3. „New Nordics Lietuva“ (2024-01-25)
3.1. Įrašo komentarai
3.2. Atgarsiai
2. „NATO Summitas Vilniuje“ (2023-07-10)
1. „Seniai karas buvo“ (2019-04-09)
2024-04-13
„Mano storius pažiūri kažkur 8k žmonių, ir tarp jų Vyriausybė, pusė Seimo ir bent pusė Lietuvos TOP 500 turtingiausių. Ir aš va tokiai auditorijai unapologetically 9 mėnesius transliavau savo špagato kelionę 😀😀😀😀“
2024-01-25
„Rytų Europos ar New Nordics Lietuva?
Rašau šitą tekstą MO bibliotekoje. Prieš tai perėjau visą ekspoziciją, kur vaikams rodomi seni Vilniaus troleibuso ūsai ir maršrutai. Akimirką pagalvojau, kad aš pati esu muziejaus eksponatas, nes tokiais troleibusais prasitampiau visą vaikystę. O vaikams šiandien čia ekskursija. Ekskursiją į mano kartos Lietuvą – Rytų Europos Lietuvą. Kurią šitie lietuviukai matys tik muziejuje, nes jie jau auga New Nordics Lietuvoj.
Atėjom su draugėm į Bokšto SPA, ir visos trys apsidairiusios sakom: „Blemba, taip gerai, kaip ne Lietuvoj čia“. Ir aš pagalvojau, koks pasenęs šitas posakis. Jis jau savaime kvailas, nes būnant Lietuvoj mes sakom „wow, kaip ne Lietuvoj!“. Nes savo smegeninėj nešiojamės tą skurdžios Rytų Europos Lietuvą, kur nieko nebuvo – tik pilkuma, skurdas ir bulvės.
Rytų Europos Lietuvos naratyvas bus tas mūsų kartą apibrėžiantis ir naują kartą užknisantis dalykas. Mūsų „Vaikų pasaulis“ bus Gedo prospekto „Zara“, išsiduosime sakydami, kad sustosim Statoile, turėdami omeny Circle K. Ir mes su savo skurdo paveldu jiem atrodysim tokie keisti. Oj, vaikeli, mano laikais, tai kad tėvai išleistų į Londoną mokytis, turėjo su sena „Škoda“ važinėt, ir kas mėnesį skaudžiai litus į svarus keisti, tada atrodė, neįmanomom sumom. Aš iš tos kartos, kur prieš einant į restoraną tėtis liepdavo mašinoj atsigert, kad atėjus gėrimų nepirktume.
Aš dar atsimenu, kaip Snickers’ą retai nupirkdavo vaikystėj ir kad suvalgydavom su tėvais per pusę. Kai pramoga būdavo kioske pirkt tuos saldainius su piratu arba jūreiviu, kurie dabar parduotuvėse apatinėje lentynoj už kuklius 60 euro centų guli nostalgiškai. Ir vaikystėj šventė buvo didžiausia nueit į „Pizza Jazz“, kur šiaudeliai buvo su flamingu. Aš dar atsimenu, kai „Ted Baker“ atrodė prabangus prekės ženklas, o gvakamolė buvo kažkoks egzotinis patiekalas, kurio paragavau tik į Londoną atsikrausčius dvidešimt trejų.
Ir lėktuvu pirmą kartą aš skridau, kai man buvo 12 metų. Ne 18 mėnesių, kaip dabar yra standartinio New Nordics vaiko pirmas skrydis. New Nordics lietuviukas iki 12 metų jau būna kokias 23 šalis aplankęs. O Rytų Europos lietuviai pusę Europos iškeliavom autobusinėm ekskursijom su 17 lankytinų objektų kasdien, kad už kiekvieną litą kuo daugiau visko būtum pamatęs, nors ir grįždavai po tokių atostogų dar labiau išsekęs. Bet sielą maitino Europos vaizdai.
Rytų Europos lietuviai pripratę tą gėdą nešiotis, kai būdavom visų Europos Sąjungos statistikos lentelių apačioje. Visada tokie prie galo, nepavejantis, nepavarantys. Geriau pavariusių valstybių šelpiami, iš EU fondų trinkeles dėliojantys. Tik kriminalinių naujienų antraštėse figūruojantys.
Bet užaugs karta, kuriai ir Bokšto SPA, ir Toda, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oxforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj atrodys tiesiog normalu. Ne jokia New Nordics Lietuva. Tiesiog jų Lietuva. Kur visko yra. Lietuviškų vienaragių, lietuvių Sundance laimėtojų, lietuvių HBO serialų aktorių, arenas renkančių aukšto lygio vietinių atlikėjų, užsieniečių, atvykusių dirbt į mūsų šalį. Kiek pasikeitęs kontekstas nuo pusės milijono emigrantų ir „Mango“ ar „Dinamikos“ dainuškų realybės.
New Nordics Lietuvoj nėra debatų, ar stot į Europos Sąjungą. Nėra debatų apie LNG terminalą ar elektros tinklo atsijungimą nuo Rusijos. Nėra debatų, kad reikia europinės geležinkelio vėžės. Nėra debatų, ar palikt Žaliojo tilto skulptūras. Nėra debatų, nes yra tik faktai – Lietuva energetiškai nepriklausoma ir šiuo klausimu lyderiaujanti šalis ES, europinė vežė daroma, sovietinių skulptūrų nėra.
New Nordics lietuviukai jau neprisimins, kad kiekvienam šitam mūsų vystymosi žingsny galėjo kitaip pasisukt – galėjo nepriimt mūsų į ES, galėjo nepriimt mūsų į NATO. Kiek kartų buvo rizika, kad koks prorusiškas idiotas laimės rinkimus ir padarys žalingų sprendimų Lietuvai. Galėjo Kubilius nepramušt LNG terminalo, galėjo Darguzaite neužkurt „Invest Lithuania“, galėjo vienaragių augintojai būt emigravę ir neprihustlinę viso Naujamiesčio pasaulio pokyčius vedančių kompanijų.
New Nordics Lietuvoj mes jau diskutuojam apie klausimus, kurie nėra apie mūsų išlikimą. Mes skiriam 2% gynybai nemirksėdami. Jaudinamės, kad kažkas šunį prasuko, kad VLKK kalbą blogai reguliuoja, kad medį nukirto, kad pievų ir dyzelio politika netinka ūkininkams su John Deere’ais. Niuansais rūpinamės, ne išlikimu. Kaip tikri europiečiai. Devyniasdešimtųjų „mes“, pamatę mūsų realybę šiandien, pirštą prie smilkinio sukiotų, nesuvokdami, ko mes čia putojamės, tokiam patogume gyvendami.
Ir nors mes jau būsim karta, kuri ir to, ir to gyvenimo mačius. Mes visad tą nustenkentos Lietuvos šešėlį savo sieloj nešiosim. Nes mum dar atsiliepė ta istorija. Mes dar turėjom skurdžias vaikystes. Dar žinom, ką reiškia Gariūnuose ant kartono kelnes kūno kultūrai matuotis, kai skersvėjai iš visų pusių subinę kutena ir nulis privatumo.
Turėjom persidirbusius ir neįmanomam nesaugume veikusius tėvus, kurie taip ir neturėjo normalių galimybių gaut gerą išsilavinimą. Kurie verslus mokėsi daryt ne ISM ar Kopenhagoj MBA darydami, o darė tiesiog kažką kažkaip, kad tik išgyventų. Nuo nulio pradėję statyt gyvenimus šalyje, kuri irgi nuo nulio pradėjo prieš 30 metų.
New Nordics lietuviukų Lietuvos BVP per capita yra kaip Ispanijos. Mokyklos privačios taip įrengtos, taip sutvarkytos ir išlaižytos, programos ten visokios holistinės kontekstinės, o mes ką prisimenam – kaip muilą tarkavo koridoriuose ant grindų, kad nenusiverstumėm. Ir kaip tėveliai mesdavosi litus per tėvų susirinkimus, kad tas baisias klases perdažyt į kitą baisią spalvą. Ir daug kam Rytų Europos Lietuvos mokykla buvo labiau trauminė patirtis nei smagi augimo kelionė. Bet visi į jas ėjom, nes nieko kito nebuvo.
Draugas sako, mūsų vaikui 2.5 metų, jis nėra tualetpopierinės dešrelės valgęs. Užtat otai šmotai antytės confit. Jei jau dešrelė, tai iš „Livinn“ kapotos mėsytės. Dešrelės supjaustytais į aštuonkojį galais jo gyvenime nebuvo, bet tikrai buvo tikrų aštuonkojų. Tas New Nordics lietuviukas net girdėjęs nepritekliaus istorijų nebus.
Ir jau buvo apsiverkusių, kad negyvena visa Lietuva taip gerai, kaip čia parašyta. Tai žinoma, kad ne visi vienodam lygy gyvena, ne visi kaip sostinėj. Toks gyvenimas. Bet visa šalis ekonomiškai paaugo per 30 metų. Net ir mūsų ta apgailėta provincija pakilo. Jonavos baseine Dyson’ai, miesteliuose coffeeshopai, visi bent į Turkiją skrenda, kunigai su naujais visureigiais, niekas neemigruoja dėl pinigų. Net positive migracija. Emigruojam nebent dėl klimato, meilės ar geresnio universiteto.
2023 metų IMFo GDP per capita žemėlapyje mes jau nuspalvinti ta pačia spalvos kategorija kaip UK ir Prancūzija. Ar jum telpa tai galvoj? Kokia Ispanija mums atrodė išsivysčius šalis, o dabar atsiliekam nuo jų per 200EUR per capita. Kitais metais TIKRAI būsim aplenkę. Statistika tokia, bet aš iš žmonių reakcijų matau, kad jų galva jau užstrigus Rytų Europos Lietuvoj ir amžinuose skunduose. Neįsiinstaliuoja naujos realybės updeitas. Man net pačiai sunkiai instaliuojasi.
Šitą tekstą redaguoju sėdėdama pietų Ispanijos pakrantėje. Gatvę šalia mūsų draugas vadina Avulio takeliu, nes ten lietuviai developeriai stato 10 milijoninių vilų. Turbūt kitiems lietuviams. Lietuvės NT agentės čia sukasi kaip įmanydamos, nes perka lietuviai Ispanijoj vilas kaip pasiutę. Sutinkam jų visur, kur tik būnam. Kaip Jekaterina buvo gražiai užrašiusi: „per Velykų atostogas Londone tai teatre, tai Selfridges, tai muziejuj, tai Italijos slidinėjimo kurorte vis lietuvių kalbą išgirsdavom. Ne iš personalo, o iš lankytojų. Ant kiek belenkiek pasikeitė Lietuva. Iš aptarnaujančio – į aptarnaujamą. Iš trečiojo pasaulio – į pirmąjį.”
Sugulę ant sofos su draugais stebim dešrelių nevalgiusį sūnų, žaidžiantį su balionais. Ant jų nupiešti vienaragiai.
Juokiuos, sakau: „programuojat nuo vaikystės?“. Draugas sako: „Žinai, nežinau, ar su tiek meilės ir aprūpinimo įmanoma užaugt tokiam alkanam, kad išhustlint’um unicorn’us. Nuoširdžiai nežinau.“
Nes dabar Lietuvą tokiu greičiu statome iš alkanumo. Abi kartos. Šviežios nepriklausomybės karta ir 90–ųjų Gariūnų skersvėjų prakutenti vaikai. Nežinia, kokio alkanumo bus New Nordics lietuviukai. Ir mes juos tikrai labai užknisim su savo skurdo ir persidirbimo prisiminimais. Ir jie tik knygoj skaitys apie ekonominį šitos šalies stebuklą.“
Reakcijos 2024-03-19: 178 komentarai, 194 share’ai.
3.1. Įrašo komentarai
„Mano manymu, trumparegiška matuoti šalies gyvenimą vien materialinės gerovės ženklais.“
+
Ieva Konceviciute
„žinoma! Bet ratas apsisuka, be materialinių resursų sunku ir su kitomis sritimis. Viskas po žingsnį. Susitvarkėm higieną, dabar kitais parametrais rūpinamės 🚀 pasidžiaugiau ekonomika, bet niekur tekste nesakau, kad čia vienintelis kriterijus“
+
„Bet jūs suprantate, kokią prielaidą suformuojate ir kokią dovaną įteikiate oratoriams, kurie maskvoje matė prabangesnių automobilių, stilingesnio jaunimo, prašmatnesnių restoranų? Jeigu tuo matu matuojam, tai rojus žemėje yra maskva, Dubajus, Pekinas…“
„jums užduotis: suformuokite ne materialiąją viziją. Galėsim sukombinuoti 🙂“
+
„o tai nėra savaime suprantama? Gedimino prospektas pilnas traktorių – jums tai tik apie gerovę, ar apie laisvę? Aš matau daugybę nematerialinių pokyčių: nuo beįsigalinčio suvokimo, kad vaikų mušimas neturi auklėjamosios naudos iki kultūrinio lauko plėtros, bendradarbiavimų mokslo srityse ir elementariausių pilietinių galių, kuomet ne šiaip savo balsu per rinkimus, bet konkrečiu kreipimųsi, skundu, pasiūlymu ar pranešimu žmogus gali inicijuoti pokytį. Ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo mūsų sprendimų, asmeninės pajamos gali kisti. Bet galimybės, pagarba asmeniui ir teisių užtikrinimas – tai turėtų būti užtikrinama visada. Ir šiose srityse tikrai turime erdvių tobulėti.“
+
„tai aš kol kas nesuprantu kur čia kertasi su New Nordic vizija. Vertybės tos pačios tai ir jūsų “oponavimo” nesuprantu.“
+
„kur tos pačios? Tekste “vertybės” – tos pačios, kaip maskvoj: prekybiniai ženklai, kiekiai, komfortas“
+
„o negali komfortas ir geros vertybės eiti drauge? Reikia vieną pasirinkti?“
+
„gali, bet tekstas yra tik apie komfortą. 🤷 Ir apie didelį jo sureikšminimą. Kas yra visai ne šiaurietiska mąstysena. Archetipiniam šiauriečiui prekiniai ženklai nelabai rūpi, komfortas jam yra savaime suprantamas, vertinamas, bei tas šiaurietis nesigėdija būti taupus ir pasiimti sumuštinių pakeliui į Tenerifę.“
+
„tai materialinė situacija negarantuoja vertybinės pažangos, bet yra būtinas prerekvizitas. Kokiose skurdžiose šalyse pvz. visiems vienodai koks nors tvarumas ir jie visų pirma rūpinsis kaip išgyventi.
Vertybės yra pačioje viršutinėje Maslow piramidės, savirealizacijos, vietoje.“
+
„bet tekstas yra ne apie tai. Tekstas – Maslow piramidės papėdėje, o minia sužavėta. 🙂“
+
„nes ir tai jau didžiulis šuolis mums buvo. Baby steps 😃
+
Ieva Konceviciute
„kažkaip gal neįsiskaitėt 🤷♀️“
+
„tai nėra ta literatūra, kurios gelmė atsiveria ne iš karto.“
„“Archetipiniam šiauriečiui prekiniai ženklai nelabai rūpi, <…> bei tas šiaurietis nesigėdija būti taupus ir pasiimti sumuštinių pakeliui į Tenerifę”. Čia kuris šiaurietis? Žinokit Jūsų šitame komentare yra tiek stereotipų, kad ne nežinau, nuo kurio čia imti paneiginėti…“
+
„archetipinis – na, kažkoks teorinis apibendrintas personažas. Ne esmė. Tiesiog, geriau apsirengt, skaniau pavalgyt ir kažkur nuvykti nėra šiaurietiškumas. Kiek aš pažįstu švedų, danų, suomių ir norvegų – jie yra šiaip taupūs ir su jais niekada negaliu suprasti, kiek jie uždirba.“
+
„tai kaip tik esmė! Nes jei jau kalbam apie archetipinį lietuvį ir ginčijamės, kiek tas paveikslas tikslus, tai ir šiaurietį bent kažkiek į temą apibrėžkime. Manau, kad Jūsų pažįstami švedai, danai, suomiai ir norvegai yra stipriai kitokie nei mano pažįstami švedai, danai, suomiai ir norvegai. Nors jie iki apsiputojimo aiškina apie janteloven, “keeping up with the Joneses” Skandinavijoje yra be proto ryškiai išreikštas. Mano rate – upper middle class-9-ą metų savaitę visi važiuoja į Norvegiją slidinėti, o 42-ą – į Turkiją arba Graikiją. Namie naudojami Ikea indai, o prie svečių – Royal Copenhagen. Virtuvėje kabo PH 5, o sekcijoj – Kay Bojesen. Vaikai dėvi Kongens Sløjd ir sėdi/miega Stokke. Paaugliai dėvi kepures tik tuo atveju, jei jos – Moncler. Aš nežinau kurioje Skandinavijoje radote taupius šiauriečius, bet manojoje tokių tikrai vienetai.“
+
„kokie pižonai… Ir į tai lygiuotis? 😃“
+
„aš ne apie lygiavimąsi komentavau, o apie Jūsų piešiamą šiauriečio portretą, kuris, mano manymu, labai naivus ir jokios naudos šiai diskusijai nepriduoda.“
+
„dėl šito nesiginčysiu, į skandinavistus nepretenduoju.“
+
„tai tada reiktų susilaikyti ir nekomentuoti, nes tokios “įžvalgos” tik prisideda prie “mes niekada nebūsim tokie, kaip skandinavai” naratyvo, kai net nenutuokiama kokie tie skandinavai yra.“
+
„mes esame baltai ir neturime būti “kaip kažkas”. Ir jau tikrai nieko gero yra identifikuotis per žvanginimą pinigine. 🙄“
„Jei PPP adjusted gdp/pop yra tai kas padaro šalį “New Nordic”, Dubajus yra New Nordic.“
+
Ieva Konceviciute
„nu ble Šarai, tu įsivaizduok kiek puslapiu būtų šitas tekstas, jei būčiau coverinus visus šitus aspektus, jei jau dabar 4 wordo psl? 😀😀😀😀 emerging nordics esam, sutvarkėm ekonomiką, palaipsniui tikėkimės visa kita tvarkysis. Ir nu Dubajus ir nordic tai ne visai gal 😀“
+
„tu jau antrą straipsnį rašai iš esmės apie pinigus.“
+
Ieva Konceviciute
„nu per penkis metus tai gal galima du parašyt apie pinigus 😀 ypač kai iš tokio skurdo bridom. Kažkas parašykit apie kitus dalykus. Aš kažkaip tikiu, kad palaipsniui išsispręsime ir kitas sritis. Labiausiai per švietimą. Bet sveiki, ko trūksta švietimui – resursų.“
+
„švietimui trūksta resursų? Čia kuo remiantis taip teigi? Šiaip švietimui Lietuvoje skiriamas ~4% nuo BVP (senoki duomenys bet spėju kad nuo 2016-2017 procentas keitėsi mažai), kas yra tiek pat kiek Liusemburge ir biiiškį daugiau nei UK – va dar vienas vinis į tavo superficial materialistinį naratyvą. Galimai problemos švietime yra dėl to, kad … NESAME New Nordic 🙂“
+
„nepamirštam, kad resursai yra ne tik pinigai, bet ir laikas, kurio mūsų švietimo sistema dar turėjo labai nedaug 🙂 esam nepriklausomi vos 30 metų, o prieš tai visas švietimas tai griuvo, tai statėsi iš naujo.
Ir šitas tekstas nėra “iš esmės apie pinigus” – jis yra apie galimybes, kurias nauja karta jau turės.“
+
Ieva Konceviciute
„o tai ko tu manai trūksta mūsų švietimo sistemai? Vienareikšmiškai talentų. Kodėl nėra talentų? Nes nėr pinigų sistemiškai daug metų. Kas iš tų pažadų apie prestižinę profesiją, kai vos galą su galu suduri. Dešimtmečiais į pedagoginį stojo tie, kam silpniausiai mokslai ėjosi, ir dabar turim ką turim. Kažkaip su odontologijos studijom tokios bėdos nėra. Nu tai ir laba diena būtų resursų – būtų talentų, būtų kas išjudina tą sistemą. Ir faina UK skirt 4proc kai yra šimtmečiais važiuojanti sistema. Bet tikėtis kas mes su tuo pačiu procentu nuo dar ir tik db į normalų lygį kopiančio BVP galėsim turėt sistemą kaip UK per 30 metų nepriklausomybės – I am sorry what? Nu tiesiog nėra realistiška. Pamiršta gal kaip dar neseniai gyvenom apie basic needs galvodami, o dabar norim sistemos kaip šaly su unikais nuo 12 amžiaus veikiančiais. Chill“
+
Ieva Konceviciute
„čia į Dubajaus komentarą- I get your point. Tikrai čia mečiau pavadinimą koks patiko. Bet svarsčiau ir apie Izraelio paralelę Lietuvai. Galima pagalvot kampų įvairiausių, įdomi pati diskusija, nes irgi mūsų tautinei savimonei pratimas geras. Nepretenduoju į vieną tiesą 😉“
„Ieva, jūs esate Liudvikas Andriulis prieš 10 metų. Bet ir jis suprato, kad blizgučiai ir geras automobilis dar ne Amerika.“
„Iš patirties jaučiu, kad labiau esame “New America” nei “New Nordics”. Esame veržlūs, kūrybingi, greiti, pasitikintys savo jėgomis darbe, bet nesame labai bendruomeniški – gal net labiau užsidarę ir mėgstantys lygintis per materialinį turtą/karjeros pasiekimus. Tas individualizmas, veržlumas daug labiau galioja JAV (kur dabar gyvenu) nei ramioje, socialiai lygioje Skandinavijoje (kur 3 metus mokinausi).“
+
Ieva Konceviciute
„aš dar labai mąstau, kad mes panašūs į Izraelį 🚀 bet pritariu tavo mintims! Faina, kad išvis šitas debatas sukasi!“
+
„Aha! Yra panašumų, esame direct, mėgstame pakritikuoti/padrožti, darbuose siekiame rezultato. + Geopolitinė padėtis irgi “complicated”.“
+
„Nenoriu sugadinti diskusijos 😀, bet yra toks dalykas kaip Trompenaars Hampden-Turner kultūrų modelis, kurį mokina kaip tik per MBA Columbia uni. Tad vertinant kultūras geriausia remtis juo (ką ir daro mokslas bei professionals). Overall, mūsų patirtys bando nukreipti mus ten kur galvojame, kad norime būti 😊 pridėjau palyginimą su Izraeliu – gana skiriamės (skandinavija irgi kitas reikalas).“
[+ pav.:
Lithuania<->Israel
Univeralism/Particularism: 7<->95
Individualism/Communitarianism: 80<->88
Specific/Diffuse: 20<->84
Neutral/Affective: 61<->24
Achievement/Ascription: 64<->77
Past,Present,Future: 38<->51
Sequential/Synchronic: 76<->80
Internal/External: 32<->93]
+
Ieva Konceviciute
„uuuuuu labai idomu. Realiai sita tokia idomi diskusija, kad galetu but ideja naujam tekstui! Gal atrades esi su kuria salim panasiausi?“
+
„https://www.thtconsulting.com/culture-factory/culture-explore/compare-countries/“
„Matuoti gyvenimo kokybę pagal bokšto spa ir kelionių į Tenerifę skaičių taip pat distopiška, kaip ir lygiuotis į Izraelio valstybę, kuri nedraudžia šaudyti į vaikus, kurie daugiausiai ką padarė, tai metė akmenį. Parodo, kad materialūs džiaugsmai yra daug aktualesni nei aktyvus marginalizuotų žmonių teisių pažeidinėjimas. Toks gyvenimas, ar ne?“
„Labai geras postas Ieva ! Bet taip pat yra ir pasakymas – perception is reality to someone… Neringos savivaldybėje yra ~5000 nekilnojamojo turto objektų, įdomu koks procentas iš Fabijoniškių gyventojų (~37 000) turi ar kada turės vasarnamius Nidoje (skaičiuojant per šeimą ar net “giminės vasarnamį”). 50%+ Kauniečių palaiko ir žavisi Rusų oligarchu klanu, Matijošaičių klanu, kuris finansuoja terorizmą. Lietuva auga, bet ne rankinukai, ar slidinėjimas, ar Porsche atspindi tai – nes pagal tavo posta Rusai būtų pazangiausia tauta, ką jie patys ir apie save galvoja 😉. Mano atrodo tave suklaidino technologinė vakarų valstybių pažanga, globalizacija, dalykų prieinamumas ir tik Lievuvos pažanga. Prieš 30 metu ir UK labai mažai kas aštuonkojus valgė ir su lėktuvais neskraidė. Ar tavo draugai iš Rumunijos, Serbijos ar Estijos ne tomis pačiomis nuotaikom gyvena?“
+
Ieva Konceviciute
„pritariu tavo žodžiams.
Bet Neringoj ir neprivalo vasarnamių turėt visi. Kaip ir visi italai neturi Portofino, kaip visi ispanai neturi Marbelloj, kaip visi amerikiečiai neturi Hamptons.“
<...>
„Dėl visų kitų pastabų tau pritariu, bet esu realistė. Aš manau, kad tai į ką dabar badome pirštais kaip mūsų bėdas – ir yra bėdos, kurias spręsime. Apie tai ir mano tekstas, kad nebe apie išlikimą ir centus. O apie mentalą ir kitus dalykus. Čia kita kategorija problemų ir aš sveikinu nus atėjus į tą kategoriją. Nes problemos nesibaigs ever. Tik klausimas kokios jos.
Mano nuomone, naivu tikėtis tokio ir mentalinio pokyčio apie kokį tu rašai per 30 metų pradėjus nuo nulio. Bet manau, kad tai bus kelias, kuriuo dabar eisim. Jei Rusija neužeis again.“
„”Bet užaugs karta, kuriai ir Bokšto SPA, ir Toda, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oxforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj atrodys tiesiog normalu”. Viena vertus, ta karta jau užaugo. Kita vertus – kaip ir maždaug visame pasaulyje – ta karta sudaro kažkur link 5% gyventojų. Tai išlieka tas ego-centro niuansas, kai top 1% gyvenantys žmonės galvoja “o tai ne visi taip gyvena? Aš juk nieko asmeniškai nepažįstu, kas gyventų kitaip.” 🙂“
+
„pagaunu save, jog mastau identiskai. bet yra ir kita mastymo logika. Didzioji dauguma musu to “simto procentu” gyvename labai gerai, tik nematome/nesuprantame, nes matuojame su tais “penkiais procentais”, kai prasminga matuoti pagal vidurki. Rekomenduoju sita knyga https://www.knygos.lt/lt/knygos/faktu-galia/ praversti, ganetinai pakeicia suvokima, kokia is tikro realybe. Galiu suklysti, bet vidurkis yra, kai turi elektra 24/7, taigi, gali ir maista kaupti saldytuve, turi dvirate priemone, todel turi geras salygas susirasti darbo ir pan.
Taip, ziauriai nefaina gyvent pvz provincijoj su vidutinisku darbu ir zemiau nei vidutinisku atlyginimu ir pamirsti, jog turi busta, turi automobili, gali sau leist atostogas uzsienyje ir netgi koki viena vaika islaikyti, nes matai Vilniuje Porshus ir kitokia pinigy leidimo beprasmybe. Bet jei sunku paziureti i kita zemyna (ar net kitas Europos salis), tai galima grizti laiku ~30 metu atgal ir viskas atrodys kitaip 🙂
P.S. dirbu netoli tu 5%, esu kiles is tu 95%, gyvenu kazkur per viduri.“
„Lietuva jau yra sėkmės istorija, aklas turi būti kad to nematytum! Labai reikia mums tokios pozityvios propagandos! Bet norint tapti New Nordics, reikėtų stipriai su vertybėmis padirbėti. Niekaip nesutinku, kad New Nordics svajonė tai privati mokykla ir NT Ispanijoje. Tai yra rytietiškos svajonės, ir mane tai gasdina. Savo ausimis esu girdėjusi kaip devynmetis pyplys jau prašo tėvelių “1000 eur dovanų Kalėdoms”. Tikrieji Nordic’ai užtikrina, kad švietimas būtų vienodai geras VISIEMS. Dalijimosi kultūra ten labiau įprasta nei pasipuikavimas kelionėmis ir rakandais. Tad yra dar ką veikti kad tikrai taptume New Nordics ateityje, ir vertybių auklėjimas bei geras pavyzdys yra esmė. Džiugina, kad naujieji tech turtuoliai (bent kai kurie, sprendžiant iš komunikacijos) tai supranta, kaip kadaise broliai Vileišiai ir kitas Lietuvos elitas stovėjo priešakyje sąrašo, rodančio pavyzdį kaip grąžinti duoklę savo šaliai.“
+
„pritariu, tekstas labai toli nuo tikrovės.“
+
„toli toli iki New Nordics.
Ir tikrai nežinau, ar mums reikia tokios pozityvios propagandos. 😉“
+
„tikrai reikia, nes saviplakos kultūra pas mus tikrai per stipri, labai trūksta pasididžiavimo pasiekimais.“
„Labai faina dėl ekonominio pakilimo ir to, kiek daug sau gali leisti didmiesčių gyventojai.
Suprantu, kad 90% tavo įrašo yra būtent apie materialią dalį ir ja reikia džiaugtis.
Bet. Jau minėtas nenoras matyti toliau savo nosies (žr. Senamiestį, kuris galėtų būti Urban Decay veidas su NT “hodleriais”, šalia žalios marškos mėgstančiais dar pasikabinti ir trispalvę), fatalistiškas arba “man nepriklauso” požiūris daugelyje klausimų, nepagarba kito laisvei / ramybei, rytietiška pasirodymo kultūra (parodysiu viską, ką turiu, o geriausia – ant savęs), dažnai – trumpalaikis, ne ilgalaikis mąstymas siekiant naudos, daugiau rytietiška nei šiaurietiška verslo ir viešoji kultūra, grubokas ir hierarchija grįstas bendravimas, nebūtinai kultūringas elgesys, kai niekas nemato (nuo ekologinių teršėjų, veipukų metėjų į šiukšlines iki savo mielųjų instagraminių mikrošunų dovanėlių nerinkimo mažiau vaikštomoje Neries pusėje žiemą) ir dar pluoštas kitų dalykų dažnas ne tik “homo sovieticus”, bet ir pusiau angliškai kalbančiai GenZ.
Mes esam CEE, at best, Nordics dar ir postmaterialistai, pas mus postmaterialistai gal tik 2-3 karta nuo pirmos žiemos Tenerifėje.“
„Labai fainas tekstas, daug gerų įžvalgų ir tiesos. Puikiai skaitosi. Bet ar nėra perdaug užsihaipinta tarp Vilniaus ir Nidos burbulo rėmuose? Neverkiu ir bulint šioje vietoj nereiktų net ir verkiančių. Bet Lietuvos yra dvi ir faktas. Palieku pamąstymui ir dar siūlau bent iki fabų nuvaryt viešuoju – ten kitas pasaulis, kiti lietuviukai 🙃“
„Žinoma, kad daug kas mūsų galvose, bet New Nordic (jei) būsim (tai tik) tada, kai turto ir pajamų nelygybė bus bent kiek panaši į Nordic“
+
Ieva Konceviciute
„tikiu, kad su laiku išspręsim“
+
„tik kad nuo pat įstojimo į ES neišsprendžiam, t.y. 20 metų. Ir nepanašu, kad yra realios politinės valios tam. Todėl realiai tik nededilė dalis vaikų save galės artimiausiu metu priskirti New Nordic kartai.“
„Labai geras tekstas. Pagaliau kažkas turi viziją, kad ir truputį overhyped, kad ir truputį wishful thinking, bet VIZIJĄ. Paties lietuvio identitetą, kaip lygiaverčio europiečio, o ne postsovietinio nuskriaustojo. Suprantu, kad kaimo žmogui, ne miestiečiui, tas gali pasirodyti nepasiekiama ir gal net arogantiška, bet po truputį ir jis būtų patemptas tos vizijos link, to net nepastebėdamas. Ar tikrai verta kritikos New Nordics Lietuvos idėja? Kuo ji mums žalinga, kad susilaukia tiek daug argumentų prieš?“
Ieva Konceviciute
„Nesuprantu, kur visi pikčiurnos iš anos savaitės, kurie piktinosi tekstu 15min 😀😀“
+
„pikčiurnos kitam burbule. Šitam tik positive vibes 😉“
„ačiū, kad pasidalinot, nes 15min sakiau iš principo neprenumeruosiu! 😆“
+
Ieva Konceviciute
„o kodėl? Nes jie puikiai varo mano galva, o 1 EUR nėra daug paremti mediją su tinkamomis vertybėmis! Čia šiaip klausiu, aš gal kai susiduriu darbiniais klausimais, tai man kažkaip norisi teisingus žmones remti.“
„Ačiū, Ieva Konceviciute , tekstas puikus! Įtrauksiu savo vaikam į literatūros sąrašą greta Sabaliauskaitės rašinio apie lietuvių kalbą! 🙏🏼“
+
Ieva Konceviciute
awww 😀😀😀❤️❤️❤️“
„Jūsų tekstai-kosminiai, o Lietuva turėtų Jums honorarą mokėti, už jos aukštinimą. Ir dar kas maloniausia, kad net neįmanoma Jums prieštarauti. Nė vienoje eilutėje. Ačiū!“
+
Ieva Konceviciute
„❤️“
„Nu kaip skaniai susiskaitė. Can’t agree more – su kiekvienu žodžiu!“
„Eina sau, kaip gerai surašyta! 👍“
+
Ieva Konceviciute
„❤️❤️❤️“
„Tekstas grynai MOCKBA. 🙂“
„Ta prasme galvose nešiojamės skurdžią Lietuvą? Bullshit. Seniai pasimiršo.
Kita vertus, tikrasis lygis nustatomas pagal tai, kaip gyvena silpniausia visuomenės grandis. Tai dar yra ką nuveikti.“
„Išverčiau Jūsų postą mano vokiečiui vyrui. Jis mane 100 proc. supranta, nors gyveno maždaug 20 metų labiau pažengusioje šalyje, tačiau jis yra iš 7 vaikų šeimos ir visuomet gyveno nepritekliuje. Taip, su šeima būdamas vaiku nuolat keliavo po užsienius, tačiau iš tėvų nieko nepaveldėjo, viską turėjo užsidirbti pats. Jis visą šitą tekstą persiuntė keliems savo geriausiems draugams, kad jie suprastų, iš kokios šalies AŠ ESU ir kuo gyvenu.“
„Gedo prospekto Zara jau ne pirmas mėnuo kaip užsidariusi 🙃“
„nors matau pagerėjusias ekonomines sąlygas Lietuvoje, aš neperku šio “viskas tik geryn” naratyvo, labiau globaliu kontekstu. maža naudos bus iš to kad dabartiniai vaikai 23 šalis apskraidys – mes jiems paliekame ateitį, kurioje jie nebeturės laimės savo vaikų išmokinti slidinėti taip kaip mes išmokinti galime juos, nes nebebus Europoje trasų su natūraliu sniegu. nebebus koralinių rifų, į kuriuos nardyt. etc etc etc. laukia globalios klimato katastrofos pasekmės. manau Ieva jei turėsite vaikų, ir būsit vyresnė o jie bus jūsų amžiaus, jie jums galėtų pasakyti “mam ar tu juokauji? gerti vandenį prieš restoraną ir matuotis džinsus šaltyje ant kartono – čia tu vadini savo vaikystės “traumomis”? rimtai??”
koks ateityje blogas gyvenimas gali būti mes dar dabar net negalime to įsivaizduoti (nebent rimčiau domimės klimatu). gal ir atsakymas, gyventi lengvabūdiškai kol galima ir dabar optimistiškai pasidžiaugti savo vaikučius po visą pasaulį ‘apskraidinant’, tik gali būti kad paskui jie ne dėkos mums už tai o kaltins.
tekstas jūsų suprantu ne apie tai, bet jei jau liečiame vertybes, tai man sunku žiūrėti per “mūsų karta sunkiau gyveno nei jūsų” prizmę, nes aš manau kad bus priešingai; duok dieve ne.“
„Gražiai parašyta, ryšio su realybe mažiau“
3.2.5. 2024-02-02 23:19 (Giedrius Alasevičius)
„Kažkur pasimetė sraute kažkieno labai ilga paklodė apie “newnordics”, gaila , nes norėjau žmogų pattagint, bet skaičiau ir pradėjo galva flashbackint – grįžau į savo ankstyvosios paauglystės Kauną. Ir pagalvojau, kad kodėl ta pseudo-elito minčių kanalizacija negalėtų pavirsti į kažką pozityvaus, nes tai nėra nauja elgsena. Labai būdinga, beje, būtent skurdo kultūrai.
Už lango maždaug 2000-ieji. Tai įdomus momentas, nes Kauno Urmo Bazę ir Vilniaus Gariūnus jau pamažu pradeda stumti visokios drabužių įstaigos. Pradeda, bet daugelis dar pinigų jom neturi.
Labai gerai pamenu, kaip man įstrigo identiškos klasiokių ir kitų merginų skarelės, šalikai, pirštinės. Nes tuo metu buvo toks fenomenas, kaip eina ten merginos į kokį Mango, Vero Moda, dar kažkur. O jei eini – tai reikia pirkti, nes dar pasirodys, kad pinigų neturi. Bet pinigų tai neturi, tai nusiperka minėtą skarelę ar lankelį plaukams.
Man tas labai įdomu buvo. Ne tai, kad aš pats tų pinigų būčiau turėjęs – principe tuo metu mano visi apdarai vidutinę dieną nebūtų siekę turbūt 10 litų. Nors panašiai per savaitę gaudavau kišenpinigių. Bet aš kažkaip niekad to gėdos jausmo neturėjau. Drabužiai gi yra drabužiai. Koks skirtumas iš kur jie, jeigu juose prieš tai niekas nebuvo palaidotas? Nebuvo ir nereikėjo. Matydavau kartais, kad mama pergyvena. Jai buvo principo reikalas, kad galėčiau į kiekvieną ekskursiją keliauti ir panašiai, net ir vaikas tą supratau, bet realiai tai… Buvę nebuvę, mano gyvenimas buvo lakstant kieme, to užteko, niekad nieko ir netrūko.
Už tai jau tuomet, dar vos 12-13 metų žmonės jautė, kad newnordicai kažkur arti, kad reikia jiems tai pasiekti. Ir tai buvo dažniausiai languotos skarelės. Kartais paprastos maikės ant kurių tiesiog užrašyta “Mango”. Gyvenau 8 metus Danijoje, periodiškai lankiausi Švedijoje – niekad ten tokių nemačiau. Bet pas mus tai jau tada buvo newnordicai.
Aš irgi, kaip priklausė, kažkuriuo metu turėjau išeiginius Adidas treningus, kurie suplyšo per pirmą ekskursiją, per kurią pirmąsyk gyvenime prisigėriau. Matau ir tą vaizdą, kaip su kokiais keturiais klasiokais, nors pamenu tik du iš keturių, ridenamės nuo kalno ne savo noru. Nes nors treningus išeiginius jau turėjau, kas yra alkoholis išmokau kaip tik tą naktį. Gerai išmokau. Viskas, kas tuomet buvo gerta, buvo gerta pirmą ir paskutinį sykį gyvenime. Galiausiai taip išnaglėjau, kad į barako vakarėlius studijų laikais net savo taurę atsinešdavau. Nes Burgis kažkada pasakė, kad gert vyną iš plastikinio puodelio yra barbarystė. Tai pabandžiau, paragavau ir supratau, kad tikrai.
Šiaip tai dar ilgai egzistavo toks fenomenas, kaip paskambina draugas ir paklausia, ar palydėsi “apsipirkti” į Urmo Bazę. Kas buvo tarpinė stotelė tarp humanos ir “firminių drabužių”. Beje, rašau tai su džinsais iš humanos. Prie kurių dedu dovanotą kašmyro šaliką. Toks va tas gyvenimas. Visoks. Ir belekoks.
Dar kažkuriuo metu žmonės pradėjo pirkti rūbus tiesiog maximoje. Tūkstančiai jaunuolių su identiškais megztiniais, dažniausiai dviejų spalvų. Ir būdavo taip pat tokių pačių newnordicu, kurie norėdavo prisiliesti prie ateities, todėl pabrėždavo, kad rado “firminį megztinį”. Kartais tyčiodavosi iš kitų “ahahahaha ką Tavo maximos megztinis”. Su megztiniu už 50 centų (tokių turėjau irgi) nebūdavo lengva tai suprasti.
Tad naujojo lietuvio noras būti newnordicu yra toks pat senas kaip senojo ruso noras užkariauti old nordicus. Dėl to jie mentalitetu tiesiog nesiskiria. Jie abu žino, kad kažkur yra šalis, kur šaibos auga ant medžių ir jei tik jie galėtų prie jų prisiliesti – ar mašina, ar drabužiais, ar okupacija, tai dingtų jų nepilnavertiškumas. Tad čia didysis paradoksas bandymo kažkuo tapti – kažkuo esi tik tada, kai nustoji bandyti kažkuo nebūti.
Jau gerokai vėliau, gal vos prieš kokius 5 metus, mano akis užkliuvo už įdomaus the atlantic teksto, kurį rašė pradėjęs skursti vidurinės klasės rašytojas. Jis ten daug visokių dalykų apžvelgė, bet vienas yra itin įdomus: tyrimai rodo, kad žmonės, kurie iš skurdo pasiekė vidurinę klasę – visada jaučia paranoją, kad gali grįžti atgal. Jaučia daugiau nerimo, daugiau baimės. Dėl to jie labiau linkę verstis per galvą ir perdegti.
Tai kita skurdo monetos pusė, bet ji susijusi. Žmonės bijo skurdo. Psichologiškai. Bando jį maskuoti. Iš čia skarelės, iš čia bmw x5 prie bendrabućio.
Tuo tarpu jei žmogus žino bent kažką apie Lietuvą, tai žino, kad turime kosminius kiekius skurdo. Tūkstančius žmonių, kurie skolinasi komunaliniams šildymo sezonu, dešimtis tūkstančių žmonių, kurie negali įpirkti atostogų, šimtus tūkstančių žmonių, kurie skaičiuoja, kaip vaikui nupirkti kuprinę ir batus rugsėjo I ar kaip sutaupyti Kalėdų sezonui. Turime senjorus, kuriems vaikai “dovanoja” vaistus ir vitaminus, turime fizinius darbus dirbančius sergančius žmones, kuriems Eglės sanotarija yra didžiausia prabanga. Tai yra Lietuva. Tikroji Lietuva. Ir dauguma žmonių susitaiko su tuo bėgant gyvenimui. Net jei ir lieka skurde, nes tai dalis elementarios, žmogiškos brandos – išmokti priimti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Ar Tau pasisekė, ar ne.
Bet visuose socialiniuose sluoksniuose bus tiek tų, kurie yra nebrendylos ar tiesiog tokių, kuriems socialinis statusas yra gyvenimo prasmė. Tokių nuoširdžiai hedonistinių žmonių. Ne tų, kurie vartoja, nes gali – vartoja visi, o tų, kurių gyvenime tiesiog nieko kito ir nėra.
Čia paklauskite savęs, jei reikėtų išsirinkti regioną pasaulyje, kuris yra labiausiai atsiplėšęs nuo Lietuvos – koks tai regionas? Jei Lietuva yra pačiame ES dugne pagal nelygybę, tai kas yra viršuje? Tataigi – tie mistiniai “nordikai”.
Ir jeigu fundamentaliai esi naujasis rusas iš prigimties, bet sukiesi įvaizdžio klausimuose, kas yra tas Tavo naujas bmw, kas yra ta skarelė, auksinis batonas, kuriuo bandysi maskuoti akivaizdų savo skurdą? Tataigi – tie mistiniai “nordikai”.
Paguoda aišku ta, kad pagaliau lyginamės su tais, kuriuos jaučiame esant geriausiais. Tai išduoda, kad net ir socialinio statuso vergai su gerove asocijuoja lygybę ir egalitarizmą.
Tai va Jums radikali mano teorija. Ką daugybė žmonių klaidingai palaikė bandymu aprašyti Lietuvos progresą – greičiausiai yra viso labo desperatiškas naujojo ruso bandymas nusipirkti socialinį statusą visam viešbučio restoranui Kretoje pastatant po stopariką “Russky standart”.
Tai yra paniška skurdo baimė, negebėjimas susitaikyti su realybe, sąmoningas ar ne visai, bet nuožmus noras įveikti savo baimę – kad vis dar esi tas pats darbo klasės vaikas. Tai nebėra sovietmetis, bet tai yra baisiųjų 90-ųjų palikimas. Taip greit perėjome nuo sovietinės traumos, kur valdžia yra viskas iki traumos, kurią paliko visuomenė, kurioje valdžia buvo absoliučiai niekas. Negalėjo nė serijinio mužiko pasodint, kuris žmones pjovė, nes jų bijodavo ir premjerai, ir prezidentai, todėl eidavo į jų vaikų krikštynas. Ir neįmanoma tos Lietuvos pamiršti. Net ir mums, kurie speniai tuo metu buvome – ta visa anarchija, skurdas, jis puikiai matomas ir suprantamas buvo.
O čia tas amžinas paradoksas. Aš galiu nusipirkti naują Lexusą ir atsikraustyti į Vilniaus centrą, galiu suvalgyti vakarienę už 500 eurų ar išsikepti prie akių paskerstą airišką karvę Kamado kepsninėje – niekas, absoliučiai niekas nepakeis to fakto, kad kažkada man Maximos megztinis buvo per didelė prabanga ar kad turėjau išeiginius Adidas treningus. Tai yra, buvo ir visada būsiu aš, dalis mano istorijos. Tas pats su Lietuva, tas pats su kiekvienu į newnordicus bėgančiu naujuoju rusu.
Tik štai yra ir kitas dalykas – tame nėra jokios gėdos, dėl to nėra nieko nuo ko derėtų “pabėgti”. Tai net ne ekonomikos klausimas.
Tai veikiau psichoemocinės sveikatos klausimas. Ir va nordikai dar kitur pasaulyje pirmauja – pagal visokių išrašytų tablečių vartojimą. Gerai tai ar blogai – nesiimsiu spręsti, bet viena tai aiškiai rodo: kad žmonės savo sveikata bent jau bando rūpintis.
Ir ne dalykais į kuriuos ar ant kurių galėtų atsisėsti, ne dalykais, kuriuos galėtų kitiems pademonstruoti.
Nes kaip gražiai vienoje dainoje buvo sudėta: prisimink, kad [gyvenimo] lenktynės sunkios ir ilgos, bet galiausiai lenktyniauji tik pats su savimi.
Tiek tų newnordicu. Jei norim būt kitokie – visų pirma nustokim maskuoti ir gėdytis savo realybės. Ne dėl Lietuvos, ne dėl kažkokių idealų.
Elementariai dėl savo sveikatos. Paskui ir visa kita pasidarys lengviau. Ir Lietuvos užteks, jokių ten nordikų nereikės.“
KOMENTARAI
„Bet bendrai tai gal ne tiek patyčių iš skurdo klausimas, nors to būdavo, kiek būtent to didelio noro didžiuotis daiktais, kurie lyg turėjo Tave paversti kitokiu, kas egzistavo būtent tik santikyje su skurdu.
Tai buvo tikrai daugiau, nei noras prabangos prekėms, kas yra imo visiškai normalu.
Ir matyti, kad būta žmonių, kurie dėl to kentėjo kadais, kenčia ir dabar, galbūt nori pasisotinti, kad pokyčiai iš tiesų yra įvykę, bet tas apetitas turbūt nėra pasotinamas
<...>
Skirtumas lygiai toks pat, kaip dėl žmogaus, kuris šiandien gavo pavalgyti, nors dvejojo, ar gaus ir žmogaus, kuris labai nesureikšmino, ką jis valgys, bet buvo ramus, kad valgys.“
„Va čia šviežia statistika apie vagystes iš parduotuvių Danijoje . Newnordic lietuviai solidžiai laikosi trečioje vietoje ne kaip ten kokie centriniai ir rytų europiečiai lenkai ir rumunai pirmose dvejose!!!“
„Viską savy atpažįstu – ir tą norą geriau atrodyt negu yra, ir tą baimę įkristi į skurdą ir nepatempti, ir tai, kaip gėda mus verčia bėgti į bet ką, tik ne į atvirą susitikimą su savo traumos šaknimis. Esu labai dėkinga, kad vyksta ši diskusija, kolektyvinis permąstymas!“
„Labai greitai tie burbulai subliūkšta dirbant viešam sektoriui ir matant visus visuomenės sluoksnius, ne tik savo draugų ratą.“
„Man tas postas apie NewNordics yra tiesiog puikus to vidinio komplekso pavyzdys, na, kai kaime augęs paauglys atvaziuoja studijuoti į Vilnių ir neduokdie, kažkas supras, kad pas močiutę karves melžė. Ir mane turbūt labiausiai nustebino, kad ta desperacija įrodyti, kad mes (jau) ne tokie, yra tokia gaji ir kiek to komplekso net mano pažįstamų žmonių tarpe.“
„O aš vis bandau suprasti, kokio komplekso išraiška yra šitas neršimas dėl to vieno rašinėlio.“
+
„man tai atrodo, kad čia normali diskusija apie kultūrą, kurioje gyvename. Bendriausia prasme – tai čia tapatybės klausimai.“
„”Newnordicsai” yra tiesiog rebrandintas užkalnizmas.“
„Tuo pačiu pradėjau mastyti kad dalis žmonių gyvena traumos būsenoje ir to net nejaučia“
„Arba kalbate apie Domas Raibys postą arba apie dar ilgesnės paklodės autorius GPB.“
+
Giedrius Alasevičius
„aha, pirmas. Ačiū“
„Ievos tekstas gal ir durnai surašytas su tais SPA, pirkiniais ir kt. kaip buvimo “newnordics” įrodymais, bet vis vien mes kažkuria prasme esame beveik (arba) newnordics’ai.“
+
„tai ta prasme, kad turime ir demokratiją, ir gerovės valstybę, ir esame dalimi Europos.
Aišku. Bet tai tiesa jau buvo ir kokiais 2008, net jei mažiau beibių lėktuvais skraidė.“
+
„Giedrius Alasevičius Šiaip gal daugiau kalba apie gana mažai žinomą faktą, kad Lietuva užima pirmas vietas Centrinėje ir Rytų Europoje pagal startupų vertės (ir skaičiaus) augimą. Ir aš manau, kad augimui vietos čia pilna ne tik pasiekti oldnordics, bet ir juos pralenkti. Sakyčiau pokyčiai atsirado tikrai ne 2008 m., o daugiau po 2015 m. onwards.“
+
„mano asmeniniu požiūriu būtent šitai yra labai nereikšminga metrika, nes vertė šito reikalo (ekonominis spilloveris) labai abejotinas.
Tačiau pilnai sutinku su Tavimi, kad vietos augimui pas mus labai daug.
Tik čia prasideda ta tikroji ir sudėtinga tema – demografijos/talentų pasiūlos. Pas mus valstybės kryptis nubrėžta šiuo klausimu – neinvestuoti į žmones, siurbti postsovietijos žmones, t.y. tapti tokia ale postsovietijos amerikietiška svajone.
Matysime, kaip tai paeis praktikoje. Aš tai lieku skeptiškas.“
+
„Jei imti domėn “top down” perspektyvą. Aš stengiuosi žiūrėti iš “down to top” perspektyvos. T.y. visų pirma reikia kažką turėti savo galvoje, kad tai galima būtų įsivaizduoti kaip galimybę įgyvendinti. Ir tam, kad kažką turėti galvoje bei pradėti daryti, turi būti alkis. Tiek pačių politikų alkis pasiekti, tiek žmonių alkis verslui. Taip pat, norint tapti “newnordics” jokių kadencijų ar išorinių pokyčių nereikia, pačiam užtenka išgyti iš post-sovieticus profesionalios aukos būsenos. **Kas ir yra sunkiausia**. Nemanai?“
„manau ten labai tiesiog žiūrima per vieno visuomenės sluoksnio/bubble (ne vien Vilniaus) patirtį, ignoruojant, jog procentaliai didelė dalis LT dar nėra ten.“
„Yra toks rusiškas posakis ir Lietuvoje pagal jį gyvenančių daug – Хороший понт дороже денег… 😶“
3.2.4. 2024-02-02 18:36 (Domas Raibys)
„Prieš kelias savaites gavau pasiūlymą pasirodyti praktiškai už dūmų mašinos kainą. Po to rimtai svarsčiau, gal verta mesti stendapą ir dirbti dūmų mašina renginiuose. Tiesiog nusipirkčiau veipą ir dūminčiau jūsų norimame renginyje. Besvarstant fyde pasirodė šis Ieva kapota mėsytė Konceviciute įrašas. Tai išsiliesiu.
Jeigu tingite skaityti:
Kažkada žiūrėjau dokumentiką apie Šiaulių princus. Joje užstrigo detalė, kad kai jie darė vieną didžiausių savo banditų suvažiavimą, operatorius buvo Vaiduoklis iš laidos „Kibir-Tele-Vibir“ ir reikalavimas jam buvo – filmuoti vaišių stalą. Tai viso Vaiduoklis prifilmavo 8 valandas nukrautų stalų. Su ikrais, bankuchenais, absoliutais, smirnovais ir šampanskoje.
Tai Ievos įrašas yra šių laikų šnapso bonkos stambiakas. Kaip naujieji Lietuviai manė, kad nusipirkę mersą taps vakariečiais, taip Ieva mano, kad savo vaikui šerdama kapotą mėsytę taps nordics dalimi.
Jei netingi:
Įrašas vadinasi: „Rytų Europos ar New Nordics Lietuva?“
Nors pavadinimas nordics man Lietuva skamba kaip abibas ar paryž moda, bet pavadinime yra klaustukas, tikiuosi, sužinosiu atsakymą, kurioje Lietuvoje aš gyvenu.
Įrašas prasideda, kad ji buvo Mo parodoje pamačiusi seno troleibuso ūsus, pasijaučia, kad ji pati yra kaip muziejus, nes vaikystėje važinėjo su tais troleibusais. Pagal tokią logiką aš esu filmas, nes mačiau kaip aktorius vairavo tokią pat kaip mano mašiną. Pastraipą baigia, mintimi, kad jos vaikai, jos kartos Lietuvą matys tik muziejuje. Lyg būtų įmanomas atvirkštinis variantas, kur tėvai muziejuje galėtų matyti savo vaikų senatvę.
„Atėjom su draugėm į Bokšto SPA, ir visos trys apsidairiusios sakom: „Blemba, taip gerai, kaip ne Lietuvoj čia““ – iš šio sakinio darau išvadą, kad jeigu Lietuvoje jautiesi ne kaip Lietuvoje, vadinasi, įžengei į nordics teritoriją. Pavyzdžiui, kam tvarkyti trobos varvantį stogą, kai gali nusipirkti BMW ir jaustis kaip ne namie, kitaip tariant nordics namuose.
Toliau Ieva rašo „savo smegeninėj nešiojamės tą skurdžios Rytų Europos Lietuvą, kur nieko nebuvo – tik pilkuma, skurdas ir bulvės.“ – pagal šį teiginį išeina, kad „Rytų Europa“ yra mūsų galvose. Kaip žinia, mūsų galvose yra daug dalykų, jei tie dalykai maišo gyvenimo kokybei, vertėtų apsilankyti pas terapeutę(ą). Ir problemos kaip ir nebūtų.
„Rytų Europos Lietuvos naratyvas bus tas mūsų kartą apibrėžiantis ir naują kartą užknisantis dalykas.“ – tikrai taip, žmonės turintys psichologinių problemų ir jų nesprendžiantys, neretai gali kitus užknisti. Na, bet žiūrim, kas yra tas užknisantis dalykas:
„Mūsų „Vaikų pasaulis“ bus Gedo prospekto „Zara“, išsiduosime sakydami, kad sustosim Statoile, turėdami omeny Circle K. Ir mes su savo skurdo paveldu jiem atrodysim tokie keisti. – nebeaišku ar keisti, ar užknisantys būsim. Bet jei žinočiau, kad klausydamas Bareikio eurovizinės dainos užsigarantuosiu, kad senatvėje vienintelis jaunus žmones užknisantis dalykas bus mano pavadinimų maišymas, o ne alzheimerio, šlapimo nelaikymo ar panašūs senatvės negalavimai – dėl jaunimo sutikčiau pasiaukoti ir klausyti tik Vido.
Šiaip biški reziumuojant šis jos postas yra kaip eilinis dirbtinio intelekto sukurtas eilėraštis „parašyk postą kaip viskas buvo blogai, o dabar yra gerai“.
Iš jo atrodo, kad žmonės neturi sentimentų, negeba permąstyti savo praeities ir yra bejausmiai robotai. O labiausiai nervina bandymai apsimesti vargšu kai tokiu nebuvai:
„Kai pramoga būdavo kioske pirkt tuos saldainius su piratu arba jūreiviu, kurie dabar parduotuvėse apatinėje lentynoj už kuklius 60 euro centų guli nostalgiškai.“ – pradėkime nuo to, kad kioskai iš tikro buvo unikalus reiškinys, kurį būtų galima tyrinėti, kaip kad gamtoje yra pelkės, taip kioskai buvo socialinės pelkės. Nežinau, kokioje pardėje ji pirko piratus už 60 centų, nes pigiausiai radau už 75 ir ne paskutinėje lentynoje, o vidurinėje. Piratų dražė yra kaip kasetė. Nepatogu, bet romantiška.
Bet ji nepasiduoda varyti vargšės naratyvo: „O Rytų Europos lietuviai pusę Europos iškeliavom autobusinėm ekskursijom“ – čia kažkaip priminė tuos TikTok video, kur vaikas gauna dovanų naują mašiną ir pradeda verkti, nes prašė Merso, o gavo Golfą.
Ir visą vargšės balenciagos bomžo įvaizdžio striukės už 3k įvaizdį užtvirtina:
„Oj, vaikeli, mano laikais, tai kad tėvai išleistų į Londoną mokytis, turėjo su sena „Škoda“ važinėt, ir kas mėnesį skaudžiai litus į svarus keisti, tada atrodė, neįmanomom sumom.“ – čia kai reikėtų tėvams padėkoti už galimybę studijuoti Londone, bet nedera prie skleidžiamo naratyvo. Lyg važinėjimas sena Škoda yra tai ko reikia, kad vaikai baigtų mokslus Londone. Jei tai būtų tiesa, čekai jau seniai turėtų savo fabriką Lietuvoje.
O iš tikro tos sumos ir buvo tam tikra prasme neįmanomos, kaip ir sėdėjimas Bokšto spa dabar daugeliui atrodo neįmanoma suma, kuri dalinai yra tokia, kad būtent Ievutė, su savo drauge galėtų ateiti su drauge ir jaustis kaip ne Lietuvoje, nes jei kaina būtų mažesnė, ateitų tie su kroksais ir viskas Ieva jau rytų Europoje.
O tolimesnis apsimestinės vargšės įvaizdis perauga į gruobuonišką neadekvatų kapitalistą, kuriam pasaulis sukasi tik apie jį:
„Ir lėktuvu pirmą kartą aš skridau, kai man buvo 12 metų. Ne 18 mėnesių, kaip dabar yra standartinio New Nordics vaiko pirmas skrydis. New Nordics lietuviukas iki 12 metų jau būna kokias 23 šalis aplankęs.“ – kai vis daugiau žmonių kalba apie oro linijų taršą, ji vargšė tik 12 metų skrido lėktuvu. Suprask “Aš Ieva, užaugau vargingai, todėl negalėjau teršti ir spartinti klimatos kaitos, tačiau noriu atsigriebti, nenoriu atimti šitos teisės iš savo vaikų. Aš teršti negalėjau, todėl noriu tai leisti savo vaikams.“
Kai vis daugiau ekonomiškai stiprių šalių šneka apie švietimo prieinamumą socialiai pažeidžiamoms grupėms ir, kad privatus mokslas nėra atsakymas, kapota mėsytė:
„Bet užaugs karta, kuriai ir Bokšto SPA, ir Toda, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oxforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj atrodys tiesiog normalu.“ – atkreipkite dėmesį į vasarnamius Nidoje. Labai smagiai žaidžia su Zuikio Daržo nugriovimu. Tai arba staiga visa karta galės sau leisti vasarnamius Nidoje. Kas reiškia, reiks užstatybint Nacionalinį parką arba ji kalba apie siaurą ratą socialiai privilegijuotų grobuonių. Abiem atvejais, tai tas pats šūdas kitame delne.
Vėliau seka pastraipa, kaip Nordics Lietuvoje nėra debatų ar stoti į EU, apie dujų terminalus, geležinkelių vėžes ir panašiai. Nes tai yra temos, kuriomis negali būti debatų. Negali. Maža to:
„New Nordics lietuviukai jau neprisimins, kad kiekvienam šitam mūsų vystymosi žingsny galėjo kitaip pasisukt“ – čia turbūt kiekvieno(s) istoriko(ės) košmaras, kai užauga karta be atminties. O tai gal ir trėmimus ištrinkime iš vadovėlių. Už naują alzheimerių kartą, turinčia po vasarnamį Nidoje!
Na, ir pabaigti norėčiau dviem Ievos mintimis, kurios mano galva atspindi jos rato žmonių socialinį ir gamtos nejautrumą. Žmonių, kurie lygiai kaip 90ųjų banditai krovėsi kapitalą žudydami ir reketuodami, jie kraunasi kapitalą iš socialinės nelygybės, iš klimato kaitos ir viską matuoja pagal tviskantį startupų fasadą:
Štai ji dalijasi, įprastu dabartiniu lietuvių valgiaraščiu:
„Draugas sako, mūsų vaikui 2.5 metų, jis nėra tualetpopierinės dešrelės valgęs. Užtat otai šmotai antytės confit. Jei jau dešrelė, tai iš „Livinn“ kapotos mėsytės. Dešrelės supjaustytais į aštuonkojį galais jo gyvenime nebuvo, bet tikrai buvo tikrų aštuonkojų. Tas New Nordics lietuviukas net girdėjęs nepritekliaus istorijų nebus.“ – kaip ir augdamas su tokia mamute nebus girdėjęs, apie prekybos centrų išmetamą maistą, kurio užtektų kelis kartus visus pasaulio badaujančius žmones išmaitint. Kaip ir nebus girdėjęs, kad aukštos klasės restoranai ne tik labiausiai išnaudoja darbuotojus, bet ir yra vieni labiausiai maistą išmetančių, nes New Nordics Lietuviukas staiga nebenori to oto, o nori saldainių su piratu, o New Nordics mamikė tikrai nesidarys gėdos ir neims maisto į namus.
Na, ir, žinoma perliukas:
„Jaudinamės, kad kažkas šunį prasuko, kad VLKK kalbą blogai reguliuoja, kad medį nukirto, kad pievų ir dyzelio politika netinka ūkininkams su John Deere’ais. Niuansais rūpinamės, ne išlikimu.“ – kai vis daugiau mokslininkų šneka, kad turime dešimt metų, kol klimato kaita pasieks nevaldomą ribą. New Nordics mamytei, gamta yra tik „niuansai“. Ir, žinote, aš su ja sutinku – klimato kaita ir socialinė nelygybė yra tik niuansai. Jai.
Visais laikais visos nelaimės pirmiausia kerta labiausiai pažeidžiamus. Kaip ir parodė karantinas, kai dalis žmonių liko be pajamų, o kažkas dalinosi instagram storiuose, kaip nepaisant raginimų nereklamuoti kelionių, ji negali be kelionių. Kaip dalis žmonių sėdėjo be pajamų šaltinio, o kita dalis už išmokas pirko sportinius bentlius savo įmonėms.
Ir skaitant tokius postus citata „There is a crack, a crack in everything
That’s how the light gets in“ – nebeskamba optimistiškai, nes šviesai iš tikro giliai pochui. Saulės šviesoje ant medžio prisirpę vaisiai, patekę į virškinimo traktą energijos suteikia ir žmogui, norinčiam tą medį išsaugoti, ir žmogui, norinčiam tą medį sunaikinti.
Nesupraskite klaidingai, esu optimistas, nors mokyklą baigiau su lauko tūliku, dirbau laukuose su padargais, pakinkytais į arklius, o dabar galiu ginčytis su dirbtiniu intelektu.
Iki šiol mane stebina šitas šuolis. Kaip ir stebina, pavyzdžiui, žmonių neišsenkančios jėgos padėti Ukrainai. Kaip ir stebina Lietuvos kaip šalies šuolis. Stebina gerąja prasme. ir tikrai nėra, kad, pavyzdžiui, verslas = blogis.
Tačiau, kad ir kaip gerai gyvena žmonės Lietuvoje, norint būti pasaulio dalimi yra didžiausia apgaulė nematyti bendro vaizdo – klimato kaitos, augančios socialinės nelygybės, pabėgėlių krizės ir karų. Kai kažkokia New Nordics mamikė skraido ir kemša otus savo Lietuviukui, kažkas miršta dėl mažėjančių geriamo vandens atsargų.
Ir aš tikrai nenorėčiau sulaukti tos dienos, kad aš gyvenu sau ramiai, o tuo tarpu už kelių šimtų kilometrų esanti tvora yra saugoma ginkluotųjų pajėgų. Ir nušauna kiekvieną norintį čia patekti, ne ekonomimio gėrio, o pradžiai bent atsigerti vandens. Priešingai, norėčiau, kad mano šalyje gimtų pasiūlymas, kaip išspręsti šias problemas be pasiūlymų šaudyti į mamas su vaikais. Kad taptume pasaulio dalimi, o ne pasaulį žalojantis auglys.
P.s. O vienas iš praeities permąstymo pavyzdžių man yra grupė Superkoloritas. Lietuviška estrada, tiek sovietmečio, tiek vėlyvesnė mane pykina. Tie nutukę kompozitoriai vagiantys kitų dainas, tie keisti balsų pastatymai, galėčiau daug kalbėti apie neapykantą tam stiliui. Bet tada ateina, Superkoloritas, kuris įsikvepia iš man nepatinkančių dalykų ir sukuria patinkantį rezultatą. Kas tik įrodo mūsų atmintis/praeitis nėra artefaktai padėti muziejuose, mes turime teisę juos persikurti, taip kaip norime. Ir nuo to kaip tai persikursime priklausys mūsų ateitis.“
KOMENTARAI
„Adekvačiausias ir optimistiškiausias atsakas Ievos rašliavonėms: https://gpb.lt/uz-new-nordics-geresne-lietuva/ 🙂“
+
„išties stebina pakantumas įrašui. Aš taip negalėčiau.“
+
„man tavo per piktas, nes man patinka Ieva ir genialu, kokią prasmingą diskusiją ji iššaukė savo tekstu (net jei jis ir tikrai vienpusiškas!)“
+
„nepažįstu Ievos, žinau tik iš šio įrašo. Liksiu prie pikčiurnos, nes apie ką ji rašo, nebereikia diskusijų. kokios diskusijos apie klimato kaitą? Kokios diskusijos apie velniop einantį lietuvos švietimą, kuris yra žiauriai naudingas, tokiems new nordicams. Ar žinojai, kad LT jau dabar yra mokyklų, kur kelis dešimtmečius nėra nė vieno mokinio, įstojusio į universitetą. Aš žinojai, kad per pastaruosius 23 metus Lietuvoje dėl žembirbių išnyko apie 50 rūšių paukščių. Ką čia dar diskutuoti, kai įrašo autorei, šitos problemos yra “niuansai”?“
+
„būtų genialu, jei būtų parašytas su bent krislu savimonės, jei būtų sąmoningai provokatyvus, kviečiantis diskusijai, bet nėra, tiesiog piarinė poza, gabaus PR speco / copywriterio image building, tiesiog sunkiasi jausmas, kad tau per storytellingą bando parduoti įvaizdį, neturintį nieko bendro su faktais ir realybe“
+
„man bendrai jos šitas veikimo būdas yra bjauriai ciniškas, nes žmogus ne pirmą kartą išstoja su metodu, iš esmės, “jūs, lietuviai, manote, kad gyvenate mažoje, niekuo neypatingoje šaly, bet leiskite man paglostyti jūsų savimeilę” — ji orientuojasi savo tekstais į nekritišką, aukštesnio statuso siekiančią vidurinę klasę, “new nordics” jai yra amerikietiška svajonė, bet lietuviška.
ir tai labai rezonuoja, nes šitoje šalyje kultūriškai mes išvis neturime artikuliuotų ateities vizijų ar vertybinių įrėmininų, tai kas gi yra ta siekiamybė, kur mes einam, tokį vaakumą lengva užpildyt ant įspūdžio ir įvaizdžio žaidžiantiems pijarščikams“
+
„Čia besikartojanti tema, tai paklausiu: o kilo kada klausimas, kodėl žmonės pyksta?… Kodėl aštri nelygybė iššaukia pyktį (taip pat ir kaip protesto formą)? Nes iššaukia – ar tai būtų LGBT žmonių, ar moterų, ar socialinė nelygybė ir atskirtis. Kaip į tokias vartojimo kornukopijas turėtų reaguoti šeimos, kurios nei tada, nei dabar, nė sapnuoti negalėjo apie sutaupymą studijoms Londone, ar kurioms rūpi ekologinė katastrofa? Manrods, arba juoktis, arba pykti, arba kaip čia – abu 🙂
Beje, ši geniali diskusija vyko jau prieš porą metų, su „seniai karo nebuvo“ išstojimu. Akivazdu, kad Ieva jos arba nematė, arba nusprendė, kad nesvarbi jai ši realybės pusė.“
+
„prasmingą diskusiją? Manau, jei diskutuoja visi, bet autorė ar autorius toliau gyvena savo burbule, nepripažindami “niuansų” ir nematydami didelės dalies valstybės, apie kurią rašo – prasmę genialiai sukūrė kiti, kurie prasmingai diskutuoja, pateikia pavyzdžių ir faktų. Bet ne autorė. Tai ačiū tiems, kurie sugebėjo kuriamą burbulą išsklaidyti prasmingais pamąstymais.“
+
„kokią prasmingą? Rasti progrą pasigirti, kad esate new nordics, ir vienai kelionei galite sau leisti sukurti maždaug tona daugiau CO2, ne ne toks new-nordics lietuvis, su senu dyzeliu visus metus prasukinėjantis 10,000 km.“
„Aš garantuoju kad jos ir jos draugių vaikai užaugę taps maoistais“
„Man juokingiausia kai šitos linkedino asmenybės nori Lietuvą būtinai padaryt NORDIC. Mes esam ir būsim rytų Europa, kol dėl ištirpusio ledo nepaskęs skandinavai. Čia ta Vilniaus kalmarų ir mimozų gvardija, kur svarbu pavadinti kažką mandriau, o tada ir lengviau patikėt, kad kažkas pasikeitė. Norėčiau Ievą nusivežt toliau už Vilniaus, kad ir į mano Joniškį, kur didžioji dalis yra įstrigę dirbt vergiškus darbus visokiuose koldūnų fabrikuose už minimalų atlyginimą. Kur žmonės tik apie išgyvenimą ir galvoja.
Kaip Kaune užpisa matijošaitininkai, taip Vilniuj man agresiją kelia šitie nuo realybės atitrūkę vienaragiai.“
+
„Pati mintis, kad daug dirbsim ir tuoj VISI ŽMONĖS LIETUVOJE KLESTĖS, yra kaip penkiametis suvokia ekonomiką.“
„Aciu siai autorei. Dabar jau bus aisku kaip ivardinti tuos, su kuriais nepakeliui – new nordics LIETUVIUKAI. 😊“
„Oh my, this post is like finding an ice cream in the desert, what a relief. As a western european who’s lived in Vilnius on and off for a few years, Ieva’s post left me a really bitter taste. It’s a total disregard for past/history, for those who still struggle, and the dark side of the capital system that (thankfully) helped LTU improve so much.“
„Bet čia maždaug kaip tie žmonės, kurie numetę daug svorio išsitrina senas nuotraukas.“
„Šita teta yra tikrų tikriausia socialinės atskirties gėlė. O jos vaikeliukai bus vaisiai. Tik dar neaišku ar suspės sunokt, ar bus suėsti dar žali, kai ta kita visuomenės dalis nebeapsikęs būt new serfdom.“
„Aš dar pridurčiau (kas nėra esmė aišku), bet man Ievos tekste užkliuvo ir fantazijos apie “mūsų vaikai” iš moters, kuri tų vaikų ko gero neturi, ir savo laiką, sveikatą ir uždirbtus pinigus turbūt leidžia sau ir savo interesams. Paprastai savus auginant, jau čiut čiut daugiau vargo būni patyrusi/-ęs, ir pasidarai labiau pažeidžiamesne visuomenės grupe įvairiais aspektais, ir būni nemažai regėjusi dar labiau pažeidžiamų – ir ne taip lengva tada prispangti, kad visi aplink gyvena besimaudydami ekonominėj gerovėj ar pertekliui.“
3.2.3. 2024-02-01 11:00 („Gyvenimas per brangus“)
„UŽ NEW NORDICS GERESNĖ LIETUVA
Karolis Dambrauskas, Tomas Marcinkevičius
Perskaitę Ieva Konceviciute pamąstymus apie naują šiaurietišką Lietuvą pirmiausia norėjom juoktis ir lengvai pasišaipyti. Atrodė, kad jie mus pasiekė iš alternatyvios realybės, kito pasaulio, kuriame gyvena Ieva. Visgi traukti per dantį ir pirštu rodyti į kvailybę – malonus, bet nelabai produktyvus užsiėmimas. Tad netruko dingtelėti mintis, kad turėtume būti savotiškai dėkingi Ievai už jos tekstą. Mat jis suteikia pagrindą atsispirti ir pagalvoti, kokioje šalyje norėtume gyventi ir kokioje gyventi galbūt pasirašytų net ir pati Ieva.
Taigi, kaip galėtų atrodyti už New Nordics Lietuvą geresnė Lietuva?
Įsivaizduokit, kad sėdatės savo teksto rašyti erdvioje ir šviesos kupinoje bibliotekoje kur nors Pašilaičiuose. Šalia vyks gyva paroda, kurioje senjorai pasakos vaikams, kaip žmonės Lietuvoje gyveno seniau. Apie Koncevičiūtės laikų Lietuvą, kurioje seniai karo nebuvo, ir apie tai, kaip senosios škodos virto šiuolaikiškais autonominės ridos troleibusais. Jau keliolika metų juos sėkmingai surinkinėja ir eksportuoja viena Vilniaus savivaldybės įmonė.
Prisimenat pokalbį su simpatišku pusamžiu vyru, sutiktu „Bokšto SPA“, kai praėjusią savaitę užsukote tenai su trimis draugėmis po darbo. Aptarinėjot artėjančius mokyklinius egzaminus, kuriuos netrukus turės laikyti jūsų atžalos. „Negali būti, kad Laumenskienė šiais metais nebuvo atostogose! Mano dukrai tuoj matematikos egzaminas, mokytoja turi būti šviežia kaip bitutė“, – piktinosi viena draugė mokytojai gresiančiu perdegimu. Tai nugirdęs, į pokalbį įsiterpė minėtas vyriškis: „Atleiskit, negalėjau nesureaguot. Mano dukros matematikos mokytoja irgi tokia pačia pavarde. Ar jūs iš Pašilaičių Kristinos Sabaliauskaitės gimnazijos? Ką veikia mokyklos direktorė? Reikia tą mokytoją tuoj pat išsiųsti atostogų.“
Vyriškis į SPA prakaito nusiplauti užsuko po darbo „Švaros brolių“ plovykloje. Namo pas dukrą grįžęs vienišas tėtis tądien dar pagalvos: „Velnias, kaip gerai. Mano tėvai, irgi mokytojai, anksčiau daug dirbo už grašius, paskui mano mokytojai uždirbo daug, bet ir žiauriai persidirbdavo, nes trūko mokytojų. O dabar didžiausia problema, kad mokytojai nenori eiti atostogų! Visai ne kaip ukuose, kuriuose kadaise gyvenau.“
Su šiuo vyru keliai vėliau dar susikirs madingiausiame tų dienų Vilniaus naujosios Rytų Europos virtuvės restorane „Bulvė“. Prieš metus išpopuliarėjusiai veganiškai vietai pavyko iš naujo išrasti dviratį lankytojams pasiūlius naujų gurmaniškų patiekalų iš anksčiau skurdo ir pilkumos simboliu laikytos bulvės.
Klausydamasis visų tų pasakojimų apie praėjusius laikus prisiminsite, kad New Nordics buvo tas jūsų kartą apibrėžęs naratyvas su Gedo prospekto „Zara“ ir „Circle K“. Kaip juokingai šiandien atrodo tas anuomet demonstratyviai gyventas „geras gyvenimas“ jums ir jūsų draugams iš Malmės ar Kopenhagos. O šiandien nei super pigiai galimai vaikų Bangladeše pasiūti „Zara“ rūbai, nei per brangi „Circle K“ kava ar taršus kuras jau nebėra plačiai suvokiamas gero, tuo labiau – „šiaurietiško“ gyvenimo standartas.
Nes ilgainiui užaugo karta, kuriai ir „Bokšto SPA“, ir „Toda“, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oksforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj tiesiog nebedaro tokio teigiamo įspūdžio. Į „Bokšto SPA“ įkopia jau visi, kas dirba ir uždirba. „Toda“ patiekalai įperkami taip pat. Vasarnamius Nidoje išgali tik visiški milijardieriai, užtat valstybės apmokamų vaikų stovyklų Nidoje netrūksta. Tiesa, jūsų laikais vaikai vasaras leisdavo Tenerifėje, bet klimato kaitos padariniai pavertė Ispaniją beveik negyvenama dykuma.
Jei kam Lietuva ir tapo „New Nordics“, tai pusei milijono klimato kaitos migrantų ispanų. Jie taip ir vadina mūsų šalį, bet mums ji – tiesiog Lietuva. Netrūksta čia ne tik vienaragių, bet ir sėkmingai veikiančių valstybinių aukštųjų technologijų įmonių, kuriose tiesiogiai taikomi šalies aukštųjų mokyklų ir mokslinių institutų išradimai. Pirmauja, žinoma, tradicinės lazerių, biotechnologijų ir atsinaujinančios energetikos pramonės šakos. Nors „Eurovizijos“ vis dar nelaimėjom, bet filmų pramonė jau seniai vakariečiams nieko neprimena. Tik savo paties skoniui dar sunkiai įtinkam. Nors mūsų kino kūrėjų namuose po auksinėmis palmės šakelėmis jau seniai chillina Berlyno lokiai ir ne tik, bet, atrodo, seni įpročiai miršta sunkiai. Vis dar randam, kaip save pakritikuoti – tik geranoriškiau, nebe senoviškai: „kaip lietuviškam – nieko“.
Susisiekimas šalyje – puikus. Ir ne tik šalyje. Nauju europinės vėžės traukiniu riedame iki Varšuvos, o nuo ten – į visas keturias puses iki Lisabonos, Palermo ar Atėnų. Su atlaidžia nostalgiška šypsenėle lūpose prisimenam, kaip visur lakstėm ryanairais ir wizzairais – suspausti kaip karvės tvartuose, užsiknisę, oro uostuose valandų valandas prakiurksoję. Dabar, jei kur ir skrendam, tai nebent į kitus žemynus, kur jau dėl tikslo, dėl įspūdžio verta paaukoti patogumą ir šiek tiek ekologijos. O po Europą ir jos apylinkes patogiai išsidrėbę, kojas ištiesę važinėjam traukiniais. Kam papildomo euriuko negaila – tai ir miegamuosiuose vagonuose pernakvoja.
Suskystintų dujų terminalas dabar jau – plaukiojantis nepriklausomybės muziejus, nes tiek dujų mums jau nebereikia. Energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pasigaminam pakankamai, perteklių drauge su ES parduodam JAV neseniai per Atlantą nutiestais kabeliais. Padedam laiku nuo angliavandenilių adatos nenušokiusiems amerikonams išgyvent žiemą, tyliai juokiamės į rankovę ir sakom: „Yes we can! Help you.“
Kažkas po daugybės metų savivaldybės rūsiuose rado Žaliojo tilto sovietines skulptūras. Senjorai feisbuke pradėjo postinti ta tema it pašėlę. Akimirkai net šiek tiek atsigavo senuko feisbuko akcijos. Kalbos apie skulptūras kažkaip ištrūko iš feisbuko burbulo, apie skulptūras pradėjo rašyti vietinė žiniasklaida. Konservatorių partijos deleguotas švietimo ministras išreiškė susirūpinimą, kad niekas neprisimena, kas tos sovietinės skulptūros ir kas tas sovietmetis. Žinoma, prirašyta įvairiausių knygų ir apie jį, ir apie po jo ilgai gyvavusį amžinos aukos, „ašaros Dievo aky“ tropą, ir mokykloje apie Sovietų Sąjungos laikus dėstoma niuansuotai. Bet gyvi artefaktai – neįkainojamas dalykas, todėl… būtina jas grąžinti.
Tam, kad šiuolaikinė karta galėtų prisiminti ir prisiliesti prie autentiškos sovietinės praeities, skulptūros grąžintos ant Žaliojo tilto. Tiesa, jas kiek pakeitus: pridėjus paaiškinamuosius informacinius stendus ir kai kurių jų veidus apvožus metalinėm dėžėm. Taip, kaip pavaizduota vienos meno istorikės rastuose archyviniuose, kažkada pirmam ar antram dešimtmety darytose meninės instaliacijos nuotraukose.
Europos Sąjunga mums jau nebe sąjunga, į kurią įstojome, nebe nuprotėjęs Briuselis, o sąjunga, kurioje aktyviai dalyvaujame. NATO vis dar yra ką veikti – po tikrai nenusisekusio karo su Ukraina Rusijoje stojo rimta suirutė, ir velniai žino, ko iš jos galima tikėtis. Bet į ankstesnio pobūdžio nuotykius, kaip kadaise Irake ir Afganistane, Šiaurės Atlanto organizacija nebesileidžia. Po to, kai radome ir nubaudėme už CŽV kalėjimą Antaviliuose atsakingus asmenis ir nusiplovėme reputacines dėmes, su Švedija, Suomija ir kitomis kaimynėmis sėkmingai priešinamės bet kokioms karinėms NATO intervencijoms.
Lietuvoje mes jau seniai diskutuojam apie klausimus, kurie nėra vien tik apie mūsų išlikimą. Todėl daugiau laiko turime lokalesnėms, kasdieniškesnėms namų bendrijų, darboviečių, rajonų, kaimų, miestų ir regionų problemoms. O taip pat – ir žiūrėjimui kiek toliau savo nosies. Diskutuojame, kaip tvarkytis su klimato kaita ir jos keliamomis pasaulinėmis problemomis. Kaip užtikrinti nuo jos bėgančių migrantų saugumą, kaip nenuskriausti nei jų, nei vietinės darbo rinkos. Kaip užtikrinti saugumą visame pasaulyje, o ne tik privilegijuotuose regionuose.
Mūsų pačių gynyba adekvačiai finansuojama iš kapitalo mokesčių. Itin pasiteisino sprendimas padidinti mokesčius juridiniams asmenims. Pasaulis vis dar nesaugus, bet esame neblogai pasirengę. Po ilgų laisvosios rinkos aukštinimo metų valstybė-auklė grįžo. Tarp jos darbų – pokario Suomijos pavyzdžiu statyti bunkerius bei rūpintis, kad galimam karui pasiruošusi būti visa visuomenė. Kalbos inspekcijos seniai nebėra, kalbos niekas nereguliuoja. Tik VLKK ją vis dar stebi, tiria ir dalina neprivalomus patarimus kalbos klausimais. Medžiai miestuose užaugo tokie, kad jau galima prisėsti po jų lajom ir išgerti kavos puodelį karštą vasaros dieną. Visa tai – po įvestų griežtų bausmių už nemotyvuotus kirtimus tiek miestuose, tiek miškuose.
„Sengirės fondas“ stagnuoja, bet vienas jo įkūrėjų Mindaugas Survila džiaugiasi. Valstybei išplėtus saugomų miškų plotus sengirių tuojau apsaugosim tiek, kiek laisvosios rinkos mechanizmų pagalba fondui ir per šimtą metų nebūtų pasisekę. Veiklą iki minimumo apribojo Lietuvos Raudonasis Kryžius, „Maltiečiai“ ir panašios labdaringos organizacijos. Gyvenam taip gerai, kad jų pagalbos tiesiog nereikia. Daugiausia liko administracines funkcijas vykdantis personalas, kuris koordinuoja humanitarinę veiklą klimato katastrofų nualintoje Pietų Europoje ir po karo atsigaunančioje Ukrainoje. Tiesa, neseniai skaitėtė, kad anksčiau veikė kažkokie „maisto bankai“. Kosmosas!
Pievos žydi, pelkės atkurtos, žemdirbiai toliau ūkininkauja, tik naujoviškai. Ekstensyvi žemdirbystė, orientuota į eksportą ir prikūlimo rodiklius, patyrė krizę, kai trečiajame dešimtmetyje su traktoriais į sostinę suvažiavę ūkininkai sėkmingai pasipriešino reformoms. Ilgainiui jų dirbama žemė išseko. Iš sudykumėjusių laukų nebuvo nei ką kult, nei ko užaugint, tad ūkininkai patys ėmėsi naujų metodų žemės ūkio veiklą derindami su aplinkosauga ir turizmu. Užliejamose pievose ganosi gyvuliai, atkurtose pelkėse – turistai. Užauginti grūdai ir derlius keliauja ne į Saudo Arabiją, o į mokyklų valgyklas. Trumposios grandinės, baby! Ir jokios paramos radikalų islamą remiantiems Saudų princams.
Mūsų tėvams dar atsiliepė sovietinė istorija. Jie dar turėjo skurdžias vaikystes. Jie dar žinojo, ką reiškia Gariūnuose ant kartono matuotis kelnes kūno kultūrai. Nors ir gerą išsilavinimą gavę, mūsų seneliai buvo nuolat persidirbę ir savo atžalas laukinio kapitalizmo metais augino visiško nesaugumo atmosferoje. Tada taip buvo – arba kuri verslą, arba skursti. Mūsų tėvai verslo jau galėjo mokytis ISM ar kokioj Kopenhagoj gauti verslo administravimo magistrą. Reikėjo kelių kartų, kad suprastume, jog verslas nėra panacėja. Kad rinka, nors ir turi fantastišką kūrybinį potencialą, be priežiūros tampa žiauri ir ima ryti pati save. Užtenka paminėti neseniai skaitomiausių knygų topuose atsidūrusią ISM profesoriaus emerito Raimondo Kurlianskio ir gyvenimo koučerio Eligijaus Masiulio memuarų knygą „Thinking and living out of the box: asmeninė laisvosios rinkos istorija“. Tikrai gerai surašyta graudi ir pamokanti istorija!
Mūsų tėvai dar skaitė ir citavo savo laiku didelę įtaką padariusią psichologės Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė?“ – apie sovietmečio traumas, kurias su savimi nešiojosi posovietinės kartos atstovai. Mes gi jau baigiam gydytis posovietinio laukinio kapitalizmo traumas. Ką jie mums padarė? mums reiškė kiek kitus dalykus. Posovietmetis mums asocijavosi su tėvais, kurie amžinai buvo kaip medis storu kamienu ir didelėm šakom, po kuriom dėl tėvų vikrumo, sumanumo, atsparumo ir rūpesčio buvo visko, tik nebuvo jų pačių. Mat šakos buvo per aukštai, kad galėtum jas apkabinti. Panašiai kaip amžinai išvykę arba ne namie esantys tėvai. Jie spekuliavo arba dirbo per tris darbus, kad mus išmaitintų ir užaugintų dėkingais ir darbą vertinti mokančiais žmonėmis, į mus – savo ateitį – sudėję daug vilčių.
Jie dėl visko kaltino sovietmetį, nors juos drožė jau nepriklausomybės laikų naujo gyvenimo ir naujos Lietuvos statytojai. Bet mes užaugom. Išmaišę Tenerifes, Kalifornijas ir Havajus laiko savo seniems tėvams turime mes. Pagaliau galime atsigriebti ir nieko nekaltinti. Kartu nueinam ir į Olego Šurajevo (jis vis dar gyvas ir vis dar juokingas!) šou ar nuvažiuojam į „La Scalą“ paklausyti operos.
Valstybei nusprendus panaikinti šimtmečio viduryje išplitusią atskirtį, buvo nutrauktas privačių švietimo įstaigų subsidijavimas valstybės lėšomis. Privačios mokyklos savo veiklą, žinoma, tęsė toliau. Tačiau perskirstyti finansai ir pamažu pakelti mokesčiai padidino valstybės biudžetą ir leido samdyti daugiau pedagogų už geresnę algą. Mokytojo profesija iš deficitinės pagaliau tapo ne tik prestižine, bet ir gerai apmokama. Ne 2025-aisiais, kaip tais laikais buvo juokiamasi, – užtruko kiek ilgiau.
Dalis mokytojų iš privačių mokyklų grįžo dirbti į valstybines. Tėvų laikais susiformavusi paralelinė korepetitorių sistema nunyko, nes nebeliko poreikio. Švietimas tapo šalies prioritetu, o mokytojai – viena geriausiai apmokamų profesijų. Mokinių pasiekimai sostinėje ir regionuose ėmė reikšmingai nebesiskirti. Nebeliko ir mokyklų reitingavimo, nes visos mokyklos tapo geromis. Švietimui tapus prieinamu visiems, padidėjo gyventojų galimybės startuoti iš vienodų pozicijų gyvenime. Valstybė įvedė ne lygiavą, o lygias galimybes. Šiandien net ir turtingiausi tėvai nesibodi savo vaikų leisti į valstybines švietimo įstaigas.
Panašiai ir su sveikatos apsauga. Tiesa, eilės vis dar egzistuoja, tačiau laukti tenka nu jau ilgiausiai mėnesį kitą. Nieko nebestebina šeimos gydytojai arabiškomis pavardėmis ar chirurgės moterys. Pagal paskiepytų ir imunizuotų vaikų skaičių pirmaujame Europoje. Trečiajame dešimtmetyje Europą stebinę susirigimų tuberkulioze mastai Lietuvoje ilgainiui buvo suvaldyti.
Psichologo pagalba dabar plačiai prieinama visose šalies poliklinikose. Pasirodo, ko reikėjo – tai į psichikos sveikatą pažvelgti kaip į politinę problemą. Priklausomybės nuo alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų skaičiai sumažėjo tiek, kad galime nebe naujais draudimais užsiimti, o gilintis į problemą iš esmės. Su priklausomybe nuo lošimų sunkiau – tebesitęsia pandemija. Rimčiau dėl jos diskutuoti pradėta, kai trečiojo dešimtmečio viduryje šalį supurtė vieno stadiono statybų istorija – internetiniame kazino vieno fondo vadovas pralošė beveik 16 milijonų statyboms skirtų pinigų!
Mūsų tėvams siaubą kėlė tualetpopierines dešreles valgantys vaikai. Otai, aštuonkojai, antytės confit ar dešrelė iš kapotos mėsytės jiems asociavosi su priteklium ir geru gyvenimu. Niekada nebuvo ir nėra taip, kad vienodo gerumo otai būtų prieinami visiems. Tiesa, kad vidutinės kokybės otą paprastas lietuvis šiandien gali įpirkti LIDL. Vis tik šviežiai pagautas otas vis dar per brangus.
Tačiau šiandien, kai vidutinis valstybės tarnautojas gali sau leisti tiesiog geros kokybės paslaugas ir produktus, nepasiekiami aukščiausios kokybės dalykai neatrodo katastrofa. Užteko iš vidutiniško pakilti iki tikrai gero gyvenimo ir apie priteklių ir nepriteklių mąstome kitaip. Su atlaidžia pašaipa žiūrim į tuos čiudakus, kurie plėšosi maikes dėl aukščiausios kokybės ir gerovę matuoja vien BVP. Patiriamas stresas to nevertas, verčiau važiuojam į sodybėles ekologiškų paprikų ravėti arba keliaujam, leidžiam laiką su šeima ir draugais, užsiimam bendruomenine veikla namų bendrijose, šachmatų klubuose, vietinėse bibliotekose ir profsąjungose (juk verslas ir rinka patys nesusireguliuos) arba mokomės naujų įgūdžių. Na, o sustiprėjus bendruomeniniams ryšiams žmonės jaučiasi mažiau vieniši ir rečiau patiria depresiją.
Pokyčiai pirma įvyko piniginėse, o ilgainiui ir galvose. Tapom daugmaž lygia ir gerai gyvenančia, aukštos kokybės viešosiomis paslaugomis besidžiaugiančia ir dėl to nemažai laisvalaikio turinčia visuomene, nes įsisamoninom, kad tvari gerovė ateina ne iš alkio, kurio nestigo mūsų senelių ir ypač tėvų kartai, o iš bendradarbiavimo. Kai pagaliau panorome ne tik nuoširdžiai pakviesti susitarti, bet ir iš tiesų girdėti vienas kitą, pavyko susitarti dėl to, kas gerai ne kiekvienam atskirai, o visiems drauge. Atsirėmę į valstybę ėmėme kurti naują šalį. Ne prisiminimai apie skurdžią praeitį, o gal kiek utopiškos ateities vizijos ėmė mus varyti į priekį. Baigėme optimizuoti ir pradėjome maksimizuoti, bet saikingai ir ne dėl Excelio skaičiukų ar britų turisto Islandijos gatvėje nuomonės. Toks ir buvo skirtumas tarp New Nordics ir savigarbą atradusios naujosios Rytų Europos Lietuvos. Arba tiesiog Lietuvos. Koks, galiausiai, skirtumas.“
KOMENTARAI
„metodas ir institucinė pozicija neleido tokios konkrečios ir vaizdingos kalbos, bet daug sąskambių su 2 (teigiamais aspektais) ir 3 (problemų identifikavimu) LT2050 scenarijais. Gaila, kad GBP nebuvo įtrauktas/neįsitraukė — bet smagu, kad yra tiršto įsivaizdavimo kad ateitis gali būti kitokia ir geresnė
https://lrv.lt/lt/lietuva-2050/metodologija-tyrimai-apzvalgos/keturi-galimi-lietuvos-ateities-scenarijai/“
„Ieva Konceviciute įdomu, kaip jums šitas straipsnis? 😌“
+
Ieva Koncevičiūtė
„omg einu skaityt! Dabar suprantu kaip žmonės jaučiasi prieš mano longreadus 🙈“
3.2.2. 2024-01-26 13:33 (Simonas Švėgžda)
„”seniai karo nebuvo” koncevičiūtė vėl parašė postą apie tai kaip žostkai gerai Lietuvoje gyvename, po praeito tokio posto stuktelėjo karas ir pandemija — brace yourselves chėbra, the harbinger of doom has awoken from its slumber, metas kišt valiutą į čiužinį, presuot česnaką į kojinę, užsistockint tualetinio popieriaus, konservų ir persižiūrėt išvykimo krepšius“
KOMENTARAI
„Koncevičiūtės tekstus filosofijos studentams dėstytojai galėtų duot kaip pratimą – geriausias pavyzdys, kuo skiriasi melas nuo šūdmalos“
„Labiau nurodau į autorės tekstą, kuris, drįsčiau teigti, yra giliai iškreiptas, deliuzinis, apibūdinantis ne visos Lietuvos, o mažo rato situaciją. Pasidžiaugti progresu galima ir jis tikrai buvo, tačiau galbūt tam pasirinkta netinkama forma – flexinant apie SPA, privačias mokyklas, lietuvių turimas milijonines vilas Ispanijoje (ok, yra turtingų žmonių, so what) ar net labiau įkandamą NT Nidoje (???), nurodant, kad “visi bent į Turkiją skrenda” ir “niekas neemigruoja dėl pinigų”, etc. Kiek žmonių su tuo tapatinasi? Apskritai, visas įrašas ir materialistinė prieiga prie tautos identiteto klausimo nuskamba paradoksaliai, tarsi tas pats bandymas kažką įrodyti, nusikratyti nepatogios praeities – panašiai, kaip rytų emigrantai užsienyje dažnai rengiasi brandiniais rūbais (nors nebūtinai tam turi pinigų).“
„Yra tiesos tame tekste, bet nematymo toliau savo nosies tai daug daugiau nei tiesos. Švietimo sistema kiekvienais metais vis prastesnius rezultatus duoda, mokytojų streikai dažnėja, o tu sakai, kokios afigenos privačios mokyklos ir kaip gerai oxforde pasistažuot, na ir taip, ne visiems čia taip, bet kitiems gi irgi geriau nei anksčiau. Na taip, dažų gal mokyklos jau turi, bet lygio tai nebeturi. Ir tokie toliau savo nosies nematantys žmonės tik gilina tą problemą.“
3.2.1. 2024-01-26 9:43 (Justinas Žilinskas)
„Sakykit, ar aš čia toks vienintelis bum-bum raudoklis, kuriam tas dabar platinamas tekstas apie New Nordic Lietuvą yra naivus ir vaikiškas, o šių laikų terminais kalbant – overhypeintas wishful thinkinimas? 🙂“
KOMENTARAI
„tekstas tikrai naivus / laimingo jauno(s) vartotojo(s) manifestas.“
+
„plius rinkodarinis. Pardavėjo tekstas, jei taip žemiškiau.“
„Ta New Nordic Lietuva egzistuoja ir sudaro turbūt iki 10% visos Lietuvos populiacijos. O iš Vilniaus burbulo prastai matosi tie likę 90%. Dėl proporcijų negarantuoju, čia britų mokslininkų duomenys.“
+
„kokius 3 🥹“
+
„Nepažįstu ano teksto autorės, bet įtariu, jog ji rašo, ką rašo, sąmoningai, ir supranta, ką specialiai nuslėpti. 🙂“
„Man šiek tiek liūdna, kad pokytis matuojamas išimtinai materialinės gerovės augimu. Jeigu jau kalbame apie tai, kad Lietuva išgražėjo ir užaugo – aš pirmiausia vertinčiau laisvę, demokratiją, darbo santykių kaitą, kultūrinio lauko ir akiračio prasiplėtimą, žinias, tarpusavio santykių kultūrą, žmogaus teisių padėtį, žingsnius lygių galimybių visoms grupėms suteikimo linkme. Šiais aspektais, beje, pokytis ne visur toks radikalus ir pozityvus, kaip ekonominiai skaičiai. Jeigu savo Laisvės kainą matuotume tik ekonominiais rodikliais – ją galima parduoti už pigias rusiškas dujas, tiesa? Bet yra ne tik galimybė skristi į Tenerifę. Man brangesnė yra mano autonomija ir mano pilietinės galimybės. O iki Tenerifės aš dažniausiai nuskristi negaliu.“
+
„tą patį pagalvojau. Man tą seną juokingą “seniai karo nebuvo” priminė, kur apie Balenciaga kedus ir Yuzu kokteilius buvo (ir tada bac – karas netrukus ėmė ir prasidėjo). Akcentuojami vien materialūs Vilniaus centro hipsterių džiaugsmeliai, kai reali vidurinioji klasė turėtų būti vertinama pagal tai, kiek vertingų paveikslų turi namie ir kaip su kitais bendrauji (nes buduliški Liepkalnio slidininkai, kurie grūdasi prie keltuvo ir nepraleidžia, nėra nordic atstovai, net ir su brangiom striukėm, skirtumas su Vakarų kultūra ryškus).“
+
„čia, beje, tas pats žmogus šiuos abu įrašus darė.“
+
„aš tik su trumpa replika: pastaraisiais metais neteko susidurti nei su vienu buduliu Liepkalnyje, visi tikrai labai tvarkingai laikosi eilės, greičiau kitą užleis nei pats užlys, neretai šypsosi ir žodeliu kitu persimeta, nebent koks energingas paauglys ant slidžių galo su snieglente užvaro, bet vaikai yra vaikai. Gal buduliams Liepkalnis per brangu ir ten tik tas New Nordic burbulas lankosi? 🙂“
+
„na aš tikiu, kad po truputį judam link nordic mentaliteto, tik reikia tikėtis, kad visos visuomenės augimo, o ne gentrifikacijos būdu.“
+
„aš lygiai taip pat tikiu. Nebūdama tarp tų “njunordikų”, kur į tenerifes važiuoja progai pasitaikius, vis tiek matau, kad visuomenės mentalitetas po truputį auga, nuo to kovos už individualų būvį/išlikimą būsenos iki bendruomeniškumo, aišku, gal norėtųsi greičiau, bet manau visada bus tokių, kur viskas blogai, reikia žeminti kitus, griauti, baubti ir ilgėtis senų “gerų” laikų, etc. ir tokių “užsihaipinusių” ir nuo realybės atšokusių kaip šio straipsnio autorė. Nepaisant bendros gyvenimo gerėjimo tendencijos, tikrai yra žmonių, kuriems sunku ir vargsta, ir klimpsta ir jaučiasi nesaugūs, nepaisant noro ir pastangų.“
+
„tokie užsihaipinę hipsteriai pamiršta, kad daug patogumų jie gavo kaip privilegiją – buvo auginami kultūringų tėvų, turėjo vaikystėj savo darbo stalą ir kompą, gal net jau gimė miesto centre, neturėjo bristi iš skurdo ir pragyventi iš slaugytojo ar mokytojo algos, nes darė kažką daug paprastesnio, bet pelningesnio. Nusiėmę ne savo nuopelnų karūną gal labiau atjaustų tuos, kurie pastangų yra viskam sudėję daugiau, bet į tenerifes nevažinėja. Ir tada būtų mažiau atskirties ir pykčio.“
+
„tai va, kad turtai dar nereiškia nei proto, nei kultūros, yra daug naglų ir bukų, bet pelnus sukrovusių verslininkų (žinoma, ne visi) ir beprasmius darbus dirbančių ofiso prisitaikėlių, dangstančių savo nepilnavertiškumo kompleksus brangiais kedais. Noras būti šiaurės, o ne rytų Europa pažįstamas ir man, bet aš jį labiau gretinčiau su besišypsančiais žmonėmis įstaigose, dviračių takais, valstybiniu švietimu, kuris niekuo nenusileistų privačiam, pasitikėjimo ir dosnumo kultūra bei hygge – kuklia kasdienybės laime ir jaukumu. Tikrai ne su skrydžiais.“
„Aš terminą New Nordics išgirdau iš suomių investuotojo, kuris spręsdamas kur padėti savo pinigus šį regioną laikė savu. Tiesą pasakius, buvo žiauriai smagu!“
„Nu jo, tik babkės mūsų gyvenimą daro geresniu 🙂 O kiek visgi atskirties (ekonominės, socialinės, kartų ir t.t.) tame tekste tai net pati nesupranta. Nes nu jei jau varom Nordic, tai svarbiausias siekis būtų sąmoningos, laimingos ir kuo vientisesnės visuomenės, o ne vien plokščio ekonominio gerbūvio ir prabangos rodiklio 3-5 procentams jos. Lame tekstas.“
„mane matyt deportuos. mano atlyginimo (vilnietiško) vieno vaiko privačiai mokyklai neužtenka…“
+
„Rezervatas kultūrininkams vadinsis, uždirbantiems 1,5 K ir mažiau.“
„pradėjęs skaityt tekstą pradžioj pagalvojau, kad rašo vargšas vaikas, apdumtas „gerosios“ propagandos. Bet pasirodo, rašo propagandistė. Nu tai tada viskas stoja į savo vietas.“
„aš žinau tikrą atvejį, kai privačios mokyklos vaikai ėjo į svečius pas vieno iš klasiokų močiutę, kad pamatytų, kaip atrodo butas. Nes nebuvo gyvenime buvę.“
+
„gyvenantys butuose tose šeimose jau vadinimai „benamiais“. Nejuokauju.“
„Man čia tokia labiau New Moscow Lietuva nuotaika: štai, imkit daug paragrafų, kaip šauniai aš ir mano aplinka vartojam. Ir tada dar vienu sakiniu, kad provincijoj gal ne taip smagu, nu bet čia ir nesvarbu.“
„Jėzau, jau geriau tegul wishful thinking ir overhype negu kad bumba, kad viskas blogai Lietuvoj. Tų bumbėjimų ir taip ant kiekvieno kampo. Wishful thinking kartais gali ir materializuotis. Ir taip, aš matau, kaip kasryt mūsų gatvėj stovi eilės prabangiausių mašinų, atvežančių vaikus į privačią mokyklą, ir matau, kaip prabangiuose restoranuose reikia vietas rezervuotis gerokai iš anksto. Aišku, tai niekaip nesusiję su Nordics mentalitetu visiškai 🙂 tai mano vienintelė kritika, kad negalim šito vadinti New Nordics. Ir taip, tai ne daugelio žmonių kasdienybė, bet tų žmonių tikrai daug daugiau nei buvo 90-aisiais. Tai let’s go! Užhaipinkim save, pasimokykim iš amerikiečių šitoj vietoj. Sukurkim žmonėm Lithuanian dream, kurio norėtume siekt (būtų gerai, kad gal ne spa ir ne restoranas būtų ta svajonė, bet čia “new money”, išaugsim ir iš to, dabar norim pasidžiaugt tuo, ko neturėjom). Nelaukim, kol kažkas mus atras, pasireklamuokim patys.“
„Kompleksuotoje visuomenėje, kuri labai bijo būt “rytais” idėja, kad už 39.99 gali garantuotai tapti “nordikais”, “vakarais” dar ten kažkuo visada bus labai populiari.
Tiesiog yra toks Vilniaus centro propatrijos judėjimas, kurio pagrindinis akcentas – gėdytis Lietuvos.
Ir jiem vis pardavinėja būdus kaip išsigydyti tą gėdą.“
„Prastas tekstas, kaip ir paskutinio meto jos veiklos kokybė.
Daug kas mato tai, ne tik jūs. Dėl to jos populiarumas ir likęs tik savo siekėjų burbule.“
+
„o ką ji veikia gyvenime? Ta prasme, už ką tiek moka Lietuvoj? 😃“
+
„rimta komunikacijos specialiste 😉“
„O šiaip tai gera gerovės chronologija: skaitėm ironiškus, piktus, purvinokus Užkalnio tekstus, dabar skaitom superpozityvius stebuklinius Ievos tekstus. Taip gi ir užaugsim.“
„Kaip deklaratyvus tekstas apie siekiamybę manęs labai neerzina, tik iš kur jie traukia tą Lietuvos “nordiškumą”?“
„Labai geras tekstas. Pagaliau kažkas turi viziją, kad ir overhyped, kad ir truputį wishful thinking, bet VIZIJĄ. Paties lietuvio identitetą, kaip lygiaverčio europiečio, o ne postsovietinio nuskriaustojo. Suprantu, kad kaimo žmogui ne miestiečiui tas gali pasirodyti nepasiekiama ir gal net arogantiška, bet po truputį ir jis būtų patemptas tos vizijos link to net nepastebėdamas. Ar tikrai verta kritikos idėja? Kuo ji mums žalinga?“
+
„jūs žodžio “vizija” reikšmę žinot?“
„Aš, tiesą sakant, mažumėlę nustebęs, kad tekste apie New Nordic Lietuvą atsirado vietos privačiai mokyklai, kaip naujai normai, paminėti. Tai tik iliustruoja, kad, tiek daug viešai kalbėdami apie Nordic kryptį, iš tiesų mes daugelyje sričių judame priešinga kryptimi. Ir labai menkai tai reflektuojame.“
+
„šis gerb.influencerės tekstas aplamai yra apie tai, kad ji nesupranta, kas yra Nordic 😉“
+
„šitas ir man gerokai įsiminė, na, bet juk tai apžvalginis pramoginis tekstas.🙂“
„O prie ko New Nordic? Čia daug debatuojama visai klausimais ir mažai valgoma aštuonkojų 🙂“
„O ir kas buvo, gyveno ar turėjo verslo ryšių su Skandinavija (aliuzija į New Nordic), tai žino, kad nėra tai taip tobulai su pliuso ženklu gyvenančios šalys, daug ten atšiauraus individualizmo, daug tradicionalizmo, daug šalčio santykiuose ir visuomenėje, kuri nori atrodyti geresnė ir stipresnė nei iš tiesų yra.“
„Kaip ten sakoma – visuomenė yra stipri tiek, kiek stiprus silpniausias jos narys? O jeigu per tai įsivertintume? Man atrodo, tai kur kas patikimesnis matas nei vilos, privačios mokyklos ar aštuonkojai 🙂“
„Tas postas yra puikus ne Nordic mąstymo įrodymas. Kodėl mes nei New, nei Old Nordic: nes didelė soc. atskirtis, nes mažai perskirstome, nes daug gyventojų skursta, nes stipri skurdo kultūra apskritai, nes mažas pasitikėjimas valdžia ir vieni kitais, nes labai svarbūs statuso dalykai (kokią striukė, batai, plotas, rajonas, mašina, darbas), nes “geriau patylėsiu, mažu nepalies”, nes 10 proc. renonuotų namų, nes kaip keliai – kaip suplyšę naliesnikai, o nauji tarnauja 3-5 metus, nes auklėtojai darželyje vaikus vadina debilais, nes krūta būt krūtu, nes mėgstam aukštas tvoras ir uždarus rajonus, ir t.t. Esam stipriai paveikti rusiškos (gulaginės) kultūros, nors juos jos, ačiū Dievui, ir tolinamės, imdami gerų pavyzdžių ir iš tos pačios Skandinavijos.“
❷ „NATO Summitas Vilniuje. Nes mes punching above our weight.“
2023-07-10
„Labai daug metų pusiau gyvenau užsieny, nes turėjau nuolatinį kompleksą, kad esu iš provincijos, iš mažos neturtingos šalies geografiniam pakrašty, kur viskas pavėluotai atvilnija. Lietuvoj jausdavaus taip toli nuo pasaulio. Atrodė, kad pasaulis vyksta kitur. Net kai atrodė, kad jau taisosi reikalai pas mus, tada susidurdavai su dešimtmečiais vėluojančiu Lietuvos įvaizdžiu svetur. Oj tie siaubingi aš-iš-Lietuvos-ne-mes-ne-rusija-kalbam-lietuviškai-baltic-sea-pink-soup-curonian-spit-beautiful-lakes-not-slavic-oldest-language kind of conversations.
Ir paskutiniu metu pradėjo keistis dalykai.
Susitinku Londone su vieno didžiausių laikraščių vadovu. Prieš susitikimą dar permetu akim spaudą, kas ten pasikeitė UK vyriausybėj, kokie nauji ministrai, kad būčiau vkurse. Nes obviously visad kalbam apie UK. Pietaujam mudu, o jis sako Ieva pašnekam apie jūsų foreign policy. Sako pradžioj aš maniau, kad jūs crazy, šitaip šokt ant Kinijos, bet dabar sako galvoju čia genius move buvo. Pasaulio tvarka sujudėjo ir jūs epicentre. Ir pasakoja jis man, kaip Šimonytė patinka, Grybauskaitė kokia šauni. Guess what sakau, dabar ir ES ambasadorė JAV bus dar viena kieta lietuvė! Didingų moterų tauta jūs, sako man jis, šitokia lyderystė.
Kaip vienas draugas sako apie Lietuvą – “from a victim of economic coercion to a success story of economic resilience”.
Londonas, vakarienė Cecconi’s, kur visada labai maloni publika. Susipažįstam su šalia sėdinčiais investment bankeriais. Ir aišku klausia, iš kur jūs merginos. Mes atsidūstam, tikėdamosis, kad vėl bus tas neįdomus pokalbis oh-Lithuania-niiice-Riga? O tie vyrai sako, ooohh Lithuania – country of Fintech! Sako ką jūs ten darot toj šaly, kad kaip medum patepta? Tik kas atidarinėja įmonę mūsų tarpe – sako 90% chance it is in Lithuania! It is all about Lithuania in Fintech world!
Susitinku su vienu draugu iš Paryžiaus, kuris turi vieną didesnių reputacijos agentūrų Europoj. Dirbęs su visais svarbiausias Europos rinkimais šį dešimtmetį. Sakau, kada atvažiuosi į Lietuvą, mes jau nauja šalis nuo tada, kai buvai 2008. Kad sako kas ten pas jus įdomaus. 15min later, sako, kad jo agentūros labiausiai auganti dalis – cyber security. Sakau, o tai lietuviai čia leadina dalykus, mūsų NordVPN bičai čia krūtai varo. Sako what what, NordVPN ne prancūzų? Taigi Nord čia french word? Neee? Čia lietuvių? Negaliu patikėt, taigi jie visur, visam pasauly!
Ir šiandien, kol namo parėjau – kokie 8 NordVPN outdoorai sveikina NATO atvykus į Lietuvą. Važiuoja troleibusai su NATO vėliavėlėm, žemai zuja sraigtasparniai, išrikiuotos Patriot raketos oro erdvei saugoti, vis išgirsti aukštai aukštai koks naikintuvas, visur Ukrainos vėliavos, prekybcentriai su pasitikimo plakatais, oro uostai pasitinka didžiulius delegacijų lėktuvus, viso miesto billboardai vieningai į temą, visi kažkaip dalyvauja, visi kažkaip pasistengė! Toks max koordinuotas veikimas mieste ir nacionalinio masto kampanija už Ukrainą padaryta tiesiog Lietuvos piliečių. Atrodo, kaip niekad švenčiam, nes ir yra ką švęst! Saugumo sostinė šiandien Vilnius!
O pamenat kaip prieš pusantrų metų bijojom dėl mūsų saugumo? Kalbėjom su draugais – o ką darysim karo atveju? Atvairuotum mano mašiną iki Italijos? Liktum ar bėgtum? Visi pokalbiai sukosi apie tai. Sukrėsti buvom ir iš veidų išėję. Gyvenimus iš esmės permąstę. Rytų europiečiai visą pietų Ispanijos pakrantę susipirko iš to egzistencinio streso. O šiandien tokia saugumo šventė mieste, kad net nesitiki, jog taip galvojom prieš metus. O galėjo gi pasisukt visaip.
Žinau, aš nesilaikiau rekomendacijų palikt miestą. Kas kvietė į Nidą, kas į Nicą, o aš sakiau no no no, aš per NATO Summitą būsiu tik Vilniuj. Švęsiu! Skaičiuojama, kad Vilnius Summit auditorija pasieks 1.3 milijardo žmonių! Pirmą kartą mano miestas yra visko epicentras, tai kaip aš iš jo išvažiuosiu?
Čia vyksta istorija. Ir summitas ne kažkur. NATO Summitas Vilniuje. Nes mes punching above our weight.
💪Esame pirmieji ES, o ir NATO tuo pačiu – “įžengę į trijų nulių zoną”! Pirmieji nutraukėmė dujų, naftos ir elektros importą iš Rusijos, dar iki sankcijų įvedimo. Žinant, kad esame geografinėje kaimynystėje ir kol kas dar nelyderiaujanti ES ekonomika, parodėme iš esmės full decouplingo nuo Rusijos pavyzdį visam pasauliui! (Žinot kaip Arija Stark turėjo savo sąrašą žmonių? Aš tokį turiu visiem, kurie blogai apie LNG terminalą yra kalbėję. Visus atsimenu.)
💪CEPA pasirodęs tekstas sako “Spend like the Baltics” – visos trys Baltijos šalys yra didžiausią procentą nuo BVP skiriančios Ukrainos paramai valstybės! Ne tik vėliavas išsikabinom, rodome pavyzdį darbais! Ir kviečiame visas partneres valstybes skirti 1% BVP, kad karas Ukrainoj baigtųsi greičiau.
Svarbiausi pasaulio sprendimų priėmėjai visi bus pas mus svečiuose. Kokia Lietuva jiems pasirodys šiom dienom – tokią ją ir prisimins dar daug daug metų. Sėkmės visiems, kas vaidinat didesnę ar mažesnę rolę priimant NATO svečius Lietuvoje! Žinom, kaip stipriai ruošėtės, kad viskas pavyktų! 💪💪💪
#NATO #NATOSummit #NATOVilniusSummit“
2019-04-09
„Nusipirkom su Justu naują vokišką Karcher siurblį, prasiurbėm, sako, kaip čia laidą atgal sukišt. Atėjau galvoju bus taip pat, kaip tame Rowena vokiškam siurbly, kur tėtis prieš kokius gerus 17 metų parvežė iš flea marketo Vokietijoj, kai parvarinėjo iš ten mersą seną. Ir aš taip susimąsčiau tą laidą atgal vyniojant į tą siurblį. Kaip visi kiti dalykai pasikeitė, ar jūs susimąstot.
Pavyzdžiui, secondhandiniai volkswagenai, kuriuos dabar tik parvarom iš Vokietijos, pataisom ir parduodam į Ukrainą, nes dabar mes jau affordinam naujus, iš salono, su gera komplektacija. Net ne tik vokswagenus, ką jūs. Porsche Cayennus! Tėtis mano sako, žinai prieš 10 metų, žmonės dar pirkdavo dėvėtas padangas Lietuvoj, dabar? Dabar kur tu, jau dauguma turi ir mėgstamą brandą, jau tipo Continental ar Bridgestone.
Sepijos rašalo bao, edamame pupupelių sriuba, kimchi, trumų sviestas, ciberžolės latte, kokteiliai po 12eur su all egzotiniai skoniai, kvadratiniai cipakai, saldžios bulvės…Tokia banalybė kaip passion fruit, meh, so two thousand seventeen. Šilkmedžio uogos! Acai bowlsai! Citrinžolės limonadas jūsų mylimam Hugo kokteiliui, kurį pamėgote slidinėjant Alpėse. Degustacinės vakarienės pas Čepracką.
Yuzu!!! Dar iš toliau atvykęs citrinos giminaitis, pakeitęs jau visiem nusibodusį laimą. Ir ličius. Bet ir Yuzu laikas praeis. Ir tada vėl ieškosime citrinos skonio kitam pavidale. Seniai karas buvo, kaip sako mano keli draugai, seniai.
Kada paskutinį kartą pirkot kokį pigų Garnier šampūną ar Palmolive dušo želę? Nebent laiko neturėjot pačiupot, bet prisipažinkit, gi pasilepinat Khiels ar Loccitane už 30EUR per bottle. Jau nekalbu apie veido kremą. Ir serumą. Ir hialuroną. Ir paakių kremą. Ir toniką. Ir scrubą. Ir veido kaukę. Ir barzdos aliejų. Seniai karas buvo, mielieji. Nes dar ir kvėpinatės iš creme de la creme, Sarmos net neatsimenant su Escada tualetiniais vandenim. Good news, Jo Malone atsidaro Panoramoj, ne taip nusibodę bus.
Dantų nebevalot su colgate ir blendamed. Miminum kokia ekologiška, būtinai brangesne nei 6eur. Nes pigesnės tiesiog yra per pigios jums. Barzdaskučiai klesti, nes vyrai nebemoka lygiai nusiskusti patys. Antakiai apskritai išgyvena tokį renesansą, ko net įsivaizduot negalėjo sveikas protas in his wildest dreams. Toliau – mezoterapiniai siūlai, deimantinės dermabrazijos, PRP, Biorevitalizacija, Kobido masažiukai, HydraFacialUtraBoostYoungandBeautiful Whatever. Jau nežinot, kaip čia beišpindėt. Jei reikės, galėsiu patart gerą botoksistą Pietų Afrikoj. Vis kažkaip egzotiškiau.
Su manikiuriste pakalbėjom, 4 metai einu pas ją be pertraukų. Ir klausiu, Egle, o nėr, kad jei anksčiau manikiuras buvo tik progoms, dabar daugumai moterų jau yra tiesiog everyday thing. Anksčiau buvau mažuma tų, kurios reguliariai lakuoja, o dabar sako jo, žinok beveik visos klientės užsirašo kitam kartui prieš išeinant ir eina reguliariai. Higiena tipo.
O privačioj klinikoj nueinat ne tik, kai sergat, nueinat ir pasisveikatint, lašelinę susitekint pavargę, ir į spa nuvažiuojat, ir kaklo masažiukus kas šeštadienį palankot, ir su kineziterapeutu personlines treniruotes turit savo silpnai nugarytei. Ir psichoterapiją kartą per sav, norėtumėt gal du, bet blyn 60eur/val. Jau tiek visi savo galvas pas psichoterapeutus sveikatina, kad net užsimanius pabandyt buvau, mažu patiks. Neskurstam neskurstam.
Į tenisą ar skvošą Vilniuje išvis sunku papult, ar tu suaugęs, ar vaikas, nes norinčių daugiau nei yra vietų. Ir tenisas nėr pigus sportas, jūs juk žinot, nes patys mokat. Prie SEB arenos vip parkinge toks mašinų parkas, kad ohlala net nejauku eit susiūtais kedais. Gali realiai visų brandų naujausius modelius vienoj aikštelėj pažiūrėt, nereik po salonus tampytis. Suklestėjimas konkrečiai. Pastatys naują areną Kalnėnuose ir pamatysit bus full iškart.
Šiaip stengiates dar lankyt akroboksą pas kokį ten atvykusį portugalą derindamas mua tai ir dar štukutę išleidžiat kasmet pawakinti, bet jau taupot ir nuosavam snowboardui.
Bet nėr kad taupot taip nu labai žostkai, vis tiek nesi lopas piratautojas linkomanijoj. Moki ir už Netflixą, ir Amazon Prime, gal kokį Audible dar, o gal tik oro uostuose perki knygas, kokį dar high brow tastes patenkinantį žurnalą premumeruoji. 100 eurų per mėnesį geram turiniui nėr gaila gi. Nes ir šiaip jau matėt ten tų miuziklų Londone, operų Italijoj ir Moulen Rouge praeitą rudenį buvot.
Visi nori namų su terasom ir įeinamom spintom, ir sodybos, ir dar butuko investicijai. Turit namie fancy siurblių, viską darančių virtuvės čiaupų ir langų valymo, žolės pjovimo ir grindų siurbimo robotukų dar. Dulkes tik su magic clean ion 2.0 šluoste blizginat, nes brangūs stalviršiai. Tikrai manau kitą sezoną jau savo pievutes ryškinsite žalesniais atspalviais kaip kaimynų. Kietą rekuperacinę sistemą įsiinstaliavę turit už 10k. Namus tik su dizainere įsirenginėjat, kuri gilinasi į jūsų asmenybę ir vėliau ją atspindi namų stalviršiuose, paviršiuose, vazose ir užuolaidose.
Ir užsisakinėjat egiptietiškos medvilnės patalynę, turbūt turit Liucę, Liudmilą ar Verą, kuri ateina namų sutvarkyt kartą per savaitę. Ir Revolutas jums rodo, kad Wolte vėl pravalgėt 170 EUR šį mėnesį. Nors gyvenat prie pat kokių 10 restoranų, bet jau vemiat kaip užkniso. Viskas nulankyta. Valandą galvojat, kur valgyt eit. Ir tą craftinį alų jau visokį išragavot, bet vat neatveža į Lietuvą to būtent to iš Belgijos, kur jūsų mėgstamiausias, kur visad, kai būnat užsienyje, kas būna dažnai, tai ieškot, ar turi to alaus.
Seniai karas buvo, mano mieli draugai. Nes jūsų katinėliai šika į labai jau specializuotus šilkverpių silikoninius burbuliukus, kurie dar iškvepinti kokiais ten kvapo surpressantais ir aronijom. Nors žinot aš pamenu, kad buvo laikas mano ankstyvoj vaikystėj, kai šiko katinėliai ir į prikastą iš kiemo smėlį.
Bet jūsų katinėliai ir ėda tik subalansuotą mitybą, reguliariai, užtikrinant maistinių medžiagų ir skonių įvairovę, plius vengiate duoti vištienos, nes katinėlis galimai daugiau kasosi nuo jos. Jūs mokat už šunio dresūrą kaip už nepigų vaiko būrelį ir kantriai šeštadienį lankot su juo. Nors ir taip pusantros tas šuo kainavo. Esat kartą kitą jam nupirkę net paltelį ar kokį kul hipster urban džempuką. Bet dar kuklinatės dažnai aprengt, nes gali už durną palaikyt, kad išsiknisinėjat biški.
Brunchinant savaitgaliais už 20eur, skųsdamiesi, kad viskas Vilniuj nusibodę, net neatsimenat dar 2014 ar 2015 metais Tapinas rašė postą mums visiems paaiškindamas, kas tas brunchas yra. Tik bottomless brunchai dar vis mūsų krašto nepasiekia, bet jau tuoj tuoj, ponas Aurelijau.
Namuose mėtosi kindlas, VR setas, dronas, du ipadai dulka, go pro kamera, kai prisižiūrėjot redbulio filmuku per savo full HD 65 įstrižainę, bet taip niekada niekur ir neužlipot į jokį kalną. Dar veidrodinis guli fotikas namie, bet vis tiek jau viską fotkinat telefu, nes kam tada štuką mokėjai, gi dėl kameros. Net gal apdraustu ekranu.
Moki 250 už local designer piece. Bambėdamas, bet perki. Nes Michael Kors jau too mainstream, cheap luxury, meh. Jau surenki ir ant Balenciagos. Parsisiunti kokius limited edition kedasikus už 6 šimtus pinigų, ne kedus, o sneakerius, pardon. Hilfigeris ar Ralph Laureno Polo vapšė casual, kai golfo varot žaist kažką labiau niche lyg reiktų dėvėt. Čia jūsų buto rangovas jau dėvi šitus brandus, ne jūs.
Prie visą ko dar nuolat jauties kaimietis, nes niekur nebuvai, nors prieš tris mėn buvai prie Lake Como, dar prieš tai Tailande. Bet šiemet jau vien mano feede draugai keliavo į Tanzaniją, Keniją, Argentiną, Čilę, Costa Ricą. Australija, Naujoji Zelandija ir visa Azija apskritai mainstreamas, neregistravau net. Visi bent savaitgaliui lankė Milaną, Boloniją ar Paryžių. O aš atsimenu mama pasakojo, kaip crepai su cinamonu už jai nesuvokiamą kiekį frankų kvėpėjo Paryžiaus gatvėse, kai dar besilaukdama mano sesers (vadinas kažkur prieš 21 metus) pirmą kartą lankė Prancūziją. Tada grįžo į autobusą konservų atsivežtų. Bet 2021ais metais nujaučiu tėvai jau bus visus kontinentus išlankę. Nebevalgydami konservų nei namie, nei autobusuose. Iš kokio skurdo mes išbridom, ar susimąstot.
Ir dar atkreipkit dėmesį, jei prieš 3-4 metus tikrai visi buvom pasinešę ant energetinio saugumo, gynybos, investicijų pritraukimo, tokių gyvybiškai svarbių valstybei klausimų, tai šian kažkaip biški chill. Fintečeriai aplink visur kur dairais, parkės dėl blockchaino sandboxų paleidimo pirmiems. Jau aplinkosauga įdomu, gyvūnų, gal net ir moterų teisės kažkiek. Aš daug kartų Justui atėjau pasakyt, kad in a political map aš jau randu save kairėje. O jis išklausė ir sako lope tu, čia postmodern, čia postmodern values, beibėnai, sveikinu, tu išpindėjus vakarų millenialsė. Apsidžiaugiau. Ne dėl savęs, dėl Lietuvos, vadinas dasivystėm jau, kad postmodernius jautruolius išauginom. Vadinas life is good, life is comfortable.
Išpindėjom, bent Vilniuje, kaip proper normali vakarų valstybė. Dar čiut čiut ir bus visai gerai. Žinau, kad jūs, kurie darot dalykus, kuriuos užrašiau viršuj, darot, nes šiaip dafiga dirbat ir uždirbat, esat darbštūs perfekcionistai smartassai ir labai gyvenime stengiates, ir jums vis atrodo, kad Lietuva nedaro enough. Ir ji nedaro. Bet pradedu suprast, kad šito veržlaus ir žingeidaus elito dėka mes vis vien einam į priekį nerealiais tempais, vedami ar tempdami paskui tą savo Vyriausybę. Apie mus už dar 25 metų kalbės kaip apie ekonominį stebuklą, gal mažešnį nei Airijos ar Singapore, bet vis tiek stebuklą. Seniai karas buvo, bet ne taip seniai buvo sovietų sąjunga, kai pagalvoji. Liudijame kelią į ekonominį stebuklą savo pastangomis ir prezencijomis, mielieji, per 26 metus nepriklausomybės daėjom iki Yuzu, nišinių kvepalų ir Balenciagos sneakerių. Kartais juokinga, bet tokie tie išsivysčiusios civilizacijos požymiai. Keep going, Lietuvos upper middle class.“
https://www.facebook.com/ievako/posts/10212806147843747
Reakcijos 2024-03-19: 565 komentarai, 1,9 tūkst. share’ų.