes patogiai tempia.
Lekiam paupiu, šilta, gražu. Artėjant prie stadiono girdim – sambrūzdis kaži koks. Daug vyriškų balsų ir visi kažką emocingai aiškina vienas per kitą.
Atrisnojam arčiau, ogi, pasirodo, futbolininkų komanda kamuolį per aukštą tvorą perspyrė ir dabar derina veiksmus su pro šalį ėjusia močiute, kad ana juos išgelbėtų ir kamuolį įmestų atgal. Aš pataikiau kaip tik ant pirmo bandymo.
Močiutė nepėsčia, su tamsiais akiniais nuo saulės, bet net per juos matau, kad akys blizga, adrenalinas aukštumoj, juk ne šiaip kokį pyplį baloj nugriuvusį laisvės dieną gelbėti kliuvo, o cielą drūtų vyrų futbolo komandą! Tai bent bus ką namie papasakoti!
Pačiumpa kamuolį, padrąsinimo šūksnių fone apžiūri tvoros aukštį, paėjėja kelis žingsnius atgal. Aš prilėtinu, nenoriu prabėgti nepamačiusi, kaip pavyks. Šypsausi. Keli žaidėjai sumoja, kad gal verčiau pataupyti močiutę ir panaudoti mane, bet jų mostai į mano pusę nuskęsta kitų instrukcijų gausoje, o ir aš mandagiai moju ‘palaukit palaukit’, nenorėdama iš užsivedusios tetutės atimti šanso.
Atsilošia atgal, įsitveria kamuolio kaip neklusnios vištos ir šnioja jį aukštyn – tiesiai į tvorą. Atsimušęs anas nukrenta žemyn. Vyryčiai anapus tvoros smarkiau sukrunta mano klausimu ir jau penki ar šeši ima baksnoti į mane pirštu, kol močiutė supranta, kad atvyko backupas. Atsisuka į mane su plačia šypsena, mosteli, atseit, eikš, gal tau geriau pavyks! Aš sekundėlę sudvejoju, bet ta jos šypsena, nu kur tau. Sakau, jūs gal darsyk meskit, ne tiek daug tetrūko, o jei nepavyks, tada jau aš pamėginsiu.
Publika susigaudo, kad ne iš tingėjimo aš, ir staigiai surezga naują močiutės palaikymo planą. Sako, teta, meskit už laisvę! Meskit, kaip kovo vienuoliktą!
Neklusni višta pakeliama nuo žemės darsyk, bet šįkart labiau jau kaip sviedinys, sunkus, gal net geležinis, žiba saulėje, kyla nuo žemės, raukšlėtų rankų lydimas skrieja į viršų – ar pavyks jam peršokti aukštą tvorą? – ir skrieja lengvai, ir toli, man atrodo, iki raudonosios aikštės skrieja, ir peršoka tvorą, ir pergalingai leidžiasi, ir kurtinantis vyriškas baubimas užlieja visą pavasarį – už laisvę, teta!!! – ir lieka visiems daug oro krūtinėj ir dar daug laisvų pavasarių, kad daugiau tokių tetų.
O aš nubėgu sau ir galvoju, kaip man pasisekė pasimaišyti laisvei po kojomis.“