„Biedniokų karas
Tokį apibrėžimą išgirdau vakar, klausydamas kario-savanorio A Kumpio pasakojimo laidoje NeRedaguota. Jis panaudojo tokį karo Ukrainoje apibrėžimą bandydamas paaiškinti keistą reiškinį: jau greitai bus trečios aktyvios karo fazės metinės Ukrainoje, bet Lietuvos kariai ir karininkija ne itin skuba mokytis iš ukrainiečių bei perimti karo prieš bendrą priešą patirtį. A. Kumpis šitai aiškina tuo, esą Lietuvos Kariuomenės štabas laikosi požiūrio, jog pasimokyti iš tokio “biedniokų” karo nelabai yra ko. Lietuvos Kariuomenė jau priklausanti “turtingųjų” klubui ir kariausianti visiškai kitokį karą, tad Ukrainoje įgyjama patirtis jai nebūsianti svarbi. Todėl nėra ko ten vykti ar kviestis ir mokytis iš patirtį ten įgijusių karių.
Negaliu spręsti kiek tokia interpretacija yra taikli ir teisinga. Galiu tik pasidalinti savo įspūdžiais, (beveik) iš šalies stebint Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vadovų santykį su Ukrainos karo ir civiline medicina. Kiek žinau, sistemingas dėl karo atsiradusios ukrainiečių patirties perėmimas čia nevyksta jokiame lygyje. Būčiau labai dėkingas, jeigu kas mane pataisytų, jeigu įmanoma, pridedant nuorodas į tokios informacijos šaltinius. Neskaitant pradžioje buvusio ažiotažo, humanitarinės medikų misijos išsiuntimo (kaip vėliau paaiškėjo, į niekur), vėliau sekė SAM vadovų trumputės išvykos į kokį svarbesnį renginį Kyive ir spaudos atstovų išplatinti pranešimai, kad toks ar tokia apsilankė ten ir ten ir spaudė rankas tiems ir tiems, pasirašė tokį ir tokį bendradarbiavimo protokolą, na, tiesa, dar gal padovanojo tą ir aną. Tai irgi svarbu, bet, c’mon, ponios ir ponai, – man norėtųsi matyti platesnį tokio bendradarbiavimo kontekstą.
Medikų misijai sugrįžus po darbų – jų vis dėlto pavyko atrasti – negirdėjau, kad vadovams būtų buvę įdomu sužinoti ką medikai matė, ką girdėjo, kokius ligonius gydė, ko išmoko, ką būtų galima perimti Lietuvos kolegoms – individualiai ar sisteminiu lygiu. Daugiau jokių misijų darbui į Ukrainą nebebuvo siunčiama. Visa tokia gydomoji veikla persikėlė į savanorišką lygmenį.
Galiu tik spėlioti, ar per tą laiką buvo dirbama ne savanoriškai, bet valstybiniu lygiu – mėginant sistemiškai įvertinti papildomą naštą, užgulusią ukrainiečių medikų pečius prieš du ir puse metų. Nežinau, ar buvo mėginama įsigilinti į logistikos, tiekimo iššūkius, į radikaliai pasikeitusią ligonių patologiją, kurią en masse reikėjo gydyti ukrainiečių medikams. Nesu tikras, ar jau yra bent kažkoks sisteminis supratimas apie karo politraumos ligonių gydymo poreikius ne tik gydymo proceso pradžioje, bet ir pabaigoje: pavyzdžiui, didelės apimties nudegimų, stuburo traumas patyrusių ir paralyžiuotų ligonių gydymą, reabilitaciją ir slaugą, amputantų reabilitavmo ir protezavimo problematiką karo, labai ribotų resursų ir nesaugios aplinkos sąlygomis. Aš puikiai žinau kokie nuostabūs ir pasišventę yra Lietuvos medikai ir kaip gerai jie moka gydyti net ir pačias sunkiausias ligas. Kaip gerai jie bus pasirengę tą daryti ne taikos ir ne gerovės sąlygomis, nuolat, be to logistinio palaikymo ir išteklių, kuriuos jie turi dabar?
Kodėl man kyla šios abejonės? Negirdėjau, kad į Lvivo, Kyivo, Dnipro ar Vinicios ligonines (čia sąmoningai vardinu giliame užnugaryje esančius – tad sąlyginai saugius – karo traumos centrus) sistemingai vyktų ir juose rotuotų medikų brigados iš Lietuvos ligoninių, ten integruotųsi, dirbtų operacinėse ar reabilitacijos skyriuose drauge su ukrainiečių kolegomis. Negirdėjau apie bioninių protezų ar dirbtinės odos startuolius, bendradarbiaujančius su Ukrainos ligoninėse nuolat dirbančiais specialistais iš įvairių pasaulio kampų.
Dar vienas iškalbingas reiškinys – tai Ukrainoje sužeistų karių gydymo Lietuvos ligoninėse klausimas. Taip, tokių pacientų buvo atvykusių, jie buvo gydomi, spaudos tarnybos, portalai ir laikraščiai apie juos rašė ir dėjo jų nuotraukas. Smagu.
O ar domėjotės kiek sistemingai ir kryptingai ši programa tebevyksta? Ar Lietuvos medikams yra reali galimybė, neišvykstant iš namų ir nerizikuojant absoliučiai niekuo, susipažinti su unikaliomis karo traumomis, plėsti savo profesnį akiratį gydant tokius ligonius? Nemanau, kad reabilitacinės medicinos medikai, veido ir žandikaulių chirurgai, kraujagyslių, plastikos chirurgai, neurochirurgai, traumatologai-ortopedai, širdies ir krūtinės ląstos chirurgai, anesteziologai-reanimatologai, skausmo specialistai, psichiatrai ir visa eilė kitų specialybių neturėtų ko išmokti, gydydami sudėtingus atvejus, kuriuos reguliariai būtų galima evakuoti į Lietuvą. Nekalbant jau apie tai, jog tokia pagalba gerokai palengvintų sunkią Ukrainos sveikatos sistemai kliuvusią naštą.
Taip, daug dalykų Ukrainoje yra kitaip. Jos geografija, geopolitinė situacija, populiacijos dydis, užnugario gelmė yra nelygintina su Lietuvos. Taip, galimai Lietuvos Kariuomenė iš tiesų jaučiasi įstojusi į 4% gynybai klubą ir jau galinti kovoti kitokį karą. Gali būti, kad donečinos ar chersonščinos juodžemio duobėse tūnantys dronų pilotai, skraidinantys nupjauto kanalizacijos vamzdžio gabalą su keliais plastido kilogramais, nėra įdomūs mūsų štabo karininkijai, nes jie tai kausiąsi kitokiais ginklais ir naudosią kitokią taktiką.
Bet, prasidėjus karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, medikai – tie, kurie neišvažiuos svetur, neišeis į miškus kartu su šauliais, nežus po savo namų griuvėsiais, neišvengs susidūrimo su karo traumą patyrusiais ligoniais. Ar ligonių bus nedaug, daug, ar labai daug – čia jau ekspertų spekuliacijų domenas. Kad ir kiek jų bebūtų, juos teks kažkaip evakuoti, stabilizuoti, išgyvenusius – operuoti, gydyti, slaugyti, vėl operuoti ir peroperuoti, pervežti, reabilituoti, protezuoti, tuo pačiu metu rūpinantis naujai atvykstančiais sužeistaisiais. Ir visa tai teks daryti ne normaliomis – taikos, daugmaž stabilių pinigų srautų ir tiekimo grandinių sąlygomis. Tiems, kas mano, jog tokius ligonius bus galima masiškai evakuoti gydymui į užsienį, pvz į Rammsteino karo bazę, galiu nuliūdinti. Taip nebus.
Tad, ko tame “biedniokų karo’ apibrėžime yra daugiau: tiesos ar mūsų – pirmiausia, žinoma, vadovų – arogancijos, tingumo, baimės ir nenoro imtis nepopuliarios atsakomybės? Dar, pradėjus eiti tuo keliu, žiūrėk ir paaiškės, jog tas “turtingųjų” klubas ir gerovės valstybė tebuvo iliuzija, mitas, wishful thinking. Kad lėšų protezams, dirbtinei odai ar širdžiai, VAC tvarsčiams, osteosintezes sistemoms, dirbtiniams sąnariams pakaks tik pirmąjam šimtui – kitam sužeistųjų. Ir kad kiti turės – visai kaip tie “biedniokai” – rinkti lėšas Internete, maldauti užsienio turtingųjų, baladotis per pusę pasaulio, kad jiems pavyktu susigrąžinti bent dalį sveikatos.
Tokiu atveju, būtų sąžininga iš sveikatos apsaugos sistemos vadovu puses jau dabar atvirai deklaruoti: mes jūsų visų greičiausiai nepajėgsime tinkamai išgydyti, išslaugyti ir reabilituoti po sužeidimo. Mes tam rimtai net neruošiame sveikatos apsaugos sistemos.
Ar tik ne Mike Tyson yra pasakęs: visi jie turi kovos planą – iki praleidžia pirmą smūgį į tarpuakį.“
Komentarai
„Lietuvos karo medicina tikrai nėra turtingųjų klube“
+
Rokas Tamosauskas
„tiesa sakant, apie karo medicinos pasirengimą Lietuvoje aš neturiu jokio įsivaizdavimo. Man labiau rupi sąveika tarp karo ir civilines medicinos sistemų. Bet Ukrainoje tenka matyti, jog civiline medicina labai daug dirba su karo trauma. Manau, kad ir Lietuvoje nebus kitaip.“
+
„sąveika iš to ką aš matau, tai epizodinė. Dabar pajudėjo medikų ir būsimų medikų apmokymai, bet to reikėjo užvakar“
+
„LT karo medicina yra pilnai paremta civiline medicina su keliomis išimtimis“
Linas Slusnys [LR Seimo narys]
„Taisau, Rokai. Vyksta ir vyksta gana intensyviai. SAM dirba jau ir su KAM. Tik gal kiek tyliau, kol dėliojamas planas. Bet jau žinome ko reikia mums. Liko smulkmena- lėšos.“
+
Rokas Tamosauskas
„Aciu, Linai. Bus idomu apie tai išgirsti daugiau, kai ateis laikas.
Ar tikrai turi omenyje pasirengimą, perimant gerąja ukrainieciu mediku patirti? Ar pasirengimą apskritai?“
+
Linas Slusnys [LR Seimo narys]
„Detalių nežinau, bet tikrai daug informacijos surinkta iš Ukrainos. Beje, tą informaciją kaupia ir analizuoja NATO savo būstinėje ir išvadomis dalijasi su kolegomis iš visų šalių.“
+
Rokas Tamosauskas
„labai gerai, kad informacija renkama ir sisteminama. Man teko bendrauti su britų MOD medikais, dirbančiais Ukrainos klausimais. Jų idomus pastebėjimai ir įžvalgos, ypač infekcijų kontrolės ir endotrachejines intubacijos klausimais.
Laukiu, kada tas informacinis pasirengimas ims virsti konkrečia sveikatos apsaugos sistemos pasirengimo strategija Lietuvoje.
Kaip tu pats manai – ar verta vykti į Ukraina mūsų mediku brigadoms ir, padedant kolegoms darbuose, taip pat semtis patirties?
Ar verta vežtis pas save sudėtingus atvejus ir juos gydyti?“
+
„nuolatiniai reguliarūs mokymai ir pratybos.
Ir ligoninių parengtis su požeminėmis patalpomis ir koordinacija(treniruota)
pradžiai“
„Jūs paminėjote savanorius. Savanoriai padaro geriau, nuoširdžiau ir nesitikint feedback.
Valstybinės institucijos visada bus (ir yra) stabdžiai dėl biurokratijos, netgi karo metu.“
+
Rokas Tamosauskas
„Taip, bet. Karo vien savanoriška veikla nelaimėsi. Savanorių resursas ne begalinis, tas puikiai matosi Ukrainos fronte, pagaliau – ir iš dar nesenos partizanų istorijos Lietuvoje. Karių gretos retėja, užnugario mažesni savanorių fondai dažnai jau guli ant menčių, paguldyti dėl lėšų stokos. Pasirengusi gintis valstybė – nors lėtai besisukanti ir su krūva biurokratijos – yra kokybiškai šimtą kartų pranašesnis mechanizmas karo atveju.“
„Mano nuomone, toks intensyvus karas kaip Ukrainoje yra toks grandiozinis ir taip sunkiai suvokiamas, kad tiesiog stengiamasi apie tai negalvoti, labai stipriai užsimerkti ir tikėtis, kad gal nieko čia pas mus nebus. O jei tiki, kad nieko nebus, tai kaip ir ruoštis nėra prasmės. Medicinoje bėda ta, kad mes turime bites, bet neturime nei korių, nei avilių (įrangos ir logistikos). O dar ir bičių motinėlės nurodymų (institucinių planavimo žinių ir kompetencijų) stokojama. Med technikų, med supporto, med logistų yra žiauriai per mažai ir viskas tas realiai pakabinta ant medikų (bičių darbininkių) pečių. Turime paršiuko namelį šiaudinėmis durimis ir laikome čiurikus 🤞🏻“
+
Rokas Tamosauskas
„Labai sutinku dėl sunkiai suvokiamo karo Ukrainoje masto. Tiek erdvės, tiek laiko prasme, tiek ir graunamosios jėgos prasme. Aš bandau įsivaizduoti mūsų sveikatos apsaugos vadovybės sumišimą, pamėginus paprojektuoti kokį vieną iš karo scenarijų ir ant cigarečių pakelio primetus kiek, pavyzdžiui, atsieitų vieno vienos galūnės netekusio kario, išgydymas iki pilno funkcijos sugrąžinimo , padauginant tą sumą iš, tarkime, dviejų tūkstančių potencialių amputantų per pirmus karo metus. Tik kad ten jau jiekas neberūko… Sumos gaunasi rimtos. Va, ir Linas Slusnys sako, kad liko smulkmena – surasti lėšų:)“